Politinės partijos idealogijos reikšmė pasirinktos politinės partijos programos analizė
5 (100%) 1 vote

Politinės partijos idealogijos reikšmė pasirinktos politinės partijos programos analizė

11213141516171

TURINYS

Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Ideologijos ištakos …………………………………………………………………………………………………………4

1.1 Bendra ideologijos samprata ……………………………………………………………………5

1.2 Politinės ideologijos funkcijos ………………………………………………………………………………………..6

1.3 Ideologijos rūšys …………………………………………………………………………………………………………..7

2. Politinės ideologijos reikšmė Lietuvoje ………………………………………………………………………….. 8

2.1 Politinės ideologijos raida Lietuvoje ………………………………………………………………………………..9

3. Liberalizmo ideologija ………………………………………………………………………………………………….11

3.1 Svarbiausios liberalizmo vertybės ………………………………………………………………………………….12

3.2 Lietuviškasis liberalizmas ……………………………………………………………………………………………..14

4. Nauja politinė partija Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis……………………………15

4.1 Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio programos „Piliečių Respublika“ analizė……………….16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………22

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………………………..24

ĮVADAS

Artėjant rinkimams, politinis valstybės gyvenimas akivaizdžiai pagyvėja – kyla vis naujų diskusijų dėl partijų skaidrumo, jų idealogijos, geresnių bei rinkėjams patrauklesnių programų. Ypač svarbios tampa partijos deklaruojamos vertybės, kurios patraukia rinkėjų dėmesį. Jomis siekiama sukelti visuomenės pasitikėjimą.

Šiomis dienomis partijų skirstymas į kairiąsias ir dešiniąsias yra gana sudėtingas procesas. Šiuo klausimu nuolat vyksta daug diskusijų, kuriose teigiama, kad griežto skirstymo nėra. Tai įtakoja konkrečių kriterijų nebuvimas pagal kuriuos būtų galima skirti partijas į dešiniąsias ir kairiąsias. Kartais pastebima situacija, kai partijų, skelbiančių, jog priklauso vienai ar kitai ideologijai, programos iš tiesų neatitinka tos skelbiamos ideologijos nuostatų bei vertybių.

Būtent dėl šių priežasčių norėčiau panagrinėti politinės partijos ideologijos prasmę, jos reikšmę politiniame gyvenime. Pabandysiu atskleisti kaip tai veikia pratiškai, kokį poveikį tai daro partijos pasekėjams, pagaliau kiek svarbi partijos ideologija nusprendžiant už kurią partiją atiduoti savo balsą. Pagrindinis darbo tikslas – išsiaiškinti kiek reikšminga yra ideologija politinės partijos programoje ir ar programa atitinka pasirinktos ideologijos kryptį.

Jog būtų pasiekti šie uždaviniai, pateikiama bendra idealogijos samprata, ideologijos reikšmė Lietuvoje, raida. Siekdama kuo geriau suprasti politinės partijos ideologijos svarbą, jos santykį su praktika, panagrinėjau Liberalų Sąjūdžio programines vertybes, palyginau jas su ideologijos nuostatomis, pateikiau išvadas dėl partijos priskyrimo prie tam tikros politinės ideologijos.

Darbe panaudota ivairaus pobūdžio literatūra iš mokslinių straipsnių, internetinių šaltinių, publicistikos, vadovėlių, žodynų, užsienio šaltinių.

1. IDEOLOGIJOS IŠTAKOS

Visų pirma, kyla klausimas, kas yra ideologija, kokios jos ištakos ir kaip ji pasireiškia žmonių sąmonėje.

Kaip J.Karosas teigia savo straipsnyje „Ideologija ir politika“ pažvelgę į visuomenę, bei joje esančius žmonių tarpusavio santykius, pastebėsime, jog visuomenė nėra stichiškas darinys. Kiekvienas atskiras individas vadovaujasi savo asmenine sąmone. Tačiau asmeninė sąmonė nėra pakankamai stiprus veiksnys, kuris gali daryti įtaką kitiems. Kuriasi grupės, turinčios vienodus ar panašius interesus. Taigi, visuomenę sudaro žmonių grupės, kurios turi skirtingus interesus.

