Politinė korupcija Lietuvoje kovos ir prevencijos santykis
5 (100%) 1 vote

Politinė korupcija Lietuvoje kovos ir prevencijos santykis

112131

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….3

Korupcijos samprata…………………………………………………………………………………………………..4

Priemonės kovoje su korupcija…………………………………………………………………………………….5

Korupcijos prevencija…………………………………………………………………………………………………7

Nacionalinė kovos su korupcija programa…………………………………………………………………….8

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….13

Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………..14

Įvadas

Korupcija suprantama kaip socialinis reiškinys, kurį nulemia įvairios institucinės, socialinės, teisinės, ekonominės, finansinės ir kitokios prielaidos. Šios prielaidos nuolat kinta, ir valstybė į tai turi reaguoti kurdama lankstų teisinį kovos su korupcija pagrindą. Tokio teisinio kovos su korupcija pagrindo formavimas ir tobulinimas, institucinės bazės įtvirtinimas ir bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis pastaraisiais metais buvo Lietuvos dėmesio centre. 2000 m. gegužės mėn., atsižvelgiant į Europos Tarybos kovos su korupciją patirtį ir rekomendaciją, Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo perorganizuota į nepriklausomą instituciją, dirbančią savarankiškai ir atskaitingą Respublikos Prezidentui ir Seimui. Tai buvo žymus žingsnis į priekį įgyvendinant antikorupcinę politiką, kuria siekiama sustiprinti kovą su korupcija ir pagerinti jos kontrolę vykdančių valstybės institucijų funkcionavimą bei koordinavimą. Kadangi korupcija veržiasi į daugelį socialinio gyvenimo sričių, jos pasireiškimo ir teisinio vertinimo mastai labai platūs – nuo nusižengimo tarnybinei etikai iki įstatymo pažeidimo, nuo individualių nusikaltimų iki organizuoto nusikalstamumo.

Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, siekiančioms sukurti demokratinę ir atvirą visuomenę ir išsaugoti savo valstybingumo pamatus, svarbu pažaboti korupciją ir sunaikinti šio negatyvaus reiškinio priežastis bei sąlygas. Tuo tikslu Lietuvoje sukurta ir nuolat tobulinama gana veiksminga bazė kovai su korupcija. Šiuo metu rengiama Nacionalinė antikorupcinė strategija, kurioje bus numatoma kovos su korupcija politika, strategija ir įgyvendinimo priemonės. Kovos su korupcija patirtis rodo, kad kovojant vien su korupcijos apraiškomis neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Policija, Saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba gali tik pagauti korumpuotuosius už rankos ir juos nubausti. Deja, tai nepanaikina pagrindinių korupcijos priežasčių. Kovojant su korupcija, reikia naikinti jos priežastis. Korumpuotoje valstybėje visos laisvės skirtos tik „saviems“, o visi kiti yra įkinkomi vežti draudimų ir apribojimų naštą. Korumpuota valdžia stabdo bet kokias reformas, naudingas visiems piliečiams, nes ji pati tarnauja tik siauram „savų“ žmonių ratui. Dėl šios priežasties sėjamas nepasitikėjimas valdžia ir griaunami politinio stabilumo pagrindai.

Korupcijos samprata

Korupcijos sąvoka skiriasi įvairiose Europos šalyse, bet dažniausiai ji apibrėžiama kaip piktnaudžiavimas tarnybinėmis pareigomis, siekiant gauti naudos. Dažniausiai tokiuose nusikaltimuose dalyvauja valstybės pareigūnas, politikas ar kitas asmuo, kuriam suteikti valstybės valdžios įgaliojimai ir kuris siekia materialinės ar kitos naudos sau ar kitam asmeniui, pažeisdamas valstybės interesus. Tarptautinių žodžių žodynas korupciją apibrėžia kaip „pareigybinių teisių panaudojimą pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimą“. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos yra kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, įtaka, protekcionizmas, nepotizmas, mokesčių vengimas, sukčiavimas. Tradiciškai skirstoma į „didžiąją korupciją“ – prekyba įstatymais, teismų sprendimais bei valstybiniais užsakymais – bei „mažąją korupciją“ – policininko ar mediko papirkimas, dovanėlė dėstytojui už geresnį pažymį. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Būtent valstybinės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinamas korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia, jos mastai priklauso nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. Dar labai dažnai prie korupciją įtakojančių veiksnių priskiriama urbanizacija, piliečių išsilavinimas, partinė konkurencija, piliečių aktyvumas rinkimuose, politinės sistemos pobūdis, biurokratijos aparato dydis ir papirkinėjimo mastas .

