Politinė mintis senajame pasaulyje rytuose
5 (100%) 1 vote

Politinė mintis senajame pasaulyje rytuose

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

POLITIKOS MOKSLŲ KATEDRA

Personalo vadyba

POLITINĖ MINTIS SENAJAME PASAULYJE (RYTUOSE)

Rašto darbas

VILNIUS, 2006

TURINYS

1. ĮVADAS ………………………………………………..3

2. VALSTYBĖS ORGANIZACIJA …………………………………………………4

2.1. Valstybės kilmė …………………………………………………4

2.2. Valstybės valdymo formos ………………………………………………………………8

2.3. Valstybės administracija ………………………………………………..13

2.4. Valdžios ir visuomenės santykis ………………………………………………..17

2.5. Valstybė ir įstatymas : ………………………………………………..18

3. VISUOMENĖS STRUKTŪRA ………………………………………………..19

1. ĮVADAS

Gyvendami vakarų politikos pasaulyje ne visuomet prisimename ir kitą Pasaulio pusrutulį. Senovės Egiptas – faraoninė sistema, Babilonas, Asirija, Kinija – daug senųjų valstybių, karalysčių, imperijų kūrėsi savo jėgomis, besiremdamos savų mąstytojų idėjomis. Norint bent paviršutiniškai perprasti Senųjų Rytų politines mintis reikia pagvildenti kiekvieną iš jų atskirai. Taigi šis darbas ir skirtas tam, kad labiau įsigilintume būtent į Senųjų Rytų politines mintis.

Iš Rytų kraštų geriausia yra kinų politinė mintis. Senovės Kinijoje gyvavo keletas filosofinių mokyklų. Konfucijus (Kun-Ozy, 551-478) su savo mokiniais ir pasekėjais sukūrė platų mokymą apie Žmogaus idealą, moralines savybes ir ritualo svarbą tarpusavio santykiams. Konfucionistų nuomone, valstybė yra didelė šeima, kurioje tėvui – valdovui – padeda valdininkai. Visuomenės stabilumą lemia kiekvieno asmens savo vietos ir pareigų suvokimas. Valstybiniame valdyme svarbiausia yra liaudies gerovė, kuri pasiekiama teisingai valdant ir teisingai gyvenant, t. y. laikantis teisingo kelio „dao“. Konfucionistai ir konkrečiai patardavo, kaip valdant valstybę elgtis vienu ar kitu atveju. Jie, ko gero, buvo vieni pirmųjų iš tų, kurie propagavo žmonių lygybę ir akcentavo auklėjimo, o ne bausmės, svarbą valstybėje.

Daosizmo arba „didžiojo, kelio“ („dao“) filosofinė mokykla, manoma, susiformavo VI a. pr. m. e. Daosistų nuomone, visuomenė yra kosmoso elementas. Žmogus, būdamas dao ir gamtos dalis, turi paklusti natūraliems kosmoso dėsniams, o visa, kas sukurta paties žmogaus, yra svetima ir nereikalinga. Gyvenimas žemėje – tai tik pereinamasis etapas, dėl kurio neverta eikvoti savo jėgų. Geriausia žmogaus būkle – neveikia, dirbti reikėtų tiek, kad būtų patenkinti tik elementarūs poreikiai. Todėl ir valstybė visai nereikalinga, o jei to negalima išvengti, tegu ji būna kaimo dydžio. Geriausia valdžia tokia, kurios iš viso nesimato, kuri nerenka mokesčių, nemoko žmonių, o atvirkščiai, palaiko jų kvailumą, bet duoda sočiai pavalgyti.

Daosistai pasisako prieš valstybę, kuri esanti nereikalinga ir atnešanti vien tik blogį. Geriausia išeitis – grįžti į pirmykštę, gamtinę būklę. Ar tai įmanoma, daosistai nesvarsto.

Mo Dzė (470-400) buvo moistų mokyklos, kuri griežtai kritikavo konfucionistus, pradininkas. Mo Dzė buvo kilęs iš tarnautojų, todėl gynė žemesniųjų visuomenės sluoksnių interesus. Moistai propagavo gana griežtą ekonomiją, pagrindinį dėmesį skyrė žemės ūkiui. Jie aukštino išmintį ir manė, jog geriausiai valstybę gali valdyti išmintingi, bet nebūtinai kilmingi žmonės. Jie smerkė karą, nes toks ginčų tarp valstybių sprendimas atnešąs tik nuostolius.

