Politikos mokslo pagrindiniai terminai
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslo pagrindiniai terminai

5. Nedemokratinis valdymas. (Autoritarizmas, totalitarizmas).

Nedemokratinis valdymas gali pasireikšti dviem būdais:

1. Autoritarizmas. Autoritarizmas tai toks valdymas, kai valstybė nėra atsakinga savo piliečiams (nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos politinės piliečių teisės, ribojama arba iš vis draudžiama politinių orgtanizacijų ir politinių partijų veikla, cencūruojama žiniasklaida). Šis valdymas remiasi armija ir susiformuoja pokarinių perversmu, politinių demokratinių krizių. (Pvz., 1926m. perversmas Lietuvoje, kurio rezultatas buvo autoritarinio režimo įsitvirtinimas. Vyriausybė paleido seimą,atsisakė rengti naujus rinkimus, įvedė karo padėtį ir griežtą cencūrą sustabdė griežtą politinių partijų veiklą). Autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurie demokratijos elementai, leidžiama ribota opozijos veikla, vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės piliečių veiklos, leidžia veikti nepolitinėms bendrijoms ir organizacijoms.

2. Totalitarizmas. Tai nedemokratinė valdymo forma, kai paneigiami visi demokrijos principai (vyriausybė neatsakinga tautai, griežtai reguliuoja ir reglamentuoja visas be išimties visas žmonių gyvenimo sritis (politinių partijų veikla, ūkininkavimas, privatus šeimos gyvenimas!) ). Totalitarizmo pavyzdžiai: Hitlerio valdoma Vokietija, TSSR (Stalino – Briežnevo laikų).

Autoritarizmo ir totalitarizmo skirtumas.

Totalitarizme yra kontroliuojamos visos gyvenimo sritys, net žmogaus asmeninis gyvenimas.

8. Politinės partijos ir interesų grupės.

Partija – tai visiuomenės dalis, žmonių organizacija, kurios pagrindinis tikslas – siekti valstybinės valdžios.

Partija – tai profesionalių politikų ir jos palaikančių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę.

Organizuotos piliečių grupės, kurios siekia, kad vyriausybė laikytųsi joms palankioms politikos, vadinamos interesų grupės.

Funkcinė interesų grupių klasivikacija: 1) tradicinės (religinės, tautinės, mažumos), 2) ekonominės (savininkų, verslininkų organizacijos), 3) vertybinės (prieš ką nors arba už ką nors; žalieji), 4) institucinės (valdžios struktūros), 5) ideologinės.

Pagrindinis skirtumas tarp politinių partijų ir interesų grupių yra tame, kad politinės partijos siekia valstybinės valdžios, o interesų grupės to nesiekia.

6. Valdymo sistema: parlamentinio, prezidentinio ir pusiauprezidentinio valdymo palyginimas.

Parlamentinis valdymas. Valstybės valdžia sutelkta valstybės vadovo (ministro pirmininko) ir vyriausybės rankose. Tiesiogiai užsiima viešųjų vasltybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymų, valstybės valdymu. Frakcija, kuri sudaro parlamente dauguma, ir turi galimybe formuoti vyriausybę. Tik tas asmuo, kurį palaiko ir remia dauguma gali būti paskirtas ministru pirmininku. Todėl dažniausiai miniostru pirmininku tampa parlamentų daugumą sudarančios frakcijos lyderis. Jis teikia tvirtinti parlamento vyriausybės narius, kurie yra atsakingi parlamentui. Svarbiausias vyriausybės darbas yra – naujų įstymų bei jau veikiančių įstatymų patasų ir papildomų projektų rengimas bei teikimas svarstyti ir tvirtinti parlamente. Parlamento dauguma gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe ir pareikalauti jos atsistatydinti (nepasitikėjimo votumas). Tada sakoma, kad vyriausybė ištiko krizė.

