Politinės partijos programos įtaka rinkimų rezultatams
5 (100%) 1 vote

Politinės partijos programos įtaka rinkimų rezultatams

11213141

POLITINĖS PARTIJOS PROGRAMINIŲ NUOSTATŲ ĮTAKA RINKIMŲ REZULTATAMS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..2

I. Politinės partijos programinių nuostatų pagrindai:……………………………………………..4

I.1. Atstovaujamos politinės doktrinos nuostatos :…………………………………………..4

I.1.1. Konservatyvizmo politinė doktrina Tėvynės sąjungos programoje………….4

I.1.2. Liberalizmo politinė doktrina Liberalų ir centro sąjungos programoje…….5

I.1.3 Socialliberalizmo politinė doktrina koalicijos „Už darbą Lietuvai“

programoje……………………………………………………………………………………………………..6

I.2. Visuomenės lūkesčiai……………………………………………………………………………9

II.Politinių partijų programinių nuostatų panašumai ir skirtumai:…………………………10

II.1. Valstybės valdymo srityje………………………………………………………………..11

II.2. Sveikatos apsaugos srityje……………………………………………………………….12

Išvados………………………………………………………………………………………………………….14

Literatūros ir šaltinių sąrašas……………………………………………………………………………15

Įvadas

Rinkimai – be galo svarbus kiekvienos valstybės gyvenimo momentas, kurių metu yra pasirenkama tolimesnė valstybės, visuomenės raidos vizija, valstybės ir visuomenės tikslai bei jų įgyvendinimo priemonės. Rinkimų metu tauta nusprendžia, kuri politinė jėga (jėgos) valdys valstybę artimiausius metus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai . Tai reiškia, kad pagrindinė (turinti aukščiausią galią) Lietuvos valstybės valdžios institucija yra parlamentas – Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas), kurio pagrindinė funkcija – įstatymų, kurie reguliuoja žmonių visuomeninius santykius įvairiose gyvenimo srityse, leidyba.

Seimas yra atstovaujamoji valstybės valdžios institucija. Seimą sudaro 141 narys. Seimo nariai renkami ketveriems metams, vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu .

Demokratinis politinis režimas neįsivaizduojamas be politinių partijų (toliau – partija). Partijos suteikia galimybę visiems visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, galimybę formuoti valstybės valdžios institucijas. Partijos kelia savo kandidatus į Seimą, įtakoja Seimo struktūrą, įstatymų leidybos procesą, dalyvauja formuojant Vyriausybę .

Kiekviena partija dalyvauja rikimuose turėdama savo programą, t. y. dokumentą, kuriame fiksuojama partijos vizija dėl tolimesnio valstybės ir visuomenės raidos etapo. Partijai laimėjus rinkimus, t. y. piliečiams (rinkėjams) pritarus partijos nuostatoms dėl tolimesnės valstybės ir visuomenės raidos, ši vizija virsta realybe, t. y. partijos programa yra įgyvendinama Seimo, Vyriausybės ir kitų valstybės valdžios bei valdymo institucijų sprendimais.

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytą Seimo svarbą Lietuvos valstybėje, Seimo rinkimai yra labai svarbus valstybės gyvenimo momentas, o rinkimus laimėjusios (-ių) partijos (-ų) programoje įtvirtintų nuostatų pagrindu yra modeliuojama artimiausių ketverių metų valstybės raida, visuomenės gyvenimas, keičiama visuomeninių santykių reguliacija.

Nors ir po rinkimų partijų programinės nuostatos dažnai yra koreguojamos (sudaromos koalicijos, realiau vertinama situacija valstybėje), tačiau iš esmės – politinės partijos programa svarbus dokumentas.

Todėl šio darbo tikslas – panagrinėti partijų (rinkimų) programų sudarymą, pagrindinių nuostatų šaltinius bei ketverių didžiausių į Seimą patekusių partijų programas, ir, atsižvelgiant į rinkimų rezultatus, pamėginti atsakyti į klausimą: kokiais kriterijais (šaltiniais) vadovaujantis parengta partijos (rinkimų) programa daugiausia lemia partijos sėkmę rinkimuose.

