Prancūzija7
5 (100%) 1 vote

Prancūzija7



Pavadinimas: Prancūzijos respublika

Plotas: 547,026 kvadratinių kilometrų

Sostinė: Paryžius (Ille-de-France 10.8 milijonai gyventojų, Paryžiaus mieste – 2.1 milijonai)

Gyventojų skaičius: 61.1 milijonai gyventojų, iš kurių 4.5 milijonai – užsieniečiai

Kalba: Prancūzų

Religija: 82% Romos katalikai; 0.8 milijono Protestantų; 2.4 milijonai Musulmonų; 0.7 milijono Žydų

Nacionalinė diena: Liepos 14 – ‘Fźte nationale’, Bastilijos šturmo diena (1789)

Valdymo forma: Dviejų rūmų Parlamentinė prezidentinė demokratija (Nacionalinė Asamblėja: 577 nariai (renkami 5 metams); Senatas: 321 senatoriai (renkami 9 metams)

Respublikos Prezidentas: Jacques Chirac ( nuo 1995 metų, 2002 gegužės 5 dieną perrinktas dar vienai 5 metų kadencijai

Ministras Pirmininkas: Jean-Pierre Raffarin (nuo 2002 gegužės 7 dienos)

Užsienio Reikalų ministras: Dominique Galouzeau de Villepin

Parlamento pirmininkai: Nacionalinės Asamblėjos: Jean-Louis Debré, Senato: Christian Poncelet

Valdančiosios partijos: Election coalition Union pour un Mouvement Populaire, sudarytas iš Neo-Gaullists, Liberalų ir Centristų.

Kitos partijos Parlamente: Parti Socialiste (PS); Parti Communiste (PC); Les Verts (žalieji); Union pour la Démocratie franēaise (UDF); Kairieji Radikalai

Atstovų parlamente neturinčios partijos: Génération écologie; Front National (FN); Mouvement National Républicain (MNR); Mouvement des Citoyens (MDC)/Pōle Républicain; Ligue Communiste Révolutionnaire (LCR); Lutte Ouvričre; Chasse, Pźche, Nature, Tradition (CPNT)

Prekybos sąjungos: Confédération Franēaise Démocratique du Travail (CFDT), apie 650,000 narių; Confédération Générale de Travail (CGT), apie 600,000 narių; Force Ouvričre (FO), apie 350,000 narių; Union Syndicale des Syndicats Autonomes (UNSA), apie 300,000 narių; Confédération Franēaise des Travailleurs Chrétiens (CFTC), apie 150,000 narių

Narė tarptautinėse organizacijose: JTO, Europos Sąjunga, NATO, WEU, World Bank, IMF, OECD, UNESCO, Jungtinių Tautų Nusiginklavimo Asociacija, OSCE

Televizija:

Dvi visuomeninės stotys (France 2, France 3)

trys privačios stotys (TF 1, Canal plus, M 6)

Prancūzų-Vokiečių kultūros kanalas Arte

Daug komercinių kabelinių stočių ir vietinių radijo stočių

Nacionaliniai dienraščiai: Le Figaro, Le Monde, France-Soir, Libération, Les Echos, La Croix, Aujourd’hui, La Tribune, L’Humanité

pagrindiniai regioniniai žurnalai: Paris Match, L’Express, Le Nouvel Observateur, Le Point, L’E

Bendrasis vidaus produktas: 1.464 bilijonų eurų (2001)

BVP per-capita: 23.934 eurai (2001)

Ar žinote, kad?

>> Strasbūre vyksta plenarinės Europos Parlamento sesijos?

>> Nicoje 2000 m. gruodžio 7-10 d. pasirašyta Nicos sutartis, kuria susitarta dėl ES institucinės reformos, reikalingos sėkmingai ES plėtrai?

>> Prancūzijoje važinėja greičiausias pasaulyje traukinys TGV fTrain a Grande Vitesse); 1990 m. jis pasiekė 515,3 km/h greitį?



Prancūzijos kraštovaizdis yra labai įvairus. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. Šiam kraštui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia iš jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Kai kur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Jos abi irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija. Dabar ten turizmo ir poilsio zona.Tarsi tam tikras laiptelis iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir statmenai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose, Bretanės ir Kotaneno pusiasaliuose, yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos
3500-4000 m aukščio Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000-2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai. Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių iškyla senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.Prancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingomis iškasenomis. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje pagal urano (Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose pagal geležies rūdos gavyba. Visos be išimties vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°, o sausio – +7°. Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte.

Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra +8°, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė liepos temperatūra – +23°. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu. Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1-3°, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16-18°, o pietuose – iki 24°.Lyguminėje dalyje krituliu iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per visus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržemio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm. Kalnų šlaituose, atgręžtuose į Atlantą, iškrinta 1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500 m aukštyje išsilaiko 7 mėnesius ir ilgiau. Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo Prancūzijos upių tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Ilgiausia yra Luara (1020 km), įtekanti į Biskajos įlanką. Per Paryžių teka didžiausia šiaurės upė – Sena (780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto hidroenergijos atsargų. (Prancūzija pagal hidroenergijos išteklius Europoje užima trečią vietą, po Norvegijos ir Ispanijos.) Daugelis Prancūzijos upių tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos. Jos sujungtos kanalais, tad iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą, kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione -‘Peugeot-Citroėn’, ‘Renault’ (Pežo-Citroen, Reno). Keleiviniai lėktuvai ‘Karavela’ vieni saugiausių pasaulyje; apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią vietą. Ji buvo trečioji ir kosmose. Prancūzijoje pastatyti pirmieji pasaulyje supertanklaiviai, kurių talpa daugiau kaip 0,5 mln. t. Jų denyje tilptų keturios futbolo aikštės. Iš Paryžiaus į Lioną kursuoja greičiausi Europoje elektriniai traukiniai, riedantys 260 km/val. greičiu. 1994 m. Prancūziją su Didžiąja Britaniją sujungė tunelis po Lamanšu. Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis ir baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėjo prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės. Svarbi ūkio šaka yra turizmas.
Prancūziją kasmet aplanko per 27 mln. turistų. Pastaraisiais metais prancūzai iš Lietuvos išsiveždavo frezavimo stakles, kineskopus, ‘Šilelius’, elektros variklius, matavimo prietaisus, traktorių atsargines dalis. Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Augalininkystėje vyrauja grūdinių kultūrų auginimas. Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir perdirbimą, ketvirta vieta pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių, trečia – pagal pieno, ketvirta – pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.



Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo metu neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.XII-XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337-1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei.Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai.Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę, prasidėjo Prancūzijos Didžioji revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkis ‘Laisvė, lygybė, brolybė!’, ‘Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija’. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo vos ne visą Europą (1804-1814), bet netrukus imperija žlugo. XIX a. Prancūzijos istorijoje – svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje, po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi bei Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos) kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų ‘pėdsakų’ yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu.



Dėl trijų aplinkybių Prancūzijos ryšys su Europos Sąjunga ypatingas. Pirma, įkurti Europos Sąjungos pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją – pasiūlė Prancūzijos politikai Schumanas ir Monnet’as. Antra, Europos Sąjungos administracija buvo sukurta daugiausia pagal Prancūzijos administracijos tradicijas. Trečia, Prancūzija ‘paskolino’ Europos Sąjungos institucijoms savo kalbą, kuri dominavo Briuselyje iki paskutinio XX amžiaus dešimtmečio ir lieka viena iš pagrindinių Sąjungos kalbų. Prancūzija taip pat davė Europos Sąjungai ir žymiausią Europos Komisijos Pirmininką – Delorsą, kuris gerokai paspartino Europos vienijimąsi. Taigi Prancūzijos antspaudas Europos Sąjungoje – vienas iš ryškiausių.

Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija nenorėjo, kad Vokietija vėl įsigalėtų Europoje. Todėl ji pasiūlė Vokietijai vienytis ir tokiu būdu susitaikyti. Pokario metais Prancūzijos ūkis buvo sugriautas; bruzdėjo jos kolonijos. Prancūzija sunkiai taikstėsi su Amerikos įtaka Vakarų Europoje. Nesaugu jai buvo ir Tarybų Sąjungos akivaizdoje. Todėl sąjunga su europiniais kaimynais prancūzams atrodė geriausia išeitis. Ji didino Paryžiaus įtaką besivienijančioje Europoje ir padėjo plėtotis šalies ūkiui. Nykstant prekybos barjerams, Prancūzija galėjo parduoti savo tradiciškai gausią žemės ūkio produkciją šalių – vienijimosi partnerių – rinkose. Daug davusi Europos Sąjungai, Prancūzija daug iš jos ir tikisi. Pavyzdžiui, turinčiai didžiausią žemės ūkio sektorių iš
Sąjungos šalių, Prancūzijai labai parankios Sąjungos subsidijos žemės ūkiui, kurios yra nemaža našta Sąjungos biudžetui. Iki šiol Prancūzija buvo politine Europos Sąjungos lydere, ekonominę lyderystę palikdama Vokietijai. Paryžiui priklauso daugelio politinių iniciatyvų autorystė.

