Politinės partijos idealogijos reikšmė pasirinktos politinės partijos programos analizė
5 (100%) 1 vote

Politinės partijos idealogijos reikšmė pasirinktos politinės partijos programos analizė

11213141

TURINYS

Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Ideologijos ištakos …………………………………………………………………………………………………………4

1.1 Bendra ideologijos samprata ……………………………………………………………………5

1.2 Politinės ideologijos funkcijos ………………………………………………………………………………………..6

1.3 Ideologijos rūšys …………………………………………………………………………………………………………..7

2. Politinės ideologijos reikšmė Lietuvoje ………………………………………………………………………….. 8

2.1 Politinės ideologijos raida Lietuvoje ………………………………………………………………………………..9

3. Liberalizmo ideologija ………………………………………………………………………………………………….11

3.1 Svarbiausios liberalizmo vertybės ………………………………………………………………………………….12

3.2 Lietuviškasis liberalizmas ……………………………………………………………………………………………..14

4. Nauja politinė partija Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis……………………………15

4.1 Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio programos „Piliečių Respublika“ analizė……………….16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………22

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………………………..24

ĮVADAS

Artėjant rinkimams, politinis valstybės gyvenimas akivaizdžiai pagyvėja – kyla vis naujų diskusijų dėl partijų skaidrumo, jų idealogijos, geresnių bei rinkėjams patrauklesnių programų. Ypač svarbios tampa partijos deklaruojamos vertybės, kurios patraukia rinkėjų dėmesį. Jomis siekiama sukelti visuomenės pasitikėjimą.

Šiomis dienomis partijų skirstymas į kairiąsias ir dešiniąsias yra gana sudėtingas procesas. Šiuo klausimu nuolat vyksta daug diskusijų, kuriose teigiama, kad griežto skirstymo nėra. Tai įtakoja konkrečių kriterijų nebuvimas pagal kuriuos būtų galima skirti partijas į dešiniąsias ir kairiąsias. Kartais pastebima situacija, kai partijų, skelbiančių, jog priklauso vienai ar kitai ideologijai, programos iš tiesų neatitinka tos skelbiamos ideologijos nuostatų bei vertybių.

Būtent dėl šių priežasčių norėčiau panagrinėti politinės partijos ideologijos prasmę, jos reikšmę politiniame gyvenime. Pabandysiu atskleisti kaip tai veikia pratiškai, kokį poveikį tai daro partijos pasekėjams, pagaliau kiek svarbi partijos ideologija nusprendžiant už kurią partiją atiduoti savo balsą. Pagrindinis darbo tikslas – išsiaiškinti kiek reikšminga yra ideologija politinės partijos programoje ir ar programa atitinka pasirinktos ideologijos kryptį.

Jog būtų pasiekti šie uždaviniai, pateikiama bendra idealogijos samprata, ideologijos reikšmė Lietuvoje, raida. Siekdama kuo geriau suprasti politinės partijos ideologijos svarbą, jos santykį su praktika, panagrinėjau Liberalų Sąjūdžio programines vertybes, palyginau jas su ideologijos nuostatomis, pateikiau išvadas dėl partijos priskyrimo prie tam tikros politinės ideologijos.

Darbe panaudota ivairaus pobūdžio literatūra iš mokslinių straipsnių, internetinių šaltinių, publicistikos, vadovėlių, žodynų, užsienio šaltinių.

1. IDEOLOGIJOS IŠTAKOS

Visų pirma, kyla klausimas, kas yra ideologija, kokios jos ištakos ir kaip ji pasireiškia žmonių sąmonėje.

Kaip J.Karosas teigia savo straipsnyje „Ideologija ir politika“ pažvelgę į visuomenę, bei joje esančius žmonių tarpusavio santykius, pastebėsime, jog visuomenė nėra stichiškas darinys. Kiekvienas atskiras individas vadovaujasi savo asmenine sąmone. Tačiau asmeninė sąmonė nėra pakankamai stiprus veiksnys, kuris gali daryti įtaką kitiems. Kuriasi grupės, turinčios vienodus ar panašius interesus. Taigi, visuomenę sudaro žmonių grupės, kurios turi skirtingus interesus.