Siekiant šio tikslo darbe bus trumpai analizuojamos pagrindinių partijų atstovaujamos politinės dokrtinos bei jų įtaka partijos programoms, visuomenės lūkesčių įtaka partijos programai, keturių didžiausių į Seimą patekusių programų panašumai bei skirtumai. Bus aiškinamasi, kokią įtaką rinkimų rezultatams daro politinės partijos programinės nuostatos.

Temos aktualumą sąlygoja tai, kad šių metų spalio mėnesį vyko eiliniai Seimo rinkimai, o į jį kandidatuojančių partijų programos kėlė daug ir įvairių diskusijų.

Pagrindiniai darbe naudoti tyrimo metodai – analizės bei lyginamasis.

I. POLITINĖS PARTIJOS PROGRAMINIŲ NUOSTATŲ PAGRINDAI

Kaip jau buvo minėta, demokratinis politinis rėžimas neįsivaizduojamas be partijų. „Partija yra savo pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti
išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę“ . Kaip matyti iš cituotos teisės normos, pagrindinis partijos tikslas – dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią. Šis tikslas yra įgyvendinamas per rinkimus, o siekiant šio tikslo būtina parengti bei visuomenei (piliečiams, rinkėjams) pateikti partijos ateities viziją, pagrindinių darbų (veiksmų) planą, kurį partija įgyvendintų laimėjusi rinkimus. Šis dokumentas vadinamas partijos programa.

Išskirtini du pagrindiniai partijos programinių nuostatų šaltiniai: atstovaujama politinė doktrina bei visuomenės lūkesčiai.

I.1. Atstovaujamos politinės doktrinos nuostatos

Šiame skyriuje bus nagrinėjama politinių doktrinų įtaka keturių per 2004 m. Seimo rinkimus daugiausiai mandatų laimėjusių politinių partijų: Tėvynės sąjungos (toliau – TS), Liberalų ir Centro sąjungos (toliau – LiCS), Darbo partijos (toliau – DP) bei A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos „Už darbą Lietuvai“ (toliau – koalicija „Už darbą Lietuvai“) programinės nuostatos. Šios keturios politinės partijos pasirinktos todėl, kad jos laimėjo didžiąją dalį Seimo mandatų, o dvi iš jų – koalicija „Už darbą Lietuvai“ ir DP sudaro valdančiąją koaliciją, į kurią dar įeina Valstiečių ir naujosios demokratijos partijų sąjunga.

Tam tikra visuomenės dalis politines partijas identifikuoja pagal jų atstovaujamą politinę doktriną, todėl svarbu, kad partijos programa būtų suderinta su pagrindinėmis atstovaujamos politinės doktrinos nuostatomis.

I.1.1. Konservatyvizmo politinė doktrina Tėvynės sąjungos programoje

TS per 2004 m. Seimo rinkimus, pagal iškovotų mandatų skaičių (25), užėmė trečią vietą. Palyginti su 2000 m. rinkimais TS pasirodė gerai, nes 2000 – 2004 m. Seime buvo tik 10 TS atstovų. TS atstovauja konservatyvizmo doktriną, kurios pagrindinė nuostata yra tradicinių vertybių išsaugojimas. Vienas konservatyvizmo teoretikų E. Berkas teigė, kad valstybė sukuriama sutarties būdu, bet istorijoje svarbiausias dalykas yra bendri bruožai, ateinantys iš praeities ir susiejantys dabartį su ateitimi, todėl tradicijoms privalo būti išlaikytos, valstybės gyvenimas negali būti laužomas revoliucijomis. Prieraišumą tradicijos geriausiai atspindi E. Berko žodžiai: „Kai nebūtina keisti, būtina nekeisti“. Pasak konservatorių, valstybėje yra trys svarbiausios jėgos: valdžia, bažnyčia, šeima. Šios jėgos subalansuoja pusiausvyrą visuomenėje, o per bažnyčią žmonės saugomi nuo susvetimėjimo. Konservatoriai labiau pabrėžia pilietinę religiją (skatina švęsti tradicines liaudies šventes), nes religija yra valstybės ir visuomenės ramstis, o Bažnyčia valstybėje turi turėti valstybėje oficialų statusą, nes ji gali daryti įtaką valdžiai ir visiems žmonėms. Bažnyčia gali šiek tiek apriboti valdžios savivaliavimus. Ir piliečiai turi jausti pagarbią baimę ir santykiuose tarpusavyje, ir santykiuose su valdžia (juk juos mato Dievas).

