Postmodernizmas – tai terminas, kuris paprasčiausiai jungia savyje tai, kaip šiandien mąsto didelė dalis pasaulio. Tai praėjusio modernizmo tąsa, arba kaip dažniau sakoma, jo paneigimas.
Jame yra tokie požiūriai:
• Nėra jokios objektyvios, absoliučios tiesos. „Tiesa“ yra tai, ką tu tiki ją esant;
• „Pasirinkimas“ mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra didelė vertybė. Tokio pasirinkimo norima ir vertybių sistemose, tikėjimuose ir gyvenimo būdo pasirinkimuose.
Postmodernizmo idėjos pasireiškė filosofijoje, mene, literatūroje, architektūroje, dizaine, istorijos interpretavime ir bendrai kultūroje nuo XX a.. Manoma, kad pirmąsyk postmodernizmo sąvoką apie 1950m. pavartojo literatūros kritikai (I.Horne‘as ir H.Levinas), bet kiek plačiau ji buvo aptarta tik po dešimtmečio (taip pat literatūros kritikoje). Tam tikri postmodernizmo bruožai jau apčiuopiami 3-iame XX a. dešimtmetyje su Dada meno judėjimo atsiradimu. XX a. 6-ajame dešimtmetyje postmodernizmo sąvoka užsimezgė ir įsitvirtino JAV ir paplito architektų, tapytojų, meno kritikų terpėje. Iš JAV ji atkeliavo į Europą, pirmiausiai- į Prancūziją, kur ji gan keistai persipynė su tuo metu ten gan įtakinga buvusia poststruktūrine filosofija, ir galop postmodernizmo sąvoka tapo avangardo bet kurioje kultūroje analogu.
Vienas iš pirmųjų ir žymiausių postmodernizmo teoretikų laikomas Jean- Francois Lyotard. Tai ką J.-F. Lyotardas vadina postmoderniuoju mokslu, JAV ir Didžiosios Britanijos mokslinėje spaudoje dažniau vadinama naujuoju mokslu, Vokietijoje, Rusijoje- sinergetine arba kompleksiškumo paradigma.
Postmodernizmą reikia traktuoti kaip bandymą susprogdinti iš vidaus tradiciškai paveldėtas diskursyvias teorijas, grindžiamas vienodu kodu. Jeanas Baudrillard’as postmodernizmą apibūdina kaip “milžinišką prasmės praradimo procesą”, kuris baigėsi tuo, kad “bet kokios istorijos, palyginimai ir tikslesnės nuorodos tapo nereikšmingi”. Toks prasmės praradimas kartu nusineša ir tikėjimą “tikruoju pasauliu”.
Postmodernizmas mene. Šiuolaikinis menas dažniausiai įvardijamas kaip postmoderniosios kultūros dalis – postmodernizmas. Tačiau apibūdinant šiuolaikinį meną negalima apsiriboti tik postmodernizmo sąvoka. Vienu metu dabar egzistuoja ir modernios, ir klasikinės, ir liaudies meno formos. Taip pat atsirado naujos meno rūšys, kurių nebuvo tradiciniame mene ir modernizme. Pakito ir pati meno samprata. 7-tajame dešimtmetyje menas peržengė visas ribas ir dabar menu gali būti vadinama viskas, kas vyksta ar egzistuoja. Postmodernizmui nebūdinga vienas stilius, jis pasižymi medžiagų, stilių, struktūrų ir aplinkos įvairove. Gausiai taikomos naujosios technologijos. Paplito videomenas, instaliacijos, fotografija, skaitmeninės erdvės projektai. Išryškėjo tendencija sujungti skirtingas meno šakas. Meninės raiškos integracija – itin svarbus ir šiuolaikinės vaikų meninės veiklos bruožas, nes integruota veikla yra neišvengiamas vaikystės ypatumas. Šiuolaikinio meno kūrybos procesas, kūriniai gali egzistuoti visur – ne tik salėje, bet ir kieme, parke, miesto aikštėje, pastato fasade. Šiuolaikiniai menininkai susieja savo kūrybą su išoriniu pasauliu įtraukdami į ją kūrimo aplinką. Jie siekia išvesti meną iš muziejų į gatves ar natūralią aplinką. Išeina į nemenines erdves, į miesto aplinką, gamtą, į tam tikrą vietą, skirtą tam tikrai kūrybai. Kinta ne tik menininko- kūrėjo, kūrinio-erdvės, bet ir kūrinio-žiūrovo santykis. Šiuolaikinis menas savo prigimtimi provokuoja ir ragina žiūrovą bendrauti ir nelikti nuošalyje, verčia mąstyti, protauti, kelti mintis, klausimus. Viešas vaikų saviraiškos ir kūrybos procesas žadina tėvų, pedagogų, praeivių smalsumą, atkreipia dėmesį į meninės raiškos ypatumus, skatina mąstyti, stebėti, džiaugtis, padeda suprasti ir vertinti vaikų meną. Postmodernistinis menas nežiūri į save pernelyg rimtai. Čia meno kūrinys yra žaismingas. Postmodernizmui būdingas žaidybinis montažas. Šiuolaikinė dailė ne vaizduoja, bet naudojasi, operuoja vaizdais, iš jų kuriama kita tikrovė, įsikūnijanti meninėse formose: objektuose, fotografijoje, video. Menininkai nebesilaiko normų, abejoja turinio, kaip meno objekto, tikslingumu. Svarbiausia – pats kūrimo procesas. Postmodernistams patinka technologijas pasitelkus kurti meną.
Vienas iš pagrindinių postmodernizmo bruožų yra antimenas – meno prasmės, visų meno vertybių ir tradicinių meno koncepcijų laužymas. Meno tikslas yra kūrybinis procesas, o ne jo išliekamoji vertė. Menas nepalaiko jokių idealogijų, politinių partijų ar fundamentalios tiesos ir nesiekia tapti istorijos dalimi. Postmodernūs kūriniai dažnai būna fragmentiški, nebaigti ir be aiškios idėjos. Tai dar vienas šios meno krypties bruožas – vaizdiniai reikalauja žiūrovo asmeninės interpretacijos. Vienas meno kūrinys gali įgyti vis kitą prasmę kitam žmogui.
Postmodernistinis menas atskirose valstybėse pasižymi išskirtiniais bruožais. Tai priklauso nuo istorinių, geografinių sąlygų. Postmodernizmui etninės tradicijos yra lobynas, kurį semdamas šiuolaikinis menas gali nuolat atsinaujinti. Svarbus nūdienos meno bruožas – santykis su istorija. Istorija priimama tokia, kokia ji yra, ir parodomos jos pasekmės šiandieninei
mūsų sąmonei. Bene svarbiausias naujojo meno bruožas – menų sintezė. Toks daugelio šiuolaikinių dailininkų kūrybos ir meninio mąstymo būdas.
Apibūdinant, galima teigti, kad postmodernus menas – tai visų meno žanrų, pop kultūros ir media priemonių mišinys. Postmodernūs menininkai nesiekia kurti aiškių, suprantamų ir gražių vaizdinių. Nepaisant to, postmodernūs kūriniai yra verti dėmesio, didžiulių pinigų ir meno kūrinių vardo.