Norint įgyvendinti tam tikros grupės tikslus, reikia išaiškinti, pagrįsti kitiems visuomenės nariams savo vertybes, jų pasirinkimo motyvus bei svarbą. Šiam tikslui naudojama idealogijos koncepsija, kuri suvienodina visuomenės sąmonę. Taip atsiranda visuomenės narių bendradarbiavimas, savęs priskyrimas įsivaizduojamoms bendruomenėms, savo , kaip individo visuomeninimas. Egzistavimas yra įmanomas tik esant visuomeninei sąmonei, nes individuali sąmonė nėra pajėgi sujungti visus visuomenės narius. Tai suvokdamas, individas priskiria save kuriai nors bendruomenei, sutikdamas atsisakyti arba apriboti savo individualią sąvimonę.

Visuomeninei sąmonei būdingas disponavimas kuria nors vertybe. Taip kiekviena grupė pritraukia narius. Tačiau interesų diferenciacija sukuria prielaidas grupių konfrontiškumui. Vadinasi, norint siekti savų vertybių
pripažinimo ir įgyvendinimo, būtinai reikia paaiškinti ir pagrįsti būtent šių vertybių orentaciją atitinkantį prasmingumą. J.Karosas teigia, jog ideologija yra socialinių vertybių būtinumo bei visuotinio priimtimumo paaiškinimas ir įrodymas, taigi ir tam tikrų socialinių vertinimų sistemos principų sukūrimas ir propagavimas.

Ideologija tapo svarbi atsiradus politikai. Kol dar nebuvo visuomenės, bendruomenės santykius reguliavo tradicijos, papročiai. Kai kurie mokslininkai ideologijos būtinumo atiradimą sieja su žmonių susvetimėjimu. Susvetimėjimas – tai savo asmeninių tikslų siekimas, net jei tai prieštarauja visuomenės savimonei. Pirmykštėje bendruomenėje interesai paprastai visada sutapdavo, nes kiekvienos genties narys siekdavo to paties kaip ir visa gentis. Tai – vieningumo apraiška, kuri aptinkama ir dabartinėje politikoje. Priešiškumas galėjo būti jaučiamas tik kitoms gentims.

Tačiau situacija pasikeitė atsiradus civilizuotai visuomenei. Susidarė palanki kultūrinė terpė kiekvienam individui išreikšti savo tikrąjį individualųjį „aš“. Savęs suvokimas kaip nepriklausomos asmenybės suteikė galimybę realizuoti būtent savo interesus.

Taigi ideologijai teko sunkus uždavinys – suvienodinti, suderinti tai, kas yra beveik nesuderinama – skirtingus visuomenės interesus. Iš tiesų ideologija tokį sunkų uždavinį gali įgyvendinti tik mistinės tikrovės sukūrimo būdu. Visuomenės narys, vadovaudamasis subjektyviu požiūriu, objektyvią, bet jam svetimą tikrovę paverčia sava. Ideologija suteikia tai, ko objektyvioje tikrovėje trūksta žmonėms.

Ideologija disponuoja visuomenės troškimais, geresnio gyvenimo vizijomis. Stiprus tikėjimas – vienas iš masių valdymo būdų.

Pirmą kartą „ideologijos“ terminą 1796 m. pavartojo prancūzų filosofas Desttut de Tracy, kuris jį apibūdino kaip „idėjų mokslą“ .

Kaip politologė A.Liphart teigia – struktūriškai klasikinę ideologiją sudaro 3 komponentai: vertybės, programa ir vadovai. Vertybės šiame kontekste – tai esminiai principai, kurie priimami kaip aksiomos ir yra tikėjimo-netikėjimo objektas. Programa suvokiama kaip veiksmų planas, kurį sudaro du elementai: tikslai arba ideologiniai principai, vertybės, bei strategija – tikslų pasiekimo būdai.

Edmund Burke mano, kad svarbus visų partijų bruožas yra idėjų bendrumas. Nors XX a. 7 deš. buvo bandoma tai paneigti iškeliant deideologizacijos svarbą, tačiau ideologiniai politinių partijų skirtumai atlaikė šiuos išbandymus. Tai tapo viena iš prielaidų partijoms personifikuoti savo individualumą.

