Politinių partijų finansavimas
5 (100%) 1 vote

Politinių partijų finansavimas

112131

TURINYS

1. Įvadas

2. Politinių partijų samprata ir finansavimo reikalingumas

3. Politinių partijų finansavimas Lietuvoje.

4. Išvados

ĮVADAS

Šiame rašto darbe mes bandysime aptarti politinių partijų finansavimą valstybiniu lygiu. Bandysime atsakyti į pagrindinį, ko gero šiuo metu visuomenei labai aktualų klausimą – ar reikalinga Lietuvoje politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto, kaip liaudyje sakoma „iš mūsų visų kišenių“. Žinoma tas klausimas labai aktualus, todėl mes šiame rašto darbe bandysime remtis ne tik Lietuvoje galiojančiais įstatymais, bet ir susiklosčiusiomis tradicijomis Europoje, bei ten išleistomis teisės normomis. Žinoma apie šį klausimą buvo daug rašyta spaudoje, šis klausimas buvo viešai eskaluojamas rinkimų metu, tačiau taip ir nebuvo išspręsta, reikalinga finansuoti politines partijas iš valstybės biudžeto, ar ne. Buvo išleistas įstatymas, kuriame buvo aptarti finansavimo klausimai, todėl pagrinde šiame rašto darbe mes ir bandysime aptarti šį įstatymą, bei pakomentuoti kai kurias jo normas ar straipsnius.

POLITINIŲ PARTIJŲ SAMPRATA IR FINANSAVIMO REIKALINGUMAS

Įvairiuose teisės aktuose įvairiai apibūdinamos partijos. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme partija apibūdinama taip: Politinė partija – viešasis juridinis asmuo, įregistruotas ir veikiantis pagal Lietu-vos Respublikos politinių partijų įstatymą. O štai Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 2004/2003, dėl reglamentų, reglamentuojančių politines Europos partijas, ir šių partijų finansa-vimo taisyklėse nurodyta, kad politinė partija, tai: tai piliečių asociacija, kuri:

– siekia politinių tikslų ir

– yra arba pripažinta pagal bent vienos valstybės narės įstatymus arba įsteigta jais remiantis;

„Europos politinė partija“ – tai politinė partija ar politinių partijų aljansas, kuris tenkina 3 straipsnyje minimas sąlygas.

Iš to galima išvesti apibrėžimą, kad politinė partija – tai viešasis juridinis asmuo, kuris siekia politinių tikslų, turi savo vidaus taisykles, turi savo apibrėžtus narius ir veikia pagal tos valstybės, kurioje ji yra įregistruota, įstatymus.

Kalbant apie partijų finansavimą, įvairiose šaltiniuose bei įvairiai apie tai yra diskutuojama. Taip pat ypač buvo diskutuojama apie ankstesnį partijų finansavimo įstatymą, kuris galiojo Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) tvirtina, jog Seimo narių galimų korupcinių ryšių skandalas kilo dėl neskaidraus partijų finansavimo ir „pragmatiškos“ politikos nusigręžimo nuo vertybių. Krikdemų nuomone, susidariusi padėtis menkina partijų ir valstybės prestižą, didina politikos ir visuomenės lūkesčių atotrūkį ir sudaro palankią terpę populizmui, kai „oligarchiniai pinigai“ kelia pavojų demokratinei valstybės sanklodai

O štai kokia nuomonė spaudoje buvo paskelbta Nacionalinės centro partijos ir Lietuvos tautininkų sąjungos:

„Lietuvos Respublikos Seimas pradėjo svarstyti Lietuvos politinių partijų valstybinio finansavimo klausimą. Tai teisingas principinis politinis apsisprendimas, jau seniai siūlytas ir skatintas, bet tik parlamentarų korupcijos skandalo išprovokuotas svarstyti Seime. Proga ne visai maloni, bet žingsnis dėl to ne mažiau reikšmingas: jeigu partijas laikome konstituciškai pripažįstamomis valstybės institucijomis, per kurias reiškiama tautos politinė valia, tampanti valstybės įstatymais ir politiniais sprendimais, tai partijos, kaip ir visos kitos valstybę atstovaujančios institucijos, privalo gauti savo veiklai organizuoti būtiną valstybinį finansavimą. Kaip ir daug kas mūsų valstybėje, partijų organizavimasis ir veikla buvo palikta visiškai jų pačių nuožiūrai ir tai atvedė į tą padėtį, kurią tenka konstatuoti šiandien: yra grupė partijėlių, gyvuojančių nežinia iš kokių ir kieno teikiamų lėšų, yra didelė grupė vadinamųjų tradicinių partijų, kompromituojamų sąsajomis su šešėline ekonomika ir pasirodė visai naujo tipo – oligarchinė – partija, kurios finansinis skaidrumas tegali kelti tik dar daugiau abejonių, negu visi kiti neskaidrumai kartu paimti. Tokia padėtis rinkėjų akyse vienareikšmiška: Lietuvos politinę partinę sistemą yra ištikusi krizė!