Krizės įveikimo galimybės:

1. Vyriausybės atsistatydinimas ir naujos vyriausybės sudarymas ;

2. Priešlaikinis parlamento paleidimas.

Prezidentinis valdymas. Vykdomoji valdžia pavaldi ne parlamentui, bet prezidentui. Jis yra valstybės ir vyriausybės vadovas, parenka ministrus. Jis negali kontroliuoti parlamento ir nėra atsakingas prieš jį. Šiame valdyme nebuna vyriausybės krizių.

Sunku nustatyti atsakomybę (jei tuo yra naudojimasi – mažėja rinkimų reikšmė).

Pusiauprezidentinis valdymas. Prezidentą renka ne parlamentas, bet valstybės tauta. Jis disponuoja svarbiais vykdomosios valdžios įgaliojimais. Vyriausybei vadovauja ne prezidentas, o ministras pirmininkas. Jį skyria prezintas parlamentui pritariant. Ministras pirmininkas gali vadovauti vyriausybei.

3. Šiuolaikinės valstybės tipai, formos ir funkcijos.

Valstybės tipai. Valstybė yra skirstoma į tradicinę ir modernę. Tradicinės valsdtybvės valdžia personifikuota ir institucionalizuota. Valdžios šaltinis – asmuo. Valdžia yra įkūnita atskirų asmenų veikloje. Moderni valstybė – valdžia institucionalizuota, personifikuota veikla.

Valstybės formas sudaro trys pagrindiniai elementai: 1) valdyo moforma (monarchija, respublika). Monarcho valdžia ribota arba neribota. Respublika – parlamentinė, prezidentinė, pusiau prezidentinė. 2) politinis rėžimas – demokratinis arba nedemokratinis. 3) valstybės struktūra (unitarinė, federacija, konfederacija. Respublikos forma ir demokratija nebūtinai turi sutapti. Konfederacija nėra ilgalaikė, ji pereina į federacija arba išyra. Federacija yra geriau tuo, kad mažiau išsibalansuoja, mažiau šansų diktatūrai.

Šiuolaikinės valstybės funkcijos:

1. apsauga, suprantama kaip užsienio politika. a) vidaus saugumas, b) socialinė apsauga.

2. komercinės ir gamybinės funkcijos (muitai, akcizai, nacializuotos ūkio šakos, valiuta ir matų sistema, viešėji darbai).

3. vystimo funkcijos (švietimas, mokslo tyrimai, rekreacija)

4.
administracinėsvalstybės funkcijos (teismai, mokesčių rinkimas, valdymas). Valstybės funkcijos pastoviai didėja.

12. Lyderiavimo samprata.

Lyderystė yra abipusiai santykiai tarp lyderio ir grupės žmonių. Lyderiavimas iš esmės yra lyderystės apibūdinimas. Lyderis su grupe veikia kartu. Analizuojama lyderystė yra dviem kryptimis: 1) klasikinė, kuri daugiausia koncentruojasi į asmenybės tirimą. Lyderis suvokiamas kaip didinga, unikali, tragiška figūra. Lyderis iš esmės suvokiamas, kaip iškylantis asmenybė virš pasyvios minios. 2) modernistinis požiūris, kuris laiko, kad lyderiai nėra jokie išskirtiniai herojai, lyderiavimas nėra asmens savybė. Lyderiai nėra išskirtinės asmenybės, bet dažniausiai t.y. grupės nariai. Politikoje yra taip lyderiai. Tai yra asmenybės, geriausiai suvokia politines problemas ir sugeba priimti geriausius sprendimus. Lyderiai taip pat yra nedemokratinėse valadymo sistemose. Politinio lyderio tipas gali būti nustatomas pagal šiuos kriterijus: 1) politinio veikimo ideologija, 2) požiūrį į šalininkus, 3) požiūrį į priešininkus, 4) pagal tikrovės vertinimo būdą.

11. Žiniasklaidos reikšmė politikoje.

