Politinės teorijos1
5 (100%) 1 vote

Politinės teorijos1

1121314151

Politines teorijos

Politikos teorijos esme ir funkcijos.

1. politikos ir politines teorijos samprata

2. politinės teorijos formavimo procesas (pasaulėžiūra- ideologija- politine teorija- politine programa)

3. politikos teorijų klasifikacija

4. politikos teorijų funkcijos

5. politines partijos vaidmuo kuriant ir įgyvendinant politine teorija.

Literatūra:

Guciavicius R. – politologija

Vitkus G- politologijos įvadas

Junevicius A- politinės partijos dabarties pasaulyje

Šileikis E- politinių partijų institucionalizmas

Politikos ir politines teorijos samprata

Kas tai yra politika? Politika yra labai sudėtinga ir sunkiai apibrėžiama sąvoka. Suvokti politika yra labai problematiška dėl jos įvairiapusiškumo ir turinio platumo, kadangi egzistuoja įvairios politikos sakos. Daugelis politologu skirtingai apibudina politikos terminą, tačiau iš jų visu galime išskirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai priklauso tie, kurie politika sieja su valstybes arba vyriausybes veikla. Antrajai tie, kurie politika aiškina valdžios galios arba konflikto aspektu. Pirmieji kildindami politikos samprata iš antikos mąstytojų teigia, kad politika yra valstybes valdymo menas. Antrosios grupes politologai politikos apibrėžime remiasi Nikolo Makevelio idėjomis, kuris teigė, kad politikos pagrindinis tikslas – didinti valstybes galia, o jos sėkmės rodiklis yra valstybes galios augimas.

Valstybė – tai visuomenės organizacija, turinti valdžią žmonėms, gyvenantiems apibrėžtoje teritorijoje ir siekiantiems konkrečių tikslų. Valdžia – tai jos subjektų sugebėjimas prievartinėmis ir ne prievartinėmis priemonėmis primesti savo valią kitiems žmonėms, jais disponuoti ir valdyti jų veiksmus. Politika – tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika, apimanti dvi konceptualias visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusimo, lyderių ir siekėju, valstybės ir visuomenės santykius. Galiausiai politiką galima aptarti tokiu ją visą apimančiu aspektu:

1. politika – tai valstybes reikalu tvarkymo teorija ir praktika

2. politika – tai socialinių grupių, politinių partijų ir atskirų žmonių veikla, siekiant paimti, išsaugoti ir panaudoti valstybinę valdžią savo interesams tenkinti

3. politika – tai visuomeninė veikla, apibrėžianti valstybės uždavinius ir organizuojanti jų realizavimą

Prancūzų politologas Žanas Blondelis remdamasis Amerikiečių politologu Deividu Istonu, teigia, kad politika, tai tokia veikla, per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai. Kaip jau buvo minėta, viena iš politikos apibūdinimo dalių yra tai, kad politika yra valstybės valdymo teorija ir praktika. Vadinasi politika yra susijusi su tam tikromis teorinėmis koncepcijomis, tai yra su politinėmis teorijomis, kurios turi didelę įtaką politinei praktikai. Tokio pobūdžio politinės teorijos politologinėje literatūroje dažnai vadinamos politinėmis doktrinomis arba teorijomis. Politinė doktrina, tai sistema teiginių apibrėžiančių tam tikromis sąlygomis:

1. konkrečius istorinius tikslus kuriuos siekia realizuoti valstybė arba politinė partija

2. priemonės reikalingos šių tikslų pasiekimui

3. jų tarpusavio ryšius

Toks doktrinos supratimas yra kompleksinis, nes jis apima tikslus ir priemones, susijusiomis su visomis politikos temomis.

Politinės teorijos formavimo procesas (pasaulėžiūra- ideologija- politine teorija- politine programa)

Visų pirmą reikia pažymėti, kad norint išsiaiškinti politikos teorijos formavimus, reikia pradėti aiškintis nuo pagrindinio su pasaulėžiūra susijusio „pasaulio atsiradimo“ klausymo. Šiuo klausymu yra įmanomi trys požiūriai:

1. idealistinis požiūris – kuris teigia, kad pasaulis yra kilęs iš idėjos, egzistuojančios už jo ribų, kuri yra už jį aukštesnė ir nuo jo nepriklauso, nes yra pirminė. Dažniausiai žmonės tapatindavo šią idėją su Dievu (pasaulį sutvėrė Dievas).