Norint įgyvendinti tam tikros grupės tikslus, reikia išaiškinti, pagrįsti kitiems visuomenės nariams savo vertybes, jų pasirinkimo motyvus bei svarbą. Šiam tikslui naudojama idealogijos koncepsija, kuri suvienodina visuomenės sąmonę. Taip atsiranda visuomenės narių bendradarbiavimas, savęs priskyrimas įsivaizduojamoms bendruomenėms, savo , kaip individo visuomeninimas. Egzistavimas yra įmanomas tik esant visuomeninei sąmonei, nes individuali sąmonė nėra pajėgi sujungti visus visuomenės narius. Tai suvokdamas, individas priskiria save kuriai nors bendruomenei, sutikdamas atsisakyti arba apriboti savo individualią sąvimonę.

Visuomeninei sąmonei būdingas disponavimas kuria nors vertybe. Taip kiekviena grupė pritraukia narius. Tačiau interesų diferenciacija sukuria prielaidas grupių konfrontiškumui. Vadinasi, norint siekti savų vertybių
pripažinimo ir įgyvendinimo, būtinai reikia paaiškinti ir pagrįsti būtent šių vertybių orentaciją atitinkantį prasmingumą. J.Karosas teigia, jog ideologija yra socialinių vertybių būtinumo bei visuotinio priimtimumo paaiškinimas ir įrodymas, taigi ir tam tikrų socialinių vertinimų sistemos principų sukūrimas ir propagavimas.

Ideologija tapo svarbi atsiradus politikai. Kol dar nebuvo visuomenės, bendruomenės santykius reguliavo tradicijos, papročiai. Kai kurie mokslininkai ideologijos būtinumo atiradimą sieja su žmonių susvetimėjimu. Susvetimėjimas – tai savo asmeninių tikslų siekimas, net jei tai prieštarauja visuomenės savimonei. Pirmykštėje bendruomenėje interesai paprastai visada sutapdavo, nes kiekvienos genties narys siekdavo to paties kaip ir visa gentis. Tai – vieningumo apraiška, kuri aptinkama ir dabartinėje politikoje. Priešiškumas galėjo būti jaučiamas tik kitoms gentims.

Tačiau situacija pasikeitė atsiradus civilizuotai visuomenei. Susidarė palanki kultūrinė terpė kiekvienam individui išreikšti savo tikrąjį individualųjį „aš“. Savęs suvokimas kaip nepriklausomos asmenybės suteikė galimybę realizuoti būtent savo interesus.

Taigi ideologijai teko sunkus uždavinys – suvienodinti, suderinti tai, kas yra beveik nesuderinama – skirtingus visuomenės interesus. Iš tiesų ideologija tokį sunkų uždavinį gali įgyvendinti tik mistinės tikrovės sukūrimo būdu. Visuomenės narys, vadovaudamasis subjektyviu požiūriu, objektyvią, bet jam svetimą tikrovę paverčia sava. Ideologija suteikia tai, ko objektyvioje tikrovėje trūksta žmonėms.

Ideologija disponuoja visuomenės troškimais, geresnio gyvenimo vizijomis. Stiprus tikėjimas – vienas iš masių valdymo būdų.

Pirmą kartą „ideologijos“ terminą 1796 m. pavartojo prancūzų filosofas Desttut de Tracy, kuris jį apibūdino kaip „idėjų mokslą“ .

Kaip politologė A.Liphart teigia – struktūriškai klasikinę ideologiją sudaro 3 komponentai: vertybės, programa ir vadovai. Vertybės šiame kontekste – tai esminiai principai, kurie priimami kaip aksiomos ir yra tikėjimo-netikėjimo objektas. Programa suvokiama kaip veiksmų planas, kurį sudaro du elementai: tikslai arba ideologiniai principai, vertybės, bei strategija – tikslų pasiekimo būdai.