Legistų (įstatymininkų) mokyklos pradininku laikomas Gunsun Janis (390-338), istorijoje labiau žinomas San Janio vardu. Jis buvo Cinio imperijos Šan srities valdytojas. Legistai, nagrinėdami valstybės kilmę, administravimą, laikėsi nuomonės, jog valstybinio gyvenimo pagrindas yra įstatymai. Būdami universalūs ir privalomi visiems, jie užtikrina tvarką, Įstatymai – tai prievarta, tačiau žmonės nėra tokie geri, kad apsieitų be jų. Bausmės nereikia absoliutinti, kur kas geriau, kai bijant griežtos bausmės išviso nenusižengiama.

Įdomi nominalistų (pavadinimų) mokyklos pažiūra, jog valstybės gyvenime svarbu, kad vardai ir pavadinimai atitiktų savo esmę.

Indijos politinė mintis yra labai persipynusi su religinėmis ir filosofinėmis pažiūromis. Vedose nedaug kalbama apie valstybę ir jos gyvenimą, tačiau viskas kildinama iš dievų valios, visi paklūsta dieviškiesiems – ritos, dharmos ir karmos – įstatymams.

Nepaisant didelės religinės įtakos, iki mūsų dienų yra išlikę keletas grynai politinių_veikalų. VI-V a. pr. m. e. buvo sudarytas įstatymų sąvadas, vadinamas „Manu įstatymais“. Manoma, jog šis sąvadas susiformavo II a. pr. m. e. – II m. e. a. Jo autoriumi laikomas mitinis Manu, Saulės dievo Vivasvato sūnus, pirmasis žmogus ir valstybės įkūrėjas. Dvylikoje „Manu įstatymų“ skyrių aptariama: pasaulio ir visuomenės sukūrimas bei varnų atsiradimas; dharmos šaltiniai, šventi raštai ir Vedų mokymas; žmogaus gyvenimo etapai, santuoka ir pareigos (III-IV sk.); gyvenimo taisyklės, moterų pareigos, mirties priežastys (Vsk); atsts-kyrčlių gyvenimas (VI
sk.); karalių dharma, politikos ir valstybės valdymo pagrindai (VII sk.); teismas, civilinė ir kriminalinė teisė (VIII sk.); vyro ir =monos pareigos (IX sk.); santykiai tarp kastų (Xsk.); išpirkimo ir atgailavimo taisyklės (XI sk.); žmogaus veiklos galutiniai rezultatai, karmosįstatymai (XII sk.). „Manu įstatymuose“, skirtingai nuo Vedų, aptariamos realaus gyvenimo normos.

Antrasis kūrinys apie valstybės valdymą yra „Artcha Šastra“. Jos autoriumi laikomas brahmanas Kaulilja. Indų manymu, knyga buvo sudaryta IV-HI a. pr. m. e., europiečiai tyrinėtojai ją datuoja I-III amžiumi.

Dauguma įvairių šalių filosofų valstybės atsiradimo priežasčių ieškojo natūralioje visuomenės evoliucijoje, Tik Indijos, Egipto filosofija valstybės kilmę sieja su dievų valia. Todėl Vakarų ir Rytų kultūrų politinės mintys taip ir skiriasi. Šis skirtumas ir domina vakarietišką pasaulį.

2. VALSTYBĖS ORGANIZACIJA

2.1. Valstybės kilmė

Valstybės atsiradimo priežastis ir valdymo problemas plačiai aptaria senojo pasaulio filosofai. Jos taip pat atsispindi valstybiniuose dokumentuose, metraščiuose, užrašuose.

Kinijos filosofų požiūris į valstybės atsiradimą.

