Politinės kultūros bruožai
5 (100%) 1 vote

Politinės kultūros bruožai

112131

TURINYS

1. Įvadas ………………………………………………………………………… 3 psl.

2. Politinės kultūros sąvoka ……………………………………………………… 4 psl.

3. Politinės kultūros struktūra ……………………………………………………. 7psl.

4. Politinės kultūros tipologija

4.1. Politinių kultūrų tipologizavimo įvairovė ……………………………… 8 psl.

4.2. Politinių kultūrų tipologizavimo variantai. …………………………….. 9 psl.

5. Išvados ………………………………………………………………………… 11 psl.

6. Literatūra ………………………………………………………………………..12 psl.

Įvadas

“ … savarankiškas politikos mokslas, iš pradžių tik savarankiško mokslo apie valstybę (staats lehre) pavidalu, atsirado XIX a. pabaigoje ” (10; 3). Pasak žymaus amerikiečių politologo D.Easton, praėjęs keturis pagrindinius raidos etapus (universalizmą, legalizmą, biheviorizmą, realizmą) politikos mokslas, o tiksliau, šios disciplinos darbuotojai “ … dar vis diktuoja ir bando atsakyti į tokius klausimus kaip: kas yra politika, politinis veiksmas ar politinė institucija ” (9; 62). Kartu su šiais klausimais yra iškeliamas ir vienas svarbiausių klausimų, į kurį stengiasi atsakyti politikos pokslas, – ar egzistuoja toks reiškinys kaip politinė kultūra. Jeigu egzistuoja, tai kuo jinai pasireiškia ir iš ko jinai sudaryta? Gal ji tas pats kaip ir sociokultūra.

Stengdamiesi išsiaiškinti politinės kultūros egzistavimo požymius, politologai mėgina atsakyti į begalę klausimų, kurie vienaip ar kitaip siejasi su šia sąvoka, su šiuo reiškiniu. Tai, kad šiandien politika visuomenės akiratyje yra nepaskutinėje vietoje, rodo tai, kad būtina išsiaiškinti ar egzistuoja kultūros rūšis, apjungianti visuomenės grupes politiniu aspektu.

Pažvelgus į politinės kultūros koncepcijos egzistavimo galimumą šiuo momentu, nes politikos mokslo raidą kartais net sunku įsivaizduoti, kad gali jinai egzistuoti, juk “… šiandien šis mokslas (politikos mokslas) vis dar ieško savo identiteto ” (10; 3).

Taigi, rodos, neverta imtis dar ieškoti politinės kultūros pasireiškimo visuomenėje, jei pats politikos mokslas dar tok jaunas ir nesuradęs savo identiteto. Tačiau D.Eastono teiginys tapęs klasikiniu: “ politika – tai visuomenę saistantys sprendimai…” verčia įsigilinti į jį ir suvokti tai, jog politika egzistuoja visą laiką, nors mes nevisada suprantame jos egzistavimo galimumą tam tikrose situacijose.

Jeigu visuomenę jungia sprendimai, kuriuos ji turi įgyvendinti dėl savo egzistencijos tąsos, remdamasi politiniais institutais ar pan., tai, vadinasi, ją sieja tai, ką politologas ima suvokti kaip politinį reiškinį ir kuriam duoda politinės kultūros vardą.

Savo referate remdamasi G.Almond, S.Verbos, J.Palidauskaitės, R. Povilionio, A.Juozaičio ir kt. autorių studijomis paanalizuosiu kaip yra suprantama politinės kultūros sąvoka, kuo politinė kultūra pasireiškia, kokie jos sudėtiniai komponentai, kokie yra pagrindiniai tipologizavimo variantai, kaip kito Lietuvos politinė kultūra bei pabandysiu nustatyti dabartinę Lietuvos politinę kultūrą.

Politinės kultūros sąvoka

Politinės kultūros idėja nėra nauja. Jau antikos mąstytojas Platonas kelia valstybės ir ją atitinkančio žmogaus problemą: “ Žmonių būdų būtinai yra tiek pat rūšių, kaip ir valstybės santvarkų. Jeigu yra penkios valstybių rūšys, tai ir paskirų žmonių sielos sandarų taip pat turi būti penkios rūšys ” (6; 277). Šiuolaikiniais politikos terminais filosofas kelia politinės sistemo ir politinės kultūros atitikimo klausimą, pabrėždamas, kad valstybinė santvarka turi remtis reikiama piliečių sielos organizacija. Panašias idėjas kėlė ir kiti antikos bei vėlesnių laikų filosofai (5; 6).

