Politinė kultūra
5 (100%) 1 vote

Politinė kultūra



Gerbiami kolegos studentai,

Jums pateikiami tekstai nėra galutinai paruošti viešam publikavimui, jie nėra galutinai sutvarkyti nei loginiu, nei kalbiniu požiūriu, juose gali pasitaikyti įvairaus pobūdžio netikslumų ar klaidų. Suprasdamas, kad panašaus pobūdžio literatūros Jums gali tekti ieškoti daugelyje knygų ir atsižvelgdamas į Jūsų prašymus bei siekdamas sudaryti geresnes sąlygas Jūsų studijoms ir sudominti su klausimais, kurie turėtų rūpėti kiekvienam demokratinės visuomenės piliečiui, pateikiu šiuos tekstus, kuriuos geriausiu atveju galima apibūdinti kaip medžiagą studijoms.

Linkiu sėkmės, man bus malonu, jei pateikta medžiaga kažkam suteiks kokių nors minčių apmąstymams ir paskatins toliau gilintis į Jus sudominusias problemas.

Pagarbiai,

doc. Algirdas Kunčinas

1 paskaita. PLATONO VALSTYBĖS TEORIJA

Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmosios stiprios centralizuotos vergovinės valstybės. Savo energiją jos nukreipė į kaimynų nukariavimus: viena imperija žlugdė kitą. Karas čia buvo svarbiu verslu, jis sumenkino žmogaus gyvybės vertę ir orientavo į mirtį. Rengimasis pomirtiniam gyvenimui tapo neatskiriama tų tautų dvasinio gyvenimo dalimi.

Visai kitokią civilizaciją kūrė Viduržemio jūros pakrančių gyventojai graikai. Norėdami išlikti jie privalėjo laviruoti tarp įvairių galiūnų, todėl ilgai negalėjo sukurti galingų imperijų. Antikos Graikijoje formavosi valstybės-miestai (poliai). Nedidelė teritorija su joje dominuojančiu miestu – toks buvo tipiškas miestas-valstybė. Gyventojai buvo susiskirstę į tris pagrindines klases, atribotas tiek politiškai, tiek teisiškai. Apačioje buvo vergai (apie trečdalis), nes vergai buvo įprasta senovės pasaulio institucija. Kitą pagrindinę grupę graikų mieste sudarė čia gyvenantys svetimšaliai, arba metekai. Jie, kaip ir vergai, negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors jie buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos. Trečią grupę sudarė piliečiai, arba miesto nariai, turintys teisę dalyvauti miesto politiniame gyvenime, ši privilegija būdavo įgyjama pagal kilmę, t.y. graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklausė jo tėvai.

Tik piliečiams buvo suteikiama teisė į narystę, t.y. į tam tikrą politinės veiklos, arba dalyvavimo sprendžiant bendrus reikalus minimumą. Kiekvienas polis skyrėsi savo valdymo formomis, tad tuometinė Graikija buvo tarsi valdymo institucijų susidarymo laboratorija. Esama aiškių ženklų kad dar V a. pr. Kr. apie politines problemas aktyviai mąstyta ir diskutuota, kad jau tuo metu buvo pradėjusios formuotis daugelis koncepcijų, vėliau randamų Platono ir Aristotelio veikaluose. Apie tai liudija ir Herodoto “Istorija”, kurioje pateikiama gausios antropologinės žinios, svetimų tautų keistų papročių ir įpročių aprašymai. Mes plačiau apsistosime ties Platonu, kuris savo dialoguose “Valstybė”, “Politikas” ir “Įstatymai” pateikia apibendrintą požiūrį į valstybę.

Platonas gimė 427 m.p.m.e., mirė – 347 m.p.m.e. Tikrasis jo vardas yra Aristoklis, Platonas – pravardė nuo platos, platius – platus. Jis buvo senos ir turtingos šeimos palikuonis, gyveno netoli Atėnų. Buvo gabus muzikai, gimnastikai, poezijai, poetu liko visą gyvenimą, apie tai galima spręsti iš jo dialogų. Jis gerai žinojo Heraklito dialektiką, tuo metu Atėnuose populiarias Anaksagoro pažiūras, tačiau, be abejonės, didžiausią įtaką jam turėjo Sokratas.