Edmund Burke mano, kad svarbus visų partijų bruožas yra idėjų bendrumas. Nors XX a. 7 deš. buvo bandoma tai paneigti iškeliant deideologizacijos svarbą, tačiau ideologiniai politinių partijų skirtumai atlaikė šiuos išbandymus. Tai tapo viena iš prielaidų partijoms personifikuoti savo individualumą.

Ideologijos svarbą patvirtina ir garsus vokiečių politologas Klaus von Beyme , kuris teigė, kad žvelgiant atgal, pastebima, jog Europoje sugebėjo išlikti tik tos partijos, kurios rėmėsi ideologiniais principais.

1.1 BENDRA IDEOLOGIJOS SAMPRATA

Dažniausiai žodynuose yra pateikiamos šios ideologijos reikšmės:

• klasių, socialinių grupių pažiūrų, idėjų sistema ;

• specifinė įsitikinimų forma;

• iškreipta ar neteisinga įsitikinimų forma;

• aibė įsitikinimų, apimanti tiek mokslinių, tiek religinių bei visokių kitokių įsitikinimų visumą, kuri gali būti teisinga arba ne .

Tačiau garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas siūlo apibrėžti, kas yra ideologija taip:“ kaip ideologiją, kaip teorinių pažiūrų kreipiamą veiksmą, kuris: 1) pagrįstas universalia ir visapusiška filosofija ir/arba religija; 2) įtvirtina ypatingą hierarchinę etinių vertybių struktūrą,

paprastai pajungtà vadinamajam galutiniam politiniam tikslui; 3) išdėsto programą, kaip sukurti ir valdyti tokią sociopolitinę sistemą, kuri nepaprastai tinka šiam tikslui įgyvendinti; 4) verčia būtinai įsteigti ir plėtoti vieningą politinę organizaciją, atsidėjusią kovai dėl praktinio šios programos įgyvendinimo; 5) reikalauja prozelitinių (naujų šalininkų ieškojimo) šios organizacijos pastangų, nukreiptų į pačią visuomenę ir atsivertusią prozelitų, tapusių šios organizacijos nariais, besą-

lygiško įsipareigojimo jos darbui; 6) suteikia ypatingą vaidmenį intelektualiai ir moraliai pažangiam politiškai ir teoriškai vadovaujančiam avangardui be visų kitų funkcijų apdovanotam svarbiausiąja galia esamomis praktinėmis politinėmis aplinkybėmis interpretuoti pačią ideologiją .

„Politinių teorijų istorijos“ autoriai mano, kad liberalizmas yra suvokiamas dvejopai: siauresne ir platesne prasme. Vertinant liberalizmą siaurąja prasme, tai yra politinės pažiūros, kurios yra tarsi vidurys tarp konservatizmo ir socializmo. Šis liberalizmo vertinimas siauresne prasme yra labiau paplitęs Europoje negu Amerikos žemyne. Platesne prasme liberalizmas yra suvokiamas beveik kaip žodžio „demokratija“ sinonimas, supriešinant komunizmą ir fašizmą.

1.2 POLITINĖS IDEOLOGIJOS FUNKCIJOS

Politinės ideologijos vaidmenį visuomenėje nulemia jos atliekamos funkcijos (1 pav.).

1 pav. Politinės ideologijos funkcijos

• Orientacinė funkcija – suteikia socialiniam procesui, asmenybei, institutams orientacinę veiklos kryptį;

• Mobilizacinė ir integracinė funkcija – mobilizuoja visuomenę, socialines grupes politiniams tikslams ir siekiams įgyvendinti;

• Amortizacinė – sumažina įvairių grupių, individų socialinę
– politinės ideologijos tam tikru mastu neigia ir kritikuoja viena kitą bei kiekviena tvirtina, kad kaip tik ji skelbia priimtiniausias visuomenei idėjas ir vertybes .