Kinai nagrinėjo visuomenės pokyčius, lėmusius perėjimą iš ikivalstybinės į valstybinę būklę. Pirmykštė bendruomenė gana vaizdingai aprašyta rinkinyje „Li czi“ („Papročių knyga“), kurį sudarė Konfucijaus mokiniai ir pasekėjai. „Kažkada ankstesnieji valdovai neturėjo dvarų ir rūmų. Žiemą jie gyveno natūraliose olose, vasara, įsikurdavo pintuose iš šakų lizduose. Dar nebuvo ugnies [maisto] pagerinimui, o maitinosi medžių vaisiais ir žolėmis, laukinių gyvulių ir paukščių mėsa, gėrė jų kraują, rijo juos su kailiu. Dar ne

buvo kanapių ir šilko, rengėsi kailiais ir plunksnomis. Paskui, dėka išmintingiausiųjų veiklos, ėmė naudotis ugnies gėrybėmis, lydyti metalus ir lipdyti molį, kad padarytų bokštus ir antstatus ant jų, rūmus ir namus, langus

ir duris; kad virtų ir keptų, troškintų ir džiovintų, kad darytų vyną ir

girą. Iš kanapių ir šilkinių siūlų ėmė austi medžiagas. Visa tai naudojo

gyvenimo palaikymui ir mirusiųjų palydėjimui, tarnavimui dvasioms,

mirusiųjų vėlėms ir aukščiausiam pirmaprotėviui, ir taip tęsiasi iki dabar.“ Čia glaustai atskleidžiama visuomenės evoliucija, atvedusi prie valstybės atsiradimo.

Visuomenės pokyčius aptaria ir Šan Janis. Savo knygoje „Šan cziun Su“ apie valstybės atsiradimą jis rašo: “Tais laikais, kai atsirado dangus ir žemė, ir žmonės, žmonės žinojo savo motinas, bet nežinojo savo tėvų. Meilė giminaičiams ir savanaudiškumas – toks buvo jų kelias. Kadangi jie mylėjo savo giminaičius, tai ėmė skirti savus nuo svetimų, o savanaudiškumas pagimdė barbariškumą, Žmonės dauginosi, bet, kadangi jie buvo apimti siekio atskirti savus nuo svetimų ir savanaudiškumo, jų tarpe įsigalėjo sumaištis. Tais laikais žmonės jau siekė tapti viršesniais už kitus ir bandė pajungti vienas kitą jėga. Viršumo siekis gimdė ginčus, o bandymai pajungti jėga gimdė vaidus. Vyko ginčai, bet nebuvo jų išsprendimo mato, todėl niekas negalėjo gyventi ramiai. Tada išminčiai nustatė teisingas priemones ir įskiepijo nesavanaudiškumą, ir liaudis persiėmė meile žmonėms Tais laikais atsisakyta meilės giminaičiams, imti garbinti išminčiai.

Žmonės dauginosi, bet nebuvo įteisintų normų, o kadangi jie ėjo žmonių meilės keliu ir siekė pralenkti vienas kitą, kilo sumaištis. Kai išmintingiausias ėmėsi valdyti, jis pirmiausia įvedė ribas žemei, turtui, normas vyrui ir moteriai. Kai buvo įvestos ribos, nebuvo įmanoma apsieiti be įteisinimo, todėl išmintingiausias įvedė draudimus. Kai buvo įvesti draudimai, nebuvo galima apsieiti be tų, kurie prižiūrėjo jų įgyvendinimą, todėl jis patvirtino valdininkų pareigas. Kai buvo įvestos valdininkų pareigos, neįmanoma buvo apsieiti be to, kuris apjungtų juos visus, todėl išmintingiausias pastatė virš jų valdovą. Kai buvo pastatytas valdovas, buvo panaikintas garbinimas ir imti garbinti tie, kurie užėmė aukštą padėtį.

Kada žmonės kvaili, galima viešpatauti proto pagalba; mūsų amžiaus žmonės protingi, ir viešpatauti galima tik jėgos pagalba.

Šan Janis labai glaustai pamini gimininę būklę, kai dar nebuvo porinės šeimos ir tik formavosi paprotinė teisė. Vėliau pereinama prie privačios nuosavybės įteisinimo („įvedė ribas Žemei“), prie porinės šeimos susidarymo. Susiformavus naujiems ekonominiams santykiams, įsitvirtina rašytiniai įstatymai, kuriuos leidžia, prižiūri ir įgyvendina valdininkai. Taigi šiame gana glaustame tekste aptariamos pagrindinės valstybės atsiradimo priežastys.