Žiniasklaida šiuolaikiniame politikos procese turi eilę bruožų: 1) santykis tarp spaudos ir poitinių partijų: a) partijos gali turėti savo laikraštį, bet modernios politikos etape tai nebėra svarbu, b) gali palaikyti partijos politiką, c) palaikyti ryšį tarp skaitytojų ir politinių partijų apskritai. 2) televizijos vaidmuo pakeičia rinkiminės kampanijos pobūdį. Didesnį vaidmenį pradeda vaidinti viešoji nuomonė (kitimas, svyravimas), o ne partijos aktivistų veikla. 3) žiniasklaidos kontrolė. Dėl žiniasklaidos sumažėja tradicinių institucijų įtaka. Žiniasklaida yra ne tik informatyvi, bet ir propogantiška. Kas valdo žiniasklaida, gali formuoti visą politinio gyvenimo samprata. Valdžia atsiriboja nuo žiniasklaidos. Visus formuojamos teisinės žiniasklaidos apribojimai. Visus konfliktus tarp žiniasklaidos sprendžia teismai. Žiniasklaida šiuolaikinėje visuomenėje yra pagrindinė politinės komunikacijos tarpininkė, bet formuoja ir nukreipia politinį procesą, vaidina pagrindinį vaidmenį formuojant viešąją nuomonę.

7. Pusiau prezidentinio valdymo raida Lietuvoje 1992 – 97m.

1994m. pakoregavus politinių partijų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir juos suderinus su 1992m. priimtais Konstitucijos nuostatais, sukonkretinta politinių partijų veikla, jų vaidmuo ir funkcijos politinėje sistemoje.

1990 – 1996m. partijoms iš esmės pavyko pagerinti savo organizacinę, struktūrinę bazę, konkrečiau apibrėžti programones ideologines nuostatas.

Didėjantis partijų narių skaičius lėmė partinių orgaanizacijų stiprėjimą, bei didesnę įtaką valstybės gyvenimui.

1992 – 1994m. konfrantacinė daugiapartinė sistema stabilizavosi ir 1995 – 1997m. pasuko kompromiso link: Nuo totalinės partijų priešpriešais pamažu pereinama prie bendradarbiavimo ir konkurencijos santykių. Partinė sistema struktūriškai atitiko Vakarų Europos standartus – ideologines nišas sudaro socdemai ir krikdemai, konserv. ir tautininkai.

1990 – 1997m. rinkimai patvirtino rinkėjų aktyvumo mažėjimo tendenciją.

92m. Seimo rinkimuose politinės jėgos dalyvavo su aiškesnėmis politinėmis nuostatomis, su tvirta išryškinta ideologine orientacija.

Šio periodo Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai rodo rinkėjų partinių preferencijų nestabilumą, bei politinių partijų – elektorato santykių neapibrėžtumą. Kitą vertus, šiame etape išryškėjo politinių partijų pragmatizmas, deklaratyvumas politinio simbolizmo atsisakymas bei konservatizmo siekomas.

9. Politinės sistemos formavimasis Lietuvoje nuo 1990m.

Šiuo periodu svarbiausia politinių idėjų generavimo ir jų sklaidos, politinių partijų kūrimosi centru buvo Aukščiausioji taryba – Atkurtasis Seimas (AT-AS).

Pagrindinės problemos :

1. Silpna politinių neparlamentinių jėgų parama bei veiksmų koordinacija.

2. Atotrūkis nuo socialinės bazės bei „atstovavimas sau“.

Parlamente susiformavusios frakcijos tapo pagrindu naujiems visuomeniniams – politiniams judėjimams atsirasti. 92m. susikūrė 3 visuomeniniai – politiniai judėjimai: Nuosaikiųjų, Centro ir Tautos pažangos.

92m. parlamente susidarė du blokai: „Sąjūdžio“ bei opozicinis.

89-90m. buvo nutarta reorganizuoti LKP,o 90m. neeiliniame LKP arba steigiamajame LDDP suvažiavime buvo pakeistas partijos pavadinimas, buvo priimta nauja programa

90.09.25 buvo priimtas LR politinių partijų įstatymas, realiai apibrėžęs politinių partijų vietą ir vaidmenį valstybės, visuomenės gyvenime. Įstatyme pirma kartą juridiškai apibrėžta partijų funkcinė paskirtis ir vieta politinėje sistemoje. Įstatymas įtvirtino dvi svarbias pol. part. f-jas: užtikrinti politinės sistemos demokratiškumą bei padėti piliečiams formuoti ir išreikšti savo politinę valią.