1.3 IDEOLOGIJOS RŪŠYS

Tradiciškai yra skiriamos „kairioji“ ir „dešinioji“ politinės doktrinos. Ši doktrina atsirado dar Prancūzijos revoliucijos laikais (1789-1792 m.). Iš pradžių šis skirstymas buvo paremtas erdviniu suvokimu: kiekvieną daiktą galima priskirti esant dešinėje, kairėje arba nesant jam nė vienoje iš paminetų pusių – t.y. esantį centre. Vėliau šis skirstymas buvo pritaikytas susirinkimo posėdžių salėje – šalia pirmininko dešinėje sėdėjo konservatoriai, o kairėje – radikaliai nusiteikę atstovai.

Ideologijų skirstymas į „dešiniąsias“ ir „kairiąsias“ remiasi pagrindinių 3 politinių deklaruojamų vertybių turiniu: laisve, tvarka, lygybe bei jomis besiremiančio požiūrio į vyriausybės politiką. Šios trys politinės vertybės labai dažnai yra vadinamos klasikine ideologinių tradicijų ašimi.

Pagal šių trijų vertybių dominavimą politinėje partijoje yra skiriamos 3 partijų rūšys:

a) liberalizmo partija – pripažįstanti liberalias idėjas;

b) konservatizmo partija – partija, besiremianti konservatyviomis nuostatomis, pripažįstanti tradicijas ir tvarką;

c) socializmo partija – partija, kuri esmine vertybe laiko laisvę.

Šiuolaikinėje politikoje yra paplitęs toks ideologijų suvokimas:

Paprastai kairiasiais yra vadinami socialistinių pažiūrų sekėjai, dešiniaisiais laikomi liberalias vertybes deklaruojantys asmenys ir konservatoriai pasilieka netoli centro.

Kai kurių partijų ideologinę kryptį gana sunku įvardyti, nes jų deklaruojamos vertybės nepriklauso kuriai nors konkrečiai ideologijai. Dažniausiai partijos pasirinkta ideologija yra atpažįstama iš jos pavadinimo, nors yra nemažai partijų, kurių pavadinimai yra mišrūs – susideda iš dviejų ideologiją atspindinčių žodžių.

2. POLITINĖS IDEOLOGIJOS REIKŠMĖ LIETUVOJE

Kaip A.Laučius teigia savo straipsnyje „Lietuvos politinė dešinė: sunki tapatybės paieška“ Prieš dvidešimt metų Lietuvoje gyvavo vienintelė ideologija – komunizmas. Žinoma, egzistavo ir nepritariantys bei besipriešinantys šiai ideologijai. Tai buvo žmonės, kurie reprezentavo Laisvės lygą, radikalūs nepriklausomybininkai, siekę atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau tuo metu ideologija nebuvo tokia svarbi. Galima net teigti, kad egzistavo kita ir taip pat vienintelė ideologija, kaip priešprieša komunizmui – atgimimo dvasia paremta ideologija. Be abejo, vienos atgimimo ideologijos suvokimas yra paremtas subjektyviais kriterijais. Kadangi visų veikusių politinių jėgų tikslas buvo vienas – atkurti Lietuvos respublikos nepriklausomybę, tad tai ir leidžia daryti prielaidą, kad politinių jėgas vienijo viena ideologija.

Kita vertus, toks politinės ideologijos homogeniškumas turėjo itin didelę reikšmę valstybės gyvenime. Tik jos dėka Lietuvai pavyko išlikti vieningai ir pasiekti svarbiausią savo tikslą – atkurti nepriklausomybę. Tačiau tos politinės mąstysenos negalima tikrąja ideologija. Vis dėlto tai buvo paskata gelbėtis, beveik instinktas gyventi. Šis instinktas vargu ar galėjo iš karto pasireikšti brandžia savivoka, todėl jis pasireiškė pirmiausia per labai abstraktų norą išlikti.