Kinijos filosofų požiūris į valstybės atsiradimą.

Panašų samprotavimą apie valstybės susidarymą randame rinktiniame kinų filosofų veikale „Guan – czy“. Jame rašoma: „Senovėje nebuvo padalinimo į valdovus ir pavaldinius, į viršų ir apačią, nebuvo porinio vyro ir moters susijungimo. Žmonės gyveno bandomis, taip kaip gyvuliai ir, naudodami jėgą, užpuldavo vienas kitą. Tada protingieji apgaudinėjo kvailius; stiprieji spaudė silpnuosius; seniai, vaikai, našlaičiai ir vieniši nerado sau prieglobsčio. Todėl protingieji panaudojo liaudies jėgas, kad uždraustų prievartą ir žiaurumą, ir uždraustų žiaurių
prievartautojų veiksmus. Protingieji vykdė tai, kas naudinga liaudžiai, ir naikino tai, kas jai žalinga. Todėl menas valdyti liaudį ir nepriekaištingas elgesys priklauso išminčiams. Štai kodėl valstybė tampa valstybe; liaudies luominė gradacija nulemia valstybės buvimą; štai kodėl valdovas tampa valdovu: apdovanojimų ir bausmių sistema nulemia valdovo buvimą.“

Esmė nusakyta paskutiniuose sakiniuose. Būtent turtinė ir socialinė diferenciacija lėmė valstybės atsiradimą.

Filosofo Mo Di sudarytame rinkinyje „Mo-czy“ akcentuojama kita svarbi priežastis, padėjusi atsirasti valstybei. Tai ikivalstybinėje visuomenėje skirtingai suvoktas teisingumas ir to pasekmė – chaotiški žmonių santykiai. „Senovėje, kai tik pasirodė žmonės, nebuvo bausmių ir kiekvienas skirtingai suprato teisingumą. Vienas turėjo vieną, du – du, dešimt – dešimt teisingumo supratimų. Kuo daugiau gimė žmonių, tuo daugiau buvo teisingumo sampratų. Kiekvienas teisingu laikė savo požiūrį ir atmesdavo kitų žmonių požiūrius, todėl tarp žmonių buvo didelė nesantaika.

Šeimose tėvai, vaikai ir broliai žiūrėjo vienas į kitą su neapykanta ir pasibjaurėjimu, negalėdami taikiai gyventi kartu, jie palikdavo vienas kitą. Padangių žmonės, panaudodami ugnį, vandenį, nuodus, kenkė vienas kitam, todėl stiprūs nepadėdavo silpniesiems, turintys turto perteklių, nesidalijo juo, bet iššvaistydavo jį, protingi nemokė nepatyrusių žmonių ir slėpė nuo jų savo žinias. Padangėje buvo tokia betvarkė, kaip tarp laukinių žvėrių. Supratę, kad chaoso priežastis – tai valdymo ir vyresnumo nebuvimas, žmonės išrinko patį dorybingiausią ir išmintingą Padangių žmogų ir padarė jį Dangaus Sūnumi… Tiktai Dangaus Sūnus gali sukurti vieningą teisingumo pavyzdį Padangėje, todėl Padangėje įsigalėjo tvarka…“

Mo Di pabrėžė išminties svarbą kuriantis valstybei. Apskritai kinų filosofija labai gerbia išmintį ir skiria jai svarbų kūrybinį vaidmenį.

Lygindami įvairių mokyklų mąstytojų pažiūras matome, kad jų nuomonės apie valstybės atsiradimą labai panašios. Valstybė susiformavo natūraliai keičiantis visuomenei, dėl pačių žmonių poreikių, asmens, turto, privačios nuosavybės saugumo ir tarpusavio santykių reguliavimo.

Daosistų požiūris į valstybės atsiradimą.

