PLOTAS 551 500 km
GYVENTOJAI 58.317 mln. (106 žm./km )
VALDYMO FORMA Prezidentinė respublika
KALBA Prancūzų
TIKYBA Katalikų
PINIGINIS VIENETAS FrankasSOSTINĖ Paryžius (8.72 mln. gyv.)
KITI DIDIEJI MIESTAI Lionas, Marselis,
Tulūza, Nica, Bordo,
Nantas, Strasbulas
GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA
Žemės ūkis 2%
Pramonė 27%
Aptarnavimo sfera 71%
PAJAMOS VIDUTINIŠKAI
VIENAM GYVENTOJUI 20 200 (JAV dol.)
Prancūzija
Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji priena prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė Sąsiauriai Šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietyja, Šveicarija, Italija, Monaku. Petuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje prancūzijai priklauso Korsikos sala.
Pracūzija suskirstyta į 96 depertamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir depertamentai yra Naujoji Kaledonija, Pracūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000 km , o jose gyvena apie 1,5 min. žmonių.
Daug praeities ir dabaries gijų sieja Prancūziją su Lietuva.
Gamta
Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Eropos modelis. To krašto pavišiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.
Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirumas, bet maždaug pusė krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m.
Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kainų. Didžiausias jų – Paryžiaus baseinas, esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Dabar ten turizmo ir poilsio zona. Herininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų Pracūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto . Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą masyvą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių stoymė su kastinėmis įdubomis, urvais, giliai įsiėžusiais upių tapekliais. Pancūzijos šiauės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogezai ir Adėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Adėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.
Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500-4000 m Savojos Alpės, kurių smalios snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Pracūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausia buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose Ispanijos pasienyje yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000-2500 m aukščiausią kristalinį masyvą kerta tik 3 keliai.
Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abraziniai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiause Europoje potvynių elektrinė. Viduržiamio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėkės, vadinamos rivjeromis. Jose įsikūrė garsūs kurortai Kanai, Nica.
Prancūzijos kraštui būdingi naudingūjų iškasenų deriniai. Prancūzija užima pirmą vietą pasaulyje pagal sidabro ir asbesto gavybą. Jos šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų
(Vogezuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) tekiniai. Bositų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta PV. Prancūzija pirmauja Europoje urano (Centrinis Masyvas) ir užima antrą vietą Vakaruose geležies rūdos gavyba.
KLIMATAS
Prancūzijos teritorijos veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vid. šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temp. skirtumas. Bretanėje vid. liepos temp. 17 l., o sausio +7 l. Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte.
Pietų Prancūzijoje yra Viduržemio pajūrio klimatas. Žiema nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vid. temp. +8 l. , o vasaros karštos ir sausos – vid. liepos temp. +23 l. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu.
Centriniame Masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vid. temp. 1-3 l., bet aukščiau kalnuose atšala iki -20 l. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16-18 l., o pietuose – iki 24 l.
Lyguminėje dalyje kritulių iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per visus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržiamio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju lasikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm.