Politikos mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas

TURINYS

Politikos mokslo apibrėžimas – tai pirmas žingsnis ……………….3 psl.

į disciplinos supratimą

Politikos mokslo kaip socialinio mokslo samprata…………………4 psl.

Mokslai, susiję su politikos tyrimais…………………………………….6 psl.

Politikos mokslo kilmė ir pagrindiniai raidos etapai……………….7 psl.

Politikos mokslo problematikos apibūdinimas……………………….13 psl.

Išvados……………………………………………………………………………..14 psl.

Naudoti literatūros šaltiniai………………………………………………….15 psl.

Politikos mokslo apibrėžimas – tai pirmas žingsnis į disciplinos supratimą

1) Politikos mokslas yra santykinai nauja socialinių mokslų disciplina, nagrinėjanti politiką kaip visuomeninio gyvenimo sferą, kurioje didelės socialinės grupės veikia esamas pilietines ir valdžios struktūras, siekdamos realizuoti savo interesus bei idėjas, įgyti valdžią ir galią.

2) Politologijos, kaip ir kiekvienos mokslo šakos, tikslas yra gebėjimas sistemiškai paaiškinti ir interpretuoti tiriamąją tikrovės sritį. Politologija savo žiniomis veikia tiek makropolitinę – globalinės ir valstybių politikos – tėkmę, tiek mikropolitinį – atskiro individo – santykį su politika.

3) Politiniai faktai ir reiškiniai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Taigi politikos mokslas yra vienas iš socialinių mokslų, skirtingai nuo gamtos ar tiksliųjų mokslų, kuris nagrinėja visuomeninius politinius santykius ir siekia pateikti mokslinį jų aiškinimą.

4) Politikos mokslas siekia formuoti tokią politinės tikrovės pažinimo sistemą, remdamasis apibrėžtų kategorijų visuma, metodais ir įvairiais teoriniais požiūriais.

5) Politikos mokslo paradoksas pasireiškia tuo, kad jis, būdamas vienas iš socialinių mokslų, analizuojančių ir aiškinančių visuomenės politinę raidą ir funkcionavimą, privalo aprėpti įvairių socialinio gyvenimo aspektų sąveikas, ryšius ir jų priežastis, nes politika, analizuojant ją vien politinių veiksnių priemonėmis, nebus suprasta. Ji pasireiškia visose žmonių gyvenimo srityse, yra veikiama istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų ir kultūrinio konteksto.

6) Todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Jis naudoja ekonomikos, sociologijos teorijas, remiasi istorija, kreipiasi į psichologiją, siekdamas paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienokiu ar kitokiu būdu.

7) Kita vertus, politika yra daugelio individų, grupių, valstybių sąveikos procesas, todėl neįmanoma daryti griežtesnių apibendrinimų, nustatyti universalių dėsnių ir kontroliuoti politinės tikrovės.

8) Kol politologai vis dar diskutuoja, pati politika yra mūsų gyvenimo kasdienybė. Politika įtraukia į save daugelį žmonių, nes ši sąvoka nuolat girdima per masinės informacijos priemones, per rinkimus ir politines agitacijas. Jei tu nesidomi politika, tai ji domisi tavimi.

9) Todėl neįmanoma paneigti, kad politikos ir politikos mokslų tema yra be galo aktuali ir įdomi.

.

POLITIKOS MOKSLO, KAIP SOCIALINIO MOKSLO, SAMPRATA

POLITIKOS KILMĖ

Nors kategorija „politikos mokslas“ nurodo, kad nagrinėjamas mokslas, kurio tyrimo objektas yra politika, būtų gana sunku įrodyti, jog pasiektas visiškas susitarimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas jo tyrimo laukas. Labiausiai politikos mokslo objekto apibūdinimą komplikuoja diskusijos dėl politikos aiškinimo istorinio bei metodologinio kitimo ir politikos mokslo moksliškumo.

Galima skirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai atstovauja tie politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla. Tradiciškai ši politikos samprata kildinama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamas politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas.

Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio, politikos esmę sudaro lygių piliečių dalyvavimas, priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Jei lygių piliečių dalyvavimas valdomųjų ir valdančiųjų sąveikoje sudaro politinės veiklos pagrindą, tai piliečių siekimas tokio gyvenimo būdo, kuris atitiktų žmoniškąją tobulybę, yra jos tikslas. Kad pasiektų šį tikslą, piliečiai privalo remtis bendra vertybių sistema, būti vienijami vienodo teisingumo ir neteisingumo supratimo. Tik tokiomis sąlygomis jie sugebės išvengti konfliktinio valių susidūrimo ir pasiekti bendrų tikslų. Todėl politinis gyvenimas yra žmogaus laisvės pagrindas : politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi, ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes. Aristotelis, teigdamas, kad politika yra valstybės valdymo menas, pabrėžia, jog politika neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą, kas visuomenei yra gėris ir kaip jį įgyvendinti. Politinis žinojimas atsako į klausimą, kaip žmonės turėtų gyventi, kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis kolektyviniame gyvenime, kokia praktinė veikla ir
institutai geriausiai tinka žmogui žmoniškajam tikslui pasiekti. Be to, Aristotelis skyrė du politinio pažinimo lygius : kasdienį, išplaukiantį iš piliečių politinės praktikos, ir politikos stebėtojo, tyrinėjančio politikos pažinimą. Politiką jis laikė kilnia šviečiamąja veikla dėl jos visuomeninio, viešojo pobūdžio. Todėl politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti.