Kiekvieną kartą artėjant rinkimams nuolat kyla ginčų dėl partijų ideologijų, programų reikšmės. Vieni teigia, kad programoje deklaruojamos vertybės nėra tokios svarbios, ir kad didesnę reikšmę turi partijos įvaizdis, kurį formuoja žiniasklaida, kitos visuomenės informavimo priemonės. Kiti mano, kad partija būtų sėkmingesnė, jeigu tiksliau, konkrečiau suformuluotų savo veiklos kryptis, aiškiau išdėstytų savo programą.

Programa yra būtinas kiekvienos partijos elementas. Vienoms partijoms galbūt rinkimus padeda laimėti patraukli jų programa, tačiau iš tiesų programos funkcija yra kita. Jeigu partija laimi rinkimus, ji turi jau žinoti, kaip valdys šalį, ko sieks, kokie bus jų pagrindiniai tikslai. Visa tai turėtų būti išdėstyta partijos programoje. Partijos programos reikšmę puikiai iliustruoja vienas gyvenimiškas pavyzdys. Architektai planuoja namus jau turėdamas pastato brėžinį. Tad tokia pati situacija yra ir su valstybe – norint ją tinkamai valdyti, administruoti, reikia turėti savo veiksmų planą. Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai politikai turėdami stiprią savo veiksmų programą pateko į politikos viršūnę – M.Tečer, V.Čerčilis ir kiti.

2.1 POLITINĖS IDEOLOGIJOS RAIDA LIETUVOJE

Kaip teigia A.Marčėnas savo straipsnyje „Sunkus pirmųjų partijų kelias link ideologizavimo“, atgimimo laikotarpiu Lietuvoje nebuvo sąlygų kurtis ir veikti politinėms ideologijomis. Pagyvėjimas prasidėjo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1990-1992 m. Lietuvoje pradėjusi formuotis partinė sistema ideologiškai buvo gana neaiški, amorfiška. Rimtesni poslinkiai ideologinėms kryptimis atsirado tik po 1993 m. Tuo metu buvo dvi pagrindinės srovės: istorinį tęstinumą pabrėžusi LDDP ir istorinį teisingumą pabrėžęs Sajūdis, tačiau nė vienas iš jų neatstovavo tikrosios politinės ideologijos. Pirmosios partijos, mėginusios atrasti tam tikrą idėjinę tapatybę tuometinėje Lietuvos politikoje ir ja
vadovautis, buvo daugiau į centrą besiorientuojančios – Liberalų sąjunga ir R.Ozolo įkurta Centro sąjunga.

Identifikuoti pirmąsias vadinamąsias ideologijas iš tiesų yra sunku. Visų pirma dėl to, kad klasikinis skirstymas į kairiuosiuos ir dešiniuosius rėmėsi visai ne ideologiniais kriterijais, t.y. tai lėmė požiūris į valstybės ekonomikos reguliavimą, taip pat, kas keisčiausia ir visai nebūdinga stiprioms, ilgai esančioms nepriklausoms valstybėms – komunizmo-antikomunizmo pararelė. Pagal klasikinę ideologijos sampratą, turėtų būti tam tikrų žmonių grupių, turinčių bendrą supratimą apie valstybės valdymą, ekonominę politiką veikla.Lietuvoje to nebuvo, partijos neturėjo tradicijų, kūrėsi daugiausia remdamosi minėtu komunizmo-antikomunizmo pagrindu. Be to, verta paminėti, kad ir pati visuomenė neturėjo poreikio rinkti partijas pagal ideologinius, vertybinius skirtumus.

Menka partijų ideologinė tapatybė atgimimo laikotarpiu gali būti aiškinama patirties stoka ir visus vienijusiu vieninteliu tikslu – atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau prabėgo daugiau nei 15 metų. Kokia ideologijų padėtis Lietuvoje dabar?