Pagrindinės konservatyvizmo nuostatos atsispindi ir TS „Konservatyviojoje programoje“. TS savo programoje ypač pabrėžia tradicinių šeimos ir bendruomenės vertybių nykimą mūsų visuomenėje. Konservatoriai teigia, kad vertybių praradimas gali sukelti ir valstybės krizę, nes „stiprią valstybę galima sukurti tik tuo atveju, jeigu ji remiasi į stiprios visuomenės pagrindą“. TS pabrėžia: „Svarbiausios bendrosios mūsų vertybės yra: laisvė, bendruomeniškumas, šeima, teisingumas“. Kad konservatoriams šeima ir bendruomenė yra stiprios valstybės pagrindas, įrodo ir tai, kad TS programa pradedama nuo šeimos, bendruomenės, o ne nuo ūkio ar finansų problemų sprendimo. Tai ryškiai atspindi tokie teiginiai: „Stipri visuomenė – stipri šeima, stipri bendruomenė, stipri mokykla, stipri bažnyčia, stipri kultūra“, „Šeima – visuomenės pamatas“. TS taip pat atkreipia dėmesį į vienos svarbiausių tautos vertybių – gimtosios kalbos puoselėjimą: „Užtikrinti visavertišką lietuvių kalbos vartojimą visose valstybės gyvenimo srityse, užtikrinti visavertišką lietuvių kalbos vartojimą elektroninėje terpėje“. Tai yra labai svarbu, nes šiuo metu pastebima stipri užsienio kalbų (ypač anglų kalbos) įtaka mūsų gimtajai kalbai. „Konservatyviojoje programoje“ tai pat yra pabrėžiama Bažnyčios vaidmens visuomeniniame gyvenime svarba. Konservatoriai teigia, kad Lietuvoje ypatingai stinga bendruomeniškumo jausmo, o Bažnyčia, kurią remia valstybė, gali tapti moraliniu autoritetu ir bendruomeniškumo visuomenėje stiprinimo institucija.

I.1.2. Liberalizmo politinė doktrina Liberalų ir centro sąjungos programoje

LiCS per 2004 m. Seimo rinkimus iškovojo 18 mandatų ir rinkimuose užėmė ketvirtąją vietą. Palyginti su 2000 m. rinkimais galima teigti, kad LiCS sąjunga pasirodė nesėkmingai, nes 2000 – 2004 m. Seime tuometinė Lietuvos liberalų sąjunga turėjo 34 mandatus. LiCS atstovauja vienai seniausių politinių doktrinų liberalizmui. Pagrindines liberalizmo doktrinos nuostatas atspindi šūkis: „Laisvė, lygybė, brolybė“. O pats žodis liberalizmas (liberalis) išvertus iš prancūzų kalbos reiškia laisvas. Vienas svarbiausių liberalizmo politinės doktrinos teoretikų yra ekonomistas A. Smitas. Jis
suformulavo pagrindines liberalizmo nuostatas: svarbiausia yra žmogus, kuris yra individualistas, linkęs turtėti, valstybė gali būti tik privati nuosavybė, o valstybė turi tik atlikti „naktinio sargo“ vaidmenį, t. y. saugoti privačią nuosavybę, valstybė negali kištis į ekonomiką, t. y. valstybėje turi vyrauti gryna rinkos ekonomika, kur kiekvienas ūkio subjektas turi veiksmų laisvę, o kainas yra nustatomos rinkoje. Dar vienas svarbus liberalizmo bruožas – maža centrinės valdžios įtaka. Liberalai teigia, kad centrinė valdžia tik koordinuoja ir rūpinasi bendraisiais dalykais, o visa kita paliekama žmonių nuožiūrai – savivaldai. Valstybė turi rūpintis tik tuo, kuo nesidomi privatusis sektorius. Skeptiškai vertinama socialinės rūpybos formos, žmogus savimi turi rūpintis pats. Liberalai teigia, kad žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs, kiekvienas žmogus turi veiksmų laisvę ir savo asmeninę gerovę privalo susikurti pats, niekieno nepadedamas. Valstybė turi tik sudaryti sąlygas žmogui siekti asmeninės gerovės. Ir Lietuvoje liberalai dažnai kritikuoja įvairias socialines išmokas, pašalpas, teigdami, kad tai yra tik „laužų gesinimas“, o ne problemos sprendimas. Problemos sprendimas, pasak liberalų, yra gerų sąlygų verslui sudarymas, ekonomikos liberalizavimas, nes tuomet kiekvienas žmogus galės pasiekti ir asmeninę gerovę.