Ideologijos svarbą patvirtina ir garsus vokiečių politologas Klaus von Beyme , kuris teigė, kad žvelgiant atgal, pastebima, jog Europoje sugebėjo išlikti tik tos partijos, kurios rėmėsi ideologiniais principais.

1.1 BENDRA IDEOLOGIJOS SAMPRATA

Dažniausiai žodynuose yra pateikiamos šios ideologijos reikšmės:

• klasių, socialinių grupių pažiūrų, idėjų sistema ;

• specifinė įsitikinimų forma;

• iškreipta ar neteisinga įsitikinimų forma;

• aibė įsitikinimų, apimanti tiek mokslinių, tiek religinių bei visokių kitokių įsitikinimų visumą, kuri gali būti teisinga arba ne .

Tačiau garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas siūlo apibrėžti, kas yra ideologija taip:“ kaip ideologiją, kaip teorinių pažiūrų kreipiamą veiksmą, kuris: 1) pagrįstas universalia ir visapusiška filosofija ir/arba religija; 2) įtvirtina ypatingą hierarchinę etinių vertybių struktūrą,

paprastai pajungtà vadinamajam galutiniam politiniam tikslui; 3) išdėsto programą, kaip sukurti ir valdyti tokią sociopolitinę sistemą, kuri nepaprastai tinka šiam tikslui įgyvendinti; 4) verčia būtinai įsteigti ir plėtoti vieningą politinę organizaciją, atsidėjusią kovai dėl praktinio šios programos įgyvendinimo; 5) reikalauja prozelitinių (naujų šalininkų ieškojimo) šios organizacijos pastangų, nukreiptų į pačią visuomenę ir atsivertusią prozelitų, tapusių šios organizacijos nariais, besą-

lygiško įsipareigojimo jos darbui; 6) suteikia ypatingą vaidmenį intelektualiai ir moraliai pažangiam politiškai ir teoriškai vadovaujančiam avangardui be visų kitų funkcijų apdovanotam svarbiausiąja galia esamomis praktinėmis politinėmis aplinkybėmis interpretuoti pačią ideologiją .

„Politinių teorijų istorijos“ autoriai mano, kad liberalizmas yra suvokiamas dvejopai: siauresne ir platesne prasme. Vertinant liberalizmą siaurąja prasme, tai yra politinės pažiūros, kurios yra tarsi vidurys tarp konservatizmo ir socializmo. Šis liberalizmo vertinimas siauresne prasme yra labiau paplitęs Europoje negu Amerikos žemyne. Platesne prasme liberalizmas yra suvokiamas beveik kaip žodžio „demokratija“ sinonimas, supriešinant komunizmą ir fašizmą.

1.2 POLITINĖS IDEOLOGIJOS FUNKCIJOS

Politinės ideologijos vaidmenį visuomenėje nulemia jos atliekamos funkcijos (1 pav.).

1 pav. Politinės ideologijos funkcijos

• Orientacinė funkcija – suteikia socialiniam procesui, asmenybei, institutams orientacinę veiklos kryptį;

• Mobilizacinė ir integracinė funkcija – mobilizuoja visuomenę, socialines grupes politiniams tikslams ir siekiams įgyvendinti;

• Amortizacinė – sumažina įvairių grupių, individų socialinę
– politinės ideologijos tam tikru mastu neigia ir kritikuoja viena kitą bei kiekviena tvirtina, kad kaip tik ji skelbia priimtiniausias visuomenei idėjas ir vertybes .

1.3 IDEOLOGIJOS RŪŠYS

Tradiciškai yra skiriamos „kairioji“ ir „dešinioji“ politinės doktrinos. Ši doktrina atsirado dar Prancūzijos revoliucijos laikais (1789-1792 m.). Iš pradžių šis skirstymas buvo paremtas erdviniu suvokimu: kiekvieną daiktą galima priskirti esant dešinėje, kairėje arba nesant jam nė vienoje iš paminetų pusių – t.y. esantį centre. Vėliau šis skirstymas buvo pritaikytas susirinkimo posėdžių salėje – šalia pirmininko dešinėje sėdėjo konservatoriai, o kairėje – radikaliai nusiteikę atstovai.

