Politinės ideologijos
5 (100%) 1 vote

Politinės ideologijos

ĮVADAS

Idealistiniu požiūriu, pasaulis kilęs iš idėjos, egzistuojančios už jos ribų ,o materialistiniu požiūriu, pasaulio pradžios priežastys glūdi jame pačiame, jo materialioje tikrovėje.Trečiojo požiūrio,-agnosticizmo-problemos galutinai išspręsti neįmanoma. Šios bendriausios sampratos arba vaizdiniai sudaro pasaulėžiūrą. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą pasaulėžiūrą ir derina ją su savo praktine egzistencija. Žmonės pažysta pasaulį sistemingai. Tokį pasaulio pažinimą vadinsime moksliniu, o jo rezultatus, surinktas žinias-mokslu. Moksliniu požiūriu siekiama nustatyti tiesą; jam būdingi tam tikri principai, kuriais būtinai vadovaujamasi, dirbant mokslinį darbą. Moksliniam pažinimui būtini šie principai: vartojamos sąvokos privalo būti tikslios; visus pateikiamus teiginius turi būti įmanoma įrodyti; bet kuris teiginys turi neprieštarauti kitiems su ta pačia problema susijusiems teiginiams ir karu su jais sudaryti vientisą ir logišką įrodymų visumą.

Žmogaus žemiškoji būtis turi du lygmenis: 1) tai gamta, 2) visi žmonijos kūriniai. Šiam antrajam lygmeniui priskirsime ir žmogaus gebėjimą mąstyti bei įvairaus mąstimo apie politiką formas. Politika-tai organizuotoje žmonių bendruomenėje vykstančių reiškinių, susijusių su valdžia, visuma. Į pirmajį politikos planą visada iškyla veiksmai, susiję su valdymu, kova dėl valdžios. Politiniam gyvenimui itin reikšminga valstybė.Valstybė- tai hierarchinis ir teritorinis darinys, reguliuojantis įvairias visuomenės gyvenimo sritis ir galintis disponuoti įvairiomis prievartos formomis. Įvairiose epochose politinis mąstymas reiškėsi įvairiomis formomis. Galime skirti tris politinių idėjų raidos stadijas. Idėjos primityviausia prasme yra tam tikri vaizdiniai. Antrojoje stadijoje šiuos pirmuosius elementus žmonių protai sieja į visumas (koncepcijas).Išaiškėja kas yra svarbiausia iš politinių koncepcijų, plėtojasi sudėtingesnės politinės mąstysenos formos.

XIX ir XX a. labiausiai paplito šios sudėtingos politinės mąstysenos formos:idealogija, politinė doktrina ir politinė programa.Politinė programa-tai konkretčių politinės veiklos tikslų išdėstymas laike ir erdvėje.

Kiekviena bendruomenė, dalyvaujanti politiniame gyvenimime, susideda iš įvairių sluoksnių.Tokia įvairovė pagrįsta socialinėmis realijomis. Daugybės ir įvairovės reiškinį apibūdiname pliuralizmo terminu.