Liberalizmo nuostatos atsispindi ir „Liberalų ir Centro sąjungos 2004 metų rinkimų į Seimą programoje“, kurioje teigiama, kad „žmonės ir pilietinė visuomenė yra tikrieji savo gyvenimo šeimininkai ir kūrėjai, o valdžia neturi trukdyti žmonėms patiems kurti savo gyvenimą – saugų, pasiturintį ir laimingą.“ Šiais teiginais ir yra išreiškiamos pagrindinės liberalizmo idėjos – žmogaus laisvė veikti ir valstybės nesikišimas į ekonomiką. LiCS sąjunga teigia, kad žmogus pats gali nuspręsti, kur išleisti savo uždirbtus pinigus, todėl valstybės patarimo jam visiškai nereikia. Valstybė tik privalo užtikrinti žmogaus, šeimos, bendruomenės ir jų turto saugumą, ginti juos nuo nusikaltėlių, valdžios institucijų savivalės, nes „kiekvienas iš mūsų galime ir turime gyventi saugiau savo gatvėje, gyvenvietėje, mieste, valstybėje ir būti užtikrinti dėl savo ir savo vaikų ateities“. LiCS akcentuoja verslo laisvę, siūlydami įgyvendinti principą, kad kontrolės institucijos privalo įrodyti verslininko kaltę, o ne verslininkas privalo įrodyti esąs nekaltas. LiCS taip pat pasisako už savivaldybių galių išplėtimą, tiesioginius merų rinkimus, savivaldybių teisę savarankiškai spręsti mokesčių rinkimų klausimus. Centrinės valdžios galios mažinimas yra vienas pagrindinių liberalų uždavinių, todėl galima teigti, kad Lietuvos liberalai bando įgyvendinti liberalizmo idėjas, o jų partijos programinės nuostatos nesikerta su liberalizmo doktrinos pagrindiniais teiginiais.

I.1.3 Socialliberalizmo politinė doktrina koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programoje

Koalicija „Už darbą Lietuvai“ per 2004 m. rinkimus iškovojo 31 mandatą. Šį rezultatą, palyginti su 2000 m. rinkimais, galima vadinti labai prastu, nes 2000–2004 m. Seime tuometinė A. Brazausko socialdemokratinė koalicija ir A. Paulausko vadovaujami socialliberalai vieni sudarė valdančiąją daugumą, turėdami net 76 mandatus. Nepaisant ne itin gerų rinkimų rezultatų koalicija „Už darbą Lietuvai“ išliko valdžioje, o jos atstovai – Algirdas Mykolas Brazaukas ir Artūras Paulauskas – ir toliau užims Ministro Pirmininko ir Seimo Pirmininko postus. Koalicija „Už darbą Lietuvai“ atstovauja socialinio liberalizmo politinės doktrinos idėjoms.