Ideologijų skirstymas į „dešiniąsias“ ir „kairiąsias“ remiasi pagrindinių 3 politinių deklaruojamų vertybių turiniu: laisve, tvarka, lygybe bei jomis besiremiančio požiūrio į vyriausybės politiką. Šios trys politinės vertybės labai dažnai yra vadinamos klasikine ideologinių tradicijų ašimi.

Pagal šių trijų vertybių dominavimą politinėje partijoje yra skiriamos 3 partijų rūšys:

a) liberalizmo partija – pripažįstanti liberalias idėjas;

b) konservatizmo partija – partija, besiremianti konservatyviomis nuostatomis, pripažįstanti tradicijas ir tvarką;

c) socializmo partija – partija, kuri esmine vertybe laiko laisvę.

Šiuolaikinėje politikoje yra paplitęs toks ideologijų suvokimas:

Paprastai kairiasiais yra vadinami socialistinių pažiūrų sekėjai, dešiniaisiais laikomi liberalias vertybes deklaruojantys asmenys ir konservatoriai pasilieka netoli centro.

Kai kurių partijų ideologinę kryptį gana sunku įvardyti, nes jų deklaruojamos vertybės nepriklauso kuriai nors konkrečiai ideologijai. Dažniausiai partijos pasirinkta ideologija yra atpažįstama iš jos pavadinimo, nors yra nemažai partijų, kurių pavadinimai yra mišrūs – susideda iš dviejų ideologiją atspindinčių žodžių.

2. POLITINĖS IDEOLOGIJOS REIKŠMĖ LIETUVOJE

Kaip A.Laučius teigia savo straipsnyje „Lietuvos politinė dešinė: sunki tapatybės paieška“ Prieš dvidešimt metų Lietuvoje gyvavo vienintelė ideologija – komunizmas. Žinoma, egzistavo ir nepritariantys bei besipriešinantys šiai ideologijai. Tai buvo žmonės, kurie reprezentavo Laisvės lygą, radikalūs nepriklausomybininkai, siekę atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau tuo metu ideologija nebuvo tokia svarbi. Galima net teigti, kad egzistavo kita ir taip pat vienintelė ideologija, kaip priešprieša komunizmui – atgimimo dvasia paremta ideologija. Be abejo, vienos atgimimo ideologijos suvokimas yra paremtas subjektyviais kriterijais. Kadangi visų veikusių politinių jėgų tikslas buvo vienas – atkurti Lietuvos respublikos nepriklausomybę, tad tai ir leidžia daryti prielaidą, kad politinių jėgas vienijo viena ideologija.

Kita vertus, toks politinės ideologijos homogeniškumas turėjo itin didelę reikšmę valstybės gyvenime. Tik jos dėka Lietuvai pavyko išlikti vieningai ir pasiekti svarbiausią savo tikslą – atkurti nepriklausomybę. Tačiau tos politinės mąstysenos negalima tikrąja ideologija. Vis dėlto tai buvo paskata gelbėtis, beveik instinktas gyventi. Šis instinktas vargu ar galėjo iš karto pasireikšti brandžia savivoka, todėl jis pasireiškė pirmiausia per labai abstraktų norą išlikti.

Kiekvieną kartą artėjant rinkimams nuolat kyla ginčų dėl partijų ideologijų, programų reikšmės. Vieni teigia, kad programoje deklaruojamos vertybės nėra tokios svarbios, ir kad didesnę reikšmę turi partijos įvaizdis, kurį formuoja žiniasklaida, kitos visuomenės informavimo priemonės. Kiti mano, kad partija būtų sėkmingesnė, jeigu tiksliau, konkrečiau suformuluotų savo veiklos kryptis, aiškiau išdėstytų savo programą.

