Postmodernistinės civilizacijos teorijos anlizė
5 (100%) 1 vote

Postmodernistinės civilizacijos teorijos anlizė

1121

Įvadas:

Pastaraisiais dešimtmečiais iškilusi postmodernistinė kultūrologija,turinti daug bendra su komparatyvizmo judejimu,tiesiogiai atspindi esminius šiuolaikinės technologijos poslinkius,taip pat akivaizdžią mokslo,masinių komunikacijų,socialinio gyvenimo,prioritetų kaitą.Ji neatsiejama nuo XX a. pabaigoje išryškėjusios radikalios kultūrinio paradigmų kaitos,nuoseklaus moderniojo europocentrizmo virsmo globaliniu postmodrnistiniu policentrizmu,ideologijų krizės,episteminių vakarietiškosios filosofijos,meno struktūrų irimo.

Postmodernistai iš naujo įvertina civilizacijos istoriją,suteikdami jai naują humanistinį turinį,iškeldami kultūrinio polilogo vertę.Postmodernistinė civilizacijos teorija skirtingai nei klasikinė,kuri sutelkė dėmesį perdėm sureikšminta pagrindinio Vakarų civilizacijos kamieno tirinėjimą,pripažįsta visų civilizacijų lygiavertiškumą ir daugiau domisi ne pagrindinių jų kamienų,o atskirų šakų bei ūglių stdijomis.Išsižadėję makroistorijos prioritėto,postmodernistai susidomi mikro istorija.

Žemiausi postmodernizmo kultūros ideologai M.Foucault,J.Derrida,J.-F.Loytard’as,G.Deleuze,F.Guattari,.R.Rorthy,rižingai vertina daugelį esminių klasikinės vakarų kultūros filosofijos teiginių.Ši kultūrologija,nepaisant jos koncepcijų ivairovės,yra pliuralistinė ir pripažystanti daugybės skirtingų regėjimo taškų,koncepcijų,požiūrių vertę.Labai svarbu suvokti kaip naujausia kultūros,filosofijos,estetikos ir meno raida siejasi su radikaliais technotrominės civilizacijos lūžiais.

Tarptautiniuose civilizacijos teoretikų,kultūrologų,filosofų,estetikų,meno istorikų forumose svarbiausi tampa krizės,pabaigos,mirties motyvai.Tarsi atgaivindami Nietzsche’s ir Spenglerio pranašystes,filosofai prabyla apie Vakarų Europos civilizacijos saulėlydį,”postnihilizmo”epohą,”Vakarų filosofijos pabaigą”,”estetikos krizę”,”meno mirtį”.

Intelektualai ir menininkai nesąmoningai pajuto ir atspindėjo artėjančią Vakarų civilizacijos ciklo,jo mąstymo kategorijų,vertybių sistemos pabaigą ir suapsoliutinę ją aiškino kaip kultūros ir meno krizę apskritai.Tam turėjo įtakos Rytų ir marginalinės kultūros.

Postmodernistinio civilizacinio lūžio esmė-perėjimas nuo europocentristinių mąstymo ir kūrybos principų,prie daug universalesnių neklasikinių polilogiškų,kurie apima aktualiausius visų žmonijos kultūrą formavusių civilizacijų simbolius ir kodus.Pereinama nuo sąlyginai izoliuotų lokalinių civilizacijų (egiptiečių,šumerų,indų,kinų,persų,arabų,graikų ir t.t.) prie vieningos metacivilizacijos,išryškinančios,kaip susipina ir asimiliuoja skirtingų civilizacijų kultūros klodai.Šiuolaikinėje masinių komunikacijų eroje susidaro anksčiau neregėtos galimybės sąveikauti skirtingų pasaulio regionų kultūroms.

Atsiradus kompiuteriui,išpletotai Internėto sistemai,informacijai tapus lengvai prieinama ėmė nykti pažinimo ir tiesos alkis,kūryba tapo fragmatiškesnė,seklesnė.Šiuos naujos kultūros,aktyviai veikiančios posmodernistinę sąmonę ir tikrovės suvokimą esmė-ne linijinis tekstas,o ekrano erdvėje nuolatos besikeičiantis vaizdų srautas.Esminis vaizdo kultūros skirtumas,jei liginsime su knyginę teksto kultūra,priartinantis ją prie pirmapradės žmonijos kultūros,yra informacijos įvairumas ir asmeninis kontaktas,autentiškas bendravimas sukalbančiu ekraninio teksto partneriu.Visuomenės sąmonės struktūra,tikrovės suvokimas,mąstymo stilius,turinys priklauso nuo informacijos priemonių.Prarandamas knygų civilizacijos,klasikinio humanitarinio išsilavinimo išpuoselėtas kūrybos fundamentalumas,stiprėja standartizacijos ir niveliavimosi tendencijos.

