Politinių partijų finansavimas
5 (100%) 1 vote

Politinių partijų finansavimas

TURINYS

1. Įvadas

2. Politinių partijų samprata ir finansavimo reikalingumas

3. Politinių partijų finansavimas Lietuvoje.

4. Išvados

ĮVADAS

Šiame rašto darbe mes bandysime aptarti politinių partijų finansavimą valstybiniu lygiu. Bandysime atsakyti į pagrindinį, ko gero šiuo metu visuomenei labai aktualų klausimą – ar reikalinga Lietuvoje politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto, kaip liaudyje sakoma „iš mūsų visų kišenių“. Žinoma tas klausimas labai aktualus, todėl mes šiame rašto darbe bandysime remtis ne tik Lietuvoje galiojančiais įstatymais, bet ir susiklosčiusiomis tradicijomis Europoje, bei ten išleistomis teisės normomis. Žinoma apie šį klausimą buvo daug rašyta spaudoje, šis klausimas buvo viešai eskaluojamas rinkimų metu, tačiau taip ir nebuvo išspręsta, reikalinga finansuoti politines partijas iš valstybės biudžeto, ar ne. Buvo išleistas įstatymas, kuriame buvo aptarti finansavimo klausimai, todėl pagrinde šiame rašto darbe mes ir bandysime aptarti šį įstatymą, bei pakomentuoti kai kurias jo normas ar straipsnius.

POLITINIŲ PARTIJŲ SAMPRATA IR FINANSAVIMO REIKALINGUMAS

Įvairiuose teisės aktuose įvairiai apibūdinamos partijos. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme partija apibūdinama taip: Politinė partija – viešasis juridinis asmuo, įregistruotas ir veikiantis pagal Lietu-vos Respublikos politinių partijų įstatymą. O štai Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 2004/2003, dėl reglamentų, reglamentuojančių politines Europos partijas, ir šių partijų finansa-vimo taisyklėse nurodyta, kad politinė partija, tai: tai piliečių asociacija, kuri:

– siekia politinių tikslų ir

– yra arba pripažinta pagal bent vienos valstybės narės įstatymus arba įsteigta jais remiantis;

„Europos politinė partija“ – tai politinė partija ar politinių partijų aljansas, kuris tenkina 3 straipsnyje minimas sąlygas.

Iš to galima išvesti apibrėžimą, kad politinė partija – tai viešasis juridinis asmuo, kuris siekia politinių tikslų, turi savo vidaus taisykles, turi savo apibrėžtus narius ir veikia pagal tos valstybės, kurioje ji yra įregistruota, įstatymus.

Kalbant apie partijų finansavimą, įvairiose šaltiniuose bei įvairiai apie tai yra diskutuojama. Taip pat ypač buvo diskutuojama apie ankstesnį partijų finansavimo įstatymą, kuris galiojo Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) tvirtina, jog Seimo narių galimų korupcinių ryšių skandalas kilo dėl neskaidraus partijų finansavimo ir „pragmatiškos“ politikos nusigręžimo nuo vertybių. Krikdemų nuomone, susidariusi padėtis menkina partijų ir valstybės prestižą, didina politikos ir visuomenės lūkesčių atotrūkį ir sudaro palankią terpę populizmui, kai „oligarchiniai pinigai“ kelia pavojų demokratinei valstybės sanklodai

O štai kokia nuomonė spaudoje buvo paskelbta Nacionalinės centro partijos ir Lietuvos tautininkų sąjungos:

„Lietuvos Respublikos Seimas pradėjo svarstyti Lietuvos politinių partijų valstybinio finansavimo klausimą. Tai teisingas principinis politinis apsisprendimas, jau seniai siūlytas ir skatintas, bet tik parlamentarų korupcijos skandalo išprovokuotas svarstyti Seime. Proga ne visai maloni, bet žingsnis dėl to ne mažiau reikšmingas: jeigu partijas laikome konstituciškai pripažįstamomis valstybės institucijomis, per kurias reiškiama tautos politinė valia, tampanti valstybės įstatymais ir politiniais sprendimais, tai partijos, kaip ir visos kitos valstybę atstovaujančios institucijos, privalo gauti savo veiklai organizuoti būtiną valstybinį finansavimą. Kaip ir daug kas mūsų valstybėje, partijų organizavimasis ir veikla buvo palikta visiškai jų pačių nuožiūrai ir tai atvedė į tą padėtį, kurią tenka konstatuoti šiandien: yra grupė partijėlių, gyvuojančių nežinia iš kokių ir kieno teikiamų lėšų, yra didelė grupė vadinamųjų tradicinių partijų, kompromituojamų sąsajomis su šešėline ekonomika ir pasirodė visai naujo tipo – oligarchinė – partija, kurios finansinis skaidrumas tegali kelti tik dar daugiau abejonių, negu visi kiti neskaidrumai kartu paimti. Tokia padėtis rinkėjų akyse vienareikšmiška: Lietuvos politinę partinę sistemą yra ištikusi krizė!

