Įvadas
Ekonomikai pereinant į rinkos santykius ir įgyvendinant ekonominę reformą Lietuvos Respublikos socialinėje ir gamybinėje sferoje, pradėjo formuotis naujo pobūdžio santykiai. Ekonominės reformos įgyvendinimas turėjo tiesioginės įtakos ekonominei šalies būklei ir gyvenimo lygio kitimui. Be to, Lietuvos geoekonominė ir geopolitinė padėtis sudarė objektyvias prielaidas reikštis išoriniams veiksniams didesniu ar mažesniu laipsniu, o tai veikė socialinę ekonominę būklę ir jos kitimą.
Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo valstybėse, energijos išteklių, žaliavų ir medžiagų kainų artinimas prie pasaulinių kainų lygio sukėlė didelius ūkio šakinės struktūros, produkcijos bei paslaugų savikainos pokyčius ir lėmė gyvenimo lygio nuosmukį.
Todėl šio darbo tikslas – kiek galima išsamiau atlikti ūkio makroekonominę analizę ir įvertinti socialinę ekonominę būklę, t.y. panagrinėti itin aktualią ekonominės “duobės” efekto problemą; sukurto produkto vartojimą bei kaupimą, jo nuosmukį; kapitalinius įdėjimus ir reprodukcinę jų sudėtį; ūkio, (taip pat pramonės) šakinės struktūros pokyčius ir prioritetų formavimąsi gamybos nuosmukio sąlygomis, darbo jėgos perskirstymą tarp ūkio šakų; pagrindinių fondų prieaugio mažėjimą ir jų šakinės struktūros sąstingio būklę; eksporto persiorientavimo į Vakarų šalių rinkas procesą; mažmeninės prekių apyvartos nuosmukį ir prekių vidaus rinkos sumažėjimą, darbo užmokestį ūkio šakose ir minimalaus gyvenimo lygio, vartojimo krepšelio pokyčius bei tendencijas ir kt. Taip pat būtina aptarti ir politinio vadovavimo pasekmes, bei perspektyvas Lietuvos ekonominei reformai. Šiam tikslui pasiekti Lietuvos ekonominė reforma bus lyginama su kitų Pabaltijo šalių, bei Rytų Europos šalių ekonominėmis reformomis, pasitelkiant į pagalbą statistinius makroekonominius rodiklius.
Darbui buvo naudota ši literatūra: “Baltijos ir Rytų Europos šalių ekonomikos reformos palyginamoji analizė” (Lietuvos informacijos institutas,1994), “Lietuvos kelias į rinkos ekonomiką” (Lietuvos ekonomikos institutas, 1991), N.Balčiūno “Lietuvos ūkio makroekonominė analizė” (lietuvos informacijos institutas, 1994), G.Nausėdos “Pajamų politika ir ekonomokos stabilizavimas” (1994), M.Čeikauskienės “Lietuvos ekonominė ir socialinė raida” (Lietuvos informacijos institutas, 1994), V.Navicko “Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos” (1999), A.Šimėno “Ekonomikos reforma Lietuvoje” (1996), J.Veselkos “Kaip sukurti pasiturinčią ir saugią Lietuvą?” (1997), V.Geralavičiaus “Rusijos krizės atgarsiai Lietuvoje”(Pinigų studijos, 1998 Nr.4), statistinė informacija internete.
1. Ekonomikos reformų politinės problemos ir makroekonominių reformos priemonių apžvalga Rytų Europos šalyse
1.1 Ekonomikos reformų politinės problemos
Vertinti ekonomikos reformas nėra taip paprasta. Ekonomikos reformos metu numatomi svarbūs vyriausybės pokyčiai, kurie savo ruožtu pakeičia ekonominę piliečių ir firmų elgseną. Šiuos pokyčius būtina suderinti ir panaudoti juos valstybės vaidmeniui mažinti, privataus sektoriaus bei rinkos vaidmeniui didinti.
Atsižvelgiant į politines ir istorines realijas, ekonomikos reformos atskirose Rytų Europos ir Baltijos šalyse rodo, kad jos retai būna sklandžios, juo labiau, kad vyriausybių politiką keičia politikos veikėjai, reformų sėkmę ir nesėkmes dažnai taip pat lemia politika. Ekonomikos reformos yra pasaulinio pobūdžio, bet jos turi skirtingus reformų paketus.