Ir štai visi teisingo politinio apsisprendimo dėka planuojami skirti valstybės pinigai atitenka kam? – Seime esančioms korupcinio skandalo krečiamoms partijoms! Kokiu pagrindu? Ogi remiantis tuo, kad būtent šios partijos buvo išrinktos į Seimą, arba, kaip formuluojama, “gavo rinkėjų pasitikėjimą”.

Kaip parlamentinės partijos sieks savo reputacijos atkūrimo, yra atskiras klausimas, į kurį atsakinės visų pirmą jos. Tačiau akivaizdu, jog principas, kad valstybinis finansavimas skiriamas tik “rinkėjų pasitikėjimą” gavusioms partijoms, yra neteisingas. Tai demonstruoja ir voliuntaristinė 3 % riba, nuo kurios partijos laikomos turinčiomis rinkėjų pasitikėjimą: kodėl ne 2 % , kodėl ne 1 ar ne 4 % ?

Teisės į valstybinį finansavimą kriterijus tegali būti vienas: partijos užregistravimas Teisingumo ministerijoje. Jeigu tą
kriterijų atmetame, pagrįstai kyla klausimas: kodėl nauja partija registruojama! Kad ji visai neremiama pereitu visus savo tapsmo sunkumus ir pasidarytų “kaip visos”, t.y. susidėtų su šešėline ekonomika? Po to, kai registracinis partijos narių skaičius nuo 400 buvo padidintas iki 1000, jau tuo buvo stipriai apribota politinių iniciatyvų laisvė: Lietuvoje suburti 1000 idėjai pritariančių žmonių šiomis politinės apatijos sąlygomis yra sunki, kantraus ir metodiško darbo reikalaujanti užduotis. Todėl argumentas, kad finansavimą skiriant kiekvienai užregistruotai partijai jų prisisteigs tiek, jog nebeliks lėšų “pasitikėjimą turinčioms”, yra nerimtas: tiek jų neprisisteigs. Pagaliau būtina eiti iki galo: jeigu finansavimas skiriamas visoms, valstybė (Teisingumo ministerija) turėtų gauti teisę neproduktyviąsias partijas panaikinti, remdamasi aiškiai apibrėžtais neproduktyvumo kriterijais (antai, jei per nustatytą laiką partijos nesukūrė nacionalinio skyrių tinklo, jei per dvi kadencijas nekėlė savo atstovų į Seimą, negavo vietų savivaldybių Tarybose ir panašiai – tai jau būtų reikalavimų, keliamų veikiančių partijų kategorijai, apie kurias savo kreipimesi kalba Lietuvos socialdemokratų sąjunga, nustatinėjimo klausimas; norime pasakyti, kad partijų kontrolės būdai jų visuotinio finansavimo sąlygomis yra. Tai gal būt spręstų ir parazituojančių bei visuomenę piktinančių partijų problemą. Kaip ten bebuvę, demokratijos principas reikalauja, kad partijų valstybinio finansavimo situacijoje valstybės pinigai partijoms patektų ne kaip priedas arba premija už tai, kad ta ar kita partija “išsikovojo rinkėjų pasitikėjimą”, o kad ji išlaikė labai rimtus valstybės keliamus registravimosi reikalavimus ir prisiėmė dar rimtesnius atsakingo, skaidraus ir valstybiškai angažuoto politinio darbo ir veikimo įsipareigojimus, tarprinkiminiu laikotarpiu politiškai aktyviai reiškė savo pozicijas, apie kurias visuomenė buvo informuojama per įvairias žiniasklaidos priemones.

Žinoma buvo daug nuomonių, tačiau tikriausiai daugiausiai priekaištų kėlė mažos partijos, kurios nebuvo laimėjusios seimo rinkimuose balsų. Klausimų ar įstatymas dėl partijų finansavimo, reikalingas, niekam nekilo, pagrindiniai klausimai buvo keliami tik dėl pačios finansavimo tvarkos. Toliau rašto darbe mes bandysime aptarti patį įstatymą, bei pakomentuoti atskirus jo straipsnius.