Visuomenei būdinga gausybė skirtingų interesų ir pozicijų bei įvairių argumentų ir idėjų.Kiekviena bendrija, kaip ir kiekvienas žmogus, atranda savo visuomeniniame gyvenime tai, kas jai atrodo svarbiausia ir vertingiausia.Tai vadinsime vertybėmis, t.y. labiausiai trikštamos gėrybės, reiškiasi kaip idėjos. Ši idėjų įvairovė, išsauganti iš troškimų ir interesų įvairovės, yra idealogijos šaltinis.Bet kurią ideologiją galime suvokti kaip teiginių, atspindinčių bei vertinančių faktus, visumą.Kiekvienu atveju ši visuma susijusi su tam tikros visuomenės dalies-interesais (tarnauja šiems interesams).Ideologija kuria savo grupei geidžiamo ateities pasaulio vaizdinį.Ideologinis mąstymas nustato vertybių (idėjų) hierarchiją, iškeldamas į pirmą planą pagrindines, svarbiausias idėjas.Ideologija linkusi įprasminti kiekvieną bendruomenės politinį veiksmą.Ji ir iš jos išsirutuliojanti politinė programa turėtų pagrįsti visus grupės politinius veiksmus.Ideologijoms ir ideologiniam mąstymui dera priskirti dar vieną bruožą.Jas sudaro tik patys bendriausi samprotavimai.Butinybė pateikti idealogijos principus politinės praktikos kalba nulėmė kitų politinio mąstymo formų populiarumą.Pirmoji tokia forma-politinė programa; tačiau pasirodo, kad ideologijos ir programos lieka vietos dar vienai politinio mąstymo atmainai-politiniai doktrinai.(kituose moksluose egzistuoja doktrinos, pvz., karinės, ekonominės).Amerikos politiniame gyvenime kiekviena ilgalaikė politinė programa vadinama doktrina.XX amžiaus europietiškoji fašizmo ideologija-ir Musolinio itališkoji fašizmo doktrina bei vokiškoji fašizmo doktrina.Tad kas yra politinė doktrina?Politinė doktrina-tai iš konkrečios ideologijos išplaukianti, darni pažiūrų į tam tikros visuomenės politinį gyvenimą visuma.Doktrina turi aprėpti teorinius ir praktinius nurodymus, kaip realizuoti šias pažiūras konkrečiame laike ir erdvėje.Svarbiausias ideologiją ir doktriną siejantis elementas yra idėjų tapatumas; doktrina turi padėti realizuoti šias ideologijoje užkoduotas idėjas.Politinė doktrina visada turi bendrijos politinio gyvenimo organizavimo valstybės ir teisės klausimus.Doktrina visada utri būti ideologijos konkretizacija, atsižvelgiant į konkrečios valstybės ir visuomenės realijas.Galime daryti išvadą, kad politiniam mąstymui būdingos trys viena kitą papildančios, viena kitą keičiančios formos: ideologija-politinė doktrina-politinė programa.Šios formos gali būti siejamos trejopos tarpusavio priklausomybės: genetinės, chronologinės ir vertybinės.Susidurdama su tikrove, tokia schema išlaiko tik samprotavimų apie verybes sferoje-aksiologijoje.Utopija kaip politinė idėja, atspindinti tobulos ateities visuomenės vaizdinį, kurio neymanoma realizuoti tuo metu, kai jis pateikiamas.Utopinės idėjos gali tapti ir ideologijos elementais.Utopijai būdingas racionalus turinys.Mitas
yra iracionalus.

Politinė filosofija, sukurta, panašiai kaip politinė doktrina, kurios nors ideologijos pagrindu. Ideologizacija-tai procesas, kai kokia nors problema virsta vertybe.

Politinės veiklos dalyvius galime klasifikuoti į kelias grupes. Pirmoji grupė-tai tie, kuriems priimtina esama padėtis.Vadinsime saugotojais arba koservatoriais.Antroji grupė-tie kurie linkę pripažinti egzistuojančias realijas, bet palaiko tokius pokyčius,-jie vadinami reformomis.Tokių pažiūrų grupę vadiname reformistais, o jos ideologiją-reformizmu.Grupėje gali išsiskirti daugybės sparčiai vykdomų reformų,-šalininkų pogrupis.Galime juos pavadinti radikaliais reformistais; trumpiau-radikalais.Jie niekada nesiekia panaikinti šią tvrką. Trečioji grupė-kurie kategoriškai reikalauja grįžti į nebeegzistuojančią praeitį. Jie yra reakcionieriai. Šių idėjų realizavimą tam tikrose situacijose vadinsime kontrrevoliucija. Ketvirta grupė- kviečia kurti naują tvarką, visiškai kitokią negu esamą. Jų šalininkų įsitikinimu, būtina prievarta, revoliucija. Šios ideologijos esmė yra revoliucijos procesas, grindžiamas prievarta, o revoliucija be prievartos, nėra išimtis.Penktąją orentaciją pavadinkime nihilistine, o jos politines idėjas- nihilizmu.Paprastai ateities vizija šios grupės pažiūrose nubrėžta labai neryškiai.