Kalbant apie ideologinę padėtį Lietuvoje, mes iš esmės pažangos nematyti, nė viena partija nesistengia grįsti savo tikslo. Partijos rašo ideologines savo veiklos programas, tačiau jomis nesivadovauja. „Žvelgiant į partijų programas, skirtumas tarp kairiųjų ir dešiniųjų egzistuoja. Realioje politikoje viskas yra šiek tiek kitaip – ideologijos vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, tačiau taip yra visame pasaulyje“ . Šiuo atveju ideologija nevykdo nė vienos iš jau minėtų funkcijų (orentacinė, mobilizacinė ir intergracinė, amortizacinė, kritinė). Ji tampa tarsi fasadas – tik objektyviai patvirtina subjektyvų faktą – neva ideologijos buvimą. Kad ideologijos politinis vaidmuo labai menkas, neseniai pareiškė ir Artūras Zuokas.

Šios keistos situacijos priežastys glūdi pačioje politikoje. Partijos formuojasi ne ideologiniu pagrindu kaip turėtų būti normalioje, pilietiškoje valstybėje, tačiau kastų pagrindu – partijos buriasi apie idėjinį vadą. Tai vėlgi šiek tiek lemia ir tikrosios ideologijos nebuvimas pačioje valstybės kūrimosi pradžioje – Atgimimo laikotarpiu. Tuomet buvo daug svarbesnių aktualijų nei ideologijos paieškos. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos partijos tiesiog negalėjo kristalizuotis, mat visų aiškus prioritetas buvo įsteigti demokratijos institucijas, įtvirtinti rinkos ekonomiką, siekti bendrų tarptautinės politikos tikslų. Kiekviena Vyriausybė – ar kairioji, ar dešinioji – buvo pasmerkta būti dešiniąja. O ir pati dešinė bei kairė buvo skiriama pagal požiūrį į sovietinę praeitį, o ne pagal ekonominę ar socialinę politiką.

Deja, atliekant vienu metu kelis darbus, kažkuris iš jų vis tiek nukenčia. Taip nutiko ir šiuo atveju – nauja valstybė kūrėsi be tvirtų atramos taškų – be ideologijos. Praktiškai sunkiai įmanoma sukurti politiškai stiprią valstybę be politinės orientacijos – ideologijos.

Susidarė pusiau komiška situacija – jei vietoj partijų pavadinimų parašytume, sakykime,tiesiog abėcėlės pirmąsias raides, per rinkimus partijų sėkmė nesikeistų. Visos ar beveik visos Lietuvos politinės partijos deklaruoja socialinį jautrumą ir tiesia ranką vargstantiems, bet kartu žada remti verslą, mažinti mokesčius, ir atėjusios į valdžią vykdo gana liberalią ekonominę politiką. Tai liudija ne tik simbolinės apraiškos – pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos rinkimų programos šūkis „Už Lietuvą, kurioje gera visiems“ beveik niekuo nesiskyrė nuo Socialdemokratų partijos šūkio rinkimams „Gerovė visiems“. Paradoksas. Daugybę kartų partijos įrodė, kad atstovaudamos skirtingas politines jėgas, gali elgtis visiškai vienodai arba besivadindamos skirtingai gali elgtis vienodai. Esmės tai nekeičia – partijos neturi arba turi silpną politinį identitetą, kurį galėtų panaudoti plėsdamos ir akcentuodamos savo išskirtinumą. Net ir esant tokiai akivaizdžiai situacijai, nė viena partija nenori stiprinti, o kai kurios ir kurti savo partijos ideologijos. „Galų gale ir pačioms partijoms reikia stiprėti. „Ideologijos partijoms reikalingos, nes padeda mobilizuoti rinkėjus, surasti tapatybę“, – mano A.Krupavičius. Tam tikra idėjų sistema padeda joms efektyviau organizuotis ir siekti savo tikslų. „Ideologija yra vidinis partijos drausminimo veiksnys, jos cementas“, – teigia G.Steponavičius.“

„Nepaisant visų ideologinių suartėjimų, neįsivaizduojama, kad Vakarų šalyse nebūtų galima atskirti kairiojo politiko nuo dešiniojo, kaip kad yra Lietuvoje“ .

