Pozeminio vandens kokybe
5 (100%) 1 vote

Pozeminio vandens kokybe

Požeminio vandens kokybė

Požeminio vandens būklę nusako jo ištekliai ir kokybė. Kaip žinoma, požeminis vanduo Lietuvoje – vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Gėlo požeminio vandens eksploataciniai ištekliai gana dideli (apie 3.2 mln. kubinių metrų/d), be to, jie nuolat atsinaujina. Šiuo metu naudojama mažiau nei pusė šių išteklių, todėl jų užteks ir ateityje.

Požeminei hidrosferai būdinga didelė inercija, taigi visi kokybiniai pokyčiai joje vyksta labai lėtai. Todėl apie juos galima spręsti ne tik ir ne tiek iš daugelio metų stebėjimų viename taške (monitoringo gręžinyje) duomenų eilutės, kiek iš daugybės atskirų faktų (hidrocheminė informacija iš atskirų eksploatacinių gręžinių vandenvietėse bei įvairios paskirties pavienių gręžinių, šulinių) analizės. Požeminio vandens kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių faktorių. Jų poveikis gana diferencijuotas erdvėje ir laike – vieni faktoriai daro didesnę įtaką sekliam gruntiniam vandeniui, dažniausiai visai kiti – giliau slūgsančiam spūdiniam vandeniui. Šį skirtumą akivaizdžiai atspindi ir gruntinio bei spūdinio vandens kokybė. Todėl toliau jas atskirai aptarsime.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius – išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių.

Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.

Tačiau nesunkiai pastebimi ir bendri dėsningumai: silpnai drenuotose molingose lygumose vandens mineralizacija ir pagrindinių jonų koncentracijos 2-3 kartus didesnės, nei drenuotų smėlingų lygumų gruntiniame vandenyje (3.8 lentelė).

Su geologija susijęs ir antropogeninio faktoriaus poveikis gruntinio vandens kokybei: gruntinio vandens kokybė gana glaudžiai koreliuoja su dirvų bonitetu – derlingų dirvų plotuose, kur ūkinė veikla intensyvesnė, jis labiau užterštas.

3.8 lentelė

Kai kurie gruntinio vandens kokybės rodikliai

Kraštovaiz- Vyraujan- Vandens kokybės rodikliai,mg/l

džio tipas tys

gruntai sausa Sulfa- Chlori- Nitra- Amonio Kalcio Magnio

liekana tai dai tai jonai jonai jonai

Molingosios Molingi >1000 >500 >350 >50 >0.5 >200 >50

lygumos Smėlingi 700- 200- 200- 30- 0.3- 100- 30-

1000 500 350 50 0.5 200 50

Kalvotosios Smėlingi 500- 50- 50- 10- 0.1- 80- 20-

moreninės ir molingi 700 200 200 30 0.3 100 30

aukštumos

Smėlingo- Smėlingi 100- 0- 0-

sios lygumos 500 mažiau50 mažiau50 10 0.1 mažiau80 mažiau20

Vienaip ar kitaip į gruntinio vandens horizontą patekusio filtrato cheminė sudėtis toliau kinta dėl išsimaišymo, praskiedimo, įvairių kitų fizinių bei cheminių ir ypač biogeninių procesų. Dėl šių priežasčių daugelis teršiančių medžiagų, patekusių į gruntinį vandenį mitybos ir tranzito srityse, nepasiekia gilesnių sluoksnių.

3.25 pav. Nitratų (A, B, C) ir amonio (D, E, F) koncentracijos gruntiniame (A, D) ir pusiau spūdiniame (B, E) bei spūdiniame (C, F)vandenyje

Apibendrinus įvairią faktinę medžiagą galima tvirtinti, kad gruntinis vanduo Lietuvoje labiausiai užterštas azoto junginiais ir organinėmis medžiagomis. Beveik trečdalyje respublikos teritorijos nitratų kiekis gruntiniame vandenyje viršija DLK (45 mg/l) ir tik 1/10 jos ploto dalyje šis kiekis mažesnis nei 10 mg/l (3.25 pav.). Labai didelis organinių medžiagų kiekis gruntiniame vandenyje. Jį apytiksliai apibūdinantis permanganatinės oksidacijos rodiklis vėlgi beveik 1/3 teritorijos viršija leistiną 5 mg deguonies/l. Amonio koncentracija gruntiniame andenyje retai viršija 0.2 mg/l. Tokių plotų yra tik 10-15% respublikos teritorijos. Vadinasi, gruntinio vandens horizonte vyrauja nitrifikacijos procesai. Tačiau dažniausiai jie vyrauja tik viršutinėje horizonto dalyje, turinčioje sąlytį su atmosfera. Tuo tarpu apatinėje dalyje dažnai stebime priešingą vaizdą – dėl deguonies stygiaus čia ne tik kaupiasi amonis ir neoksiduota organinė medžiaga, bet ir didėja geležies, mangano kiekiai. Pavyzdžiui, Širvintos komplekse geležies kiekis gruntiniame vandenyje pasiekė 29 mg/l, o mangano – 0.8 mg/l.

Toksinių elementų (sunkiųjų metalų) kiekiai gruntiniame vandenyje paprastai nėra dideli, jų koncentracijos šiek tiek padidėjusios lokaliuose taršos židiniuose. Kai kurių iš jų (pvz., kadmio, aliuminio) padidėjusi koncentracija aiškiai
siejasi su „rūgštaus lietaus“ problema. Šie ir kiti metalai į gruntinį vandenį paprastai patenka tirpių kompleksų su organiniais anijonais pavidalu.

Gruntinis vanduo intensyviai eksploatuojamas tik kai kuriuose Lietuvos miestuose (Varėna, Kaunas, Klaipėda). Čia paties gruntinio vandens ištekliai paprastai sudaro tik labai mažą išteklių dalį. Ją, taip pat ir išteklių kokybę, čia lemia paviršinio vandens prietaka.

Gėlasis ir spūdinis vanduo intensyviai eksploatuojamas visų geologinių sistemų nuogulose. Dėl specifinių požeminio vandens išteklių ir ypač jų kokybės formavimosi sąlygų Lietuvoje pastaruoju metu rekomenduojama išskirti savarankišką kvartero ledyninėse ir tarpledyninėse nuogulose susikaupusio vandens hidraulinę sistemą – pusiau spūdinį vandenį.

Pusiau spūdinis vanduo – tai ledyno tirpsmo vandens suklotose smėlio, žvirgždo linzėse ir lokaliai paplitusiuose tarpmoreniniuose horizontuose susikaupęs gana vienodo hidrostatinio slėgio požeminis vanduo, labai glaudžiai susijęs su aukščiau slūgsančiu gruntiniu ir žemiau sutinkamu spūdiniu vandeniu. Jam būdinga tai, kad per gausius „hidrogeologinius langus“ bei gilias erozines ledyno paliktas įrėžas ne tik pasipildo jo ištekliai, bet ir patenka tarša iš viršaus bei mineralinis vanduo iš apačios.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 957 žodžiai iš 1907 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.