Prancūzija
5 (100%) 2 votes

Prancūzija

Turinys

1 Geografinė padėtis……………………………………………………………………………………………………..3

2 Klimatas……………………………………………………………………………………………………………………3

3 Naudingos iškasenos………………………………………………………………………………………………….3

4 Geografiniai ekstremumai…………………………………………………………………………………………..4

5 Reljefas…………………………………………………………………………………………………………………….5

6 Augalija ir gyvūnija …………………………………………………………………………………………………..6

7 Upės ……………………………………………………………………………………………………………………….6

8 Dirvožemia i…………………………………………………………………………………………………………….6

9 Istorinė praeitis ………………………………………………………………………………………………………..6

10 Politinė padėtis ………………………………………………………………………………………………………7

11 Socialinė padėtis …………………………………………………………………………………………………..8

12 Demografinė padėtis ………………………………………………………………………………………………8

13 Administracinis suskirstymas ………………………………………………………………………………….9

14 Kalbos …………………………………………………………………………………………………………………10

14.1 Dialektai ir užsienio kalbos …………………………………………………………………………11

15 Švietimas………………………………………………………………………………………………………………11

16 Ekonomikos politika………………………………………………………………………………………………11

17 Energetika ……………………………………………………………………………………………………………12

18 Žemės ūkis …………………………………………………………………………………………………………..12

19 Vyndarystė …………………………………………………………………………………………………………..13

20 Aromatai………………………………………………………………………………………………………………13

21 Lietuvos ir Prancūzijos santykiai…………………………………………………………………………….13

21.1 Dvišaliai ekonominiai santykiai …………………………………………………………………14

22 Turizmas ir pramogos…………………………………………………………………………………………..14

22.1 Eifelio bokštas…………………………………………………………………………………………..14

22.2 Luvro muziejus………………………………………………………………………………………….15

22.3 Triumfo arka…………………………………………………………………………………………….15

22.4 Sen Mišelio vienuolynas …………………………………………………………………………….15

22.5 Slidinėjimas………………………………………………………………………………………………16

23 Gyventojai…………………………………………………………………………………………………………..16

23.1 Darbas……………………………………………………………………………………………………..17

23.2 Prancūzų virtuvė………………………………………………………………………………………17

23.3 Šventės……………………………………………………………………………………………………17

Sostinė: Paryžius

Plotas: 551 500km2

Gyventojų skaičius: 57 400 000

Laiko juosta: UTC+1 (CET)

Valstybinė kalba: prancūzų

Valstybinis himnas: La Marseillaise

Pagrindinės religijos: krikščionių 92%, judėjų 1%, musulmonų 1%, kitatikių 6%

Valdymas: daugiapartinė demokratija

Piniginis vienetas: euras

Svarbiausi verslai: pramonė, žemės ūkis

Daugiausia eksportuojama: mašinos, transporto priemonės, žemės ūkio produktai

Daugiausia importuojama: mašinos, naftos produktai, geležis, plienas

Raštingumas: 99 %

Gyvenimo trukmė: 77 m.

Ilgiausia upė: Luara – 1020 km

Aukščiausias taškas: Monblano k.- 4807 m

Didžiausias ežeras: Ženeva – 580 km2

1 Geografinė padėtis

Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625
km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija. Taip pat Prancūcijos pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra, vakarinius – Biskajos įlanka ir La Manšo sąsiaurio vandenys. Prancūzijos šiaurės vakaruose toli į jūrą įsiterpia Bretanės pusiasalis. Prancūzijai priklauso Korsikos sala Viduržemio jūroje. Prancūzijoje plyti dvi didžiausios kalnų grandinės, Pirėnai pietuose ir Alpės rytuose.