Korupcija kelia grėsmę žmonių saugumui ir teisėms. Korumpuoti pareigūnai palieka likimo valiai jiems pavestą prižiūrėti veiklą ir neužkerta kelio nelaimei. Yra be galo daug korupcinės veiklos padarinių valstybei: korupcija
iškreipia rinkos mechanizmus ir sukuria nelygias sąlygas verslui, sumažėja įplaukos į valstybės biudžetą, šalis pritraukia mažiau užsienio investicijų, skurdinama visuomene, griaunamas pasitikėjimas valstybe. Dauguma žmonių įsitikinę, jog korupcija yra įgimta valdžios institucijų yda, kuri nepriklauso nuo jų valios ir kontrolės. Iš esmės korupcijos priežastis yra viena – ne privataus, o viešojo administravimo sferoje sprendžiama daug piliečiams bei verslui aktualių klausimų. Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį politinį sprendimą tiesiog privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija efektas. Tačiau pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą jau seniai pakeitė žymiai sudėtingesnės ir sunkiau tiriamos piktnaudžiavimo valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Toks platus ir gilus politinės korupcijos, beje, dažnai vadinamos juodąja, išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę.Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, savo ruožtu tokiais ir tapę, pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui. Politinę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsisenėjusią valdžios negalią .

Priemonės kovoje su korupcija

Jau pati mūsų politinė/administracinė sistema yra palanki terpė korupcijai dėl šių priežasčių:

1. Nėra kontrolės mechanizmo, paremto privačios nuosavybės santykiais

2. Diskrecija suteikta teisės aktais

3. Nėra vienos ir apibrėžtos valstybės institucijų naudojamos informacijos valdymo sistemos, kuri leistų išvengti dažno rinkos subjektų kontakto su pareigūnais

4. Paslaugos gavėjas paprastai neturi alternatyvos reikiamą paslaugą gauti kitoje institucijoje ar rinkoje.

Visuomenei vis dar bandoma primesti nuomonę, kad kovoti su korupcija galima tik tokiais būdais, kaip politikos lyderių įsipareigojimai, valdžios atvirumas. Prie jų pridėjus bausmių griežtinimą, pareigūnų algų didinimą, verslininkų auklėjimą – gauname „klasikines“ kovos su korupcija priemones. Šie būdai taikomi daugelyje kraštų, tačiau nė vienas iš jų kol kas negali pasigirti įveikęs korupciją. „Klasikinės“ priemonės nėra efektyvesnės už valdžios įgaliojimų sumažinimą,kadangi palikdami valdžiai teisę kištis, spręsti, skirstyti, užsikrauname sunkią korupcijos naštą. O be to politikai patys labai dažnai įsivelia į korupcijos žabangus ir taip kaip jau minėjau kuria politinės korupcijos tinklą, kuris yra kur kas pavojingesnis ir sudėtingesnis . Ši korupcija kaskart vis įgauna platesnė sąvoką ir apima tokias sritis kaip finansavimas rinkiminių kompanijų metu, partijų konkurencinė veikla, netik piniginio kyšio gavimas, bet ir tam tikrų susitarimų įgyvendinimas tarp privačių ir politinio rango asmenų įstatyminiais klausimais, rinkiminių kampanijų metu rinkėjų papirkinėjimas pažadais. Tad su tokia korupcijos forma darosi vis sunkiau kovoti ir stabdyti jos paplitimą Lietuvoje ir ne tik joje. Aišku, kitos valstybės taip apie ją viešai nekalba kaip mes, nors jų padėtis šioje problemoje tikrai nėra geresnė, tik užsienyje šiuo klausimu yra labiau nutylima, priešingai nei pas mus iškart keliamas skandalas .