92m. pab. Įvykusių Seimo rinkimų rezultatai lėmė naują jėgų išsidėstymą politinėje arenoje: dešiniąsias pol. jėgas pakeitė rinkimuose laimėjusios kairiosios jėgos, dalyvavusios koaliciniame LDDP sąraše.

Per 92-93m. susikūrė vos keturios partijos. Būtent po to baigėsi įtakingųjų pol. partijų kūrimasis.

Vienas iš reikšmingiausių įvykių – Sąjūdžio reformavimas ir naujos pol. partijos – TS/LK-
susikūrimas.

Politinių partijų teisinio statuso politinėje sistemoje suvokimas naują lygmenį pasiekė 92m., referendume priėmus Liet. Konst.. Pagal ją :

1) Piliečiai turi teisę laisvai vienytis į politines partijas, jei jų tikslai ir veikla neprieštarauja Konst. ir įstatymams.

2) Niekas negali būti verčiamas priklausyti kuriai nors partijai.

10. Dalyvavimo dėsningumai, tipai, modeliai.

Dalyvavimas:

1) Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus.

Visuomenės narių veikla formuojant viešąją politiką.

Teisė dalyvauti, tai demok. vald. elementas.

XVIIIa. pab. prasideda aktyvus piliečių dalyvavimas politikoje.

2) Sociali partnerystė – visi tie kurių interesus gali paliesti jo instituciją sprendimai turi būti įtraukti į šių spr. priemimo procedūrai.

Politinis dalyvavimas siejamas su demokratija. Dal. gali kontroliuoti ir demok. rėžimai. Dal. gali būti ribojamas visuomenės gerovės ir saugumo sumetimais. Dal. yra demokratijos išraiška. Nedalyvaujantys skirstomi :

– nedalyvauja, bet negali to sąmoningai paaiškinti.(neraštingi)

– nedalyvauja sąmoningai, tai jų etinis apsisprendimas.

Dalyvavimą apibrėžia faktoriai :

1) socialinė aplinka (išsilavinimas, profesija pajamos …);

2) psichologiniai įpatumai – dalyvavimas yra kompensacija (polinkis valdyti, agresija, pinigai…);

3) politinė sistema – jos poveikis dalyvavimui labai akivaizdus( part.sist., ideologija, soc. problemos…).

Modeliai ir tipai.Šiuo metu yra trys regionai, kuriuose politiniai dalyvavimai skiriasi.

1) laisvanoriškas dalyvavimas liberaliose demokratinėse šalyse.

2) dalyvavimas 3-ąjame pasaulyje, manipuliavimas.

3) dalyvavimas pokomunistinėje valstybėje – yra pereinamasis tipas (iš 2 į 1).

Yra skiriami dalyvavimo modeliai:

1) konversinis – dalyvavimas politikoje naudojantis jau išbandutais būdais.

2) Nekonversinis – konfliktas, įv. mitingai, demonstracijos, noras pakeisti tą politiką.

Politinis dalyvavimas yrą būtinas kiekvienos plitinės sistemos komponentas.

Pol. komunikacijos ssamprata.

Komunikacija – sąveika pranešimų pagalba, bendraujama per pranešimus.

Pol. komunikacija turi du išmatavimus :

1) horizontalioji – komun. vyksta tarp lygių;

2) vertikalioji – vyksta tarp valdžios ir piliečių, vyksta dviem kryptimis.

Polirinė komunikacija yra aiškinama tiriant politines kampanijas ir viešąją nuomonę.

Viešąją nuomonę galima apibūdinti kaip bendrą atskirų individų nuostatą įv. soc. viešųjų problemų atžvilgiu. Vėliau atkreiptas dėmesys, kad viešoji nuomonė nėra nuomonių suma, o padaryta išvada, kad ji yra savita organizacijos forma, tarpusavio ryšių visuma. Politikos moksle daugiausia dėmesio skiriama jos vaidmeniui pol. gyvenymui. Ji suvokiama kaip visuomenės nuomonė.