Pirmasis politinės kultūros terminą pavartojo vokiečių švietėjas filosofas J.G.Herderis veikaluose “ Idėjos žmonijos istorijos filosofijai ” (1784-1791) ir “ Abipusę valdžios ir mokslų įtaką ” (1780), aptardamas senovės hebrajų ir graikų kultūras. Čia politinė kultūra suvokiama kaip socialinės kultūros dalis, kurią lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Klimatas, tautos charakteris ir politinė tautos konstitucija, apimanti įstatymus, valdymo principus, pilietines tradicijas ir idealus, sudaro politinės kultūros pagrindą, tačiau tai, ką J.Herderis vadina politine kultūra, tiksliau būtų įvardyti politinio režimo terminu (5;6).

XIX a. politikos ir kultūros santykiai buvo aiškinami vartojant “ tautinio charakterio ” terminą. Tautinis charakteris formuojasi istorijos procese ir lemia atskirų žmonių grupių, vadinamų tautomis ar nacijomis, pažiūras bei elgesį. Svarbu pažymėti, jog tautinis charakteris stipriau veikia artimesnes individui visuomenines struktūras. Politiniai institutai yra bene labiausiai nutolę nuo individo, todėl tautinio charakterio įtaka jiems mažesnė nei kitoms institucijoms. Be to, “ tau-

tinis charakteris” yra gana abstrakti sąvoka, kurią sunku
detalizuoti. Kur kas tinkamesnis yra politinės kultūros terminas (5; 7).

Politizuotame nūdienos gyvenime vis dažniau girdime minint politinę kultūrą, kalbame apie jos stoką ar žemą lygį įvairiuose politiniuose renginiuose, net parlamentarų veikloje. Politinė kultūra (gr. politike – valstybės valdymo, jos reikalų tvarkymo menas; lot. cultura – apdirbimas, vertybių kūrimo ir vartojimo būdas, tobulinimas, garbinimas ) – individualaus ir grupinio žinojimo, vertybiškai motyvuotų nuostatų bei orientacijų visuma visuomenės politinės sistemos, jos elementų, ypač valstybės funkcijų atžvilgiu.

Mokslinėje literatūroje politinė kultūra suprantama kaip visuomeninės sąmonės apraiška, turinti didelės įtakos politinių institutų veiklai ir piliečių elgesio raidai (11; 19).

Apskritai kultūros sąvoka yra plati. Dažnokai ji suprantama ir kaip tobulumo laipsnis kurioje nors socialinės veiklos sferoje (sakoma: darbo kultūra, elgesio kultūra, kalbos kultūra ir t.t.), todėl ir politinę kultūrą galėtume apibūdinti kaip politinių idėjų bei tikslų ir jų realizavimo būdų, priemonių ir formų tobulumo laipsnį.

Istoriniu aspektu politinę kultūrą galėtume apibūdinti kaip istorinį – socialinį nacionalinės ar internacionalinės bendrijos patyrimą, formuojantį individų bei įvairių socialinių grupių politines orientacijas ir politinį elgesį. Tokiu būdu politinė kultūra yra kaip bendrosios dvasinės kultūros dalis, įstatymuose, papročiuose ir politinėje sąmonėje užfiksuota visuomenės ar atskirų jos elementų (klasių, sluoksnių, grupių) praeitis. Ji sieja (apima) santykių su išorine aplinka (kitomis tautomis bei šalimis) sferą, vidinius visuomenės institutus (vertinant juos per politinių kovų ypatybių ir pergalių ar pralaimėjimų prizmę) ir turi bendrų ir specifinių bruožų. Perduodamą iš kartos į kartą socialinę patirtį veikia gaugelis išorinių veiksnių (gamybiniai poreikiai, MTR ir kt.) (11; 20).

Reikia pažymėti, kad pasaulyje egzistuoja keletas dešimčių politinių kultūrų, tačiau politinė kultūra neužima deramos vietos nei politinėje literatūroje, nei visuomenėje, nors ir matomas jos akivaizdus ryšis su politiniu pasauliu. Egzistuoja plačiausias spektras nuomonių, pozicijų vertinant šį reiškinį.

Tą nuomonių, pozicijų platumą nulemia skirtingas reiškinio suvokimas. Todėl dabar paanalizuosiu, kaip politinę kultūrą apibūdino amerikiečių sociologai, kurie yra laikomi politinės kultūros klasikais – G.Almond ir S.Verba, bei keletas kitų autorių.

G.Almond pirmasis suformulavo politinės kultūros apibrėžimą. 1956 m. straipsnyje “Lyginamosios politinės sistemos ” jis rašo: “ kiekviena politinė sistema remiasi tam tikra orientacija į politinius veiksmus “. Vėlesnieji jo darbai su S.Verba ir B.Powell išplėtė politinės kultūros tyrimus (5; 7).