Kas tai nulemia? Visų pirma, įsivyravo tendencija, kad patiems rinkėjams partijos ideologija nėra svarbi. Lengviausia teigti, kad čia kalta nesubrendusi pilietinė visuomenė, žinių, suvokimo stygius, tačiau tokia situacija pasinaudoja partijos. Tad, jeigu rinkėjai neskiria šiam dalykui dėmesio, tai ir partijos nėra suinteresuotos patraukti rinkėjų dėmesį stipria ideologija. Jų tikslas – laimėti rinkimus. Jeigu tai galima pasiekti kitomis priemonėmis, tai akcentuoti ideologiją? Suveikia rinkos dėsnis: jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Partijos jautriai reaguoja į visuomenės pokyčius. Geriausias to pavyzdys – naujai susikurūsi Darbo partija, kuri pasinaudojo
visuomenės nusivylimu dėl valdžios, jos troškimais permainų politiniame valstybės gyvenime. Taigi, jei visuomenei ideologijos nereikia, partija ieškos kitų būdų pritraukti jų dėmesį.

Visų antra, partijos šiek tiek daro įtaką viena kitai. Ilgą laiką nebuvo aiškios politinės kairės jėgos. Jei nėra kairės, tai sunku orentuotis kur yra dešinė, nes atramos taško.

Visų trečia, Lietuvoje esti net tokių partijų, kurios niekam neatstovauja ir neturi savo idėjų. Tai vėlgi aiškios kairės ir dešinės nebuvimo padarinys, nes naujai besikuriančios partijos pasinaudoja šia neaiškia situacija Lietuvos politiniame gyvenime

Visų ketvirta, ideologijos buvimui ar nebuvimai taip pat daro įtaką partijos finansavimo būdai. Vyriausybė skiria per mažai lėšų partijų paramai, tad dažniausiai partijos ideologiją lemia finansiškai stipresnių rėmėjų interesai.

Penkta, pačios partijos yra suinteresuotos stabilios, nuolatinės, stiprios ideologijos neturėjimu. Turėti ideologiją yra nepatogu, nes tada tenka laikytis vieno veiksmų plano, sunku reaguoti į rinkėjų nuomonės pokyčius, tada praktiškai neįmanoma greitai persiorentuoti pakitus aplinkybėms, politinei situacijai. Politikai įdeologijas vertina kaip apsunkinimą. Jie nesuvokia, kad ideologija – lyg įrankis problemoms spręsti. Jie nenori įvardyti komandos, pademonstruoti griežtas nuostatas. Žmonėms suteikiama galimybė mąstyti kaip jiems patogiau.

3. LIBERALIZMO IDEOLOGIJA

Pagrindinė liberalizmo nuostata – individo laisvė (lot. libertas). Tačiau tai nepadeda tiksliai identifikuoti, suvokti liberalizmo sąvokos turinio. Liberalizmo sąvoka yra gana plati, todėl sunku jį išsamiai ir tiksliai apibūdinti. Mažai yra terminų, kurie būti suvokiami taip plačiai ir ivairiai kaip liberalizmas. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kurie puikiai iliustruoja liberalizmo reikšmės daugiaprasmiškumą.

Jeigu asmuo yra atviras naujovėms, yra plačių pažiūrų, teigiama, kad jis yra liberalas. Dažnai yra teigiama, kad visiška laisvė, veiksmų kontrolės nebuvimas yra liberalizmas. Kartais esama situacijų, kai viešai deklaruojamas liberalizmas, o iš tikrųjų tai neatspindi liberalizmo nuostatų. „Ideologija – tarptautinių santykių paradigma, kai pripažįstama, kad valstybės nėra pagrindinės tarptautinių santykiu veikėjos, o juose dalyvauja ir kiti veikėjai (pvz., nevyriausybinės organizacijos, teroristinės grupuotes).“ . Taigi, iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad liberalizmo sąvoka yra skirtingai interpretuojama ir suvokiama.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip pat pateikia kelias liberalizmo reikšmes:

a) polit.srovė, ginanti asmens, demokratijos ir ūkininkavimo laisves ir nesutinkanti, kad valstybė juos varžytų;

b) pažiūrų laisvė;

c) taikstymasis, nuolaidžiavimas.