Skirtingą požiūrį į valstybę reiškė tik daosistų filosofinės mokyklos. Jų manymu, visuomenė yra kosmoso elementas. Ji turi paklusti natūraliems amžiniesiems dėsniams, o visa, kas sukurta žmogaus, trukdo harmonijai, dao siekimui. Pagrindinė vertybė yra neveiklumas. Tad valstybė, sukurta žmogaus, yra blogis, kurį reikia bandyti įveikti. Anot daosistų: “Tegu valstybė būna maža, o gyventojų retai. Jei valstybėje yra įvairūs įrankiai, nereikia jų naudoti. Tegu žmonės iki savo gyvenimo galo nenueina toli nuo savo vietų. Jeigu valstybėje yra valčių ir vežimų, nereikia jų naudoti. Net jeigu yra karių, nereikia jų rodyti. Tegu liaudis vėl pina mazgelius ir naudoja juos vietoj rašto. Tegu jos valgis būna skanus, apsirengimas gražus, būstas patogus, o gyvenimas džiugus. Tegu kaimyninės valstybės žiūri viena į kitą, klauso viena kitos gaidžių giedojimo ir šunų lojimo, o žmonės iki senatvės ir mirties tenelanko vieni kitų.“ Tokioje mažoje, kaimo dydžio valstybėje nebūtina energinga veikla. Joje vyrautų neveiklumas, kaip propagavo daosistai. Kadangi realiai funkcionavo pakankamai didelės valstybės, filosofai jų funkcijas nusakė taip: „tegu didelė karalystė geidžia ne daugiau, kaip visus vienodai pamaitinti“. Taigi jie siūlo sugrąžinti žmones į primityvų gyvenimą, apsiriboti pilnu pilvu ir nekurti jokių naujų idėjų. Jų požiūrį galima pavadinti savotiška valstybės neigimo teorija.

Indų požiūris į valstybės atsiradimą.

Indų požiūris į valstybės atsiradimą gerokai skiriasi nuo kinų filosofų. Šį skirtumą, matyt, lėmė tai, kad indų filosofija buvo persipynusi su mitologija ir religija.

Seniausiuose kūriniuose – Vedose – žinių apie politiką nedaug. Jose pasakojama apie „aukso amžių“, kai gyvenimas buvęs laimingas, sutartinis, sotus, kai visi savo valia laikėsi dharmos (dorybė, nuopelnai, tiesa, pareigos, įstatymas, teisė, verti apdovanojimo veiksmai, teisėtvarka, paprotys, moraliniai įsitikinimai, teisingumas, veikimo būdas). Vėliau tarp žmonių įsigalėjo egoizmas, anarchija, žuvų įstatymas (didesnės ryja mažesnes). Siekiant apginti silpnesniuosius ir sudaryti sąlygas kiekvienam atlikti savo dharmą, buvo įvesta politinė valdžia.

Tačiau pirmosios valstybės atsirado ne žemėje, o danguje. Vedose ir vėlesniuose kūriniuose, pavyzdžiui, „Mahabharatoje“ kalbama apie Visatos atsiradimą ir joje įsikūrusius dievus, asunis (demonus) bei iš jų kilusias kitas gyvas būtybes. Tarp dievų ir ašutų bei jų šalininkų nuolat vyko karas dėl valdžios. Dievų prašymu Brahma jų karaliumi paskyrė Indrą, o pirmuoju asurų karaliumi tapo demonas Hiranjakašipus. Taip, senovės indų supratimu, politinė valdžia pirmiausia atsirado dangiškoje visuomenėje.

Žemiškosios valstybės atsiradimas siejamas su Manu. Tai Saulės dievo Vivasvato (Surjos) sūnus, tapęs pirmuoju žmogumi, išlikęs per Didįjį tvaną ir davęs pradžią visai žmonijai. Vedose, „Mahabharatoje“ ir „Ramajanoje“ apie tai tik užsimenama.
epizodui skirtos kelios eilutės. „Žmonės, sekdami žuvų papročiu (kai didesnės žuvys ryja mažas), padarė Manu, Vivasvato sūnų, karaliumi ir skyrė jam (karaliui) šeštąją dalį grūdų ir dešimtąją dalį prekių ir aukso. Tuo palaikomi karaliai suteikia pavaldiniams jų turto saugumą. Uždėdami pavaldiniams bausmes, karaliai pašalina jų padarytas piktadarybes, tuo suteikdami saugumą turimam turtui. Todėl net miško atsiskyrėliai atiduoda šeštąją dalį jų surinktų varpų, sakydami: “Tai dalis to, kas mus saugo”. Karaliai – tai Indros ir Jamos vietininkai, jie įkūnija rūstybę ir malonę. Kas to nesilaiko to laukia dieviška bausmė. Todėl negalima niekinti karalių.“