Pilietinį aljansą prieš korupciją sudarančios nevyriausybinės organizacijos ( Transparency international, Pilietinės visuomenės institutas, LLRI, Žmogaus teisių stebėjimo institutas) besitardamos tarpusavyje siūlo pilietinei visuomenei ir valdžiai savo įžvalgas, kaip pažaboti korupciją Lietuvoje. Raginama dėmesį sutelkti į tris antikorupcinės veiklos prioritetus:

1. Pirma, reikia užtikrinti valdžios institucijų veiklos skaidrumą ir išsamų visuomenės informavimą apie priimamus politinius bei administracinius sprendimus, nes stokodama informacijos šiandien visuomenė veiksmingai neatlieka demokratinės valdžios kontrolės funkcijos, o nekontroliuojama valdžia neišvengiamai korumpuojasi.

2. Kitas prioritetas yra korupcijos pažabojimas teisėkuroje, nes ši korupcijos forma labiausiai skurdina visuomenę.

3. Trečia, svarbu yra užtikrinti korupcijos tyrimų efektyvumą ir atsakomybės neišvengiamumą. Tam būtina stipri ir nepriklausoma Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Laikomasi nuomonės, kad elektroninė valdžia gali būti veiksminga priemonė, mažinanti prielaidas korupcijai, nes elektroniniu būdu teikiamos, o ypač visiškai automatizuotos viešosios paslaugos gali pašalinti svarbiausius veiksnius, sudarančius palankias sąlygas korupcijai.

Rosseta Vingevičiūtė pranešime “Nuo valdymo reformos link efektyvios kovos su korupcija” teigia, jog kovoti su korupcija gali tik skaidriai ir viešai savo veiklą vykdanti žiniasklaida. Anot jos, atsakymas kaip kovoti su korupcija yra akivaizdus – mažinti valdžios galias, todėl ir žiniasklaidai reikėtų rašyti, rodyti ir kalbėti ne apie kyšį paėmusį valdininką, o apie tai, kodėl už jo paslaugas kažkas priverstas mokėti, kodėl valdžia turi tiek galių, kad be jos įsikišimo neįmanoma priimti daugybės anaiptol
nevalstybinės svarbos sprendimų. Viešumas ir skaidrumas yra geriausi ginklai kovoje su korupcija, tačiau norint, kad žiniasklaida taptų deramu tokios kovos įrankiu, ji pati turi būti viešumo ir skaidrumo pavyzdys. Slaptumas yra visuotinai toleruotinas todėl, kad iš to naudos turi ir verslo subjektai, ir žiniasklaidos priemonės. Žiniasklaida negali būti baudimo ar persekiojimo institucija, bet gali tapti priežiūros ir analizės centru. Ji galėtų įdiegti piliečiams pasitikėjimą savo jėgomis ir paskatinti juos netoleruoti korupcijos.

Korupcijos prevencija

Kaip jau minėjau šiuolaikiniame pasaulyje korupcijos problema tokia ryški, kad su ja susiduria vos ne kiekviena organizacija. Ir ji egzistuoja ne tik žemesniuose lygmenyse, bet apima ir aukštesniuosius, kur labai dažnai pažeidžiami etiniai reikalavimai ir taip trukdoma tinkamai atlikti visus darbo keliamus reikalavimus. Tokiu atveju labai greitai pakertama pati organizacijos veikla, netenkamas visuomeninis pasitikėjimas, iš ko seka ir bendradarbiavimo bei pagalbos praradimas. Todėl tapo labai populiaru kurti prevencinius korupcijos veiksmus. Be to kad būtų nustatyti įvairūs kontrolės mechanizmai, bei nustatyta asmeninė atsakomybė, kurie tik apima kovos su korupcija kelius. Labai svarbu pirmiausia skirti dėmesį korupcijos prevencijai, tik jos dėka vėliau galima išvengti tų kovos priemonių ieškojimo. Tobula prevencinė sistema leistų užkirsti kelią korupcijos plitimui.