2. materialistiniu požiūriu – pasaulio pradžia ir jo pokyčių priežastys glūdinčios pačiame save ir jo materialiojoje tikrovėje, todėl virš pasaulio nesa jokios jį veikiančios jėgos.

3. gnosticizmo požiūris – pripažįstama kad šios problemos galutinai išspręsti neįmanoma, todėl nei idealistai nei materialistai negali būti tikri savo teisumu.

Vieno kurio iš trijų požiūriu pasirinkimas yra labai reikšmingas, formuojantis žmogaus santykiui su pasauliui, žmonių bendruomenės ir žmogaus egzistencijos problemomis. Šios bendriausios sampratos arba vaizdiniai ir sudaro pasaulėžiūrą. Tokiu būdu pasaulėžiūra atsako į pačius bendriausius klausimus, tokius kaip pasaulio objektyvus egzistavimas ir jo pažinimas. Kai kalbame apie pasaulį, turime galvoje žmones ir žemės rutulį, kuriame jie gyvena. Žmogaus žemiškoji būtis turi du lygmenis: pirmasis – tai visa tai ką žmogus užtiko žemėje (gamta), antrasis lygmuo – tai visi žmonijos kūriniai, kitaip sakant kultūra pačia plačiausia šio žodžio prasme. Šiam antrajam lygmeniui priskiriamas ir žmogaus gebėjimas mąstyti, taigi ir įvairiausios mąstymo apie politiką formos. Pastaraisiais šimtmečiais labiausiai paplito sekančios sudėtingos politinės mąstysenos formos: ideologija, politinė doktrina ir politinė programa.

Visuomenei yra būdinga gausybė skirtingų interesų ir pozicijų, bei
įvairių argumentų ir idėjų. Kiekvienas žmogus savo visuomeniniame gyvenime atranda tai, kas jam atrodo svarbiausia ir vertingiausia. Visa tai yra vadinama vertybėmis, kurios reiškiasi kaip idėjos. Šių idėjų įvairovė išaugo iš troškimų ir interesų įvairovės ir yra ideologijų šaltinis. Tokiu būdu ideologija tai sistema idėjų išreiškiančių kurios tai visuomenės grupės, ar socialinio sluoksnio pasaulėžiūrą ir interesus. Ideologinis mąstymas visų pirma skiria tikslus ir priemones, bei nustato vertybių arba idėjų hierarchiją iškeldamas į pirmą planą pagrindines ir svarbiausias idėjas. Todėl galima sakyti, kad ideologija ir iš jos išsitituluojanti politinė programa turėtų pagrįsti visus grupės politinius veiksmus ir nuolat būti jų idėjinis orientyras. Politinė programa – tai konkrečių politinių tikslų išdėstymas laike ir erdvėje. Ideologijos turi vieną būdinga bruožą: jas sudaro tik patys bendriausi samprotavimai. Tai kad ideologijai būdingi patys bendriausi samprotavimai, politinėje praktikoje nulemia ir kitų politinio mastymo forų atsiradimas. Pirmoji tokia forma tai politinė programa. Tačiau tarp ideologijos ir politinės programos lieka vietos dar vienai politinio mąstymo atmainai – politiniai doktrinai. (ideologija, politinė doktrina, politinė programa). Politinė programa taip pat gali išsirutuliuoti ir iš politinės doktrinos, tokiu atveju ji yra jos konkretizacija, tai yra dokumentas, kuriame yra išdėstoma politinė doktrina.

