Pragmatizmas
5 (100%) 1 vote

Pragmatizmas

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………..3

1. Kas yra pragmatizmas……………………………………………………………………………4

2. Kai kurios metafizikos problemos pragmatizmo poziuriu…………………………..6

3. Vienis ir daugis…………………………………………………………………………………….8

4. Pragmatizmas ir sveikas protas……………………………………………………………….9

5. Pragmatizmo tiesos samprata…………………………………………………………………10

6. Pragmatizmas ir religija………………………………………………………………………..11

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………….12

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………12

ĮVADAS

Filosofinis pagrindas

JAV susiformavusi ir visą XX a. šioje šalyje dominuojanti pragmatizmo pedagogika iš pat pradziu turėjo aišku filosofinį ir socialinį pagrindą. Pragmatizmo filosofijos pradininkai amerikiečiu filosofai C. Pirsas ir V. Dzeimsas ( pastarasis buvo ir psichologas) zmogaus esme laikė veiksmą ( gr. pragma, praxis), o mąstymui priskyrė visu pirma tarnavimo veiklai, gyvenimo praktikai funkciją. Tad pragmatizmo ištakos – sėkmės, optimalaus prisitaikymo prie gyvenimo sąlygu filosofija, atitikusi ir tenkinusi amerikietiškojo gyvenimo budo poreikius. Dz. Diujis pagrindė pragmatizmo atmainą, pavadintą instrumentalizmu: mąstymas bei zinios yra veiklos instrumentai, kurie padeda zmogui siekti savu tikslu, todėl juos naudinga ugdymu visokeriopai tobulinti.

Nagrinėdamas zmogaus prigimtį, Dz. Diujis susiejo Dz. Loko idėją, kad zmogaus esmė yra jo gyvenimo patirties padarinys, ir F. Bekono inicijuotą scientistinį mąstymą. Iš Č. Darvino teorijos jis perėmė organizmo ir aplinkos sąvokas, laikydamas zmogu bisocialine butybe. Tad zmogaus vidiniu varomuju jėgu paskirtis – palaikyti gyvybę, optimaliai prisitaikyti prie aplinkos ir maksimaliai realizuoti save. Atlikdamas šias funkcijas, zmogaus organizmas nuolat susiduria su probleminėmis situacijomis, kurios trikdo normalią saviraidą ir net kelia grėsmę egzistavimui. Tačiau zmogus pajėgia įveikti tokias situacijas; tai darydamas, jis kaupia gyvenimo problemu sprendimo patirtį.

1. Kas yra pragmatizmas

Terminas yra kilęs iš graiku kalbos zodzio, reiškiančio veiksmą; iš jo kilo ir musu zodziai “praktika ” bei “ praktinis ”. Pirmą kartą filosofijoje jį pavartojo ponas Čarlsas Pirsas 1878 m. “Kaip padaryti musu idėjas aiškias ”; nurodęs, kad musu įsitikinimai iš tikruju yra veikimo taisyklės, ponas Pirsas rašo, jog, norint atskleisti minties reikšmę, mums tereikia nustatyti, kokį poelgį ji gali sukelti: tas poelgis ir yra mums vienintelė jos reikšmė. Kad ir kokie subtilus butu visi musu minčiu skirtumai, apie juos galima pasakyti vieną esminį konkretu dalyką: nė vienas iš ju nėra toks subtilus, kad pasireikštu kaip nors kitaip, o ne kaip galimas praktinis skirtumas. Todėl, kad musu mintys apie kokį nors objektą taptu visiškai aiškios, mes turime tik nustatyti, kokius įmanomus praktinio pobudzio padarinius tas objektas galėtu sukelti – kokiu pojučiu galima iš jo tikėtis ir kokioms savu pačiu reakcijoms turime pasirengti. Šiu padariniu – tiesioginiu ar tolimu – suvokimas ir yra visas musu įgytas to objekto suvokimas, jei tik šis suvokimas apskritai turi kokią nors pozityvią reikšmę. Tai ir yra Pirso principas, pragmatizmo principas.

Norint suvokti Pirso principo svarbą, reikia išmokti jį taikyti konkrečiais atvejais. Prieš keletą metu suzinojau, kad Ostvaldas , zymus Leipcigo chemikas, pragmatizmo principą sėkmingai naudojo savo mokslo filosofijos paskaitose, nors jo taip ir nevadino.

“ Visa tikrovės įvairovė veikia musu praktiką,- rašė jis man;- tas poveikis ir yra jos reikšmė mums. Per savo paskaitas paprastai pateikiu tokį klausimą: “ Kas pasikeistu pasaulyje, jei viena ar kita alternatyva pasirodytu esanti teisinga ?”.Jei nieks nepasikeistu, alternatyva neturi prasmės.”

Vadinasi, priešingi poziuriai praktiškai reiškia tą patį, o kokia nors kitokia reikšmė, išskyrus praktinę, mums neegzistuoja.