Vyriausybės, vykdydamos reformas, siekia šių svarbiausių tikslų :
· gerinti visuomeninį ekonominį sektorių;
· ugdyti privatų sektorių, kuriant naujų darbo vietų;
· didinti išteklių paskirstymo efektyvumą;
· mažinti kapitalo nutekėjimą ir pritraukti užsienio investicijas;
· skatinti eksportą;
· mažinti skolas ir palūkanų už jas mokėjimus;
· didinti finansų sektoriaus efektyvumą.
Šiems tikslams įgyvendinti vyriausybės pasitelkia tam tikrus instrumentus. Kiekvienu konkrečiu atveju ekonomikos reforma nėra vienareikšmis procesas, nes viename jos sektoriuje reformos vykdomos greitai, kitame – lėtai, o trečiame – gali iš viso nevykti.
Sėkmingam ekonomikos reformų vykdymui reikalingos šios keturios prielaidos:
· šalies aukščiausioji vadovybė turi norėti vykdyti ekonomikos reformą;
· reikia sudaryti plačią socialinę reformų šalininkų bazę;
· kurioje nors srityje reikia greitos sėkmės (sumažinti būtiniausių prekių deficitą arba infliaciją);
· senus įstatymus keisti naujais, liberalesniais.
Reformoms vykdyti reikia stabilaus ekonominio klimato. Ypač svarbu sustabdyti infliaciją, o tam būtina sumažinti finansų deficitą. Kai infliacijos tempai dideli, rinkos mechanizmai negali veikti tiksliai ir efektyviai. Pradiniame stabilizacijos etape reikia imtis tam tikrų priemonių, kurios pradėtų keisti politiką rinkos likime. Bet svarbiausias tikslas – stabilizuoti ekonomiką, kitus tikslus atidedant ateičiai.
1.2 Makroekonomikos reformos priemonės
Remiantis pasaulinio patyrimo praktika, galima išskirti bendrus bruožus, būdingus sėkmingoms reformoms:
· sugebėjimas greitai išnaudoti ekonomikos krizės metu atsirandančias palankias progas kapitaliniams įdėjimams;
· atitinkamas
politinis vadovavimas, žvelgiant į ateitį ir susitaikantis su laikinu nepopuliarumu;
· kompetentinga ir vieninga ekonominė komanda, ypač jei komandos lyderis užima atsakingą postą visuomenėje.
Reformų patyrimas leidžia teigti, jog nuo politinio vadovavimo daug priklauso ekonominių reformų įgyvendinimo sėkmė, ypač reformų pradinėje, eksperimentinėje fazėje. Kitas svarbus dalykas – reikia imtis greitų ir ryžtingų ekonominės politikos veiksmų, kai susiklosto palankios politinės sąlygos. Kad ekonomikos reforma būtų sėkminga, reikia sumanaus politinio vadovavimo ir kompetentingo ekonomikos valdymo.
Dabartiniame atskirų šalių ūkio reformos etape ekonomikos stabilizavimas labai priklauso nuo valstybinių institucijų dalyvavimo ekonominiame gyvenime pobūdžio, ūkinės veiklos reguliavimo metodų, nuo galimybių atsirasti rinkos institucijoms bei plėtotis rinkos santykiams. Tikslinga išvardinti visoms valstybėms būdingas klaidas, turėjusias įtakos ekonomikos destabilizavimui, gyvenimo lygio smukimui, lėtai rinkos santykių plėtrai:
1) nenuoseklus ir neefektyvus įstatyminės ir normatyvinės bazės, reguliuojančios tiek valstybinių ekonominių institucijų, tiek valstybinių bei privačių ūkinių organizacijų veiklą, kūrimas;
2) per didelė valstybinio sektoriaus globa bei per daug “švelni” biudžetinė politika;
3) makrolygio ekonominių sprendimų, palankių tik tam tikroms administracinėms biurokratinėms grupuotėms, priėmimas;
4) privataus verslo plėtojimo ribojimas;
5) biurokratizmas, vilkinimas, korupcija priimant ekonominius sprendimus .
Mažiausią įtaką šios klaidos turėjo Vengrijos, Lenkijos, buvusios Čekoslovakijos ekonomikai, be to šiose šalyse buvo palankesnės socialinės – ekonominės sąlygos.
Svarbus ekonomikos stabilizavimo veiksnys buvo tas, kad dauguma Rytų Europos šalių savo ekonominėje politikoje pradėjo daugiau dėmesio kreipti į struktūros reformas.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie antiinfliacinių priemonių programas ir jų realizavimo mechanizmą. Kapitalo šalyse antiinfliaciniame reguliavime pirmenybė tiekiama netiesioginiams metodams, kuriais remiantis antiinfliacinės paskatos formuojamos tiesiogiai tarp verslininkų. Besivystančios šalys labiau orientuojasi į tiesioginio poveikio priemones.