Žvelgdami į XXa. politines idėjas, dažnai esame priversti atsigręžti į praėjusio šimtmečio, o dažnai ir ankstesnę istoriją. Joje randame daugumos dabartinių ideologijų šaknis. Atsparos taškas yra Prancūzijos didžioji revoliucija, tai yra 1789-1799 metų įvikių seka. Vienas šio proceso elementų buvo partijos kovojančios dėl valdžios. Privalome skirti dvi politinių pažiūrų grupes.Pirmoji grupė apima senesnes politinių idėjų atmainas. Jų kilmė dažniausiai siekia XIXa., antroji- naujesnes, į Xxa. septinto ir aštunto dešimtmečio sandūrą. Pirmoji- tai aiškiai dešiniosios kryptys: konservatizmas, autoritarizmas, nacionalizmas, konservatyvusis liberalizmas ir fašizmas. Antrajai daliai priklauso liberaliosios ideologijos istorija. Priskirdami liberalizmą centro pozicijoms.

KONSERVATIZMAS

Konservatizmo ideologija gimė Europos kultūriniuose sluoksniuose ties XVIII ir XIX amžiaus riba kaip reakcija į bandymus praktiškai įgivendinti Švietimo idėjas, visų pirma į Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Senosios socialinės tvrkos šalininkai vietoje laisvės, lygybės ir brolybės šūkių kėlė savas idėjas. Visos šios idėjos, išdėstytos tam tikra tvarka, ir sudarė konservatizmo ideologiją. Konservatoriaus ir konservatyvumo sąvokas dažnai visai be reikalo vartojame politiniame gyvenime kaip revoliucionieriaus apibūdinimą. Konservatizmą galime suprasti kaip nepasitikinčio permainomis ir joms nepalankaus individo poziciją (mąstyseną). Galima sakyti, kad kiekviena problema turi savo konservatųjį aspektą. Kiekvienoje, nebūtinai politinėje diskusijoje, kilus ginčams dėl permainų, atsiranda konservatorių. XIX ir Xxa. Europos konservatizmo istorijai buvo lemtinga britų konservatizmo banga. Pagrindinis britų konservatizmo ideologas buvo Edmundas Berkas (1729-1797)-politikas, istorikas, ideologas.Netrukus išgarsėjo kaip karštas liberalų idėjų rėmėjas. Gyvenimo pabaigoje suartėjo su britų konservatorių sferomis.Reagavo į 1789m. revoliuciją ir tolesnius įvikius Prancūzijoje bei veiksmus, griaunančius daugelio kartų bendrai kurtos istorijos prasmę ir darną.Išleido knygą “Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją”1790m. Buvo visų pripažystamas šių laikų konservatizmo pradininku. Jo supratimu, pagrindinis konservatizmo ideologijos principas yra siekimas išlaikyti esamos padėties darną ir tvarką, kurios principus nustato religija ir tradicija.

Konservatorių samprotavimų atsparos taškas yra Dievo sukurtos moralinės tvrkos pastovumas, todėl jų manymu, religinė pasaulėžiūra ir religijos yra socialinės tvarkos pamatas.Evoliuciją konservatoriai laiko faktu. Ji privalo būti nuolatinė, tolygi, laipsniška, todėl ne per daug sparti. Revoliucija yra natūralios tvarkos prievartavimas, negalintis duoti jokių pozityvinių rezultatų. Jei kokios nors problemos (socialinės ar politinės) pribręsta permainoms, būtina šias permainas daryti.Visuomenė yra vientisa visuma, organizmas, susidedantis gausybės sąveikaujančių ir viena kitai būtinų dalių. Vvisuomenei būdinga tam tikra tvarka-hierarchija; įvairios visuomenės dalys užima skirtingas pozicijas ir atlieka skirtingas funkcijas visumos labui. Ši hierarchija ir jos viršūnė, t.y.elitas, yra natūrali, amžina.Hierarchiškumo ir elitiškumo principai yra būtini visuomenei egzistuoti ir nesugriaunami.Kategoriškiausiai nuo Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikų visuomenės elitiškumo idėja buvo suformuluota Vilfredo Pareto (1848-1923)-ekonomistas ir sociologas. Sukūrė savą istorijos filosofiją, priėjo išvadą, kad socialinė istorija yra nuolatinė nepaliaujama elitų kova ir rotacija, kurioje elitai naudojasi pasyviomis masėmis. Kiekvienas tam tikroje hierarchijos laiptų pakopoje esantis žmogus turi savo priedermes ir teises. Viena iš šių teisių yra privačios nuosavybės teisė. Ji yra teisinės ir socialinės tvarkos pamatas. Kiekvienas, turintis nuosavybę, gali laisvai ja disponuoti. Valstybė negali kištis į šią individų gyvenimo
sferą. Visuomenei ir jos tvrkai egzistuoti būtina valstybė ir stipri valdžia. Įtikinamiausiai šią idėją pagrindė Georgas Hėgelis (1770-1831)-filosofas. Baigęs teologijos ir filosofijos studijas dėstė Jenos universitete, vėliau Heidelberge ir Berlyne. Labai anksti įgijo garsaus mokslininko reputaciją, tapo oficialiuoju tuometinės Prūsijos absoliutinės monarchijos filosofu bei ideologu. Mirė Berlyne per choleros epidemiją. Jo įžymūs darbai įėjo į Europos filosofijos istoriją. Jo požiūris į teisinės santvarkos problemas buvo aiškiai konservatyvus. Valstybės valdžia, konservatorių supratimu, visada yra stipri su dideliais įsigaliojimais. Konservatoriams valdžia visada turi teisėtą autoritetą o piliečių teisės visada turi būti garantuojamos valstybės. Svarbus valstybės sampratos elementas yra jos imperiniai užmojai. Konservatizmo ideologams paprastai priimtina imperijos idėja, kuri politinėje praktikoje paprastai reiškiasi kaip siekimas užvaldyti svetimas teritorijas, visuomenes ir valstybes.

