Požeminiai vandenys
5 (100%) 1 vote

Požeminiai vandenys

POŽEMINIAI

VANDENYS

Visas vanduo, esąs gamtoje, skirstomas į tris pagrindines grupes: atmosferos, paviršiaus ( upių, ežerų, jūrų ) ir požeminių. Pereidami iš vienos sferos į kitą, jie dalyvauja bendrame gamtos vandens apytakos rate ir sudaro vieningą hidrosferą.

Gruntiniais vandenimis vadinami nespūdiniai požeminiai vandenys, esantys įvairaus laidumo viršutiniame nuosėdų sluoksnyje. Šis nelaidžių uolienų sluoksnis, esantis po vandeninguoju, vadinamas vandenspara.

Viršutinė vandeningojo sluoksnio riba vadinama gruntinio vandens lygiu; jis iš dalies kartoja vietos reljefą: po kalvomis aukštesni, po žemumomis žemesni. Lygumose gruntinio vandens lygis yra arti paviršiaus. Vandens lygis taip pat skiriasi įvairiais metų laikais; tai priklauso nuo kritulių kiekio.

Gruntinių vandenų aptinkama visoje respublikos teritorijoje, visose žemės paviršių sudarančiose nuosėdose, daugiausiai sudarytose iš vandeniui laidžių smėlio ir žvirgždo. Daug gruntinių vandenų koncentruojasi pelkėse. Gruntinių vandenų respublikos teritorijoje yra įvairiame gylyje. Arčiausiai ( 0-3m gylyje ) jie yra Vidurio Lietuvos žemumoje, Nemuno žemupio teritorijoje, taip pat pelkėse ir upių slėnių dugne ( 1 pav. ) . Dideliuose Vidurio Lietuvos žemumos, Vakarų Lietuvos plotuose gruntiniai vandenys slūgso 3 – 5 m gylyje. Rytinėje ir pietinėje respublikos dalyse jie yra apie 3 – 5 m gylyje, užima nemažus, tačiau izoliuotus teritorijos plotus.

Gruntiniai vandenys, slūgsantys 5 – 10 m gylyje, paplitę rytų ir pietų Lietuvoje, būtent kalvų, upių slėnių, ežerų dubenų šlaituose, tarpukalvių lygumose, sekliuose pažemėjimuose. Dėl to ji dažniausiai nesudaro vientisų, didelių masyvų, o paplitę netaisyklingomis, įvairios krypties juostomis ( 1 pav. ) . Giliausiai (giliau kaip 10 m ) gruntiniai vandenys aptinkami aukštumose, aukščiausioje jų dalyje. Jie itin paplitę rytų ir pietų Lietuvoje, centrinėje Žemaičių aukštumos dalyje ( 1 pav. )

Apskritai respublikos gruntinių vandenų gylio teritorinė kaita yra atvirkščia paviršiaus kaitai – iškiliausiose žemės paviršiaus vietose gruntiniai vandenys slūgso giliai, o pažemėjimuose – arti žemės paviršiaus. Tokį santykį pirmiausia lemia pats reljefas – gruntinius vandenis dresuojantys pažemėjimai: upių slėniai, ežerų dubenys ir kt. Gruntiniu vandenų slūgsojimo gylis daugiausiai priklauso nuo gruntinius vandenis dresuojančių pažemėjimų gylio ir atstumo tarp jų. Tose vietose, kur vyrauja gilūs, netoli vienas kito esantys pažemėjimai, tarp pažemėjimų esančiose teritorijos dalyse gruntiniai vandenys slūgso giliai, jų gylis teritoriškai staigiai kinta. Pavyzdžiui gali būti Baltijos aukštumos. Vietose, kur gilių pažemėjimų yra retai, gruntiniai vandenys slūgso irgi gana giliai, tačiau gruntinių vandenų gylis teritoriškai kinta laipsniškai. Tiesa, tokia gruntinių vandenų gylio priklausomybė nuo reljefo galima tik tose teritorijose, kur yra vandeniui laidžių žvirgždo, smėlio, išplauto priemolio ir kt. Kai teritorija sudaryta iš nelabai vandeniui laidžių nuosėdų, pvz., moreninio priemolio, gruntinius vandenis dresuojančių pažemėjimų tankumas ir gylis nelemia gruntinių vandenų lygio.

Jei teritorijoje yra seklių pažemėjimų, tai gruntiniai vandenys slūgso negiliai. Šiuo atveju pažemėjimų tankumas irgi vaidina antraeilį vaidmenį ( pavyzdžiui, Vidurio Lietuvos lygumoje ) .