POLITINIŲ PARTIJŲ FINANSAVIMAS LIETUVOJE

Kad būtų aiškiau ir paprasčiau, aptariant šį klausimą, mes iš įstatymo imsime atskirus straipsnius ir juos bandysime komentuoti. Taigi, pirmame straipsnyje aptariama pati įstatymo paskirtis tai : „įstatymo tikslas – užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą bei viešumą, nustatyti, kaip finansuojamos politinės partijos bei politinės kampanijos, ir sukurti veiksmingą bei skaidrią politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę.

Šis įstatymas nereglamentuoja politinių partijų, kurios pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2004/2003 „Dėl reglamentų, reglamentuojančių politines Europos partijas, ir šių partijų finansavimo taisyklių“ 2 ir 3 straipsnius laikomos Europos politinėmis partijomis ir kurių buveinė yra ne Lietuvos Respublikoje, finansavimo ir šio finansavimo kontrolės“.

Kaip matome, jau pačiame įstatyme išskiriamas straipsnis, kuriame paminėtas reglamentas, pagal kurį nustatomos Europos partijos ir jų finansavimas. Žinoma šiuo įstatymu stengiamasi žvelgti į priekį ir į tai, kad yra galimybė tokioms partijos įsikurti ir Lietuvoje.

Kadangi partijų finansavimas pagrinde aktualus politinių kompanijų, o tiksliau rinkimų metu, todėl šiame įstatyme yra išskiriamas pats finansavimas ir jo šaltiniai pačių kompanijų metu:

„1. Politinės partijos ir politinės kampanijos finansuojamos lėšomis, gautomis iš šiame įstatyme nurodytų šaltinių. Politinės partijos lėšos, skirtos politinei partijai ir politinei kampanijai finansuoti, turi būti laikomos Lietuvos Respublikoje registruoto banko sąskaitoje. Visos išlaidos, skirtos politinei kampanijai finansuoti, apmokamos tik iš šioje sąskaitoje esančių lėšų.

2. Politinių partijų finansavimo šaltiniai yra nuolatiniai (laikotarpiu tarp politinių kampanijų ir politinės kampanijos laikotarpio įprastiniai šiai politinei partijai finansavimo šaltiniai) ir politinės kampanijos finansavimo šaltiniai.

3. Nuolatiniai politinės partijos finansavimo šaltiniai yra:

1) politinės partijos nario mokesčiai;

2) valstybės biudžeto dotacijos ir politinės kampanijos dalies išlaidų kompensacija;

3) lėšos, politinės partijos gautos iš šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytos kitos jos veiklos;

4) tarptautinių organizacijų, kurios narė yra Lietuvos Respublika arba Lietuvos Respublikos politinė partija, politinėms partijoms mokamos dotacijos;

5) šiuo įstatymu nustatytos aukos;

6) Lietuvos Respublikoje registruotų bankų paskolos politinei partijai.

4. Politinės partijos nario mokesčių dydžio nustatymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka nustatoma politinės partijos įstatuose. Nario mokesčiai yra:

1) stojamasis nario mokestis;

2) periodinis nario mokestis.

5. Partijos įstatuose
nustatyti ir kiti, šio straipsnio 4 dalyje nenurodyti, nario mokesčiai.

6. Politinės partijos politinės kampanijos finansavimo šaltiniai yra:

1) nuosavos politinės partijos lėšos, gautos iš politinės partijos finansavimo šaltinių ir naudojamos partijos, partijos iškeltų kandidatų sąrašų bei partijos iškeltų kandidatų politinėms kampanijoms finansuoti;

2) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos aukos;

3) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos iš Lietuvos Respublikoje registruotų bankų gaunamos paskolos.

7. Draudžiama finansuoti politines partijas ar politines kampanijas kitomis šiame straipsnyje nenurodytomis lėšomis“.

Taigi pačiame įstatyme yra konkrečiai nurodomi finansavimo šaltiniai, kuriais gali partijos remtis kompanijų metu. Be to paskutinis straipsnis kategoriškai nurodo, kad draudžiama naudoti bet kokias kitas lėšas, kurios nenurodytos šiame įstatyme.

Be to daugelio kompanijų metu būdavo naudojamos taip vadinamos aukos, tai kai koks nors asmuo kaip ir paaukodavo partijai vieną ar kitą sumą. Šitokiu būdu būdavo galima per kitus asmenis išplauti nešvarius pinigus, bei juos panaudoti kompanijos metu siekiant savanaudiškų tikslų. Šiame įstatyme yra numatytos aukos bei tos lėšos, kurios negali būti priimtinos kaip aukos, tai:

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1626 žodžiai iš 3127 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.