4. Demokratinio valdymo principai.

Šio valdymo esmė yra tautos suveriniteto idėja. Tai reiškia, kad visu valstybės gyvenimo klausymus sprendžia valstybės piliečiai, jeigu taip yra tai valstybėje yra įgyvendinta tiesioginė demokratija. Ši demokratijos forma įmanoma tik mažosiose valstybėse. Didelėse valstybėse yra taikoma netiesioginė demokratija, kai yra atstovaujamoji valdžia. Vykdyti atstovaujamajai valdžiai t.y. išrinkti deputatus reikalingi rinkimai. Rinkimų rūšys. Daugumos propocingo atstovavimo sistema, daugumos paprastoji ar apsoliutynė atstovavimo sistema. Norint sužinoti visų valstybės piliečių nuomonę vienu ar kituklausimu yra naudojamas plebicitas (referendumas). Rinkimų metu yra išrenkami parlamento nariai – debutatai, kurie tautos vardu gali spręsti valstybės valdymo klausymus ir formuoti valdžios institucijos.

1. Politikos mokslų raidos etapai ir struktūra. Politikos yra vienas iš terminų akademiniams politinio elgesio ir politinės veiklos studijoms pavadinti. (Nuo XIXa. Vokietijoje, XVII – Švedijoje pirmoji profesūra) jie išsivystė palaipsniui iš teisės, ekonominio mokslo ir filosofijos sandūros. Tai nevientisa žinių sistema, o sudaryta iš subdiciplinų: politinė mintis, teorija, politinė istorija, lyginamoji politika, viešasis administravimas, politinė ekonomika, tarptautiniai santykiai. Politinis procesas trunka nuo civilizacijos pradžios, pirmieji pradėjo analizuoti graikai. Pirmasis polinio tyrimo lygmuo politinė fiosofija. Politinėje filosofijoje keliami klausimai: kas yra valstybė, kokia jos prigimtis, kokia valdymo forma yra tobuliausia. Poliės filosofijos problematika yra vertybinė, nes kalbama apie vertybes (kas yra teisingumas, neteisybė) bandome ieškoti atsakymo iracionalus žmogaus protas, pajėgus rasti kokią tai visiems priimtina politinio gyvenimo norma. Politinė filosofija priimtina skyrstyti: 1) klasikinę (prasideda graikais ir iki XIXa.); 2) šiuolaikinė (nuo XXa. vidurio). Pagrindiniai klasikinės politikos atstovai, kurie laikomi politinės minties klasikais: Aristotėlis, Ciceronas, Aurelijus Augustinas, Tomas Akvinietis, Makiavelis, Lokas, Ruso,. Marksas.

Etapai. 1. Universializmo – politinė filosofija XIXa. vidurys. 2. Legalizmas – XXa. III dešimtmetis. Tai kitoks požiūris į politinį procesą, politiniai mokslai tampa atskyra disciplina nuo filosofijos. Pagrindinis dėmesys skiriamas valstybei, jos institucijoms, teisiniams normoms tirti. Politikos esmė matoma įvairiuose teisinėse normose ir jų pritaikyme. 3. Realizmas (išsigaliojo JAV XXa.) H. Morgentau. Politikos studijų esmė yra socialinių
ne institucijos. Interesų grupių veiksmai siekiant įtakos, savo tikslų. Todėl politologų uždavinys yra tirti motyvacijas, tikslus ir veikos formos. 4. Biheviorizmas – XXa. vidurys. Idėja politinio elgesio tyrimas. Politologų tyrimo objektas – žmonių veiksmai, jų santykiai, kas yra sakoma politiniame gyvenime. VII dešimtmetyje jų įtaka pradeda slopti, vėl pradedamas skirti dėmesys vertybėms. Butina atsakomybė už savo idėjas.

2. Šiuolaikinės valstybės komponentai. Jų tarpusavio sąveika. Terminas valstybė atsiranda vėliau nei pati valstybė. Jis yra iš XVI amžiaus. Iki tol vartojami įvairūs terminai: graikai – polius, romėnai – respublika, imperija, viduramžiais lietuviai sakė kunigaikštystė. Terminą pirmasis panaudojo Nikolo Makiavelis. La stato – lotyniškai status – tam tikras būvis.

