Prancūzija8
5 (100%) 1 vote

Prancūzija8

ĮVADAS

Aš pasirinkau referatą apie Prancūzija, nes aš pati noriu aplankyti tą šalį. Šiame referate pamatysite kelias iš nuostabiųjų Prancūzijos nuotraukų.

Prancūzija – Europos valstybė. Kuri priklauso Europos Sąjungai. Tai viena didžiausių Europos valstybių. Prancūzija – turtinga šalis ne vien turtais, bet paminklais, pastatais, tiltais, kultūra, papročiais ir t. t.

Rašydama šį referatą naudojausi knygomis apie Europos valstybes, enciklopedijomis, žurnalais, vadovėliais ir t. t.

Šiame referate apibūdinau visa Prancūzijos valstybe.

Aš siūlyčiau jums paskaityti šį referatą, nes manau, kad jis turėtu būti jums įdomus.

GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR TERITORIJOS DYDIS

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Šalies forma primena kompaktišką šešiakampį. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.

Prancūzija suskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000 km2, o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva.

Korsika (Corse). Sala Viduržemio jūroje (168 km nuo Prancūzijos ir 11 km nuo Sardinijos krantų); kalnuota, aukščiausias taškas Mon Sentas (Mt Cinto) 2710m; ganyklos (avims ir ožkoms) užima 25, miškai (didesnėje dalyje makvis; kamštiniai ir mediniai ąžuolai, kaštonai, bukai, pušys) 25, dirbamoji žemė (vynuogės, javai) 50 proc. salos teritorijos. 50 proc. gyventojų vietiniai korsikiečiai; kalba dviem tarmėmis artimomis italų sardinų kalboms, vakarinės ir rytinės dalies gyventojai sunkiai supranta vieni kitus, oficiali administracinė kalba prancūzų; apie 400 tūkst. emigrantų Meksikoje ir Vidurio Amerikoje – grįžta atgal.

Bretanė. Bretoniškai Breiz, prancūziškai Bretagne, angliškai Brittanny – istorinė provincija Bretanės arba Armorikos pusiasalyje; išraižyta pakrantė, Armorikos aukštuma, bokalo (bocage) tipo kraštovaizdis – pievas ir laukus pakeičia miškai, krūmai, dykvietės, drėgmės perteklius; tradicinis gyvulininkystės ir žvejybos rajonas; potvyniai Bretanės pakrantėje iki 12 – 16m aukščio (didžiausi Europoje), veikia potvynio elektrinė Ranso (La Rance) užutekyje; garsiausi Sen Mišelio (St. – Michel) užutekio potvyniai – užtvindomas 300 kv.km pakrantės ruožas; įžymi Monsen Mišelio (Mt. – St. Michel) sala tik potvynių metu. Mokyklose nedėstoma betonų kalba; daugiausia kalba prancūziškai, bretonų kalba (priklauso keltų kalboms) tik kaimuose dauguma gyventojų bretonai – keltų genties britų palikuonys; bretonų separatistai.

ISTORINĖ PRAEITIS

Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindu, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas tuo laiku neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.

XII-XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337-1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei. Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. Prancūzijos, ir ne tik jos, istorijai itin reikšmingas 1789 m. liepos mėnuo. Sukilusiems paryžiečiams paėmus Bastilijos tvirtovę prasidėjo Prancūzijos Didžioji revoliucija, buvo paskelbta respublika. Iš tų laikų mus pasiekė šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė!“, „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“. Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui, Prancūzija buvo paskelbta imperija. Napoleonas užkariavo vos ne visą Europą (1804-1814), bet netrukus imperija žlugo

XIX a. Prancūzijos istorijoje – svetimų
žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje, po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi bei Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos) kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų „pėdsakų“ yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu.

RELJEFAS

Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros žemuma – ji yra Luaros ir žemupio baseine. Vid. aukštis ~ 100 m. Susidariusi iš mezozojaus smiltainio ir klinties, vietomis dengiamų smėlio ir molio. Yra kuestų, erozinių kalvų, š. rytuose daug nedideliu ežerų. Daug upių. Bukynai, ąžuolynai, pušynai, viržynai, pievos. Auginami kviečiai, daržovės. Gyvulininkystė. Pietvakariuose – Garonos žemuma. Abijos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija. Dabar ten turizmo ir poilsio zona.

Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumu juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500 – 4000m Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje. Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 – 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai. Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplautiabrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje į paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis. NAUDINGOS IŠKASENOS

Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingųjų iškasenų. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose) telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir
gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje urano (Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose geležies rūdos gavyba.