Daug įtakingų visuomenės jėgų Prancūzijoje pasisako už vieningą Europą, matydamos joje visokeriopą naudą savo šaliai. Bet kartu šiai tradiciškai centralizuotai valstybei yra keblu vieningos Europos labui atsisakyti vis daugiau suvereniteto. Todėl, palaikydami vienijimąsi, prancūzai turi ‘nacionalinį saugiklį’.

Pasiūliusi Vakarų Europai vienytis šeštojo dešimtmečio pradžioje, Prancūzija generolo de Gaulle’io ranka stabdė tolesnį vienijimąsi septintajame dešimtmetyje. De Gaulle’is skelbė ‘Tėvynių Europos’ viziją. Jis teigė, kad ir besivienydamos Europos šalys turi išlikti visiškai suverenios, o viršnacionalinės institucijos tėra chimeros. Prancūzijos partnerių pasipiktinimui, generolas priešinosi glaudesnei Europos šalių politinei sąjungai, įžvelgdamas čia pavojų Prancūzijos nepriklausomybei. Prancūzija, nesutikdama su Europos Komisijos siūlymais dėl žemės ūkio politikos, didėjančia Europos Parlamento įtaka biudžeto srityje bei tolesniu veto teisės apribojimu Taryboje, 1965 metų antrą pusmetį net boikotavo Tarybos posėdžius, kol partneriai nusileido. Ši krizė žinoma kaip ‘tuščios kėdės’ krizė. Prancūzija kiek nuogąstauja, kad išsiplėtusi Europos Sąjunga nebebus tokia veiksminga. Todėl Paryžius pageidauja, kad grupė valstybių -savotiškas šalių branduolys – galėtų vienytis sparčiau. To paties norėtų ir kitos Europos Sąjungos šalys įkūrėjos.

Kas Prancūziją išskiria iš kitų ES šalių?

>> didžiausia teritorija (547 tūkst. kv. km)

>> didžiausia sostinė pagal gyventojų skaičių (9,5 mln.)

>> didžiausias turistų skaičius (73 mln., 1999 m.)

>> didžiausias atominės energetikos vartojimas (tiek absoliučiai, tiek proporcingai gyventojų skaičiui)

>> didžiausias žemės ūkio sektorius (pagamina 22% visų žemės ūkio produktų)

>> daugiausia iškasama urano rūdos, pagaminama azotinių trąšų

>> daugiausia pagaminama automobilių padangų, sunkvežimių

>> daugiausia eksportuojama elektros energijos tiek ES, tiek pasaulyje.

>> apie 3/4 visos elektros energijos Prancūzijoje pagaminama atominėse jėgainėse (daugiau nei Lietuvoje)

>> daugiausia pagaminama ir eksportuojama parfumerijos ir kosmetikos gaminių, šampano

>> daugiausia išauginama cukrinių runkelių, kviečių, maistinių kukurūzų

>> ilgiausia moterų gyvenimo trukmė (83,01 metų, 2001)

>> suvalgoma daugiausia duonos per metus (vienam prancūzui tenka 67 kg duonos)

>> pagal BVP dydį ir bendrą prekių eksportą Prancūzija užima ketvirtą vietą pasaulyje, pagal paslaugų ir žemės ūkio produktų eksportą – antrą

>> Prancūzijos draudimo sektorius užima ketvirtą vietą pasaulyje – apyvarta siekia 167,9 mlrd. Eurų.



Daugelis europiečių kalbėdami apie prancūzus šypsosi. Nes jų įvaizdis nėra labai teigiamas, mat kalbama, kad prancūzas mėgėjas laisvai gyventi, mėgsta paplepėti, paslampinėti ir vengia sunkiai dirbti. Matyt, tokiam įvaizdžiui susidaryti padeda prancūzo temperamentas ar daugelyje knygų aprašyti Napoleono, Žorž Sand ir kitų veikėjų bei menininkų meilės romanai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2906 žodžiai iš 9510 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.