Požiūris į asmenybę rytų teorijose
5 (100%) 1 vote

Požiūris į asmenybę rytų teorijose

“Požiūris į asmenybę Rytų teorijose”

Induizmas

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad induizmas nėra vienalytė religija. Jis aprėpia daugybę skirtingų ir net priešingų religinių įsitikinimų ir papročių. Pavyzdžiui, daugelis induistų gali tikėti į Dievą, bet yra ir tokių, kurie netiki. Vienų induistų aukščiausios dievybės samprata gali būti įasmeninta, kitų – beasmenė. Kartais juokaujama, kad vienintelis dalykas, vienijantis visus induistus, yra jų visuotinė pagarba karvėms. Bet vis tik egzistuoja bendros sąvokos, kurios būdingos visoms induizmo (ir ne tik jo) atmainoms.

Reinkarnacija – sielos įsikūnijimas po mirties kitame kūne.

Sansara – gimimų, reinkarnacijų ratas, kai siela nuolat atgimsta vis kitame (nebūtinai žmogaus) kūne. Sansarą valdo karmos (sanskr. karma – veiksmas, poelgis) dėsnis. Karma nusako žmogaus veiksmus ir jų padarinius, kurie pereina į kitą egzistenciją ir taip ją nulemia. Blogi veiksmai formuoja blogą karmą, žmogus kitoje reinkarnacijoje turės blogesnę padėtį (patirs daugiau neturto, kančių, vargo ir pan.). Gera karma artina žmogų prie išsilaisvinimo iš gimimų grandinės, kitaip tariant – mokšos.

Mokša yra pats svarbiausias induisto tikslas. Šis žodis reiškia “išsivadavimą, išsilaisvinimą”. Tai nėra politinės laisvės siekimas. Mokša – tai išsivadavimas iš nesibaigiančio rato egzistencijų, kurias lemia karma. Bhagavadgyta teigia, kad mokša reiškia išsilaisvinimą iš blogio, nepriklausomybę nuo kūno, nuo aistrų ir pykčio, nuo irimo ir mirties, nuo karmos ir nuo majos (pasaulio iliuzijos). Upanišados pabrėžia, kad tai yra išsilaisvinimas iš nežinojimo varžtų, nes nežinojimas ir prikausto žmogų prie sansaros rato. Taigi žmogus gali pasiekti išsilaisvinimą tik tada, kai nežinojimą pakeis pažinimas. Pažinimas induizme nereiškia to žinojimo, kurio samprata būdinga Vakarams. Tai nėra protinis, loginis pažinimas; jį būtų galima pavadinti įžvalga, nušvitimu, pabudimu. Induistų pažinimo sąvoka artima graikiškajai “aletėja” – nepaslėptis.

Skverbiantis giliau į induizmo paslaptis, tenka išskirti dvi pagrindines induizmo šakas arba mokyklas. Tai Vedanta ir Sankja.

Vedantos filosofijos pagrindas yra Brahmano – Atmano idėja. Brahmanas yra visko, kas egzistuoja, pirminis principas, aukščiausia realybė, jis neutralus ir beasmenis – visos egzistencijos pradžia, priežastis ir pagrindas. Brahmanas yra visur, kaip vandenyje ištirpusi druska. Jis nepažinus ir neapibūdinamas, todėl dažniausiai induistai Brahmaną aprašo neiginiais. Brahmanas yra ir žmogaus “aš”, Atmano, pagrindas: jei Brahmanas yra visur, tai jis yra ir manyje. Žmogaus ir Dievo santykis neišreiškiamas dialogu, malda, kai į Dievą kreipiamasi “tu”; induistas randa Dievą pačiame savyje. Žmogaus “aš”, Atmanas, yra identiškas Brahmanui, Aukščiausiajai Realybei. Tokiu būdu visi individai yra identiški, nes jie visi yra viena realybė, visi yra identiški vienam Aukščiausiajam, Absoliučiam Asmeniui. Tokia samprata vadinama monizmu, visatos vienovės teorija: “pasaulis yra “majos šydas”, dieviškojo Brahmano sapnas, be kurio iš esmės nieko nėra”. Mintis, kad “aš” su kūnu, gamtos pasauliu yra tikra, tėra iliuzija, kurią pažinus būtų galima iš jos išsivaduoti ir susilieti su Brahmanu – pasiekti mokšą. Šis susiliejimas su Brahmanu suprantamas kaip visiškas savo asmeniškumo išnykimas, individualios sielos nebuvimo patvirtinimas. Taigi, pagrindinis Vedantos teiginys yra, kad egzistuoja tiktai vienintelis, absoliutus, pastovus, vientisas “Aš”, Brahmanas, o visa kita, netgi individualiojo “aš” idėja, tėra iliuzija, maja, ir žmogus turi nusigręžti nuo išorinio pasaulio, kad rastų kelią į Brahmaną.

Dar viena svarbi klasikinio induizmo sąvoka yra pareiga. Ja remdamasis induizmas pateisina kastų sistemą. Pagal pareigos sampratą, kiekvienai kastai priklauso tam tikra pareiga, ir būtent savo kastos pareigos vykdymas gerina karmą. Kitos kastos pareigos vykdyti nepatartina, net jei ir žmogui atrodo, kad jis tai geriau sugeba. Žmogus privalo vykdyti savo kastos priedermes, net jei tai būtų kitų žmonių žudymas (kšatrijų – valdovų, karių kastai). Pareiga neužtraukia kaltės, jei ji vykdoma su neprisirišimo nuostata.