Postmodernistinės civilizacijos teorijos reliatyvizmas susijas su “neklasikinės filosofijos”(S.Kierkegaard’as,F.Nietzsche) ir klasikinės kuri įsigalėjo po Nietzsches vakarų metafizikos,mąstymo ir kūrybos principų kritika.Išsirutuliojusios iš graikų filosofijos Vakarų metafizikos mitologizavimas Vakaruose yra toks galingas,kad įvairiuose filosofinėse tradicijose ji iškyla kaip savotiška didžioji religija,vienintelis teisingas filosofinis mąstymas,nepasiekiamas idealas.Jo teisingumu ir dieviškąja misija nėra ko abejoti,o tereikia tikėti kaip amžina ir nekintama religine dogma.

Postmodernizmo filosofija,estetika,menas yra Vakaruose ivykusio praregėjimo išvada.Europinė kultūra,kurios atstovai dažniausiai iš aukšto žvelgė į kitas civilizacijas,ne tik nėra ideali ir vienintelė teisinga,tačiau ir jos sukurtos vertybės pasirodė esančios ne tokios stabilios nei tradicinių Rytų civilizacijų.Humonistinio postmodernizmo šalininkai siekia išplėsti vakarietiškų mąstymo,kūrybos,meno formų amplitudę ir praturtinti ją kitų civilizacijų laimėjimais.

Postmodernistinė civilizacijos teorija toliaroja visas kultūras ir civilizacijas,tačiau,skirtinga nei XIXa.ir XX a. pradžios teorija,kuri labiau linko į Indijos civilizaciją,ji daugiau domisi Tolimųjų Rytų (Kinija,Japonija)kultūra.Traukos centrų pasiketimą neabejotinai veikia anksčiau minėtas perėjimas nuo teksto prie vaizdo,-išsekus klasikinėms Vakarų mąstymo ir kūrybos principams,postmoderno kutūra atsigręžia į hieroglifines kultūros zonoje išsikristalizavusius neklasikinius mąstymo ir kūrybos principus.

Globaliniame postmodernistiniame
orientalizme galime ižvelgti būdingos epohos pasaulėžiūros simptomus,pasireiškiančius neklasikinių mąstymo ir kūrybos pricipų paieška.Kaip reakcja į scientistines koncepcijas formuojasi nauja poststruktūralistinė filosofija ir civilizacijos teorija.

Žymiausi postmodrnistinės orientacijos mąstytojai yra pracūzai.Prancūziškasis struktūralizmas iš esmės skiriasi nuo daugelio kitų ne opozityvistinių judėjimų.Sugebėjimas jautriai vertinti kultūros ir meno reiškinius padėjo prancūzams anksčiau suvikti naujų procesų esmę.

Postmodernistai,pripažindami komparatyvizmo svarbą,siekia suteikti galimybę reikštis ir nedidelių lokalinių kultūrų,tautinių grupių atstovams.Jie atmeta objektyvesnį požiūrį į istorinę tikrovę.

Michelis Foucault

Pagrindinis postmodernistinės kultūros ideologas Michelis Foucault (1926-1984)atsiriboja nuo daugelio klasikinės kultūros filosofijos principų ir savo dėmesį nukreipia į marginalines civilizacijos ir kultūros istorijos problemas,stengdamasis surasti originalius neklasikinius sprendimus. Foucault visuomet jautė įpatingą simpatiją Tolimųjų Rytų civilizacijoms,svajojo įsikurti Japonijoje,lankėsi pagrindiniuose japonų kultūros centruose (Kyoto,Osaka,Nagoya,Tokyo),skaitė A.Wattso,D.Suzuki ir kitų Tolimųjų Rytų žinovu knygas,lankėsi garsiosiose zen šventyklose,mokėsi meditacijos metodų.

Foucault veikaluose iškeliama istorinių mąstymo struktūrų ir istorizmo svarba.Jis atmeta XIXa.istorizmo pirštą evoliucionistinį kultūros ir mąstymo formų perimamumą-tai yra jų neatsiejamą ryšį su praeities kultūros formomis,etapais-ir kalba apie spontanišką,netiesioginį,šuoliuojantį,iracionalų istorijos ir kultūros procesų pobūdį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 986 žodžiai iš 1928 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.