Daug filosofiniu disputu netenka prasmės, atlikus su jais šį paprastą konkretaus padarinio nurodymo testą. Negali buti tokio skirtumo vienur, dėl kurio neatsirastu skirtumas kitur, – negali buti abstrakčios tiesos skirtumo, kuris nepasireikštu konkretaus fakto ir jo nulemto elgesio – kam nors, kaip nors, kur nors ir kada nors primesto – skirtumu. Filosofijos uzdavinys turėtu buti nurodyti, koks jums ir man rastusi konkretus skirtumas tam tikrais musu gyvenimo momentais, jeigu butu teisinga ta ar kita pasaulio foemulė.

Pragmatinis metodas visai nėra naujas. Sokratas buvo jo šalininkas. Aristotelis metodiškai jį taikė. Lokas, Berklis ir Hiumas juo naudodamiesi daug nuveikė tiesos labui. Šedvortas Hodzsonas primygtinai teigia, kad tikrovė yra tik tai, kas ji yra “ zinoma kaip ”. Bet šie pragmatizmo šaukliai taikė šį metodą tik fragmentiškai –
jie buvo tik pradininkai. Ir tik musu laikais jis įgijo visuotinį pobudį, suvokė savo pasaulinę misiją ir ėmė pretenduoti į uzkariautojo dalią.

Pragmatizmas atstovauja filosofijoje puikiai zinomam poziuriui – empiriniam poziuriui,- tačiau jis atstovauja jam, kaip man atrodo, radikalesne ir maziau prieštaravimu sukeliančia forma nei kuri nors ankstesnė empirizmo atmaina. Pragmatistas ryztingai, kartą visam laikui atsuka nugarą daugeliui įsigalėjusiu įpročiu, brangiu profesionaliems filosofams. Jis nusigręžia nuo abastrakciju ir neprieinamu dalyku, nuo zodiniu sprendimu, nuo nevykusiu aprioriniu argumentu, nuo griztu principu, uzdaru sistemu, nuo tariamu absoliutu ir pradu. Jis atsigręžia į konkretybę ir adekvatumą, į faktus, į veiksmą ir į galią. Tai reiškia, kad įsigali empiriko temperamentas, o racionalistinio temperamento nuoširdziai atsisakoma. Tai reiškia atvirą orą ir gamtos teikiamas galimybes kaip priešpriešą dogmai, dirbtinumui ir pretenzijoms į galutinę tiesą. Jis yra tik metodas. Bet visuotinis šio metodo triumfas reikštu esminį to, ką paskutinėje paskaitoje pavadinau filosofijos “ temperamentu ”, pasikeitimą. Ultraracionalistinio tipo mokytoju butu atsikratyta, panašiai kaip respublikose atsikratyta dvariškiu, kaip protestantiškose šalyse atsikratyta ultramontanistiniu paziuru dvasininku. Mokslas ir metafizika gerokai suartėtu ir iš tikruju dirbtu absoliučiai ranka rankon.

Metafizikos ieškojimai paprastai budavo labai primityvus. Jus zinote, kaip zmones visuomet traukdavo draudziama magija, ir zinote, kokį didziulį vaidmenį magijoje visada vaidino zodziai. Saliamonas zinojo visu dvasiu vardus ir, turėdamas ju vardus, laikė jas pajungęs savo valiai. Taigi pirmykščiam protui visata visuomet atrodė tarsi mįslė, kurios įminimo reikia ieškoti kokio nors nušviečiančio ar galią teikiančio zodzio ar vardo pavidalu. Tas zodis įvardija visatos principą, ir jį zinoti reiškia tam tikra prasme jį valdyti. “Dievas”, “Materija”, “Protas”, “Absoliutas”, “Energija” – štai kiek daug pasaulio paslaptis įmenančiu vardu. Galite buti ramus, jei zinote juos. Jus jau esate prie savo metafiziniu ieškojimu pabaigos.

Bet jei jus vadovaujatės pragmatiniu metodu, nė vieno iš tokiu zodziu negalite laikyti uzbaigiančiu jusu ieškojimus. Jus turite atskleisti kiekvieno zodzio grynąją praktinę vertę ir priversti jį dirbti jusu patyrimo srityje. Tuomet jis bus panašus ne tiek į sprendimą, bet veikiau į tolesnės veiklos programą, į nurodymą, kokiais budais gali buti pakeista egzistuojanti tikrovė.

Taigi teorijos tampa instrumentais, o ne mįsliu atsakymais, kuriuos suradę galime nurimti. Mes nerymome ant ju, bet einame į priekį, o pasitaikius progai remdamiesi jomis pertvarkome gamtą. Pragmatizmas sušvelnina visas musu teorijas, daro jas lanksčias ir kiekvieną paleidzia į darbą. Iš ėsmės jis nėra kas nors nauja ir derinasi su daugeliu senu filosofijos tendenciju. Pavyzdziui, su nominalizmu jį sieja nuolatinis dėmesys atskirybėms, su utilitarizmu – praktiniu aspektu pabrėžimas, su pozityvizmu – zodiniu sprendimu, tuščiu klausimu ir metafiziniu abstrakciju niekinimas.