Gruntinių vandenų paviršiaus lygis, kartu ir slūgsojimo gylis, nuolat keičiasi. Pagal trukmę ir pobūdį gruntinių vandenų lygio bei gylio pokyčiai būna trumpalaikiai, sezoniniai, ilgalaikiai ir negrįžtamieji. Visus šiuos vandens lygio pokyčius, išskyrus negrįžtamuosius, lemia gruntinių vandenų mityba, o šią – klimato sąlygos. Negrįžtamieji gruntinių vandenų lygo pokyčiai susiję su gruntinius vandens dresuojančių upių slėnių formavimusi ir gilėjimu. Šiuo atveju lygis tik žemėja, nes upių slėniai, kaip ten būtų, intensyviau arba ne taip intensyviai gilėja. Negrįžtamųjų gruntinių vandenų lygio kitimo intensyvumas priklauso nuo gruntinius vandenis drenuojančių formavimos intensyvumo. Kiekvieną kartą pagilėjus upės slėniui, gruntinių vandenų lygis pažemėdavo vis didesniame tarpupių plote. Sovietmečiu negrįžtamieji gruntinių vandenų lygio pokyčiai suintensyvėjo dėl sausinimo darbų.

Gruntinių vandenų lygis keičiasi cikliškai kaip ir šį procesą lemiantis klimatas. Klimato sąlygų ir gruntinių vandenų lygio keitimosi ciklai yra įvairios trukmės ir intensyvumo. Ryškiausi yra 3,5 – 6, 10 – 11, 33, 45, 90, 170 – 350, 600 ir net 1800 – 1900 metų trukmės ciklai.

Laikini gruntinių vandenų lygio pokyčiai, palyginus su sezoniniais bei ilgalaikiais, yra nedėsningi, nes juos lemia trumpi klimato svyravimai ( liūtys, sausros ir kt. ) . Laikini gruntinių vandenų lygio pokyčiai būdingi tik negiliai ( iki 5 m ) slūgsantiems gruntiniams vandenims.

Laikini, sezoniniai ir ilgalaikiai gruntinių vandenų lygio svyravimai rodo, kad gruntinius vandenis maitina įsifiltravęs į podirvį kritulių vanduo.

Gruntiniai vandenys maitinami filtraciniais dirvožemio vandenimis, todėl jie yra mineralizuoti. Tekėdamas toliau, vanduo intensyviai tirpdo karbonatus, nes dirvožemio vandenys beveik visada būna šiek tiek rūgštūs, turi organinių rūgščių. Dėl to
gruntiniuose vandenyse staigiai padaugėja hidrokarbonatų, kalcio jonų ir padidėja bendroji vandens mineralizacija.

Suintensyvėjus mitybai, gruntinių vandenų mineralizacija mažėja ( dėl atskiedimo ), o jai susilpnėjus, – padidėja. Vandeniui laidžiose nuosėdose (smėlyje, žvirgžde ) vanduo greičiau filtruojasi (teka ), dėl to jo mineralizacija būna mažesnė negu nelabai laidžiose nuosėdose. Pavyzdžiui, moreninio priemolio gruntinių vandenų didelę mineralizaciją lemia ne tik moreninių priemolių sudėtis, bet ir jų mažas vandens laidumas. Dėl to šie vandenys dabar yra itin užteršti azoto junginiais, sulfatais, išplaunamais iš dirvožemio, pradėjus jį intensyviai tręšti mineralinėmis trąšomis. Lietuvos gruntinių vandenų cheminė sudėtis yra labai panaši į dirvožemio vandenų, tačiau jų mineralizacija yra daug didesnė. Respublikos gruntinių vandenų mineralizaciją praktiškai lemia hidrokarbonatų, kalcio ir magnio jonų kiekis. Visų kitų ištirpusių medžiagų juose būna mažai.

Respublikos gruntinių vandenų cheminė sudėtis ir mineralizacija priklauso nuo žmogaus veiklos, pirmiausia žemės ūkio chemizacijos.

Didelė mineralinių trąšų dalis ( azotinių apie 30 – 40 % ) išplauna į podirvį įsifiltruojančių vandenų, ir dėl to respublikos gruntiniuose vandenyse labai padaugėjo azoto, fosforo, kalio, sulfatų ir chloro, formuojasi naujas hidrocheminis vandenų tipas – nitratinis arba nitratinis hidrokarbonatinis kalcio vanduo.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 988 žodžiai iš 1900 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.