Korupcijos prevencija –tai tokia veiksmų seka, kuri skirta analizuoti korupcines sistemas, bet ne pavienius korumpuotus asmenis. Išskiriami net trys prevenciniai korupcijos požiūriai : asmeninis, institucinis ir sisteminis. Pirmuoju atveju teigiama,kad korupcija yra neatsiejama su asmeninėmis žmonių savybėmis. Iš to sąlyginai išplaukia, kad korupciją įvairiuose lygmenyse sąlygoja juose dirbančių asmenų orientacija į privačius interesus, užuot kad būtų remtasi pilietiškumo sąvoka. Šiuo atžvilgiu būtų siūlytina izoliuoti neetiškai besielgiančius ir blogų asmeninių bei profesinių bruožų turinčius asmenis. Dažnai į korupciją įsitraukiama dėl kelių asmeninių priežasčių: įvairių situacinių spaudimų, nerūpestingos organizacijos vidinės kontrolės, asmeninio integralumo stokos. Tačiau asmenų izoliacijos labai dažnai gali nepakakti, kartais tenka tobulinti ir pačias organizacijas. Ir va čia jau prasideda institucinis lygmuo,kur siūloma šalinti esamus organizacijos bei įstatymų netobulumus ir defektus. Tuo tarpu sisteminis požiūris tvirtina, jog korupcija susiformuoja dėl daugelio sąvokų susiklosčius daugeliui spaudimų ar įtakų, todėl labai dažnai ir komplikuojasi išeities iš šios problemos ieškojimo procesas. Šiuo atveju reikalingas labai glaudus bendradarbiavimas su visuomenine sistema ir jos dalių išsamus analizavimas. Šis metodas yra geriausias sprendžiant korupcijos problemą, kadangi apžvelgia kur kas daugiau faktorių nei kiti nurodytieji,o ir į pačią korupciją leidžia pažvelgti kur kas įvairiapusiškesniu kampu. Dar viena kaip prevencinė priemonė galėtų būti ir visuomeninė nuomonė korupcijos klausimais. Teisinė sistema tuomet bus pajėgesnė įgyvendinti etinius standartus tiek administraciniame , tiek politiniame lygmenyje bei sukurti tokią sistemą, kuri įtvirtintų įstatymais apibrėžtą korumpuoto elgesio suvokimą ir numatytų su tokiu elgesiu kovos priemones. Sunku kovoti su korupcija, jei visuomenė nepritaria politikų priimtam korumpuoto elgesio apibrėžimui. Šiuo atveju reikėtų ieškoti kažkokių kitokių alternatyvų.

Bet nenuginčijamu faktu tampa tai, kad įstatyminė bazė kartu su viešąja nuomone, gali sudaryti labai tvirtą sąjungą kovoje su korupcija. Lietuvoje iki pat šio amžiaus pradžios vis dar nebuvo atskiro įstatymo dėl korupcijos ir jos prevencijos, bet su šiuo reiškiniu jau buvo kovojama nuo 1995 metų (kuriamos komisijos kovoje su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, vyriausybės priemonės kovoje su šiuo reiškiniu). Dar 1999 metais pasirodė LR vyriausybės nutarimas “ Dėl organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programos”,kur užakcentuotas nusikalstamumo sąryšis su korupcija, bei jų keliama grėsmė valdymo sistemai bei politiniam saugumui. Didelis dėmesys skirtas kovos priemonėm įvairiose srityse bei antikorupciniams veiksmams. Kiek vėliau pagaliau buvo priimta ir atskira nacionalinės kovos su korupcija programa, kuri jau tiksliau apibrėžė veiksmus kovoje su korupcija. Bet vėlgi galima pasakyti, kad visuomenės ir politikų suinteresuotumas spręsti šią problema yra kol kas per menkas, o tai apsunkina STT darbą sėkmingai kovojant su šia problema.

Nacionalinė kovos su korupcija programa

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2122 žodžiai iš 4040 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.