Užsienio šalių patyrimas infliacijos stabilizavimo ir reguliavimo srityje rodo, kad svarbiausios nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, kompleksiškumas ir sistemingumas. Tai reiškia, kad antiinfliacinių veiksnių bei svertų – struktūrinės konversijos, biudžetinių – finansinių bei kreditinių piniginių reguliavimo priemonių – veikla daugybė tiesioginių ryšių, kurie daro įtaką atitinkamų priemonių bendram efektyvumui; kiekvienos atskirai paimtos priemonės antiinfliacinis potencialas nedidelis ir ribotas.
2. Trumpa ekonominių reformų apžvalga Rytų Europos ir Pabaltijo šalyse.
Ekonomikos pertvarkymas, pradėtas Rytų Europos šalyse, o kiek vėliau ir Baltijos valstybėse, yra neprecedentinis, unikalus tiek savo apimtimi, tiek poveikiu kitoms šalims. Komandinės ekonominės valdymo sistemos deformavimas pirmoje reformos stadijoje nusmukdė gamybą visose reformų paliestose nagrinėjamose šalyse.
Bendrasis vidinis produktas ryškiai sumažėjo visose šalyse, o ypatingai Lietuvoje. Bendram gamybos smukimui turėjo įtakos tokie veiksniai, kaip prekybos sumažėjimas artėjant prie pasaulinių kainų, buvusių TSRS šalių tarpusavio prekybos žlugimas, senos komandinės valdymo sistemos griuvimas, laiku neatliktos struktūrinės reformos, “kieta” valstybių finansinė politika, socialiniai neramumai. Nors gamyba smuko, bet nedarbo problema nebuvo tokia ryški, kokios galima buvo tikėtis. Siekiant išsaugoti darbo vietas, buvo atidėliojama privatizuoti valstybės turtą, daugelyje šalių sumažėjo darbo užmokestis. Infliacijos pobūdis atskirose šalyse buvo skirtingas. Finansinės padėties pablogėjimui daugelyje šalių didelę įtaką turėjo nesubalansuota mokesčių politika.
Baltijos valstybėse buvo galima įžvelgti panašių ekonomikos bruožų kaip ir Rytų Europos šalyse – gamybos smukimas ir spartus kainų didėjimas. Be to, Baltijos šalyse nebuvo pakankamai aiškios ekonomikos reformos programos. Svarbus veiksnys gamybos sumažėjimui buvo prekybinių santykių su buvusia TSRS nutraukimas.
Baltijos valstybės liberalizavo kainas per 1991 m., dėl to išaugo infliacija. Didėjant kainoms sumažėjo darbo užmokestis. Nors ekonominė veikla ir smuko, biudžetai buvo teigiami visose trijose valstybėse. Taip atsitiko dėlto, kad sparčiai didėjant infliacijai, valstybinės pajamos padidėjo labiau negu išlaidos. Kol Baltijos valstybės buvo rublio zonoje, jos negalėjo vykdyti savarankiškos finansinės politikos. Ši problema buvo išspręsta 1992 m. įvedus savo valiutą.
Ekonomikos reformos pagrindiniai etapai Baltijos valstybėse pateikti 1 pav.
1 pav. Ekonomikos reformos eiga Baltijos valstybėse
Valstybė Kainų liberalizavimas Pinigų politika ir institucijos Finansų reformos Privatizavimas
Latvija Daugelis kainų laisvos nuo 1992 m. Pinigų reforma, numatyta 1992 m. Nebuvo skirtumo tarp centrinio ir komercinių bankų veiklos Nauja mokesčių sistema įvesta 1991m. PVM- 1992 m. sausio mėn. Privatizavimo kliūtys pašalintos, bet pats procesas sustojo
Lietuva Po keleto etapų
buvo laisvos 1991 m. Talonų sistema įvesta 1991 m., bet iš dalies panaikinta 1992 m. pradžioje Pinigų reforma numatyta 1992 m. (1992.10.01 įvesti tarpiniai pinigai – talonai, o 1993.05.25 nacionalinė valiuta –litas.)Nėra jokio finansų kontrolės mechanizmo Pajamų ir pelno mokesčiai įvesti 1990m. PVM mokestis įvestas 1992 m. gruodžio mėn. Privatizavimas vyksta mokant investiciniais čekiais ir grynaisiais. Numatyta baigti 1992 m., bet pažanga lėta
Estija Dauguma kainų liberalizuotos 1991 m. Energijos ir maisto kainos buvo laisvos 1992 m. pradžioje Pinigų reforma atlikta 1992 m. birželio mėn. Pajamų mokestis už eksportą ir PVM įvesti 1991 m., reforma tęsiasi Daug smulkių įmonių privatizuota, didesnės laukia sprendimų dėl restitucijos ir pilietybės
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad Baltijos šalių ekonominių reformų eiga yra panaši. Tačiau kiekvieną iš šių valstybių ekonomikos reformos procesai, įtakoti tos šalies politinio vadovavimo, paveikė skirtingai, bei nulėmė tos šalies ekonominį išsivystymo lygį.