G.Almond ir S.Verba politinę kultūrą apibūdino kaip visuomenės narių orientacijos į politikos objektus, kur orientacija yra polinkis į politinę veiklą. Politinės orientacijos, jų supratimu – tai istorijos, politinės sistemos ir jos konkrečių narių, patyrimo rezultatas. Tas politines orientacijas buvo pabandyta suskirstyti į tam tikras grupes. Pirmiausia iš visų politinių orientacijų buvo išskirtos pažintinės. Pažintinės orientacijos – tai žinios apie politinę sistemą. Antroji, jų išskirta, grupė – tai emocinės orientacijos, kurių pagrindas jausmai ir išgyvenimai įtakojantys politinį procesą. “ Politinės kultūros ” autoriai manė, kad šios grupės orientacijas sukelia tiktai politinė sistema. Trečioji, jų pažymėta, orientacijų grupė buvo pavadinta vertinamosiomis politinėmis orientacijomis, kurias sudaro politinės sistemos analizė, vertinimai, kritika ir pan.

Svarbu akcentuoti, jog šie du autoriai, nors ir dirbo kartu, išleido ne vieną kolektyvinį darbą apie pilietinę ir politines kultūras, tačiau jų supratimas politinės kultūros sąvokos turinio atžvilgiu truputį skyrėsi. Šis skirtumas, mano nuomone, pasireiškė tuo, jog autoriai pasirinko akirtingus stebėjimo taškus, taip bandydami įvertinti politinės kultūros turinį.

G.Almond manymu, politinė kultūra – tai “ … požiūriai į politinę sistemą, bei jos atskiras dalis ir savo vietą bei vaidmenį joje ” (1; 13-14).

S.Verbai politinė kultūra – nuomonių, emocijų bei vertinimų sistema, apibrėžianti politinę situaciją ir teigianti subjektyvią orientaciją.

Šie du mano pateikti teiginiai iš pirmo žvilgsnio, neįsigilinus į juos atrodo beveik tapatūs, tačiau norint įžvelgti skirtumą reikia paanalizuoti šių autorių politinius veikalus šia tema. Teigdamas, kad politinė kultūra, tai vertinimų sistema, o kartu ir “ teigianti subjektyvią orientaciją ”, S.Verba pabrėžia, kad politinė kultūra, tai ne vien vertinimų sistema, bet ir orientuojanti vertybių sistema, padedanti žmogui orientuotis politinėje sferoje.

Toks požiūris verčia politologus susimąstyti apie tai ar politinę kultūrą ir apskritai kultūrą turime suvokti kaip orientuojančią sistemą ar tik kaip sistemą, kuri atsiradusi politinių tradicijų kaitoje ir raidoje.

Taigi,
toks yra pagrindinis skirtumas tarp S.Verbos ir G.Almond požiūrių, tačiau tas skirtingumas nekeičia supratimo esmės. Šių autorių nuopelnas politinės kultūros sąvokos formuluotei yra įtin reikšmingas, nes ši jų suformuluota, truputį pakoreguota sąvoka buvo įtraukta į Tarptautinę socialinio mokslo enciklopediją: “ politinė kultūra yra pažiūrų, įsitikinimų ir nuomonių visuma, įprasminanti politinį procesą ir suteikianti esmines prielaidas ir normas politiniam elgesiui ” (3; 66).

Be šių tyrinėtojų, politinės kultūros klausimais yra rašę A.Binghemas, L.Pajus, L.Dittmer ir kiti politologai.

Lietuvos mokslininkai ir filosofai taip pat tyrinėjo, gilinosi į politinę kultūrą. R.Povilionio supratimu “ politinė kultūra yra visų pirma, žinių ir išminties apie teisingumu ir kultūra grįstą visuomene ir pasaulį mokyklą, rengianti mus samoningai, prasmingai politinei veiklai ” (8; 5-6).

Ši samprata politinių tyrinėjimų kontekste yra vadinama pozityvine politinės kultūros samprata. Būtina pažymėti tai, kad tokio tipo politinės kultūros sampratą formuluoti ryžtasi tik nedaugelis politologų, sociologų, ši kultūros samprata yra susieta glaudžiais ryšiais su pilietine kultūra, nes “ pilietinės politinės kultūros nariai pozityviai orientuoti į visą politinę sistemą. Būdinga aukšta politinė savimonė ir aktyvus dalyvavimas politiniame procese ” (7; 65). R.Povilionis politinės kultūros svarbą pabrėžia dar vienu, šiek tiek kitokiu aspektu. Jo manymu, “… politologijai svarbu surinkti žinias apie įvairių politinių sistemų ir ideologijų atsiradimą ir kaitą, suprasti ir prognozuoti patį politinį procesą. Tik remiantis tokiomis žiniomis įmanoma ugdyti žmogaus politinę kultūrą – gebėjimą ne tik kompetetingai vertinti tą ar kitą gyvenimo reiškinį, vienoki ar kitokį požiūrį į visuomenę, ir į visuomenę ir pasaulį, bet ir kompetetingai laisvai pasirinkti, susidaryti, teigti ir ginti savo pačių, savą žmogaus, visuomenės ir pasaulio sampratą ” (8; 5). Tokiu būdu, mano nuomone, tampa aišku, jog politinės kultūros subjektas ir jos plėtotojas yra žmogus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1755 žodžiai iš 3373 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.