Politiniu partiju samprata
5 (100%) 1 vote

Politiniu partiju samprata

1121

„Atsižvelgiant į svarbų politinių partijų vaidmenį moderniame politiniame gyvenume, galima būtų laukti gausios literarūros šiuo klausimu.

Tuo tarpu kažkodėl yra atvirkščiai. Politinių partijų

problema /…/ valstybės ir viešosios teisės

moksle yra apleista“.

M. Romeris

Remiantis prof. M. Romerio žodžiais, galima teigti jog politinių partijų vaidmuo, politiniame šalies gyvenime yra be galo svarbus, jeigu nepasakius, pagrindinis. Manau, dabar visuomenė pradėda suprasti ir giliau išnagrinėti klausimus, susijusius su demokratinės valstybės kūrimu.

Todėl savo darbe aš pabandysiu panagrinėti ne tik politinės partijos sampratos klausimus, bet ir išplėsti šią temą. Pirmiausia, mes susipažinsime su pasaulio politologijos korifėjų nuomonėmis šituo klausimu, o vėliau pereisim prie Lietuvos mokslininkų samprotavimų.

1. Politinės partijos ir jų klasifikacija

Kiekvienoje stabilioje politinėje sistemoje egzistuoja tam tikri mechanizmai, atliekantys tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vaidmenį. Itin svarbus vaidmuo čia tenka interesų grupėms ir politinėms partijoms, kurios tarpusavyje skiriasi veiklos tikslais ir metodais, įtakos valdžiai šaltiniais ir kitomis ypatybėmis. Partija- vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės institutų, be kurių būtų neįmanomas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Nors jos tyrinėjamos jau beveik šimtą metų, politinių partijų kilmė, savybės ir vaidmuo politiniame procese iki šiol tebėra teorinių disputų objektas.

Žodis partija ( lot. Pars, partis ) reiškia visumos dalį. Jau senovės Romoje jis buvo vartojamas politinei bendrijai apibūdinti. Ciceronas tapatino sąvokas pars ir fractio ( lot. laužymas ), sąvokas amicitia, reiškusios kilmingų draugų sąjungą. Fractio ir pars buvo laikomos blogomis, nekilmingomis sąjungomis, „laužančiomis“ nusistovėjusią tvarką. XVII a. vyravo nuomonė, kad partijos kenksmingos visuomenei, nes į socialinį organizmą įneša nesantaiką. Tokio negatyvaus požiūrio priežastis buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik valstybė yra tautos suvereniteto reiškėja. Pavyzdžiui, T. Hobbesas pagrindine valstybės užduotimi laikė kovą su partijomis. Pirmųjų moderniųjų partijų (torių ir vigių ) užuomazgos Anglijoje XVII a. septintajame aštuntajame dešimtmečiais bei kitų pakraipų partijų kūrimasis, vaidmens didėjimas demokratijoje laipsniškai keitė požiūrį į partijų vietą visuomenėje.

Yra daug partijų apibrėžimų. Vieną iš pirmųjų pateikė Benjamin‘o Constant‘o. Pasak jo, partija yra grupė žmonių, išpažįstančių bendrą doktriną, kuriuos vienija bendra ideologija, o pati organizacija primena klubą. Anot Edmunt‘o Burke‘o, parija- tai žmonių organizacija, kurie vienijasi pagal bendrą nacionalinių interesų supratimą ir veikia pagal sutartus principus. Anthony Downsui, partija- tai žmonių komanda, siekianti kontroliuoti valdymo aparatą ir laimėti valdžią pagal nustatytą tvarką. Komanda- tai koalicija, kurios nariai sutaria dėl jos tikslų. Giovani Sartori nuomone, „ partija yra kiekviena politinė grupė, identifikuojama pagal oficialų pavadinimą, kuriuo atstovauja rinkimuose, ir yra pajėgi rinkimų būdu iškelti kandidatus eiti valstybines pareigas“. Tokia definicija padeda paaiškinti, kaip partijos paverčiamos demokratijos instrumentais arba liaudies valdžia. „Nelaisvi rinkimai“ žymi nekonkurencinių sistemų partijas.

Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo preambulėje skelbiama, kad politinės partijos ir politinės organizacijos „jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią“.

Kai dėl politinių partijų, kurių reikšmė, ypač demokratinės santvarkos valstybėse, o jau ypatingai parlamentariniame konstituciniame režime, yra labai svarbi, tai dažniausia jos būna apibūdinamos, kaip grynai dirbtinio pobūdžio draugijos, jungiančios vienodų pažiūrų ar nusistatymo žmones, susijungusius veikti šiuo nusistatymu viešuosius santykius ar viešąją tvarką. Man, tačiau, rodos, kad politinių partijų esmė yra daug gilesnė ir sociališkai sudėtingesnė.

Galima išskirti svarbiausius šiuolaikinės politinės partijos požymius:

Pirma. Politinė partija- tai laisvanoriškai steigiama organizacija. Vadinasi, politinės partijos formuojasi laisva piliečių valia. Piliečiai, jungdamiesi pagal tam tikrą pasaulėžiūrą, išsilavinimą, tautinę ar socialinę priklausomybę, lytį, religiją ar kitą kriterijų, gali laisvai įkurti naują ar atkurti anksčiau veikusią politinę partiją, įstoti į veikiančią politinę partiją ar išstoti iš jos ir įkurti savo politinę partiją. Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai vienytis i politines partijas nereiškia, kad visi piliečiai, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, turi teisę įstoti į bet kurias veikiančias partijas, o politinės partijos privalo priimti į savo narius visus to pageidaujančius asmenis. Konstitucija laiduoja piliečiams teisę laisvai jungtis į politines partijas, bet ne teisę reikalauti būti priimtiems į politines partijas. Jei įsteigtos partijos nepriima į savo narių gretas piliečių dėl jų politinių įsitikinimų ar anksčiau vykdytos
politinės veiklos, pastarieji turi teisę laisvai steigti savo politines partijas.

Kaip mes jau pastebėjome, Konstitucijos 35 strp. 1 d. teisę laisvai vienytis į politines partijas laiduoja ne „ žmogui“ ar „asmeniui“, bet „ piliečiui“. Šios sąvokos, kaip rado sisteminė Konstitucijos straipsnių analizė ir Konstitucinio Teismo aktai nėra sinonimai ir turi atitinkamą reikšmę. Žmogus- sąvoka, įvardijanti tiek piliečius, tiek užsieniečius ar asmenis be pilietybės, o pilietis- sąvoka, įvardijanti išimtinai piliečius, susijusius su Lietuvos valstybe nuolatiniu politiniu teisiniu ryšiu. Taigi konstituciškai užsieniečiai ir apatridai negali būti nei politinių partijų steigėjais, nei nariais. Politinės partijos nariu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aktyviąją rinkimų teisę.

Kyla klausimas, ar užsieniečių ir asmenų be pilietybės poreikio jungtis į politines partijas konstitucinis ignoravimas, t.y. teisės laisvai vienytis į politines partijas, laidavimas išimtinai piliečiams, neprieštarauja demokratinės valstybės principui, įtvirtintam Konstitucijos 1 srtrp. Manytina, kad demokratinės valstybės esmė nepažeidžiama, jei svarbiausios politinės teisės, susijusios su valstybės funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu ir su valstybės institucijų kūrimu, suteikiamos tik valstybės piliečiams. Individualius politinius poreikius užsienietis ar asmuo be pilietybės gali netrukdomai tenkinti kitais konstituciškai numatytais būdais, pvz., laisvai reikšdamas savo įsitikinimus ( Konst. 25 strp.). Iš pažiūros Konstitucijos 35 strp. 1 d. įtvirtintas teisės subjektas- visi piliečiai. Tačiau tokia išvada koreguotina sisteminiu, konstitucinių nuostatų požiūriu: Konst. 113 strp,. 141 strp. draudžia teisėjams, policijos, sukarintų ar saugumo tarnybų pareigūnams dalyvauti politinių partijų veikloje. Tokį apribojimą galima pateisinti teisinės valstybės siekiu ar totaliniu teisminių bei teisėsaugos institucijų politizavimu LTSR.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1053 žodžiai iš 2086 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.