3. Ekonomikos reforma Lietuvoje
3.1 Trumpa ekonomikos reformos apžvalga.
Dabar Lietuvoje vykstanti ekonomikos reforma – tai 1990 m. pradėtų reformų tęsinys, jų plėtojimas, bei gilinimas.
1990 m. paskelbus nepriklausomybę, lietuvoje teko kurti teisines-ekonomines sąlygas, kurios padėtų pagrindus ekonomikos santykių formavimuisi ir plėtojimui. Pagrindinis vykdomų reformų tikslas – pakeisti komandinės ekonomikos principu organizuotą ekonomiką į rinkos (pasiūlos-paklausos) principais veikiančią ekonomiką. Kuriant rinkos ekonomiką pirmiausia reikėjo atlikti šiuos pagrindinius darbus:
1) Sudaryti sąlygas privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis.
2) Įvesti savo nacionalinę valiutą ir normalizuoti finansinius piniginius santykius.
3) Įvykdyti kainų reformą.
4) Transformuoti tarptautinius ekonominius santykius.
Sąlygos privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis buvo kuriamos šiais būdais:
· Privatizuojant valstybinį turtą. Valstybinio turto privatizavimas – tai valstybei priklausančio turto pardavimas ar kitoks įstatymiškai nustatytas jo perleidimas privatiems asmenims. Privatizuojami gali būti tiek atskiri valstybės turto objektai, tiek ištisos įmonės arba jų dalys. Lietuvoje galima skirti du valstybės turto privatizavimo etapus: pirmasis – turtas buvo privatizuotas už investicinius čekius (1991-1995 m.), antrasis – turtas privatizuojamas už tikrus pinigus. Šis etapas tęsiasi ir dabar. Privatizacija Lietuvoje vyko sparčiai. Pirmajam etapui buvo parengta įstatyminė bazė, sukurtos privatizavimo institucijos ir struktūros. Per šį etapą buvo privatizuota apie 2/3 valstybei priklausiusio turto., 95 proc. numatytų privatizuoti butų, 85 proc. numatyto privatizuoti žemės ūkio turto. Tai rodo, jog numatyta privatizavimo programa buvo įvykdyta. 1995 m. buvo priimtas naujas Valstybės turto privatizavimo įstatymas, realiai įsigaliojęs tik po metų. Šis įstatymas suteikė vienodas teises tiek Lietuvos tiek užsienio piliečiams privatizuojant valstybinį turtą. Per antrąjį privatizavimo etapą (nuo 1996 m. rugpjūčio mėn.) parduota 615 valstybės objektų už 2,41 mlrd.Lt. Tame tarpe ir “Lietuvos telekomo” privatizavimas.
· Grąžinant nusavintą nuosavybę buvusiems jos savininkams. Turėtos nuosavybės grąžinimas – gana sudėtingas procesas: buvo nusavinta beveik visa žmonių turėta privati nuosavybė, todėl ir jos grąžinimo mąstai yra dideli, sunku nustatyti paveldėtojų teises.
· Privataus verslo formavimasis – pati natūraliausia privačios nuosavybės atsiradimo prielaida. Privataus verslo esmė yra ta, kad kiekvienas žmogus gali savarankiškai verstis vienokia ar kitokia komercine-ūkine veikla, naudodamas privačią nuosavybę. Pirmajame reformų etape priimti įstatymai buvo palankūs daugeliui privačių įmonių atsirasti. Šiuo metu daugiausia įsteigta individualių įmonių ir uždarųjų akcinių bendrovių, nes jų teisinės verslo organizavimo formos yra patogiausios.