Platoną žavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Lydimas jaunų vyrų – savo šalininkų – Sokratas ir gatvėse, ir aikštėse, ir namuose aiškinosi, kas tai yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai žinojimas kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiausiai rūpėjo etikos, o ne metafizikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad norint sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių reikia išsiaiškinti žinių esmę.

Atėnams pralaimėjus Spartai Peloponoso kare, Atėnuose įsitvirtino tironija – trisdešimties tironų, Spartos statytinių, valdžia. Vėliau ją pakeitė demokratija, tačiau ji buvo apribota taikos sutartimi su Sparta. Šios politinės suirutės metu Sokratas formavo savo požiūrį į valstybės reikalus. Jis griežtai kritikavo kai kurių savo mokinių veiksmus tironų valdymo metais, jo nepatenkino ir vėl atkurta demokratija. Jis kritikavo tiek vieną, tiek antrą santvarką, reikalavo, kad politiniai vadovai būtų renkami ne burtais, o atsižvelgiant į tai, kaip jie yra pasirengė valdymo darbui. Stipriai valdžiai tokia kritika nebūtų pavojinga, bet visiškai kitas dalykas, kai valdžia neturėjo tvirtų pagrindų. Jis diskutavo su Atėnų gyventojais apie valdžios paskirtį. Jam rūpėjo išsiaiškinti, ką reikia daryti, kad į valdžią ateitų kompetentingi asmenys. Mat, Sokratui atrodė, kad dėl atėniečių nelaimių kalti ne dievai, o nekompetentingų asmenų valdymas.

Jis šaipėsi iš valdžios pareigūnų. Sutikęs atėnietį, Sokratas klausdavo: “Jeigu aš norėčiau pataisyti batą, į ką turėčiau kreiptis?” Pasigirsdavo atsakymas: “Į kurpių,
Sokratai”. Tačiau paklausus: “Kas turi sutaisyti valstybės laivo korpusą?”, atsakymo nesulaukdavo. Sokratas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti išmanantys žmonės. Valstybės valdymas yra labai sudėtingas darbas, jam reikia daug išminties, tačiau Atėnų amatininkai išmano savo darbą, o valstybės pareigūnai – ne. Valdantieji sluoksniai negalėjo pakęsti Sokrato patyčių ir ryžosi organizuoti Sokrato teismą. Jam buvo pateikti du kaltinimai: 1)esą jis demoralizuoja jaunimą, supriešindamas jį su senąja karta, 2)esą jis neigia tikruosius dievus, iškeldamas jų vieton naujuosius. Kaltinamajame akte buvo pasakyta, kad Sokratas nepripažįsta tų dievų, kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai.

Sokratas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Žmogus privalo paklusti įstatymams, nors juos laikytų ir neteisingais, aiškino jis. Priešingu atveju negalėtų “išlikti sveika ir išvengti pražūties valstybė, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios”. Žmogus turi teisę kritikuoti įstatymus, jų priėmėjus, bet privalo paklusti jiems ir tikėtis, kad teisybė triumfuos. Savo paties pavyzdžiu jis siekė tai patvirtinti. Teismui pasmerkus Sokratą mirti, jis atsisakė ne tik prašyti sušvelninti mirti, bet ir bėgti iš kalėjimo, kai pabėgimą organizavo jo draugai. Sokratas – pirmasis filosofas, kuris buvo nuteistas mirti. Jis matė, kad jo laikais sąžiningas žmogus, užsiimdamas politika, negali laiduoti sau laimės. Jis pats du kartus buvo įtrauktas į politinių įvykių sūkurį, tačiau iš to turėjęs tik nemalonumų: ir su tironų, ir su demokratine valdžia. Vis dėlto, Sokrato nuomone, žmogus savo įsitikinimus privalo laikyti svarbesniais už savo gerovę. Anot jo, ir įsivėlęs į politiką žmogus negali leisti išniekinti savo moralinių principų. Šia proga mąstytojas priminė ir piliečių pareigas valstybei. Jis manė, kad veidmainystė ne tik žalinga patiems žmonėms, bet ir pražūtinga valstybei.