XIXa. Susiformavusiam konservatizmo ideologijos sindromui reikalingas komentaras dvidešimto amžiaus dvasioje. Šiuolaikinis konservatizmas šiek tiek pakoregavo savo idėjas. Nors akivaizdu, kad bet kuri religija gali tapti idėjiniu konservatizmo pamatu, turime pažymėti esminę mūsų šimtmečio aplinkybę: religija šiandien gali tapti įvairių idėjinių, politinių politinių pozicijų prielaida. Konservatoriams teko pritaikyti savo ideologiją prie parlamentinės demokratijos arba susitaikyti su nauja realybe, arba, konfrontuodami su ja, pralaimėti. Jie iki šiol nepalankūs šiuolaikinės demokratijos idėjoms ir institucijoms.

Vadinamųjų socialinių ir ekonominių reformų problema suskaldė konservatorius į dvi pagrindines stovyklas. Galime skirti du konservatorių požiūrius į ekonomines problemas. Vieni jų šiuo metu sudarantys daugumą, vengia bet kokių socialinių ir ekonominių reformų.Kiti tvirtina, kad konservatyviosios vyriausybės privalo vykdyti aktyvią ekonominių bei socialinių reformų politiką.Abi šios konservatizmo pakraipos laikosi privačios nuosavybės neliečiamumo pozicijos. Iškyla keletas konservatyviųjų ideologijų klasifikavimo problemų.Turime galvoje perskyrą tarp konservatorių ideologijų, kurios nepripažįsta tautos idėjos savaimine vertybe, ir tų, kurios į pirmąsias konservatizmo ideologijos principų sąrašo eilutes įrašo tautos idėją. Ji suteikia koservatizmui ryškų nacionalistinį atspalvį.Esminė šiuolaikinių konservatorių socialinių ir ekonominių pažiūrų evoliucijai suvokti, yra perskyra tarp”apšviestojo” konservatizmo, kuriam būdingos plačios teisiškai pagrystų socialinių reformų programos, ir tradicinio konservatizmo, kategoriškai neigiančio tokių valstybės veksmų prasmingumą. Pirmosios konservatizmo atmainos(dar vadinamos socialiniu konservatizmu) ištakų derėtų ieškoti XIXa. Oto fon Bismarko(1815-1898)-Prancūzijos ir Vokietijos veikėjas, žemvaldys. Nuo 1862-Prūsijos ministras pirmininkas(iki 1890 be pertraukos), “geležimi ir krauju” siekė užtikrinti Prūsijai hegemoniją suvienytoje Vokietijoje.1871m., susikūrus Vokietijos imperijai, Bismarkas tapo kancleriu.Priešingomis jėgomis jis laikė Vatikaną. Bismarkas savo politikoje realizavo plačių socialinių reformų “iš viršaus” idėją, konservatizmo bruožus.Visų pirma tai antikairuoliškumas: konservatizmo ideologija atmeta tokį individo požiūrį į pasaulį, koks būdingas kai kuriems. Užuot visiškai neigę liberalizmą, dabar koservatoriai atsargiai jį toleruoja. Sąlyčio taškų suradimas(privačios nuosavybės problema) ir koservatorių nuolaidos kai kurioms liberalizmo idėjoms(pvz.,santvarkos klausimais) reiškia, kad beveik visos šiuolaikinės konservatyviosios ideologijos yra šiek tiek liberalios. Atskira problema yra konservatizmo ideologijos ir katalikiškojo socialinio mokymo santykis.Ypač po Vatikano antrojo susirinkimo. Traktuodami konservatizmą kaip Xxa.dešiniųjų tvirtovės bastioną, negalime nepastebėti jo specifiškumo. Verta pažymėti pagarbą teisėtumui ir visaapimančios valdžios idėjos atmetimą. Nuo aštunto dešimtmečio pabaigos matyti savotiškas konservatizmo idėjų renesansas.Daugelyje kraštų konservatoriai gauna rinkimuose vis daugiau balsų ir formuoja vyriausybes.

