Pradinių klasių muzikinis ugdymas
5 (100%) 1 vote

Pradinių klasių muzikinis ugdymas

Muzikinis ugdymas Lietuvoje

Dabartinė Lietuvos muzikinio ugdymo sistema pradėta kurti po 1966 m. Sovietų vyriausybės potvarkio „ Dėl tolesnio vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos gerinimo ‘‘ , kuriuo remiantis buvo priimti nutarimai parengti naujas mokymo programas ir vadovėlius.

Išsami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos muzikinio ugdymo sistemos analizė pateikta jos kūrėjo E. Balčyčio ( 1986, 1993, 2000 ) darbuose. Vienas iš pagrindinių principų, lėmusių Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos savitumą ir vertę, yra etninės muzikinio ugdymo tradicijos tęstinumas. Šimtmečiais puoselėtos ir iki šių dienų dar išlikusios lietuvių liaudies dainavimo tradicijos išsaugojimas ir diegimas į vaiku ir jaunimo muzikinį ugdymą laiduoja natūralų liaudies muzikavimo tradicijų perėmimo būdą.

Kitas svarbus principas, kuriuo remiantis buvo kuriamas Lietuvos muzikinio ugdymo sistema, – kompleksiškumas. Jis grindžiamas įvairių muzikinės veiklos rūšių ( dainavimo, muzikos klausymo bei jo suvokimo, solfedžio, ritmikos, grojimo mokykliniais muzikos instrumentais ) panaudojimu ugdant vaikų muzikinius gebėjimus bendrojo lavinimo mokykloje.

Muzikinis ugdymas pradinėse klasėse

Muzika, kaip visiems gerai žinoma, turi didelę įtaką auklėjamąją galią, gausius jausmų ugdymo ir dvasinio turtinimo išteklius. Tačiau, kad mokiniai galėtų aktyviai muzikuoti, bent dainuoti, jie turi mokėtu klausytis muzikos, ir – kas svarbiausia – suvokti ją. Taigi muzikos suvokimas yra pirmoji muzikinio auklėjimo problema.

Kad pradinių klasių mokiniai emocingai suvoktų muziką, jie pirmiausia turi suvokti melodiją ir ritmiką ir, kiek įmanoma, harmoniją. Melodija ir harmonija turi bendra pagrindą – garsų aukštumo ( derminius ir iš vienos dermės išplaukiančius) santykius. Tačiau muzikos garsai egzistuoja ne vien kaip santykiai. Jie dar turi tembrą ir stiprumą, o tai irgi nulemia muzikos vaizdo suvokimą, emocinį jo išgyvenimą.

Atskirti muzikos garsų aukštumą nuo tembro padeda garsų aukštumo judėjimo suvokimas. Normaliomis muzikinio lavinimo sąlygomis garsų aukštumo judėjimą suvokti tūrėtų jau ikimokyklinio amžiaus vaikai. Deją, kartais to neįstengia padaryti ir nemažai pirmokų. Garso aukštumo judėjimą iš kitų garsų komponentų vaikai pradeda skirti dalyvaudami sistemingoje muzikinėje veikloje – klausydami muzikos kurinių ir ypač juos atlikdami.

II – III klasės mokiniai jau gali pradėti mokytis dvibalsių dainų. Čia svarbu , kad skambant dviem balsams, butu skiriama, bent viena melodija iš dviejų. Kitaip sakant, mokant dvibalsių dainų, suvokimo problemą sudaro tai, kad iš bendro fono reikia išskirti aiškius melodijos kontūrus. Vaikai keliabalsę muziką suvokia sinkretiškai, t.y. viska kartu. Jie neišskiria kurio nors balso, o jei ir išskiria , tai tik kuriuos ne kuriuos ryškesnius bruožus. Melodijos vaizdiniui kristalizuotis padeda dainavimas, kiekvieno balso partijos, atliekamos atskirai, klausymas, po to vėl dainavimas, kartu skambant kelių balsų muzikai. Sinkretiškai suvokdami, vaikai dainuoti pradeda tą melodiją, kuri jiems patogesnė. Tie, kurių balsai žemesni, dainuoja antrąją partiją, o kurių aukštesni – pirmąją. Dainavimas dar labiau įtvirtina besiformuojanti melodijos vaizdinį, o kita, sunkiau įveikiama partija dainuoti nekliudo. II – III klasėje tokiam dvibalsiui dainavimui tinka J. Karoso daina „ Ežio namai‘‘, lietuvių liaudies daina „ Garnys“, R. Žigaičio „ Vaisių dainelė“.

Giliai suvokti instrumentinės ir orkestrinės muzikos vien iš garsų negalima,. Reikia įgyti bei aktualizuoti muzikinių išgyvenimų patirtį. Todėl reikalingas įžanginis mokytojo žodis, kuris nuteikia vaikus klausytis, padeda suvokti.

Klausant muzikos, valdyti mokinių dėmesį ir reakciją gali ne tik žodis, bet ir veiksmai, kurie labai reikalingi, nes žodis dažnai būna neefektyvus pagalbininkas, pavyzdžiui, pakartotinai klausant kūrinių, o ypač neprograminių ( pvz., šokių). Be to, nesama duomenų, kurie rodytų, jog žodžiais galim perteikti tai, ką byloja muzika.

Lavinant ritmo jausmą, pirmiausia ugdomas stipriojo periodinio akcento pojūtis. Tai gali būti ritmingi rankų judesiai pagal muziką, ritmo pratimų atlikimas ritminiu instrumentu ( trikampiu, būgneliu ), lazdelėmis, pirštais arba plojant ir pan. Tačiau vien stiprųjį akcentą retai tereikia atlikti – tik tada, kai kitų išgalių neteikia kūrinys ir kai vaiko ritmo jausmas būna visiškai neišlavėjęs.

Solfedžiavimas ir grojimas atlieka ne vien tik muzikos vaizdinių įtvirtinimo funkciją. Mokant groti ar solfedžiuoti , dažnai tenka pradėti formuoti kurios nors intonacijos vaizdinį. Pavyzdžiui, kai kurie mokiniai dar iki solfedžiavimo gali nemokėti atkurti iš klausos kurio nors garsų darinio, tačiau klausydami, kaip intonuoja draugai arba mokytojas, įsimena jį ir išmoksta gerai intonuoti. Be to, net elementarus muzikos rašto mokėjimas pačioje mokymo pradžioje leidžia mokiniams savarankiškai muzikuoti, gilintis į muzikos kalbos ypatybes.

R. Girdzijauskienė teigia, kad kūrybingumo ugdymas nėra lengvas ir paprastas uždavinys. Tačiau net dažnas kūrybingumą ugdančių metodų taikymas negarantuoja, jog vaikai taps kūrybingi. Taip esti todėl, kad nei priversti, nei
išmokyti būti kūrybingiems neįmanoma. Galima tik leisti, netrukdyti, sudaryti sąlygas vaikui muzikinę veiklą išreikšti savo gabumus bei sugebėjimus, įprasminti mintis ir jausmus. Galima tik padėti atskleisti įgimtam kūrybingumui.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 817 žodžiai iš 1577 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.