Paskutiniuosius devynerius metus iki Sokrato mirties Platonas buvo vienas artimiausių Sokrato bičiulių ir klausytojų. Net ir po Sokrato mirties iš pagarbos savo mokytojui Platonas savo pažiūras dažniausia dėstė jo vardu. Dėl Sokrato mirties ir pasikeitusios politinės situacijos Platonas išvyksta iš Atėnų ir 12 metų keliauja: pas Kratilą, Heraklito mokinį, mokosi dialektikos, Sirakūzuose (Sicilija) bendrauja su pitagoriečiais, lankosi Trakijoje, Egipte, Asirijoje, Finikijoje, čia susipažįsta su magija, matematika. Jau būdamas subrendęs (40 metų) grįžta į Atėnus, Akademo miškelyje įkuria savo mokyklą – Akademiją, kuri subūrė daug jaunimo ir tapo filosofinės minties centru.

Platono “Valstybė” – tai knyga nepasiduodanti klasifikacijai. Joje paliesti ar išplėtoti beveik visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos ribos tokios, jog galima teigti, kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti. O tokiai bendrai problemai nesvetimas joks individualios ar visuomeninės veiklos aspektas. Taigi šio kūrinio nepriskirsi prie mokslinių traktatų, jis nepriklauso nei politikai, nei etikai, nei ekonomikai, nei psichologijai, nors apima jas visas ir ne vien jas, menas, auklėjimas ir filosofija taip pat nepalikti nuošalyje. Tokį temos platumą gali paaiškinti keletas faktų. Pati Platono pasirinkta dialogo formos literatūrinė sąranga suteikia talpumą ir dėstymo laisvumą, kurių griežtai mokslinis traktatas netoleruotų. Be to, kai Platonas rašė, įvairiausi anksčiau minėti mokslai dar neturėjo tokio apibrėžtumo, koks vėliau jiems kiek dirbtinai priskirtas. Todėl pats gyvenimas mieste-valstybėje nebuvo taip suklasifikuotas ir suskirstytas kaip šiais laikais. Kadangi visa žmogaus veikla siejasi su jo pilietiškumu, kadangi jo religija buvo valstybės religija, o jo menas – miesto piliečio menas, visi šie dalykai ir negalėjo būti labai aiškiai atskirti. Geras žmogus turi būti geras pilietis; geras žmogus vargu ar gali egzistuoti blogoje valstybėje; būtų beprasmiška svarstyti, kas yra gera žmogui, neatsižvelgiant į tai, kas yra gera miestui. Todėl tam, ką Platonas mėgino padaryti ir buvo būdinga psichologinių ir socialinių klausimų, etinių ir politinių motyvų sąraizga.

Dorybė yra žinojimas. Pamatinę “Valstybės” idėja Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Jo paties nesėkmingas politinis patyrimas idėją sutvirtino ir paskatino jį kurti Akademiją tikro žinojimo, kaip filosofinio valstybės valdymo meno pagrindo dvasiai diegti. Tačiau teiginys, kad dorybė yra žinojimas, reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti ir kad jį galiima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne intuicija, spėlionėmis ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Gėris yra objektyviai realus, kad ir ką apie jį manytų, ir jį reikia įgyvendinti ne todėl, kad to nori žmonės, o dėl to, kad jis yra gėris. Kitaip tariant, valios vaidmuo čia tik antrinis; ko žmonės nori, priklauso nuo to, kiek jie įžvelgia gėrio, tačiau niekas nėra gėris vien todėl, kad jie to nori. Vadinasi, žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas – turėtų turėti sprendžiamąją
galią valdžioje, ir tik jo žinojimas suteikia jam šitokią teisę. Šis įsitikinimas sudaro visa ko pagrindą “Valstybėje” ir verčia Platoną aukoti visus valstybės aspektus, kuriems nepavyksta pritaikyti apšviestosios despotijos principo.