2 Klimatas

Prancūzija yra vidutinėje ir subtropinėe klimato juostoje. Klimatas Atlanto jūrinis vakaruose ir šiaurėje, Viduržemio jūros (meditarinis) subtropikų pietuose ir pietryčiuose, pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje ir rytuose, subnivalinių pusdykumių ir aplinių pievų Alpėse. Viduržemio jūros pakrantėje pučia stiprus ir šaltas vėjas mistralis. Temperatūra sausio mėnesį svyruoja nuo -10 iki 0 laipsniu pagal Celcijų. Liepos mėnesį vidutinė temperatūra 16-24 temperatūra. Daugiausia kritulių Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakarų šlaituose, mažiausias – Ronos žemumoje, Viduržemio jūros pakrantės rytuose, Bretanės, Kotanteno pusiasaliuose, Garonos žemumos vakaruose 600-800 mm per metus. Kritulių per visus metus būna tolygiai, išskyrus Viduržemio pajūrį, kur vasara sausa. Lygumose pastovi sniego danga nesusidaro, kalnuose 2500-3000 m aukštyje ji laikosi 7-11 mėnesių. Vidutinis dienų skaičius su krituliais Prancūzijoje: Brestas 200, Paryžius 167, Marselis 75, Nica 6.

3 Naudingos iškasenos

Dauguma naudingųjų iškasenų telkinių jau išseko.

Boksitai:

Metai mln.t.

1970 2,9

1980 1,9

1990 0,5

Nuo 1991 boksitai beveik nekasami. Pirmasis boksitų telkinys Bo (Baux) vietovėje.

Geležies rūda:

Metai mln.t.

1960 67 (3 vieta pasaulyje)

1980 29

1990 9

1993 3,5 (3 vieta Europoje, bloga kokybė)

Geležies rūdos telkiniai Mecas-Tionvilis (Metz-Thionville), Longvi-Brijė (Longwy-Briey).

Gamtinės dujos išgaunamos Lake (Lack).

Akmens anglys:

Metai mln.t.

1960 56

1990 10,5

1993 8

Akmens anglys kasamos Valansejene (Valenciennes), Lotaringijoje.

Urano rūda kasama Limuzine. Prancūzija pagal iškasamą kiekį yra 1 Europoje ir 7 pasaulyje. Prancūzija 1 vietą Europoje užima pagal fluorido gavyba, 2 vietą Europoje pagal žėručio ir gipso gavybą, 3 vietą Europoje pagal kalio druskų ir talko gavyba.

4 Geografiniai ekstremumai

Ilgiausios upės:

Luara (Loire) 1020 km,

Rona (Rhône) 812 km,

Sena (Seine) 776 km,

Garona (Garonne) 575 km,

Marna (Marne) 525 km,

Sona (Saône) 480 km,

Dordonė (Dordogne) 472 km.

Didžiausias ežeras Ženevos (Lac Leman) pietinė dalis 240 km2.

Aukščiausios viršukalnės:

Monblanas (Mont Blanc) 4807 m (aukščiausia vakarų Europoje),

Bare de Ekrenas (Barre des Ecrins) 4102 m.

Didžiausias ledynas Mer de Glasas (Mer de Glace) 55 km2.

Giliausios karstinės bedugnės: Žan Bernaras (Jean-Bernard) 1490 m Savojos Alpėse (giliausia pasaulyje),

Pjeras Sen Martenas (Pierre-Saint-Martin) 1321 m Pirėnuose,

Beržė (Bergere) 1198 m Priešalpėse.

Aukščiausias krioklys Gavarnė (Gavarnie) 422 m Gavo de Po upėje (aukščiausias Europoje).

Ilgiausi geležinkelio tuneliai:

Monsenis (Mont Cenis) 13,7 km,

Vogezai (Vosges) 11,3 km.

UNESCO paveldo sąraše:

Mont-Saint-Michel ir jo įlanka (1979);

Šartro (Chartres) Katedra (1979);

Versalio rūmai ir parkas (1979);

Vezelis (Vezelay), bažnyčia ir kalva (1979);

Vėzerio (Vezere) slėnio dekoruoti urvai (1979);

Fontenblo (Fontainebleau) rūmai ir parkas (1981);

Amino (Amiens) Katedra (1981);

Oranžo (Orange) „Triumfo arka“, romėnų teatras ir jo apylinkės (1981);

Arlio (Arles) romėnų ir romaniniai paminklai (1981);

Fontenajaus (Fontenay) cistersų abatija (1981);

Arc-et-Senans’o karališkoji druskos garintuvė (1982);

Nensio (Nancy) Stanislas aikštė, Place de la Carriere ir Place d’Alliance (1983);

Saint-Savin sur Gartempe bažnyčia (1983);

Korsikos Cape Girolata, Cape Porto, Scandola gamtinis rezervatas ir Piana Calanches (1983);

Pont du Gard (romėnų akvedukas, 1985);