Politinė doktrina, tai iš konkrečios ideologijos išplaukianti darni pažiūrų į tam tikros visuomenės politinį gyvenimą ir visų pirma į valdžios ir valstybinės santvarkos problemą visuma. Doktrina turi aprėpti teorinius ir praktinius nurodymus, kaip realizuoti šias pažiūras konkrečiame laike ir erdvėje. Be to pilnesniam doktrinos apibūdinimui reikėtu pažymėti tai, kad:

1. svarbiausias ideologiją ir doktriną siejantis elementas yra vertybių ir pradinių idėjų tapatumas; doktrina turi padėti realizuoti šias ideologijoje užkoduotas idėjas.

2. doktrina ne būtinai turi aprėpti pažiūras į visą visuomenės politinį gyvenimą.

3. politinė doktrina visada privalo konkretizuoti valdžios problemą, vadinasi ji visada turi kelti bendrijos politinio gyvenimo organizavimo, tai yra visuomenės politinės struktūros, valstybės ir teisės klausimus.

4. doktrina, kuri išplaukia iš ideologijos visada turi būti ideologijos konkretizacija atsižvelgiant į konkretaus laiko, erdvės, konkrečios valstybės bei visuomenės realijas.

Iš anksčiau minėtų samprotavimų galima padaryti išvada, kad politiniam mąstymui, kuris išplaukia iš pasaulėžiūros, būdingos trys, viena kitą papildančios ir ta pačia tvarka viena kita keičiančios formos: ideologija – politinė doktrina – politinė programa. Kartu reikia pažymėti, kad politinėje praktikoje nesutinkame aiškių ir ryškių ribų tarp ideologijos, doktrinos ir programos. Dažniausiai doktrina turi ženklų, būdingų ideologijai, elementų krūvį, o ideologijai gali būti būdingi doktrinos elementai. Toje srityje, kurioje ideologija tiesiogiai susiliečia su politine sfera, ji tampa lygiai taip pat kaip doktrina ir kaip politinė programa.

Politinių doktrinų klasifikacija

Doktrinų klasifikacijos kriterijai gali būti įvairūs, nes priklauso nuo to, ką mes konkrečiu atveju norim pabrėžti arba tyrinėti. Ypač svarbi doktrinų klasifikacija yra ta, kuri remiasi ideologijos kriterijumi, nes kaip jau minėjome su ideologija yra susijusios visos doktrinos. Tokia klasifikacija leidžia bendriausia prasme apibrėžti kokio socialinio sluoksnio arba didelės socialinės grupės interesus doktrina objektyviai išreiškia. Todėl pagal minėtą kriterijų, doktrinas galima suskirstyti į koncervatyvines, liberalines ir socialistines. Antras kriterijus – adresato kriterijus. Adresato kriterijus atsako į klausima: kokioms visuomenės grupėms doktrina yra skirta , kurios turės ją realizuoti ir kurias socialines grupes ji atmeta arba lieka joms abejinga. Trečias kriterijus – pažangos kriterijus. Politines doktrinas taip pat galima klasifikuoti pagal pažangumo, konservatyvumo ir reakcingumo kriterijus. Tokiu atveju doktrinas galima suskirstyti priklausomai nuo to, ar jų rekomenduojami tikslai, bei jų pasiekimo metodai yra apibrėžti pažangos ir kaitos kategorijomis, ar remiasi mistifikuotu praeities įvaizdžiu, ar apsiriboja tik esamos padėties pripažinimu. Dar vienas klasifikacijos kriterijus būtų – pagrindinių politinės veiklos krypčių pasirinkimo strategijos kriterijus. Remiantis minėtu kriterijumi visus politinės veiklos dalyvius galima klasifikuoti į keturias grupes:

1. tai tie, kuriems priimtina esama padėtis. Jie mano, kad ji turinti išlikti ir palaiko būtinas pataisas ir pertvarkymus, kurie leistų išlaikyti esamą darną. Taip mąstančius žmones vadiname konservatoriais, o jų ideologiją ir kartu teorija – konservatizmu.

2. tai tie, kurie linkę pripažinti egzistuojančias realias, bet palaiko tokius pokyčius – reformas, kurių reikia dabar ir kokių reikės dabar. Tokių pažiūrų grupę vadiname reformistais, o jos ideologiją – reformizmu.