Šis principas yra kur kas labiau pagrįstas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat analizuojant paaiškėja, kad žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Vadinasi, filosofo pretenzijos valdyti yra ne kas kita, kaip labai svarbus atvejis dėsnio, kuriuo įsitikinama visur, kur tik žmonės gyvena kartu: kad bendra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi gerai atlikti savąją darbo dalį. Norint suprasti, ką tai reiškia valstybės atžvilgiu, būtina išsiaiškinti, kokios darbo rūšys yra svarbiausios, o tai aiškinantis prieinama prie trijų luomų, iš kurių filosofas valdovas, žinoma, bus pats svarbiausias. Bet šis darbų pasiskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, – priklauso nuo dviejų veiksnių: būdingų gabumų ir pasirengimo. Pirmieji yra įgimti, o antrąjį lemia patirtis ir auklėjimas. Praktiškai valstybė priklauso nuo to, kaip ji valdo ir susieja šiuos du veiksnius; kitaip tariant, nuo to, ar ji pasitelkia geriausius žmonių sugebėjimus ir išugdo juos, suteikdama geriausią auklėjimą. Analizė sutvirtina pradinę koncepciją; pasmerktos tos valstybės, kurias valdo ne tie, kurie žino – pirma, kokie darbai reikalingi gerai valstybei, ir, antra, ką paveldėjimas ir auklėjimas duos piliečiams, tinkamiems juos atlikti.

Tad Platono teoriją galima padalyti į dvi pagrindines dalis, arba tezes: pirma, kad valdymas turi būti menas, paremtas tiksliomis žiniomis, ir antra, kad visuomenė – tai žmonių, kurių sugebėjimai papildo vieni kitus, poreikių bendras patenkinimas. Logikos požiūriu, antrasis teiginys yra pirmojo prielaida. Bet, kadangi, Platonas, matyt, perėmė pirmąjį beveik galutinai suformuluotą iš Sokrato, pagrįstai galima manyti, kad antrasis nuoseklumo požiūriu buvo pirmojo apibendrinimas ar išplėtimas. Sokrato principas, kad dorybė yra žinojimas, pasirodė esąs plačiau pritaikomas, negu buvo galima manyti.

Valstybė kaip tipas. Platonui teorinė ar mokslinė jo principo reikšmė nė kiek ne mažiau svarbi už kritinę. Gėris egzistuojąs tiek žmonėms, tiek valstybėms, ir perprasti tą gėrį, suvokti, kas jis yra ir kaip jį galima patirti, padedąs žinojimas. Žmonės, žinoma, įsivaizduoja jį labai įvairiai; esama įvairiausių subjektyvių nuomonių, kaip jo siekti, tačiau nuomonių begalės, o pasirinkti iš jų beveik nėra ką. Žinojimas yra gėris, jeigu jį įmanoma įgyti, būtų visai kas kita. Visų pirma, jis turėtų tam tikrą racionalų pagrindą; jį patvirtintų kitokios rūšies sugebėjimas negu tas, kuriuo remiantis susidaroma nuomonė. Antra, jis būtų vienas ir nekintamas ne vienoks Atėnuose ir kitoks Spartoje, o tas pats visur ir visada. Trumpai tariant, jis priklausytų nuo prigimties, o ne nuo permainingų konvencijos ir papročių vėjų. Žmoguje, kaip ir kituose pasaulio elementuose, yra kažkas pastovaus –“prigimtis”, skirtinga nuo regimybės, ir tos prigimties suvokimas skiria žinojimą nuo nuomonės. Kai Platonas sako, kad tik filosofas žino, kas yra gėris, jis nesididžiuoja visažinyste; tuo paprasčiausia teigiama, kad esama objektyvaus mato ir kad žinojimas yra geriau už spėjimą. Profesinio ar mokslinio žinojimo analogija nuolat sukasi Platono galvoje. Kaip gydytojas išmano apie sveikatą, taip ir politikas turįs išmanyti, kas yra gėris valstybei, ir suprasti palankių ir nepalankių veiksnių veikimą. Kaip tik žinojimas skiria tikrą politiką nuo netikro, kaip kad žinojimas skiria gydytoją nuo šarlatano.