Pagrindinė priežastis, lėmusi valstybės susidarymą – būtinumas apsaugoti žmones ir jų turtą. Ta pati priežastis, tik kitais žodžiais, nurodomi „Manu įstatymuose“. „Kšatrijas, gavęs pašventinimą, kaip parašyta Vedose, turi, kaip numatyta, saugoti visą šį pasaulį. Nes, kai žmonės, neturėdami karaliaus, pasklido į visas šalis iš baimės, valdovas sukūrė karalių, kad saugotų visą šalį [pasauly]…Aukščiausia kšatrijaus dharma- pavaldinių apsauga…”

Budizmo filosofų požiūris į valstybės atsiradimą.

Budizmo filosofai valstybės susidarymo priežasčių ieškojo žemėje, nors jų svarstymai irgi gerokai mitologizuoti. „Genezės knygoje“ rašoma, jog pradžioje gyvavę belyčiai padarai, mintantys skania žeme ir augalais. Bet dėl jų išdidumo viskas išnyko, liko tik laukiniai ryžiai. Valgydami juos, padarai sustiprėjo, įgavo lytį. Pamažu susidarė šeimos. Žmonės pasidalijo ryžių laukus, bet godieji atimdavo juos iš silpnesniųjų. Prasidėjo tarpusavio žudynės. Tarp žmonių suklestėjo keturi blogiai: vagystė, melas, smerkimas ir prievarta. Nepatenkinti tokia padėtimi, žmonės išsirinko vieną, kuriam pavedė kovoti su blogiu. Už tai visi jam duodavo dalį ryžių.

Budistų pažiūrą į valstybės kilmę galima laikyti ankstyvąja visuomenės sutarties teorija. Skirtingai nuo kinų indų filosofinių pažiūrų, joje nėra dievų kišimosi į žmonių reikalus.

Šumerų, Asirijos, Babilono, Persijos ir Egipto raštai apie valstybės atsiradimą.

Keliaudami nuo Kinijos ir Indijos į vakarus, pereiname senąsias Šumerų, Asirijos, Babilono, Persijos ir kitas valstybes. Apie jų gyvenimą pasakoja seniausi dokumentai, bet svarstymų apie valstybės atsiradimą juose beveik nerandame. Labai gausūs Egipto raštai mus informavo apie įvairias Valstybės gyvenimo problemas, o apie jos susidarymą užsimenama tik Herakliopolio karaliaus pamokymuose savo sūnui Merikarui. Tai XXII a. pr. m. e. dokumentas. Jame sakoma, jog dievas Ra, sukūręs pasaulį ir žmones, pavedė karaliui jais rūpintis. „Rūpinkis žmonėmis, dievo banda. Jis sukūrė jiems dangų ir žemę jų noru, sunaikino vandenų miglą, sukūrė jiems orą, kad gyventų jų nosys. Tai jo kopijos, kurios išėjo iš jo kūno. Jų noru jis pakyla į dangų. Jis sukūrė jiems augalus, gyvulius, paukščius, kad maitintųsi. Jis užmušė priešą ir sunaikino jo vaikus dėl jų priešiškų užmačių. Jų noru jis sukūrė šviesą ir valtimi apvažiuoja dangų, kad matytų juos. Jis sukūrė sau šventyklas ir girdi, kai jie verkia. Jis sukūrė jiems valdovą, kaip atramą, kad palaikytų silpnesniojo nugarą. Jis sukūrė jiems magiją, stipresnę negu ginklai, kad atremtų tai, kas gali atsilikti, sukūrė sapnus dieną ir naktį. Jis užmušė maištininką tarp jų, kaip žmogus užmuša savo sūnų dėl brolio.” Valdžia reikalinga, kad būtų palaikyta tvarka taip žmonių, kad stipresnysis nebaudžiamas neskriaustų silpnojo, kad būtų apsauga nuo priešų puldinėjimų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2959 žodžiai iš 9608 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.