3. tie kurie kategoriškai reikalauja grįžti į nebeegzistuojančią praeitį. Ir kartais to jie reikalauja prievartos keliu, kad būtų atstatyta – restauruota buvusi tvarka. Jie yra
vadinami reakcionieriais, o jų politinės idėjos reakcijomis.

4. ją sudaro visi tie, kurie visiškai atmeta esamus santykius ir kviečia kurti naują tvarką, visiškai kitokią, negu esama. Jų įsitikinimu būtina yra prievarta, revoliucija, todėl jie yra vadinami revoliucionieriais, o jų ideologija – revoliucinė ideologija. Tokios ideologijos būdingos ultra kairiosioms jėgoms. Jų nemažai trečio pasaulio šalyse, lotynų Amerikoje, yra Vokietijos, Italijos ultra kairieji. (pvz: raudonoji brigada)

Pagrindinės politinių doktrinų funkcijos

Pirmoji, esmingiausia ir išplaukianti iš pačios doktrinos prigimties yra programinė funkcija, nes doktrina yra kompleksas normų, apibrėžiančių ideologijos vertybių ir tikslų realizaciją, formuluojant tarpinius tikslus ir jų realizacijos metodus, bei formas.

Antroji: vykdo propagandinę ir agitacinę funkciją, nes doktrina yra instrumentas arba priemonė gauti paramą politiniam judėjimui ar partijai, o jei ta partija yra valdančioji, vadinasi ir politiniai šalies vadovybei. Tokiu būdų doktrina atlieka propagandinę, o kai kuriais atvejais ir agitacinę funkciją.

Politinė doktrina atlieka integruojančią ir mobilizuojančiąją funkciją. Politinė doktrina atlikdama minėtą funkciją politinio judėjimo atžvilgiu yra viena iš sričių, per kurias identifikuojamasi su tuo judėjimu. Ištikimybė ir lojalumas politiniai doktrinai, jos supratimas, sugebėjimas ją propaguoti ir realizuoti – yra vienas iš kriterijų pagal kurį yra atrenkamas politinio judėjimo aktyvas ir vadovybė.

Išvados: svarbiausia doktrinos funkcija yra programinė. Kitų doktrinos funkcijų hierarchijoje galima pastebėti vienos iš jų dominavimą priklausomai nuo daugelio veiksniu, tokiu kaip:

1. politinio judėjimo pobūdžio

2. jo pozicijos konkrečioje politinėje sistemoje

3. esamos politinės kultūros ir tradicijų

4. istoriniu aplinkybių

Politinės partijos vaidmuo kuriant ir įgyvendinant politinę doktriną

Šiuolaikinės demokratinės visuomenės politinėje sistemoje vis didesnį ir svarbesnį vaidmenį vaidina politinės partijos. Politinių partijų vietą ir vaidmenį demokratinėje visuomenėje apsprendžia:

1. jų organizuotumas

2. partijos nariu vienovė siekiant užsibrėžto tikslo

Todėl partijos sugeba žymiai labiau įtakoti politinius procesus, negu atskiri piliečiai ar neorganizuotos visuomenės grupės. Terminas partija yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „party“, kuris reiškia dalį visumos. Politinės grupės, vadinusios save partijomis, buvo žinoma save senovės Graikijoje ir Romoje. Tuo metu tai buvo tam tikros grupės žmonių kurios palaikydavo to meto politinius veikėjus. Partijos terminu buvo apibūdinamos grupės susibūrusios apie Cezary, Marijų arba Antonijų. Pagal vokiečių sociologą Maksą Vėberį šiuolaikinių partijų istorijoje galima išskirti tris pagrindinius etapus:

1. aristokratų koterijos (asmenų grupė siekianti bendru tikslu)

2. politiniai klubai

3. masinės partijos

masines politinės partijos vakarų Europoje ėmė kurtis antroje devyniolikto amžiaus pusėje. Pirmoji masinė politinė partija įsisteigė 1861 metais, Anglijoje. Jos pavadinimas- rinkimo registracinis liberalinis susivienijimas. Pirmoji masinė darbininkų partija, visuotinė vokiečių darbo sąjunga, 1863 metais.