Tuo tarpu W.G. Runcimanas knygoje „Socialiniai mokslai ir politikos teorija“ politikos mokslo gimimą sieja su tuo politinės minties raidos momentu, kai imta aiškiai skirti socialinę ir politinę sritį priešpriešos „valstybė – pilietinė visuomenė“ forma. Tačiau ir valstybės- pilietinės visuomenės dichotomija skirtingai interpretuojama. Remiantis Tomo Hobbeso Johno Locke visuomenės sutarties teorijomis, pilietinė arba politinė visuomenė buvo atskiriama nuo valstybės kaip laisvos privačios veiklos sritis. W.F. Hėgelis ir Karlas Marksas pilietinę visuomenę aiškino kaip moderniosios Vakarų visuomenės socialinį, ekonominį ir kultūrinį etinį darinį, kuris savo prigimtimi skiriasi nuo valstybės. Šiandien pilietinė visuomenė siejama su autonomine įvairių organizacijų, interesų grupių, klubų veikla.

Vis dėlto kaip savarankiška moderni disciplina, politikos mokslas savo specifinius bruožus įgijo XIX a. pabaigoje – XX a. Septintajame XIX a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Tuo metu įsitvirtino institucinė-legalistinė politikos samprata. Politika buvo siejama su „vyriausybės valdymo mašina“ – įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu, santykiškai atribotu nuo socialinio konteksto. Ji rėmėsi empirinėmis prielaidomis, atmesdama normatyvinius teiginius, būdingus filosofiniam aiškinimui. Daug dėmesio buvo skiriama teisiniams valstybės sąrangos pagrindams, konstitucinių aktų interpretacijai, teismų veiklai, istoriniam konstitucinių priemonių išplėtimui ir jų kaitai.

Kita definicijų grupė politiką aiškina valdžios, galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Ji atsirado dėl nuolatinio materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo. Antropologijos, sociologijos, psichologijos, ekonomikos tyrinėjimai patvirtino klasikinės filosofijos teiginius, kad valdymo ištakos – matomi ir latentiniai individų, socialinių grupių, ekonominių interesų, bendruomenių, tautų ar skirtingų kultūrų konfliktai.

Politika, aiškinama valdžios santykių pagrindu, gali būti tyrinėjama ir valstybės mastu, ir parlamento lygmeniu, ir tarp įvairių grupių ar jų viduje. Šiuo požiūriu valdžia yra pagrindinė priemonė kovojant dėl nepakankamų išteklių visuomenėje.

Amerikos politologo Haroldo Lasswello plačiai žinomas politikos apibūdinimas „kas, ką, kada ir kaip gauna“ išplėtė politikos ribas nuo vyriausybės institutų iki elito, siekiant nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendimai. Jis pabrėžė būtinybę tyrinėti latentinius procesus, neapsiribojant formaliąja sprendimų priėmimo dalimi – valdžios institutais.

Kitas žingsnis buvo Davido Eastono sisteminės analizės teorija, galutinai įtvirtinusi politikos, kaip proceso, sampratą : politika – tai autoritarinis vertybių paskirstymas visuomenėje. Laswellas pabrėžia galios vaidmenį priimant sprendimus dėl visuomenei reikšmingų vertybių paskirstymo, o Eastonas trūkstamų išteklių paskirstymą analizuoja visos politinės sistemos ir jos sąveikos su aplinka aspektais, akcentuodamas visuomenės poreikių, norų ir reikalavimų bei priimamų sprendimų ryšį. Nors ir su kai kuriomis išlygomis, jis sukūrė universalų politikos tyrimo modelį, kuris taikomas įvairiose politinėse sistemose. Davido Eastono politinės sistemos koncepcija atskleidė politinio pasaulio dalių sąryšį, bet buvo nepakankama paaškinti politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Tai nulėmė bihevioralistinių ( tyrinėjančių individų elgesį, jo motyvacijas, viešėją nuomonę) studijų plėtimąsi, ir politikos mokslo objektas buvo papildytas politinio elgesio tyrimais.

Davido Eastono politinės sistemos koncepcija atskleidė politinio pasaulio dalių sąryšį, bet buvo nepakankama paaiškinti politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai pripažįsta, kad politiniai institutai yra svarbus politikos aspektas, tačiau tikroji politikos esmė atskleidžiama per politikos veikėjų (subjektų) elgesio studijas. Būtent jų elgesys padeda nustatyti vienų ar kitų politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai nagrinėja, tarkime, ne parlamento struktūrą ar jo sąveiką su kitomis valdžios sampratomis, bet parlamento narių elgesį. Labiausiai jie išplėtojo rinkiminio elgesio,
politinio dalyvavimo, politinės kultūros tyrinėjimus.