NACIONALIZMAS

Kupina įvykių nacionalizmo ideologijos istorija siekia tolimą senovę, tačiau tik XIXa. antroje pusėje nacionalizmas tapo svrbia Europos politinio kraštovaizdžio dalimi.Jo populiarumą sąlygojo Prancūzijos didžiosios revoliucijos įvykiai, kai tautos pirmumo ir suverenumo idėjos buvo priešpriešinamos sosto autoritetui ir dinastijos suverenumui. Susiduriame su būtinybe skirti nacionalistinę poziciją ir nacionalizmo ideologiją. Kai politikai praktiškai pripažįsta tautą svarbiausia vertybe, kalbant apie individų, grupių ar poliyinių sąjūdžių nacionalistines pažiūras.Tokias pažiūras ne visada lemia politinė ideologija. Dažniausiai nacionalizmas painiojamas su dviem sąvokomis: šovinizmu ir rasizmu.Šovinizmas-tai pati agresyviausia nacionalizmo atmaina, o rasizmas-ideologija, aukščiausia vertybe pripažinti rasę.Rasistų manymu, rasė- tai genetiškai atskira žmonijos dalis.Rasės ir tautos sąvokos gali būti tapatinamos, kaip kad daro sionistai-žydų nacionalistai. Pagrindinis nacionalizmo
savo tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, o kartu ir jos pirmenybės prieš kitas tautas pripažinimas; vadinasi, pripažįstama ir tautų nelygybė.Kartu su geriausios tautos problema iškyla ir blogesnių bei blogiausių tautų problema.Susidūrus su kitomis tautomis, nacionalistams galioja du elgesio kodeksai: vienas-reguliuojantis santykius su savąja bendruomene, kitas-su svetimomis.Nacionalizmo ideologija įgalioja naudoti prievartą, nes geresnis turi teisę jėga paremti savo argumentus.Tauta nacionalistams visada yra vientisa.Nacionalistui svrbiausia tai, kas šią bendriją jungia, o ne tai, kas skiria.Visa tauta turi egzistuoti kaip solidari visuma, siekianti išspręsti savo ginčus bendram labui. Logiška šio principo išvada yra tautos interesų pirmenybė prieš individo interesus.Visi tautinės bendrijos nariai privalo būti politiškai aktyvūs, tačiau valstybės valdžia turi priklausyti geriausiems-tautos elitui.Tauta svrbesnė už valstybę; valstybė tarnauja tautai, o ne priešingai.Valstybė nevengia naudoti prievartos jeigu to reikalauja tautos interesai.Nacionalistai siekia teisiškai apriboti tautinių mažumų politinę veiklą.Šių dienų nacionalizmo istorijai suvokti reikėtų pakomentuoti keturias problemas.Pirmoji problema-tai dominuojančių tautų nacionalizmo ir engiamųjų tautų, kovojančių dėl išsivadavimo, nacionalizmo skyrimas, pastarasis nacionalizmas yra gynybinis.Kita problema-tai teigiamas požiūris į privačią nuosavybę. Jis padarė nacionalizmą itin populiarų tarp savininkų klasių ir sluoksnių.Vidutiniai ir smulkūs savininkai daugelyje Europos šalių tapo šios ideologijos pagrindiniais rėmėjais.Trečioji nacionalizmo ideologijos ir politikos problema-demokratijos problema.Nacionalistai neigė ligybės idėją.Ketvirtoji problema-priešai.Didžiausia vidinė grėsmė-visos jegos, skldančios bendruomenę iš vidaus, tai yra tautinės mažumos ir kairieji revoliucionieriai.Pirmoji klasifikacija-pagal konkretų nacionalizmo ideologijos modelį, kiekvienoje tautoje jis igyja specifinių bruožų. Antroji nacionalizmą skiria į dvi pagrindines grupes.Pirmon grupėn patenka ideologijos, kurios pripažįsta tautą absoliučiai aukščiausia vertybe.Antrai grupei priskiriame tas ideologijas, kurios bando tautos pirmenybę derinti su liberalizmu; labiau iškelia individą ir tautos pirmenybės idėją.