Platonas savo teorijoje siekia pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią sistemą. Politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir, vadinasi, ko reikia gerai valstybei sukurti. Jis taip pat privalo žinoti, kas yra valstybė – ne atsitiktinės jo apraiškos, bet ji pati vidujai, iš esmės. Beje, filosofo teisę valdyti galima pagrįsti tik parodžius kaip ji kyla iš valstybės prigimties. Platono valstybė, matyt, yra “valstybė kaip tokia”, visų valstybių tipas ar modelis. Vien aprašydamas egzistuojančias valstybes jis nepasiektų savo tikslo, vien praktiniai argumentai nepagrįstų tos filosofo teisės. Knygos tema yra valstybės kaip rūšies, kaip tipo bendroji prigimtis, ir ne taip svarbu, ar egzistuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį, ar ne. Tai paaiškina, kodėl Platonas gana atsainiai traktuoja įvykdomumo klausimus, kurie turbūt šiek tiek trikdo šiuolaikinį skaitytoją. Tačiau Platonui, matyt, buvo visiškai nesvarbu, ar jo ideali valstybė gali būti sukurta tikrovėje. Jis mėgino parodyti, kokia iš principo turi būti valstybė; jeigu faktai neatitinka principo, juo blogiau faktams. Kitaip tariant, Platonas manė, kad gėris yra tai, kas jis objektyviai yra; ar žmonėms jis patinka ir ar juos galima įkalbėti jo norėti – tai jau kitas dalykas. Be abejo, jeigu dorybė yra žinojimas, galima tarti, kad žmonės panorės gėrio, kai sužinos, kas jis yra, tačiau dėl to gėris anaiptol nepasidarys geresnis.

Nesunku pastebėti, kad Platono politikos
mokslas yra grindžiamas geometrijos ir astronomijos metodika. Platono ryšys su šiais mokslais buvo nepaprastai glaudus tiek dėl pitagoriečių įtakos jam, tiek dėl to, kad jo Akademijai priklausė bent du žymiausi to meto matematikai ir astronomai. Platonas gerai suprato, kad tiksliojo mokslo tikslumą lemia tipų suvokimas; geometrija yra įmanoma tik tuomet, jei apsiribojama idealizuotų figūrų nagrinėjimu ir nepaisoma nukrypimų bei komplikacijų, pasitaikančių kiekvienoje tipo apraiškoje. Lygiai taip pat ir “Valstybėje” siekiama ne aprašyti valstybes, o surasti tai, kas joms esminga ar tipiška, – bendruosius sociologinius principus, kuriems paklūsta kiekviena žmonių visuomenė, siekianti gero gyvenimo.

Platonui valstybė, visų pirma, politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas yra būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieško panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis supranta kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiami valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti, siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija.

Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgauna ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas ir reikalauja, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą, ketvirtiems valdyti. Valstybė suteikia savo piliečiams ne tiek laisvę ir apsaugą, bet, svarbiausia, gyvenimą – visas galimybes visuomeniniams mainams, dėl kurių atsiranda civilizuoto būvio būtiniausi daiktai ir patogumai. Juk jeigu poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikmenų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam reikia, turėti to, ką jis gauna. Tad visiškai aišku, kad būtina tam tikra specializacija. Žemdirbys pagamina daugiau maisto negu gali suvalgyti, o batsiuvys pasiuva daugiau batų, negu pats gali suavėti. Todėl abiems naudinga gaminti vienas kitam, nes abu bus sočiau pavalgę ir geriau apsirengę dirbdami kartu negu tuo atveju, jei kiekvienas gamintųsi visus sau reikalingus daiktus. Pasak Platono tai galima paaiškinti dviem pagrindiniais žmogaus psichologijos faktais: pirma, skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai ir kai kuriuos darbus vieni atlieka geriau negu kiti; antra, meistriškumas įgijamas tik tada, kai žmonės nuolat dirba tą darbą, kuriam yra tinkami iš prigimties. Teisybė, tokiame visuomeniniame gyvenime yra teisių, kaip yra ir pareigų, tačiau vargu ar kokia nors specifine forma jas galima priskirti individams.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3039 žodžiai iš 9770 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.