Pagrindiniai partijos bruožai yra šie:

1. pagrindinis veiklos tikslas – kova dėl valdžios

2. savo veiklą grindžia politine programa ir įstatais

3. turi tam tikra organizacinę struktūrą centre ir vietose

4. aktyviai dalyvauja rinkiminėse kompanijose

Apibrėžimas: partija tai savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas laimėti rinkimus, įgyti teisę valdyti valstybę ir įgyvendinti savo politinės programos nuostatas.

Išeities pozicija išskiriant partijų funkcijas yra konstatacija, jog partija yra didelių socialinių grupių organizacija, skirta tos grupės interesų atstovavimui politinėje sistemoje.

1. Viena iš svarbiausių politinių partijų funkcijų yra ideologijos ir politinių doktrinų kūrimas. Realizuodama savo ideologinę funkcija, politinė partija išreiškia ir gina didelės visuomenės grupės interesus ir konkrečiai tai pasireiškia tuo, kad jos tų interesų pagrindu kuria tam tikras politines teorijas. Ideologinė politinių partijų funkcija pasireiškia politinės doktrinos kūrimu ir propagavimu. Paprastai politinės partijos savo idėjas ir teorijas pateikia partinėse ir rinkiminėse programose. O taip pat tai atsispindi daugumoje partiniu publikacijų, partijos lyderių kalbose, pasakytose įvairiuose mitinguose ir susirinkimuose o taip pat per radiją arba televiziją.

2. Partijos ryšį su visuomene ir jos įvairiais socialiniais junginiais atspindi politinės socializacijos funkcija. Kiekviena politinė partija rūpinasi savo narių ir šalininkų politinėmis nuotaikomis arba nuostatomis. Siekia kad jie palaikytu ir padėtų įgyvendinti jos politika. Auklėja šalies piliečius propaguojamu šios partijos vertybių ir tradicijų dvasia.

3. Dauguma politinių partijų siekiančių politinės valdžios, viena iš svarbiausių savo funkcijų laiko rinkimo funkcija. Analizuojant šia funkcija būtina išskirti du pagrindinius jos elementus:

a. kandidatų į renkamas pareigas atranka

b. rinkiminės programos formavimas ir propagavimas.

Rinkiminę

partijos programą ruošia politinės partijos vadovybė, remdamasi savo partijos politine programa ir atsižvelgdama į konkrečią politinę, ekonominę ir socialinę situaciją rinkimų metu. Svarbiausias kiekvienos politinės partijos tikslas – tai vadovavimas valstybei. Teisiniu požiūriu valdžios disponentu galinčiu priimti politinius sprendimus yra aukščiausi valstybiniai organai. Tačiau toks supratimas yra grynai formalus ir nepakankamas. Valdžia betarpiškai priklauso politinėms partijoms, kurios yra pagrindiniai kadrų tiekėjai įstatymo leidimo ir vykdymo organams. Partija, laimėjusi rinkimus, ir turėdama savo rankose įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžią, ji turi visas priemones įgyvendinti savo politinę programą.

Klasikinės demokratijos teorija

1. demokratijos idėjos raida

2. klasikinės demokratijos teorijos susiformavimas

3. demokratijos samprata

4. demokratijos principai

5. demokratijos sąlygos

6. demokratijos privalumai ir trūkumai

Dahl Ed „demokratija ir jos kritikai“

Krupavičius A. „Lietuva kelyje į demokratiją“

Maliauskis A. „politinės sistemos“

Novovrockienė J. „demokratija ir politiniai režimai“

P.S. labai neaiškiai tarė pavardes, todėl gali būti klaidingos.

Čerčilis yra pasakęs: „demokratija – bjauri valdymo forma, tačiau žmonija kol kas nieko geresnio nesugalvojo“.