Socialinis liberalizmas susiformavo kaip atsvara liberalizmui, kuris iškėlė neribotą individo laisvę. Pagrindiniai socialinio liberalizmo teoretikai T. Grynas ir G. V. F. Hėgelis laisvę suprato kaip ne vien paprastą apribojimų nebuvimą, bet kaip pozityvią galimybę veikti visiems visuomenės nariams vienodomis teisėmis. Socialliberalai taip pat atsisakė valdžios nesikišimo į ekonomiką principo, nes, pasak jų, laisvą individo vystymąsi turi užtikrinti reguliuojamoji rinkos ekonomika. Socialliberalai siekė sukurti tokią valstybė, kurioje vyrautų privati nuosavybė ir socialiai reguliuojama ekonomika. Vienas pagrindinių socialliberalų tikslų ir visuomenės socialinė gerovė. Jei kurio nors visuomenės nario pajamos neatitinka jo indėlio į visuomenės gerovės kūrimą, tuomet valdžia privalo dalį jo pajamų visuomenės reikmėms paimti mokesčių pavidalu. Socialliberalai taip pat akcentuoja įvairių socialinių išmokų, pašalpų būtinumą, nes jos padidina vargingiausių visuomenės sluoksnių pajamas, išplečia vidaus rinką ir padidina vartojimą. Socialliberalai siekia sukurti geras sąlygas žmogui pačiam susikurti savo asmeninę laimę, tačiau neatmeta ir valstybės paramos nesėkmės atveju (pvz. pašalpos bedarbiams). Socialliberalizmo politinėje doktrinoje šalia asmeninės nuosavybės pripažįsta ir kolektyvinę nuosavybę. Kolektyvinė nuosavybė yra viena svarbiausių sąlygų socialiniam solidarumui užtikrinti. Pasak socialliberalų, vienas didžiausių liberalizmo trūkumų ir buvo visuomenės solidarumo trūkumas, nedidelės visuomenės dalies praturtėjimas, nes absoliučiai laisvos rinkos sąlygomis tai yra neišvengiama. Kad laisvos
mechanizmas gali patirti didelių sutrikimų, puikiai įrodė Didžioji ekonominė krizė (1929 – 1932 m.). Iš kurios galingiausia pasaulio valstybė – JAV sugebėjo išbristi tik remdamasi socialliberalizmo doktrinos idėjomis – valstybės reguliuojama pramonės veikla, ribojama konkurencija, organizuojami viešieji darbai, skatinamas gyventojų užimtumas. Panašių priemonių krizei įveikti ėmėsi ir A. Hitleris Vokietijoje bei daugelis kitų šalių.

Koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programoje atsispindi daugelis socialliberalizmo doktrinos nuostatų. Koalicijos programoje yra akcentuojamas įvairių socialinių išmokų didinimas (pensijos, išmokos už vaiką, motinystės pašalpos ir t. t.), valstybės vaidmuo darbo vietų kūrime („naujo darbo paieškos netruktų ilgiau kaip 6 mėnesius“), nes viena svarbiausių socialliberalizmo idėjų yra vidaus rinkos išlaikymas, remiant skurdžiausius visuomenės sluoksnius. Vienas iš koalicijos „Už darbą Lietuvai“ programos skyrių vadinasi „Socialinis dialogas ir lygios galimybės“, t. y. koalicijos partneriai pasisako už lygių galimybių visiems visuomenės nariams sukūrimą. Socialliberalai ir socialdemokratai ir būdami valdžioje 2000–2004 m. savo veiksmais parodė, kad jie laikosi savo atstovaujamos politinės doktrinos nuostatų. Esant reikalui valstybė kišosi į rinką, nustatydama tam tikras kainas, kuriomis galima pirkti ar parduoti tam tikrą produktą . Taip pat buvo susirūpinta pensijomis. Šis klausimas buvo vienas svarbiausių Vyriausybės uždavinių, nes pensininkai yra vienas skurdžiausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių. O tokiems visuomenės sluoksniams, pasak socialliberalų, valstybė per mokesčius ir pajamų perskirstymą turėtų labiausiai padėti. Koalicinė socialdemokratų ir socialliberalų Vyriausybė ėmėsi atitinkamų žingsnių minėtoms problemoms spręsti ir už tai buvo stipriai kritikuojama liberalų, nes liberalai, pripažįstantys laisvą rinkos ekonomiką, niekuomet nenustatinėtų kainų rinkoje, taip stipriai nesirūpintų vargingiausiais visuomenės sluoksniais, nes rinkos ekonomikoje valstybė tėra žmogaus padėjėjas, o ne gelbėtojas .

Taigi galima teigti, kad visų keturių daugiausiai mandatų 2004-2008 m. Seime turėsiančių politinių partijų programos yra sudarytos remiantis jų atstovaujamų politinių doktrinų nuostatomis. LiCS, atstovaujanti liberalizmo doktrinai, teigia žmogaus galimybę veikti laisvai ir nevaržomai. Valstybė privalo tik sudaryti palankias sąlygos žmogui siekti asmeninės gerovė ir užtikrinti jo pačio ir jo turto saugumą. Valstybės jokiu būdu negali kištis į ekonomiką, nes geriausias rinko mechanizmo reguliatorius yra paklausa ir pasiūla, o valstybės kišimasis tik sutrikdo šią pusiausvyrą ir veda į krizę (tačiau iš istorijos yra žinoma atvejų, kai iš krizių valstybės išėjo, įvedusios rinkos reguliavimą).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2506 žodžiai iš 5004 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.