Prancūzijos renesansinė dvaro kultūra
5 (100%) 1 vote

Prancūzijos renesansinė dvaro kultūra

I. Turinys………………………………………………………………2

II. Įvadas……………………………………………………………….3

III. Kaip apibrėžti Renesansą?……………………………….. 4

IV. Monarchai formavę dvaro kultūrą Prancūzijoje ……5

V. Seksualumas ir meilė…………………………………………6

VI. Individas, šeima ir visuomenė……………………………7

VII. Valgis ir etiketas……………………………………………..8

VIII. Žaidimai, patarlės ir priežodžiai……………………….9

IX. Išvados……………………………………………………………10

X. Šaltiniai ir literatūra…………………………………………..11

Įvadas

Šaltinių kalbančių apie renesansinę kultūrą Prancūzijos dvare yra labai mažai. Jie netgi nėra išsamiai tyrinėti, o jeigu ir tyrinėti, tai tikrai ne lietuvių kalba. Žinoma, prancūzų istorikai yra pateikę duomenų šia tema, tačiau lietuvių kalba jie nėra publikuoti. Svarbu pastebėti, kad dvaro kultūra atspindi visos valstybės veidą ir prioritetus. Ji valstybę reprezentuoja ir kitoms šalims, nes užsienio diplomatai pirmiausia pamato dvarą su savo kultūra ir tik po to eina tolimesnis susipažinimas su valstybe.

Renesanso laikotarpiu krikščioniškoji bendruomenė kritikuojama ir iš naujo perstatoma kai kurių humanistų, griaunama reformacijos, atsiradus valstybinėms komunoms, o tada ir moderniosios monarchijos užuomazgos, atsistatantys ant naujų pamatų pasibaigus atgimimo judėjimui. Tačiau šis judėjimas, kaip ir visas renesansas, nesiliovė norėjęs save pažinti. Renesanso mentalitetas apibūdinamas, kur „viskas galima“. Šitaip yra dėl nuolatinio smalsumo.

Renesansas, daugybinis rezultatais, iš esmės yra vieningas. Tyrinėjimų ir ypatumų gausa nėra padrika. Ji išdėstyta taip, kad būtų aiški, ir siekiama universalumo. Renesansas tai nėra išimtinai menas, pabrėžiamos jo sąsajos su visuomenės gyvenimu, su šventėmis ir net medaliais. Jo tikslas – parodyti estetinę veiklą ten, kur jos nė nesutikėtumėm: valstybės kūrime, kurį įtakojo dvaro gyvenimas.

Mano darbo tikslas yra atskleisti kas formavo renesansinę kultūrą Prancūzijos dvare, ne tik kokios giminės, bet ir kokiais būdais, kaip tie būdai pasireiškė ir per ką.

Uždaviniai:

1. supažindinti su monarchais, jų šeimomis, kurios ir formavo dvaro kultūrą.

2. atskleisti požiūrį į meilę ir seksualumą, kuris tarsi išsilaisvino renesanso laikotarpiu, o tam tikrais aspektais net šiek tiek ir išsigimė.

3. nuo ko priklausė individo ir jo šeimos padėtis visuomenėje, kas ją įtakojo.

4. atskleisti renesansinio stalo etiketą ir valgių įvairovę.

5. pristatyti žaidimus ir įvairius priežodžius, kurie juos lydėdavo.

Renesansinio dvaro kultūros ypatumai yra ne tik įdomūs, bet ir verti kiekvieno žmogaus pažinimo, nes tai yra pagrindinė etiketo ir kultūriškumo kalvė.

Kaip pagrindinę literatūrą galėčiau paminėti tokias knygas kaip P. Dinzelbacher. Europos mentaliteto istorija, Ž. Legrano. Renesanso menas bei F. Rable. Gargantiua ir Pantagriuelis. Pastaroji knyga nuotaikingiausiai pateikė reikalingą medžiagą ir taip pat pareikalavo didžiausios analizės atrenkant medžiagą.

Kaip apibrėžti Renesansą?

Renesansui būdingas stiprus nerealumo pojūtis. Tas mąstymo būdas, kuris tariamai turėtų skirti šiuolaikinę Europos civilizaciją nuo viduramžių krikščioniškojo pasaulio ir nuo kitų neeuropinių civilizacijų, tarkim, islamo, neturėjo nei aiškios pradžios, nei pabaigos. Labai ilgą laiką jis buvo negausaus intelektualų elito monopolis ir jam teko varžytis su konkuruojančiomis mąstymo tendencijomis, senąja ir naująja. Vadinamajame Renesanso amžiuje, kurio pradžia tradiciškai laikomi maždaug 1450 metai, jis galėjo dominti tik nedaugelį. Buvo dideli Europos visuomenės sluoksniai ir dideli jos teritorijos plotai, kur šis mąstymas neturėjo jokios įtakos. Nors jis kažkaip ir tapo svarbiausiu tos epochos bruožu, tačiau buvo atskirtas nuo pagrindinių kasdieninio politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo aspektų. Ši mąstysena buvo netipiška ir nereprezentatyvi, tačiau nepaprastai reikšminga .

Susidūrę su abstrakcijomis daugelis to periodo istorikų atsisakė ankstesnių pažiūrų. Jau nebemadinga tampa tiek daug rašyti apie tuos mažumą dominančius dalykus. Tokios temos kaip humanistinė mintis, reformacijos teologija, mokslo atradimai, užjūrių tyrinėjimai turėjo užleisti vietą materialinių sąlygų, viduramžių palikimo tęstinumo ir visuotinių tikėjimų (ar netikėjimų), priešingų aukštajai kultūrai, tyrimui. Profesionalų dėmesio centre atsidūrė magija, valkatavimas, ligos arba katastrofiškas gyventojų skaičiaus sumažėjimas kolonijose. Tokia pataisa pati savaime gal ir labai reikalinga, tačiau pamiršti Leonardą da Vinčį ar Liuterį ne mažiau keista kaip kadaise buvo keista ignoruoti Nostradamą arba Milerį iš Friuli. Niekas, kas nori žinoti, kodėl XVII amžiaus vidurio Europa taip skyrėsi nuo XV amžiaus Europos, negali sau leisti apeiti tradicinių temų.