Greta Vedantos buvo ir kita mokykla – Sankja. Čia pirmiausiai priešpastatomos dvasia ir materija kaip du egzistencijos principai. Materija – rišli, vientisa, nuolat kintanti, tampanti ir nykstanti, pilna vyksmo; dvasia šalia materijos suprantama kaip amžina ir nekintanti būtis, tačiau ji nevientisa – ją sudaro daug viena nuo kitos atsiskyrusių sielų – individualių dvasių, kurios pačios jau yra vienalytės. Dvasia ir materija yra susijusios: materija veikia ir kuria, o dvasia yra pasyvi, jos funkcija – stebėti. Beje, induistai dvasią ir materiją suprato ne visai taip, kaip mes: materiją, tai, kas sunku, sudaro ne vien tik materialūs daiktai, bet ir norai, “sunkios”, slegiančios, tamsios žmogaus mintys ir sielos būsenos.

Pagal Sankjos filosofiją žmogaus sandara tokia: įvairios mąstymo, jutimo ir veikimo formos (bei jų atitinkami organai) sudaro psichinį žmogaus organizmą, su kuriuo susijungia “dvasia”. Tarp mąstymo ir jutimų dar įsiterpia “aš”, “aš organas”, kuris ir padaro organizmą gyva vienove. Esminė žmogaus klaida yra
susitapatinimas su savo kūnu, kūno veiksmų ir kančių traktavimas kaip savo. Šis neskyrimas ilgam įtraukia žmogaus dvasią į materiją ir gimimų ratą. Išsilaisvinimas čia suprantamas kaip dvasios išsivadavimas iš kūno, suvokus skirtumą tarp kūno ir dvasios. Šio skirtumo pažinimas suteikia vienintelį išsivadavimą iš kančių, sukeliamų materijos.

Sankjos filosofija artima jogos sistemai – vidinio susitelkimo, dvasios išsivadavimo iš kūno ir jo troškimų bei poreikių praktikai. Jogos pratimais siekiamas tikslas yra meditacija ir jos metu nušvintantis pažinimas, kuris, o ne pačios treniruotės, ir išvaduoja. Esminis skirtumas tarp Sankjos ir jogos: Sankja yra ateistinė teorija, o joga pripažįsta aukščiausiojo dievo (mokytojo) egzistavimą.

Taigi Sankja yra ateistinė, Vedanta pripažįsta Brahmaną. Išsivadavimas Sankjai yra dvasios atsiskyrimas nuo materijos, Vedantai – susiliejimas su Brahmanu. Sankja vadina iliuzija tai, kad “aš yra kūnas”, Vedanta – tai, kad “aš apskritai egzistuoja”. Vedanta atmeta Sankjos sielų daugybiškumą ir dvasios-materijos dualizmą, nes pagal Vedantą tiek individuali dvasia, tiek materija yra iliuzijos. Ir visgi abi šios sistemos yra induistinės, esminis jų bendrumas (be jau minėtų karmos, sansaros, mokšos sąvokų) yra tas, kad dvasia induistui yra amžina, pastovi ir nekintanti, ji yra vientisa (ar tai būtų Sankjos individuali dvasia, ar Vedantos Absoliutas).

Sikizmas

Sikų religija daug kuo panaši į induizmą (sielų persikėlimas, majos samprata). Tačiau ši religija ne veltui vadinama Guru religija. Žmonės atsiliepia į neigiamuosius pasaulio aspektus todėl, kad akis jiems temdo puikybė ir savimyla. Kai šių savybių įtaka palaužiama, žmogus išsilaisvina. Pats žmogus išsilaisvinti negali, egoizmo nesunaikinsi be tikrojo Guru, Dievo, pagalbos. Sielų persikėlimo procesas nutrūksta, kai žmonės susiranda tikrąjį Guru ir jų širdys prisipildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti. Tarnystė – itin svarbi sąvoka sikų religijoje, ji suprantama labai plačiai: patarnavimais galima pavadinti viską, kas daroma Dievo, Guru, garbei.

Džainizmas

Džainizmo pradininkas Mahavyra buvo vyresnis Budos amžininkas. Teigiama, kad būdamas keturiasdešimt dvejų metų, jis pasiekė išsivadavimą, tapo tobula siela ir nugalėtoju – džina (iš čia ir džainizmo pavadinimas). Jis sukūrė iš esmės ateistinę, nepripažįstančią jokios pasaulinės sielos ar aukščiausios būtybės teoriją. Mahavyros požiūris į žmogaus situaciją – pesimistinis, t.y. pasaulis yra vargų, kančių ir sielvarto bedugnė, kur keli lašeliai malonumo ir žmogiškos laimės neatsveria nė mažos dalies šių kančių (labai gerai džainizmo, o ir kitų indų religijų, pesimizmą atspindi istorija, pateikta I priede). Džainizmas prieštarauja vedantiniam induizmui teigdamas sielų daugybiškumą, kiekvieną sielą laikydamas nepriklausoma esybe. Savo požiūriu į sielą džainizmas kiek primena Sankjos induizmą – Mahavyros teigimu, kiekviena siela yra suteršta ir apsunkinta materijos, ir tik atgavusi savo pirmapradį tyrumą gali pasiekti išsivadavimą. Tačiau džainistų karmos samprata skiriasi nuo induistų: induistai karmą supranta tik kaip gamtos dėsnį, o džainistų supratimu karma susideda iš labai smulkių ir subtilių materialių dalelių, kurios prilimpa prie sielos kaip purvas ir taip ją apsunkina. Tik nuo šių dalelių, t.y. netinkamų poelgių padarinių, apsivaliusi siela gali tapti tokia lengva, kad savaime pakyla į aukštuminius visatos sluoksnius, į nirvaną, kur pasiekiamas visiškas pažinimas ir išsivadavimas (mokša).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1357 žodžiai iš 4255 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.