Strasbūras – Didžioji sala (Grande Ile, 1988);

Paryžius, Senos krantai (1991);

Reimso Notrdam Katedra, buvusioji Senremi abatija ir Tau rūmai (1991);

Burgo (Bourges) Katedra (1992);

Avinjono istorinis centras (1995);

Du Midi kanalas (1996);

Karkasonas – istorinis įtvirtintas miestas (1997);

Pirėnai – Perdu kalnas (1997, 1999);

Santjago de Kompostelos maršrutai Prancūzijoje (1998);

Liono istorinė vieta (1998);

Saint-Emilion’o vietovės jurisdikcija (1999);

Luaros slėnis tarp Sully-sur-Loire ir Chalonnes (2000);

Viduramžių mugių miestas Provinsas (Provins, 2001).

5 Reljefas

Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai.

Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20 % ploto yra aukščiau nei 500 m.

Žemumos tęsiasi nuo
Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas ( Šiaurės Prancūzijos žemuma ), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų.

Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000 m Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas ( 4807 m ) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.

6 Augalija ir gyvūnija

Miškai užima apie 20 % ploto. Daugiausia auga lapuočių ( ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblių ). Didelių miškų masyvų yra Paryžiaus baseino rytuose ir kalnuose. Šiaurės vakaruose vyrauja viržynai ir pievos, palei Viduržemio jūrą – makija ir reti visžalių ąžuolų bei pušų miškai. Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 – 800 m aukščio keičia bukų, eglių, kėnių, pušų, maumedžių miškai ( iki 1600 – 1900 m ). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 – 2100 m. Aukščiau ( Alpėse ir Pirėnuose ) – subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolių pievos, o nuo 2100 – 2300 m – alpinės pievos. Žymiausi Prancūzijos miškai yra Landų miškingasis regionas, Ardėnų miškai, parko tipo Fontenblo (Fontainebleau) ir Rambuje (Rambouillet) miškai prie Paryžiaus. Krūmų ir visžalių kietlapių sąžalynai Viduržemio jūros pakrantėje vadinami makviais arba makijomis.

Miškuose yra barsukų, kiškių, lapių, miškinių kačių, stirnų, šermuonėlių, šernų, tauriųjų elnių, voverių. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, kalnų ožių, balėsų. Daug paukščių: karvelių, jerubių, kurapkų, perkūno oželių, peslių, slankų, strazdų, šarkų, vanagų, žvirblių, pietuose – flamingų. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių.

7 Upės

Svarbiausios Prancūzijos upės yra Luara, Rona, Sena ir Garona. Ilgiausios iš jų – Luara ir Rona. Luara yra ilgiausia, o Rona – vandeningiausia Prancūzijos upė. Luara išteka iš centrinio masyvo, toliau teka per lygumas. Rona išteka iš Alpių ledynų. Ištekėjusi iš Ženevos ežero ji atsiduria Prancūzijoje. Kadangi Luara teka lygumomis, todėl jos mityboje vyrauja lietaus vandenys. Svarbiausias Ronos mitybos šaltinis – ledynų ir sniego tirpsmo vandenys. Rona žiotyse sudaro deltą; upė yra laivuojama ir jungia pramoninį Liono rajoną su jūra. Luara žiotyse sudaro estuariją ir laivuojama tik žemupyje. Jos slėnyje esančios nuostabios pilys pritraukia daug turistų.

Beveik visi didžiausi Prancūzijos uostai (Havras, Nantas, Bordo) yra išsidėstę svarbiausių upių estuarijose. Išimtis – netoli Ronos deltos esantis Marselio uostas. Pagal krovinių apyvartą Marselis priskiriamas prie didžiausių pasaulio uostų.

8 Dirvožemiai

Daugiausia yra rusvųjų miškų dirvožemių (Paryžiaus baseine, Garonos žemumos vakaruose) yra jaurinių. Juros kalnuose, Centr. Masyvo pietuose, Priešalpiuose vyrauja velėniniai karbonatiniai, Centr. Masyvo centre – vulkaniniai dirvožemiai. Dirvožemiai eroduoti. Palei Viduržemio jūrą daug subtropinių rudųjų dirvožemių, raudonžemių.

9 Istorinė praeitis

Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai — galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir
romėnai, jų papročiai ir kultūra susimaišė, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1875 žodžiai iš 6045 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.