Apibendrinus daugelį nuomonių, galima teigti, jog liberalizmas – politinė ir ideologinė srovė, teikianti pirmenybė parlamentinei santvarkai, demokratijos, individo laisvėms bei laisvai rinkai.

Liberalizmas susiformavo XVIII a. Jo idėjos puikiai atsispindi „JAV Nepriklausomybės deklaracijoje“ (1776 m.) ir „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“ (1789 m.). Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.Žymiausiais liberalizmo atstovais yra laikomi Dž.Lokas, A.Smitas, Dž. Bentanas, Š.L. Monteskjė, I.Kantas ir daugelis kitų.

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. „Istoriškai liberalizmas yra pirmasis judėjimas, siekęs visų, o ne atskirų grupių gerovės. Nuo socializmo, kuris taip pat skelbiasi siekiąs visų gerovės, liberalizmas skiriasi ne užsibrėžtais tikslais, o tiems tikslams pasirinktomis priemonėmis“ .

3.1 SVARBIAUSIOS LIBERALIZMO VERTYBĖS

Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas, mažumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Kitaip tariant, nors laisvė ir yra pagrindinė liberalų deklaruojama vertybė – „Liberalizmo ideologija pabrėžia individo laisvę, toleranciją skirtingų nuomonių atžvilgiu, sprendimus, kurie yra plačių ir nevaržomų diskusijų rezultatas“ , tačiau tai yra
kitų žmonių gebėjimą daryti tai, ko jie nori, nekenkdami vienas kitam, išlaikydami visuomenės santarvę. Tačiau kiekvienas individas pats turi rūpintis savimi. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.

Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį – apsaugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyvenimą garantija. Kiekvienas asmuo turi teisę įgyti ir turėti savo nuosavybę, palikti ją palikuonims. Liberalai mano, kad žmonijos pažanga atsirado iš kasdieninio žmonių darbo, jų idėtų pastangų.Gyvenimo pagrindą sudaro konkurencija, kurios pamatas yra rimka, nuolatinis judėjimas. Konkurencija yra tas variklis, kuris priverčia suktis pasaulį. Gyvenimas – nuolatinė kova, kurią laimi tik patys geriausi. Tokiu būdu yra išgaunamas maksimalus rezultatas – pasilieka tik geriausieji. Taip pasiekiamos naujovės.

Anot V.Valevičiaus , mokesčių tema liberalams yra be galo svarbi. Juk mokesčiai – bet kurios valstybės sudedamoji dalis. Valstybė, norėdama patenkinti didžiąją dali savo gyventojų poreikių, prisiima nemažai įsipareigojimų. Norint juos užtikrinti, reikia turėti pakankamai pajamų, kurių didžiąją dalį sudaro mokesčiai. Politikams ši tema yra labai palanki, nes jie, rengdami priešrinkiminę kompaniją, būtinai pasinaudos galimybe suvilioti rinkėjus skambiais mokesčių politikos mažinimo šūkiais. Mokesčių sistema yra dažnai kritikuojama, nes pirma yra surenkami pinigai ir tik po to yra svarstoma kaip ir kur juos panaudoti. Mokesčius reikėtų planuoti jau žinant lėšų poreikį. Be to, turėtų būti siekiama skaidrumo: reikėtų išaiškinti mokesčių mokėtojams, kam yra skiriami iš jų surinkti pinigai. Būtent dėl šių priežasčių, liberalai siekia mokesčių politikos skaidrumo.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3842 žodžiai iš 7538 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.