Politinės partijos Lietuvoje idėjinis tapatumas
5 (100%) 1 vote

Politinės partijos Lietuvoje idėjinis tapatumas

ĮVADAS

Politikos teorijose partijos užima svarbią vietą, nes vertinamos kaip svarbūs politinės sistemos veikėjai, dažnai atspindintys ir nulemiantys piliečių atstovavimo politikoje būdus, darantys įtaką politinio režimo funkcionavimui ir politinės įtakos valstybėje pasiskirstymui. Dauguma politinių tyrinėtojų sutinka, kad stabiliausia yra dvipartinė sistema, kai valstybėje egzistuoja dvi stiprios, skirtingų ideologijų politinės partijos. Tokia sistema garantuoja, kad bus stabili ir vieninga ne tik valdančioji dauguma, bet ir opozicija. Dviejų partijų sistema leidžia išvengti dažnų vyriausybės krizių ir valdžios perėmimo sunkumų, nes abi partijos yra pasirengusios imtis atsakomybės formuoti vyriausybę.

Lietuvoje tik pirmaisiais neprilausomybės metais buvo dvi dominuojančios politinės jėgos, kurios konkuravo tarpusavyje. Tai Sąjūdis ir LDDP. Bet po partijų skaidymosi Lietuvoje ėmė ryškėti daugiapartinės sistemos bruožai. Lietuvos partinės sistemos negalima laikyti visiškai susiformavusia. Tai lemia trumpa demokratinių rinkimų tradicija, silpna pilietinė visuomenė ir silpnos, menko pasitikėjimo partijos.

Po kiekvienų rinkimų Seime buvo galima matyti vis kitokį politinių partijų išsidėstymą, kaip pavyzdžiui: po 1992m Seimo rinkimų vyriausybę formavo viena partija (LDDP), kuri gavo daugumą parlamente; o po 1996 m Seimo rinkimų daugumai reikėjo sudaryti trijų partijų (Konservatorių, Krikščionių demokratų ir Centro Sąjungos); 2000 m rinkimai parodė, kad partinė sistema tapo dar sudėtingesnė – nė viena partija negavo dominuojančios daugumos balsų. Lietuvoje partinė sistema vystosi tai išlaikydama daugiapartinės sistemos bruožus, tai nutoldama ir vėl priartėdama prie vienos dominuojančios partijos tipo. Tai lemia valdančiųjų partijų nesugebėjimas ilgesnį laiką išlaikyti rinkėjų paramą.

Susikompromitavusios tradicinės partijos sudarė prielaidas susikurti naujoms partijoms (dominuojančiai Darbo partijai) .

Pati visuomenė tampa apolitiška. Ji nesirūpina tuo, ką veikia politikai, jos nedomina politinės partijos, o kai ateina metas balsuoti ir tenka kažką rinktis, dėl kažko susimąstyti – pasirenkama ne geriausia išeitis, ne galvojama, ar yra kas nors išties gero, o renkamasis mažesnis blogis. Kai visuomenė tampa nereikli politikams, patys politikai pradeda vis mažiau jaudintis dėl to, ką jie atstovauja. Jei jiems imama priekaištauti dėl jų politinių programų, dėl pažadų nevykdymo, jie atsikerta – vis tiek niekas tų programų neskaito. Populizmo vis daugėja. Tradicinių partijų antipopulizmas tampa tik dar viena populizmo atmaina.

Šio darbo tikslas yra apžvelgti partijų ideologijų laikymąsį; ar yra kairė ir dešinė Lietuvoje; populizmas partijose; partijų programas ir pažadus.

POLITIKA IR PARTIJŲ IDEOLOGIJOS

Šiandien politikai ir ekspertai mėgsta pabrėžti, jog ideologijos miršta, ir vadovautis jomis – nešiuolaikiška. Bet pasak profesoriaus Leonido Donskio : „Ideologijos nemiršta. Klasikinės politinės ideologijos – liberalizmas, konservatizmas ir socializmas – tikrai nemirė ir niekur neišnyko. Ideologijų keliai išsiskiria vertinant tradiciją, reformas, išsilavinimą, kultūrą, istoriją, visuomenės sektorius, bet tradicinės partijos anaiptol nepjauna šakos, ant kurios sėdi – pliuralistinės sistemos ir liberaliosios demokratijos. Ideologijos mirties tezė Lietuvoje yra stipriai perdėta, supaprastinta, ja tiesiog manipuliuojama sau naudinga linkme, siekiant įteisinti požiūrį, kad pasaulėžiūros ir politinių pažiūrų neturintys pragmatikai vieninteliai gali išspręsti praktines problemas.“

„Partinės demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje (1918 – 1940m) buvo reikšmingas veiksnys formuojantis šiuolaikinei partinei sistemai“ . To meto partijų ideologijos buvo labai silpnos, tačiau susidarius sąlygoms partijų veiklai 1988-1990m. , Lietuvoje buvo atkurtos būtent šios partijos, tapusios „tradicinėmis“. Atkurtosios partijos savo dokumentuose paskelbė, kad tęs savo pirmatkių politinę veiklą ir tradicijas.