Gana įdomiai nacionalistinių pažiūrų tipologija pagal socialinės ir teisinės santvarkos problemas.Nacionalizmo ideologai ne visada pajėgdavo suformuoti nuoseklų požiūrį į santvarkos problemą.Senosios nacionalistų kartos atstovai siūlė parlamentinę santvarką, pagrįstą rinkimų teisės cenzu, kuris leistų diskriminuoti ir tautines mažumas.Tautinių mažumų galimybės turėjo būti ribojamos ir kitose viešojo gyvenimo sferose.Naujajai kartai atstovaujantys nacionalizmo ideologai, vis labiau linkstantys į dešinę manė, kad tokių sprendimų nepakanka. Jie ieškojo naujų receptų, kaip pakeisti parlamentinę sistemą ir sukurti naujas santvarkos formas, pagrįstas hierardhišku ir bendru darbo ir kapitalo sferų atstovavimu, tautos elitui vadovayjant. Atsigręždami į viduramžių tradiciją ir XIXa. Bažnyčios socialinį mokymą, jie kalbėjo apie korporacijas ir korporatyvinę santvarką.Kai kuriems nacionalistams atrodė, kad ir šių sprendimų nepakaks. Tinkamiausia išeitis-pastatyti tautos priešakyje vadą, paskiriant jam kompetenciją tvarkyti visas gyvenimo sritis.Šį idėjų ginčą senosios kartos atstovai pralaimėjo, o radikalių sprendimų šalininkai, išstumti iš nacionalistų stovyklos, palinko dar labiau į dešinę ir dažnai su radikaliojo nacionalizmo šūkiais derino fašizmo teoriją bei praktiką. Mūšio lauke liko nacionalistinės korporatyvizmo versijos-geriausios panacėjos nuo klasių kovos, siekiant visos tautos gerovės,-šalininkai. Ginčas dėl santvarkos formų įtakojo ir nacionalinės politikos pasirinkimo klausimą.Kaip nacionalistai tūrėtų veikti? Ar be jokių permainų, mobilizuodami savo šalininkus tautinėje bendrijoje iš naujo ieškodami dinamiško socialinio aktyvumo? Susidūrė senosios ir jaunosios kartos argumentai, atstovaujantys šiuolaikiniam nacionalizmui, kuris pripažįsta didelių socialinių reformų būtinybę. Nepaisant reformatiškų polinkių, nacionalizmas pralaimėjo kovą su jauniausia Europos dešiniųjų politine ideologija-fašizmu. Pralaimėjimas fašizmui, bet kartu ir idėjinis bendrumas su jo ideologija, nulėmė nacionalizmo nuosmukį antroje mūsų amžiaus pusėje. Iš politinės scenos išnyko didžiosios partijos, kurios rėmėsi gryna nacionalizmo ideologija.Visų pirma, išliko tarp gausybės dešiniųjų ir centristinių partijų politinių idėjų; antra, septintame ir aštuntame dešimtmetyje Europoje kilę separatistiniai tautinių mažumų judėjimai, buvo aiški nacionalizmo apraiška. Dugelis Lotynų Amerikos ir Afrikos politinių organizacijų skelbia nacionalistines idėjas nuo devinto dešimtmečio pabaigos. Buvusios SSRS teritorijoje ir mūsiškėje Europos dalyje matyti gausybė akivaizdaus nacionalizmo idėjinių ir politinių aprauškų.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2980 žodžiai iš 8993 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.