Visa tai, kaip matote, yra antiintelektualistinės tendencijos. Kovai prieš racionalizmo pretenzijas ir patį metodą pragmatizmas yra gerai apsiginklavęs.Bet jis – bent jau iš pradziu – negina jokiu konkrečiu rezultatu. Jis neturi jokiu dogmu, jokiu doktrinu, jis turi tik savo metodą.

Taigi pragmatinis metodas nenumato kokiu nors konkrečiu rezultatu – tai tik orientacinė nuostata. Nuostata nusigręžti nuo pradmenu, principu, “ kategoriju”, tariamu butinybiu ir ieškoti galutiniu dalyku, vaisiu, išvadu, faktu.

Iškilę ant pačios mokslo logikos bangos keteros, pasirodo ponai Šileris ir Diujis su pragmatistine tiesos visais atvejais samprata. Šie mokytojai sako, kad visais atvejais “ tiesa ” musu idėjose ir įsitikinimuose reiškia tą patį, ką ji reiškia moksle. Ji reiškia, sako jie, tik tai, kad idėjos ( kurios pačios yra musu patyrimo dalis )tampa teisingos tokiu mastu, kiek jos padeda mums uzmgezti reikiamą ryšį su kitomis musu patyrimo dalimis, apibendrinti jas ir pereiti nuo vienos prie kitos trumpiausiu spekuliatyviu keliu, uzuot sekus begalinę paskiru reiškiniu eilę.

Dabar aš raginčiau ypač atkreipti dėmesį į senuju tiesu vaidmenį. Tos tiesos reiškiasi kaip absoliuti kontrolė. Ištikimybė joms – svarbiausias, o daugeliu atveju ir vienintelis principas. Paprasčiausias naujos tiesos atvejis – kai musu patyrimą tiesiog kiekybiškai papildo naujos faktu rušys arba atskiri nauji senu rušiu faktai; šis papildymas nepaikeičia senuju įsitikinimu. Dienos bėga, ir kiekvienos iš ju turinys paprasčiausiai pridedamas prie ankstesnio patyrimo. Pats savaime naujasis turinys nėra teisingas – jis tiesiog atsiranda ir yra. Tiesa yra tai, ką mes sakome apie jį, o kai sakome, kad jis atsirado, tiesa išreiškiama paprastos sudėties formule.

Nauja nuomonė laikoma “ teisnga ” tokiu mastu, kokiu ji patenkina individo troškimą įterpti naują patyrimą į senuju įsitinimu atsargą. Ji turi remtis senąja tiesa ir aprėpti naują faktą; o tai kaip jai pavyks tai padaryti( kaip aš ką tik sakiau), turi įvertinti pats individas. Kai senoji tiesa auga prisijungus naujai tiesai, šitai lemia subjektyvios priezastys. Mes dalyvaujame
šiame procese ir paklustame toms priezastims. Teisingiausia yra ta nauja idėja, kuri sėkmingiausiai patenkina šiuos abu musu reikalavimus. Ji tampa teisinga priklausomai nuo to, kaip ji veikia; ji tarsi pati įsiskiepija į senąsias tiesas, kurios dėl to auga taip, kaip auga medis, skatinamas naujo brazdo sluoksnio.

Diujis ir Šileris eina toliau, apibendrina šį stebėjimą ir pritaiko jį seniausiems tiesos sluoksniams. Tos tiesos irgi kitados buvo plastiškos. Jos irgi buvo pripazintos teisingomis dėl subjektyviu priezasčiu. Jos irgi uzėmė tarpinę padėtį tarp dar ankstesniu tiesu ir to, kas anuomet buvo nauja. Grynai objektyvios tiesos, kurią formuluojant zmogaus pasitenkinimas dėl ankstesniu patyrimo daliu jungimo su naujesnėmis nevaidintu jokio vaidmens, mes niekur nerasime. Priezastys, dėl kuriu daiktus vadiname teisingais, karu ir yra priezastys, dėl kuriu jie yra teisingi, nes “ buti teisingam ” reiškia tiktai atlikti šią jungimo funkciją.

Todėl zmogaus demonas visur palieka savo pėdsaką. Nepriklausoma tiesa; tiesa, kurią mes tik randame; tiesa, kurios jau nebegalima pritaikyti zmogaus poreikiams, tiesa, trumpai tariant, nepataisoma, – tokiu tiesu iš tikruju yra be galo daug, arba racionalistiškai galvojantys mąstytojai mano jas esant;bet tuomet tokia tiesa tėra gyvo medzio mirusi šerdis, o tai kad ji ten yra, tereiškia, kad tiesa irgi turi savo paleontologiją ir savo “ senaties terminą ” ir per ilgus tarnavimo metus gali sumedėti, suakmenėti zmogaus akivaizdoje vien dėl senumo. Tačiau kokios lanksčios yra net seniausios tiesos, vis dėl to iš tikruju gyvai parodė logikos ir matematikos sąvoku perversmas, kuris, atrodo, apėmė net fiziką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1685 žodžiai iš 5571 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.