Ideologija yra tas pagrindas, kuriuo skiriasi partijos ir kuriuo savo pasirinkimą dažnai grindžia rinkėjai. Idėjomis galima vadinti tai, kas yra išdėstyta partijų programose, o jų visuma vadinama ideologija. Svarbi yra ir kita, neformali idėjų poveikio pusė – tai, kuo savo sprendimus grindžia politikai ir politikės, kuo jie tiki ir vadovaujasi. Lietuvoje kai kurių partijų nariai savo viešai reiškiamomis nuostatomis gana smarkiai kontrastuoja su savo partijos ideologija. Tačiau šis asmeninių įsitikinimų neatitikimas partinei ideologijai nėra pagrindinė praktinės politikos neatitikimo deklaruojamajai priežastis. Tai dažnai lemia kiti veiksniai, tokie kaip atstovavimas skirtingoms interesų grupėms, jų reikalavimų tenkinimas, turintis įtakos praktinei vyriausybių politikai. Taip dažniausiai būna dėl politikų įsipareigojimų rėmėjams ar dėl nenoro prarasti populiarumą elektorato tarpe; nuo to, kaip organizuojamas administracijos darbas, kaip paskirstytos funkcijos ir kokie gebėjimai (ekspertiniai ir finansiniai) jas vykdyti, priklauso ir praktinės politikos atitikimas programinėms nuostatoms. Teigiama, jog ES reikalavimai narystės kriterijų ar paskolos išdavimo sąlygų forma taip apriboja bet kurios vyriausybės veiklą, jog jų
ideologinės nuostatos nebeturi reikšmės vykdomos politikos turiniui.

Ar iš tiesų vyriausybių praktinė politika nebepriklauso nuo jų programose deklaruojamos ideologijos. Dėl ideologinio svyravimo rinkėjai netenka pagrindinio pasirinkimo kriterijaus balsuojant. Kita vertus, jei vyriausybė sugeba sukurti sąlygas ekonomikos plėtrai bei visuomenės gerovės augimui, normalu, jog būtų balsuojama už ją suformavusią partiją ir kituose rinkimuose. Keičiantis vyriausybėms, jų politika keičiasi ne taip, kaip galima būtų tikėtis lyginant partijų programas, ir tai lemia pirmiausia nereformuota institucinė administracinė struktūra, taip pat (iš dalies) išorės veikėjų įtaka bei interesų grupių spaudimas.

Pasak socialinių mokslų daktaro Lauro Bielinio, kuriant partijos politinę programą, svarbiausia vadovautis dviem esminėmis taisyklėmis: paisyti savos politinės ideologijos bei įvertinti naujų minčių praktinį įgyvendinimą. Kol kas, anot L. Bielinio, didžiausia politinių partijų programų yda – savos politinės ideologijos ignoravimas. “Šiuo metu politinių partijų programos kuriamos taip, sakytum, būtų kuriami reklaminiai tekstai: įtraukiamos tokios idėjos, kurios yra populiariausios ir būtų lengviausiai “parduodamos” tarp rinkėjų. Partijos tartum klausosi kitų partijų minčių, surenka įdomiausias jų, o vėliau jas pritaiko sau”.

KAIRĖS IR DEŠINĖS TAKOSKYRA LIETUVOJE

Kas yra kairė ir dešinė apskritai: ji atspindi svarbiausią šalyje politinę takoskyrą ir tuo būdu suteikia pagrindą ir prasmę politinei konkurencijai, t.y. ji parodo, dėl ko iš esmės vyksta politinė kova.

Dar viena šio meto politikos problema yra ideologinių skirtumų tarp partijų nebuvimas. Keičiantis valdžioms „dešiniosios“ partijos šliejasi link „kairės“, o „kairiosios“ slenka į „dešinę“, dėl ko nyksta kairieji ir dešinieji ir atsiranda centristai. Tai linksta link vienos bendros centro partijos atsiradimo.

Lietuvos politika stokoja autentiškų dešiniųjų ir kairiųjų vertybių bei moralinių įsipareigojimų. Kairės-dešinės atpažinimas Lietuvoje nuosekliai mažėja, t.y. vis mažiau rinkėjų sugeba identifikuoti save kairės-dešinės skalėje. Galimi du paaiškinimai: arba ta takoskyra, kurią išreiškia kairės-dešinės dimensija, praranda reikšmę visuomenės akyse, arba kairės-dešinės dimensijos turinys sparčiai kinta ir rinkėjai nebesugeba jo perprasti. Iš tiesų kairė-dešinė Lietuvoje geriausiai atsispindi istoriškai svarbioje politinėje takoskyroje, kurią apibendrintai galima pavadinti “pro-sovietine – anti-sovietine” skirtimi, apimančia požiūrį į sovietinę praeitį ir geopolitinę pro-rusišką arba pro-vakarietišką orientaciją. Kadangi šis pasidalijimas yra pereinamojo pobūdžio, jo svarba visuomenės akyse nyko ir, atitinkamai, nuolat po truputį mažėjo kairės-dešinės atpažinimas. Kairės ir dešinės sampratų vartojimas posovietinėje Lietuvoje visada buvo gana miglotas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1219 žodžiai iš 3807 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.