Ir štai visi teisingo politinio apsisprendimo dėka planuojami skirti valstybės pinigai atitenka kam? – Seime esančioms korupcinio skandalo krečiamoms partijoms! Kokiu pagrindu? Ogi remiantis tuo, kad būtent šios partijos buvo išrinktos į Seimą, arba, kaip formuluojama, “gavo rinkėjų pasitikėjimą”.

Kaip parlamentinės partijos sieks savo reputacijos atkūrimo, yra atskiras klausimas, į kurį atsakinės visų pirmą jos. Tačiau akivaizdu, jog principas, kad valstybinis finansavimas skiriamas tik “rinkėjų pasitikėjimą” gavusioms partijoms, yra neteisingas. Tai demonstruoja ir voliuntaristinė 3 % riba, nuo kurios partijos laikomos turinčiomis rinkėjų pasitikėjimą: kodėl ne 2 % , kodėl ne 1 ar ne 4 % ?

Teisės į valstybinį finansavimą kriterijus tegali būti vienas: partijos užregistravimas Teisingumo ministerijoje. Jeigu tą
kriterijų atmetame, pagrįstai kyla klausimas: kodėl nauja partija registruojama! Kad ji visai neremiama pereitu visus savo tapsmo sunkumus ir pasidarytų “kaip visos”, t.y. susidėtų su šešėline ekonomika? Po to, kai registracinis partijos narių skaičius nuo 400 buvo padidintas iki 1000, jau tuo buvo stipriai apribota politinių iniciatyvų laisvė: Lietuvoje suburti 1000 idėjai pritariančių žmonių šiomis politinės apatijos sąlygomis yra sunki, kantraus ir metodiško darbo reikalaujanti užduotis. Todėl argumentas, kad finansavimą skiriant kiekvienai užregistruotai partijai jų prisisteigs tiek, jog nebeliks lėšų “pasitikėjimą turinčioms”, yra nerimtas: tiek jų neprisisteigs. Pagaliau būtina eiti iki galo: jeigu finansavimas skiriamas visoms, valstybė (Teisingumo ministerija) turėtų gauti teisę neproduktyviąsias partijas panaikinti, remdamasi aiškiai apibrėžtais neproduktyvumo kriterijais (antai, jei per nustatytą laiką partijos nesukūrė nacionalinio skyrių tinklo, jei per dvi kadencijas nekėlė savo atstovų į Seimą, negavo vietų savivaldybių Tarybose ir panašiai – tai jau būtų reikalavimų, keliamų veikiančių partijų kategorijai, apie kurias savo kreipimesi kalba Lietuvos socialdemokratų sąjunga, nustatinėjimo klausimas; norime pasakyti, kad partijų kontrolės būdai jų visuotinio finansavimo sąlygomis yra. Tai gal būt spręstų ir parazituojančių bei visuomenę piktinančių partijų problemą. Kaip ten bebuvę, demokratijos principas reikalauja, kad partijų valstybinio finansavimo situacijoje valstybės pinigai partijoms patektų ne kaip priedas arba premija už tai, kad ta ar kita partija “išsikovojo rinkėjų pasitikėjimą”, o kad ji išlaikė labai rimtus valstybės keliamus registravimosi reikalavimus ir prisiėmė dar rimtesnius atsakingo, skaidraus ir valstybiškai angažuoto politinio darbo ir veikimo įsipareigojimus, tarprinkiminiu laikotarpiu politiškai aktyviai reiškė savo pozicijas, apie kurias visuomenė buvo informuojama per įvairias žiniasklaidos priemones.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1018 žodžiai iš 3127 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.