Demokratijos idėjos raida

Demokratijos sąvoka (Demos – liaudis, kratos – valdžia) yra ne vienareikšmė. Ji yra suprantama keleriopai:

1. Kaip liaudies valdžia

2. Kaip valstybės santvarkos forma

Demokratija turi ir platesne prasme. Ji yra suprantama kaip bendražmogiškų vertybių dalis, pabrėžianti žmogaus vertę, jo orumą, teises ir laisvę. Demokratijos tėvynė yra laikoma senovės Graikija. Pirmą kartą jos apibūdinimą pateikė Atėnų politinis veikėjas Kleonas (mirė 422 metais). Jis teigė, kad demokratija, tai liaudies valdžia liaudžiai. Demokratijos bruožus gana tiksliai apibūdino Herodotas. Veikale „istorija“ jis rašė, kad demokratija, kaip „daugumos valdžia pirmiausia turi svarbiausią privalumą: lygybė prieš įstatymus… valdo burtais išrinkti valdininkai. Kiekvienas valdininkas atsiskaito už savo veiksmus. Svarbius klausimus visi kartu sprendžia“. Antikos laikais, demokratija buvo vertinama gana diferencijuotai. Gana nepalankei apie demokratija atsiliepė Sokratas – demokratiją laikė papročių nuopuolio pradžia; Platonas („valstybėje“) – demokratija išsigimsta į nežabotą minios laisvę ir piliečiai ima nepaisyti net įstatymų, kad tik niekas neturėtų jiems valdžios; Aristotelis demokratiją vertino dvejopai, iš vienos pusės pabrėždamas jos privalumus, iš kitos – trūkumus; privalumai – lygybė, laisvė, piliečių teisė i valstybės pareigybes; trūkumai – kai liaudis tampa vienvaldžiu kolektyviniu vienetu ir valdo kaip vieninga visuma, demokratija tampa panaši į tironiją.

Antikinė demokratija labiausiai suklestėjo mieste Atėnuose. Jos pradininku yra laikomas valstybės veikėjas Klistenis (?- apie 506 pr. Kr.) kuris panaikino gimininės aristokratijos privilegijas ir įtvirtino demono (liaudės) valdžią. Periklio valdymo metais (443-429) buvo Atėnų demokratijos valdymo aukso amžius. Pagrindinis tuo meto valdžios valdymo organas buvo tautos susirinkimas – eglezija. Šaukiamas ne rečiau kaip kas dešimt dienų. Jame dalyvaudavo visi Atėnų piliečiai sulaukę dvidešimties metų. Piliečių Atėnuose buvo apie trisdešimt tūkstančių, kurie sudarė vieną dešimtąją visų Atėnų gyventojai. Pilietybės neturėjo moterys, vertai, graikai iš kitų miestų (metekai). Piliečiai buvo renkami į daugumą valstybės pareigų. Periklio laikais už valstybines pareigas pradėta mokėti, kad neturtingi piliečiai galėtu skirti visą laiką valstybės reikalams. Už tai buvo mokama du obolai, už kurį buvo galima nusipirkti viską, ko reikėdavo vienai dienai. Toks mokestis buvo vadinamas dieta. Romos respublikos laikais jos valdyme buvo demokratijos elementų. Aukščiausias valdovas buvo Romos tauta. Visi piliečiai galėjo dalyvauti tautos susirinkime – komisijoje ir būti išrinkti į valstybines pareigas.

Atsižvelgiant į senovės Graikijos ir Romos demokratinius režimus, galima suformuluoti pagrindinius senovės antikos demokratijos bruožus:

1. demokratijos pagrindas buvo laisvė

2. laisvės esmę sudarė žodžio laisvė

3. neatskiriama laisvės dalis buvo teisių lygybė

4. sudėtine demokratijos dalimi buvo teisėtumo principas – visi privalėjo laikytis įstatymų.

Viduramžiais Italijos miestuose-respublikose – Florencijoje, Vienoje ir kt. taip pat galima laikyti buvus demokratinei valdžiai. Bajoriškosios demokratijos pavyzdžiu gali būti jungtinė Lenkijos Lietuvos valstybė, kurioje visa valdžia priklausė bajorų luomui, kurie sudarė apie dešimt procentų visų gyventojų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2983 žodžiai iš 5952 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.