Bendroji sociologijos sąvoka – jos egzistavimas labai daugiamatis, analizuoti galimalabai įvairiai.

1. Valstybė – istorinis teritorinis organizmas. Didelė socialinė grupė, kuri turi bendrą istorinę patirtį.

2. Psichologinis valstybės suvokimas reiškia – ką žmonės apie valstybę mąsto, kaip ją jaučia, ko iš jos tikisi.

3. Aksiologijoje valstybė suvokiama kaip aukščiausia vertybė, kuri sugeba suvienyti žmones, kurti politinę bendruomenę, užtikrinti laisvę, ekonominę gerovę. Šūkis: žūti už tėvynę

4. Normatyvinis loginis ar teisinis valstybės aspektas, kad valstybė juridinis asmuo ir teisinių santykių objektas.

Valstybės idėjos šaltiniai:

1. Tauta

2. Organizuojanti ideologija.

Valstybės ir tautos ryšys:

1. Tautos kūrė valstybes.

2. Valstybės kūrė tautas.

Tautos ir valstybės santykių moduliai.

1. Įprastinis tautinis – tauta aukščiau už valstybę ir valstybės kūrime vaidina pagrindinį vaidmenį, valstybės tikslas saugoti tautą, sudaryti sąlygas jos saviraiškai.

2. Dirbtinės tautos valstybė, ( JAV, Australija, Lostynų Amerikos kraštai ) – dirbtinės tautos valstybė labai pažeidžiama, valstybė turi silpnesnę valstybės idėja.

3. Tautos dalies valstybė. Tauta padalinta tarp vienos ar daugiau valstybių.

4. Daugiatautė – daug tautų ir visos jos turi savo teritorija. Tai federacija ( Kanada ), imperija.

Valstybės idėja – stipriausiai reiškiasi tautinėje valstybėje, nes čia ji reiškiasi kaip nacionalizmas. Jis tampa organizuojančia ideologija. Jo skalė labai plati: nuo išlikimo iki visa apimančio tautos ir kultūros supratimo.

Jeigu tauta yra sukurta nacionalizmo, tai tokia valstybė yra labai stipri. Ją sunku sunaikinti. Be nacionalizmo organizuojančia valstybės ideologija gali tapti demokratija, islamas, sionizmas ( izraelio ideologija ). Yra ištisi regionai, kurie neturi valstybės ideologijos. Tos valstybės labai silpnos ( Afrikoje ), nestabilios.

Stiprios ir plačiai remiamos idėjos, valstybe.paverčia savotiška organine būtybe.

Fizinė bazė: gyventojai, teritorija, gamtiniai resursai ir visos žmogaus sukurtos gėrybės.

Problemos:

1. Kokio dydžio fizinis darinys gali būti valstybė. Fizinė bazė yra absoliučiai menka ( Vatikanas ).

2. Stiprių ir silpnų valstybių problema ( visos valstybės yra pažeidžiamos ). Tai bandymas susieti visus tris komponentus. Gali būti didelė teritorija, bet labai silpna ( Rusija ). Fizinė bazė nėra didelė, bet stipri ( Belgija ).

Politika – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Savo turiniu būdamas viešųjų reikalų tvarkymo procesas, mūsų kasdienybėje ji reiškėsi valdymo, valdžios santykių pavidalu.

Valstybė – 1) suveniri žmonių bendrija, įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, valdoma valdžios institucijų. 2) Vienas iš svarbiausių tarptautinės politikos veikėjų.

Viešoji nuomonė – valstybės piliečių didžiosios daugumos nuomonė apie įvairius politinius, ekonominius ir kitokius valstybės gyvenimo reikalus. Viešosios nuomonės turinį galima sužinoti tiek iš spicialiais metodais vykdomų apklausų duomenų, tiek apibendrinant nuomonių įvairovė, atspindinčią visuomenės informavimo priemonės, tiek iš įtakingiausių politinių partijų ir sąjūdžio nuostatų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2707 žodžiai iš 8931 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.