Egzistuoja dar viena politikos samprata, kuri nesiekia nustatyti tyrimo ribų, bet remiasi kompromisu ir susitarimu. Istoriškai jos užuomazgų galima rasti Aristotelio apmąstymuose apie mišrią valdymo formą, Tomo Hobesso teiginiuose apie visuomeninę taiką ir tvarką, vėlesniuose liberalizmo teoretikų darbuose. Plačiausiai šiam požiūriui atstovauja JAV politologas Bernardas Crickas, kuris politiką apibūdina kaip veiklą, kuria sutaikinami skirtingi interesai, suteikiant tiek valdžios, kiek reikia užtikrinti visuomenės gerovę ir jos gyvybingumą. Šiuo požiūriu politika aiškinama kaip funkcionali derybomis grindžiama veikla, kuria siekiama palaikyti tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą, reguliuojant konfliktus. Tai yra universalus visuomenės organizavimo būdas, konkreti reguliacinė sistema, nukreipianti žmonių, grupių, tautų, valstybių veiklą. Toks politikos paaiškinimas yra siejamas su pliuralistinės demokratinės visuomenės funkcionavimu, politikos, kaip civilizuotos konfliktų sprendimo priemonės, supratimu.

Dar prieš trisdešimt metų buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ar net temas. Tačiau teigiant, kad vis dėlto tai mokslas, neįmanoma paneigti, jog jis yra socialinis mokslas.

Pasak lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, socialiniai mokslai gimsta dėl būtinybės spręsti besiformuojančios tikrovės problemas. Politikos mokslas išaugo į socialinius mokslus kaip galvojimo būdas, apibrėžiantis empirinių aplinkybių ir subjektyvių reiškinių, „gyvenimo būdo“ ir „sąmoningumo“ santykį. Jis išlieka mokslu tol, kol aprašo egzistuojančias žmogiškosios patirties tendencijas ir alternatyvas, bet nenustato privalomybės, nes tai – ne normatyvinė disciplina. Tai analitinių mokslų šeimos kryptis, kuriai būdingas nenutrūkstamas bandymas išsiaiškinti, kokios socialinių ryšių grandys ir kokių kultūrų logika projektuoja ir įprasmina skirtingų žmonių skirtingus santykius ir kokiais būdais jie kinta istorijos raidoje. Dėl politikos reiškinių sudėtingumo ją reikia aiškinti pasitelkus tokius terminus kaip valstybė, vyriausybė, valdžia, įtaka ir pan. Šios kategorijos taip pat įvairiai apibrėžiamos ir tiriamos kitų socialinių mokslų. Politiką tyrinėjantys mokslininkai stokoja universalių matavimo standartų, todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai.

Politikos mokslas nėra labai tiksli disciplina, nėra visuotinai priimtų teorijų. Politikos mokslas – plati disciplina ir ji užsiima įvairiais klausimais:

•Politikos teorija (idėjos, vertybės…)

•Politinių institucijų funkcionavimas (parlamentas, teismai…)

•Politinis elgesys (rinkimai, partijos…)

•Viešoji politika (valstybė politika…)

•Lyginamasis politikos mokslas

•Tarptautinė politika

•Politikos mokslo tikslai:

politinis pasaulio pažinimas

mokslinių išvadų ir prognozių taikymas, realios politikos poelgiams.

Politikos mokslas, įgyvendindamas tikslus, aprašinėja politinę tikrovę, atkreipdamas dėmesį į esamas problemas, aiškinamoji pakopa- kodėl ir kaip yra, prognozavimas- kada išanalizavus esamą situaciją ir praeity pastebėtas tendencijas, daromos t.t. prognozės, instrumentinė pakopa- atsakoma į praktinius klausimus, kokie turi būti sprendimai, norint pasiekti t.t rezultatus.

Mokslai, susiję su politikos tyrimais.

Su politikos tyrimais yra susiję šie mokslai : politinė istorija, politinė filosofija, politinė sociologija, politinė ekonomija, politinė geografija, politinė antropologija, politinė psichologija ir kiti.

Kiek plačiau apibūdinsiu vieną iš šių mokslų – politinę geografiją.

Politinė geografija, remdamasi moksliniais metodais, tiria simbolinių sąsajų tarp erdvinių vienetų ir tautiškumo/ kultūros/ religijos mastą ir procesus. Politinės geografijos ( lietuviškoje literatūroje dažnai laikomos geopolitikos sinonimu) pradžia tapatinama su A.R.Turgot ir I.Kanto paskaitomis, kuriose jau galima rasti šį terminą, apibrėžiamą kaip atskirų politinių vienetų priklausomybę nuo jų fizinių-geografinių sąlygų. Friedrich Ratzel (1844-1904), kuris 1886-1904m. profesoriavo Leipcigo universitete, savo darbuose padėjo geopolitikos kaip savarankiško mokslo metodologinius pamatus, kurie išliko nepasikeitę ir XX amžiuje. Tačiau tik po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo spontaniškos politinės geografijos (geopolitikos) vystymasis Europoje ir Lietuvoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2110 žodžiai iš 6771 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.