Programa yra būtinas kiekvienos partijos elementas. Vienoms partijoms galbūt rinkimus padeda laimėti patraukli jų programa, tačiau iš tiesų programos funkcija yra kita. Jeigu partija laimi rinkimus, ji turi jau žinoti, kaip valdys šalį, ko sieks, kokie bus jų pagrindiniai tikslai. Visa tai turėtų būti išdėstyta partijos programoje. Partijos programos reikšmę puikiai iliustruoja vienas gyvenimiškas pavyzdys. Architektai planuoja namus jau turėdamas pastato brėžinį. Tad tokia pati situacija yra ir su valstybe – norint ją tinkamai valdyti, administruoti, reikia turėti savo veiksmų planą. Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai politikai turėdami stiprią savo veiksmų programą pateko į politikos viršūnę – M.Tečer, V.Čerčilis ir kiti.

2.1 POLITINĖS IDEOLOGIJOS RAIDA LIETUVOJE

Kaip teigia A.Marčėnas savo straipsnyje „Sunkus pirmųjų partijų kelias link ideologizavimo“, atgimimo laikotarpiu Lietuvoje nebuvo sąlygų kurtis ir veikti politinėms ideologijomis. Pagyvėjimas prasidėjo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1990-1992 m. Lietuvoje pradėjusi formuotis partinė sistema ideologiškai buvo gana neaiški, amorfiška. Rimtesni poslinkiai ideologinėms kryptimis atsirado tik po 1993 m. Tuo metu buvo dvi pagrindinės srovės: istorinį tęstinumą pabrėžusi LDDP ir istorinį teisingumą pabrėžęs Sajūdis, tačiau nė vienas iš jų neatstovavo tikrosios politinės ideologijos. Pirmosios partijos, mėginusios atrasti tam tikrą idėjinę tapatybę tuometinėje Lietuvos politikoje ir ja
vadovautis, buvo daugiau į centrą besiorientuojančios – Liberalų sąjunga ir R.Ozolo įkurta Centro sąjunga.

Identifikuoti pirmąsias vadinamąsias ideologijas iš tiesų yra sunku. Visų pirma dėl to, kad klasikinis skirstymas į kairiuosiuos ir dešiniuosius rėmėsi visai ne ideologiniais kriterijais, t.y. tai lėmė požiūris į valstybės ekonomikos reguliavimą, taip pat, kas keisčiausia ir visai nebūdinga stiprioms, ilgai esančioms nepriklausoms valstybėms – komunizmo-antikomunizmo pararelė. Pagal klasikinę ideologijos sampratą, turėtų būti tam tikrų žmonių grupių, turinčių bendrą supratimą apie valstybės valdymą, ekonominę politiką veikla.Lietuvoje to nebuvo, partijos neturėjo tradicijų, kūrėsi daugiausia remdamosi minėtu komunizmo-antikomunizmo pagrindu. Be to, verta paminėti, kad ir pati visuomenė neturėjo poreikio rinkti partijas pagal ideologinius, vertybinius skirtumus.

Menka partijų ideologinė tapatybė atgimimo laikotarpiu gali būti aiškinama patirties stoka ir visus vienijusiu vieninteliu tikslu – atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau prabėgo daugiau nei 15 metų. Kokia ideologijų padėtis Lietuvoje dabar?

Kalbant apie ideologinę padėtį Lietuvoje, mes iš esmės pažangos nematyti, nė viena partija nesistengia grįsti savo tikslo. Partijos rašo ideologines savo veiklos programas, tačiau jomis nesivadovauja. „Žvelgiant į partijų programas, skirtumas tarp kairiųjų ir dešiniųjų egzistuoja. Realioje politikoje viskas yra šiek tiek kitaip – ideologijos vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, tačiau taip yra visame pasaulyje“ . Šiuo atveju ideologija nevykdo nė vienos iš jau minėtų funkcijų (orentacinė, mobilizacinė ir intergracinė, amortizacinė, kritinė). Ji tampa tarsi fasadas – tik objektyviai patvirtina subjektyvų faktą – neva ideologijos buvimą. Kad ideologijos politinis vaidmuo labai menkas, neseniai pareiškė ir Artūras Zuokas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2300 žodžiai iš 7538 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.