PRAMONĖ

Mašinų gamyba ir metalo gaminiai. Aviakosmoso pramonė – lėktuvai, sraigtasparniai, naikintuvai, astronautika; eksportuojama daugiau negu pusė pagamintos produkcijos; karinės ir civilinės aviakosmoso pramonės santykis 50:50 – Tulūza(ir Nacionalinis kosmoso tyrimų centras), Paryžius, Bordo; didžiausi gamintojai „Aerospatiale“ (aviacija, raketos), „Snecma“ (aviavarikliai), „Dassault“ (naikintuvai), „Sextant Avionique“ (aviakosmoso elektronika), „Sagem“. Elektronika ir elektrotechnika – elektros mašinų ir įrangos eksportas (4 vieta pasaulyje – energetikos įranga, transformatoriai, radijo ir tele- stotys, ATS); tolimojo ryšio įranga ( telefonai, telegrafai ir pan.); kopijavimo aparatūra, puslaidininkiai, personalūs kompiuteriai, skalbimo mašinos, televizoriai, radijo imtuvai – „Alcatel – Alsthom“ (telekomunikacijos), „Bull“ (kompiuteriai), „Thompson – CSF“ (elektronika), „Schneider SA“ (elektros prietaisai), „Cap Gemini Sogeti“ (programinė įranga), „Legrand‘ (elektros prietaisai).

Chemijos pramonės šakos – chemikalų eksporto vertė (3 vieta pasaulyje). Naftos chemija iš importuojamos naftos Havro, Marselio, Bordo, Nanto uostuose (97 proc. importuojama, 3 proc. sava nafta) – „ELF – Aquitaine“, „Total“ plastmasių gamyba; mineralinių trąšų gamyba, trąšos proc.: azoto 40, kalio 35, fosfatų 25; pesticidų eksportas ir importas; sintetinio kaučiuko gamyba; neorganinės chemijos šakos (sieros rūgštis, druskos, šarmai) – „L’Air Liquide“, „Rhone – Poulenc“, „Roussel – Uclaf“, EMC. Parfumerijos ir kosmetikos pramonė – vienas pasaulio centrų; eksportas – „L’Oreal“, „Christian Dior“, „Nina Ricci“, „Givenchy“. Vaistai – beveik visa medicinos ir veterinarijos preparatų nomenklatūra; sparčiai plėtojama šaka, eksporto ir importo vertės santykis 3:1, medikamentų eksportas – „Elf Sanofi“, „Institut Merieux“(priklauso „Rhone – Poulenc“ grupei), „Synthelabo“. 5 didieji chemijos pramonės centrai – Paryžius, Marselis, Lionas, Šiaurė (Lilis), Senos žemupys (Havras, Ruanas).

Lengvosios pramonės šakos. Vienas tradicinių tekstilės ir siuvimo centrų; Lionas šilkas, Elzaso medvilniniai audiniai; vienas seniausių pasaulyje tekstilės centrų Prancūzijos šiaurėje: Liono šilkas, Elzaso medvilniniai audiniai, Turkuenas – tekstilės centras nuo XII a., Kambrė (Cambroi) – batistas, Amjeno (Amines) aksomas, Valansjeno nėriniai, Araso (Arras) gobelenas; pirmoji vieta pasaulyje pagal lininių audinių eksportą. Pasaulinis madų centras Paryžiuje: aukščiausia klasė, madų diktavimas, vadinamieji Paryžiaus gaminiai (articles de Paris), didžiausi madų ir modelių žurnalai, aukščiausios klasės modeliai – „Yves St. Laurent“, „Pierre Cardin“, „Chanel“. Mažėjanti avalynės pramonės reikšmė; tradicinės šakos – keramikos, porceliano ir stiklo gamyba; nedideli pramonės centrai: Sent Klodo (Saint – Claude) pypkės, Morezo (Mores) akiniai, Sirė (Cirey) ir Sargemino (Sarreguemines) stiklas ir keramika, Epernė (Epernay) kamščiai ir stiklinės, Tiulio (Tulle) audiniai tiulis, Muleno (Moulins) peiliai, Sent Klu (Saint – Cloud) porcelianas.

KLIMATAS

Visos be išimties Vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°, o sausio – +7°. Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte. Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra +8°, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė liepos temperatūra – +23°. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu. Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1-3°, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16-18°, o pietuose – iki 24°.Lyguminėje dalyje krituliu iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per visus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržemio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm. Kalnų šlaituose, atgręžtuose į Atlantą, iškrinta 1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500 m aukštyje išsilaiko 7 mėnesius ir ilgiau.

VIDAUS VANDENYS

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2279 žodžiai iš 7354 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.