Renesanso epochos pasaulis buvo pranašavimų, astrologijos, stebuklų, užkeikimų, kerų, nekromanijos, žiniuonių, vaiduoklių, pranašingų
ženklų, fėjų pasaulis. Magija ir toliau lenktyniavo ir sąveikavo su religija ir mokslu. Tiesą sakant, magija tarp paprastų žmonių gyvavo dar šimtmečius ar net daugiau, sugyvendama su naujomis idėjomis.

Taigi apibrėžti Renesansą nėra lengva. Jo esmę sudaro ne koks nors staigus klasikinės civilizacijos atradimas iš naujo, o veikiau klasikinių modelių panaudojimas tradicinio skonio ir žinių autoritetingumui patikrinti. Neįmanoma jo suprasti neturint galvoje, kaip žemai nusmuko viduramžių Bažnyčios, anksčiau buvusios bet kokio autoriteto šaltiniu, reputacija. Šiuo atžvilgiu Renesansas buvo dalis to judėjimo, kuris baigėsi religijos reformomis. Šis procesas krikščioniškosios religijos neatmetė, tačiau Bažnyčios valdžia pamažu apribota tik religine sfera: religijos įtaka susiaurėjo iki asmeninės sąžinės sferos. Todėl teologų, mokslininkų, ir filosofų samprotavimai, menininkų ir rašytojų kūryba bei kunigaikščių politika išsivadavo iš Bažnyčios kontrolės, jos valdžios monopolio ir „totalitarinių“ pretenzijų. Svarbiausia Renesanso savybė apibūdinama kaip „proto nepriklausomybė“. Jos idealas buvo žmogus, įvaldęs visas meno ir minties šakas, galintis nuo bet kokios išorinės valdžios formuoti savo žinias, skonį ir įsitikinimus. Toks žmogus buvo l‘uomo universale – „visapusiškas žmogus“.

Pagrindinis naujojo mąstymo rezultatas buvo vis didėjantis įsitikinimas, kad žmonija gali valdyti pasaulį, kuriame gyvena. Didieji renesanso veikėjai buvo kupini pasitikėjimo savimi. Jie jautė, kad Dievo duotus protinius sugebėjimus galima ir reikia panaudoti Dievo visatoms paslaptims atskleisti, tad ir žmogaus likimą šioje žemėje galima valdyti ir keisti. panaudoti Dievo visatoms paslaptims atskleisti, tad ir žmogaus likimą šioje žemėje galima valdyti ir keisti. Tai buvo ryžtingas atsiribojimas nuo viduramžių mentaliteto, kurio religingumą ir misticizmą kaip tik priešingas įsitikinimas, kad žmonės yra bejėgiškos marionetės Apvaizdos, valdomos nesuprantamų aplinkos ir jų pačių prigimties impulsų, rankose.

Renesanso galvoseną formavo išsilaisvinimo ir atsinaujinimo pojūtis, didėjant žmogaus galimybių suvokimui. Mąstymas, iniciatyva, eksperimentavimas, tyrinėjimai negalėjo neatnešti sėkmės.

Monarchai formavę dvaro kultūrą Prancūzijoje

Renesanso laikotarpiu Prancūzijoje valdė tokios dinastijos kaip Valua, kurios valdovai buvo Liudvikas XII (Tautos tėvas), Pranciškus I, Henrikas II, Pranciškus II, Karolis IX bei Henrikas III. Iš Burbonų tarpo valdė Henrikas IV, Liudvikas XIII (Teisingasis), Liudvikas XIV Didysis (Karalius Saulė), Liudvikas XV ir Liudvikas XVI.

Valua dinastija (Kapetingų dinastijos atšaka) 360 metų valdė Prancūziją. XV – XVI a. sandūroje suformavo Prancūzijos valstybę, sukūrė absoliutizmo pagrindus.

Liudvikas XII. Sosto paveldėjimas buvo netikėtas – Liudviko XI sūnus Karolis VII už Liudviką buvo jaunesnis tik 8 metais, tad niekas nesitikėjo, jog sulaukęs 29 metų mirs ir nepaliks įpėdinių. Liudviko XI valdymo metais Liudvikas XII jokios politinės įtakos neturėjo – valdovo nebuvo mėgstamas. Jis privertė Liudviką prisiekti, kad nesikiš į regentystės reikalus. Tačiau šis priesaiką sulaužė – po karaliaus mirties jo testamentą užginčijo Generaliniuose luomuose, o šiems protestą atmetus, pradėjo ginkluotą maištą ir už tai buvo įkalintas. Po Karolio VIII mirties užėmęs sostą, Liudvikas su savo persekiotojais elgėsi kilniadvasiškai, nė vienas iš regentų tarybos narių nebuvo nubaustas. Jis pirmas valdovas nedengęs iždo deficito naujais mokesčiais, o ėmėsi finansų reformų. Skatino amatų ir prekybos plėtotę,, rūpinosi, kad pagerėtų susisiekimas tarp valstybės regionų, muitais ribojo prekių iš kaimyninių valstybių įvežimą, kartu skatindamas prancūziškų gaminių eksportą. Įvykdė kariuomenės reorganizavimo, teismų, mokesčių, monetarinę reformas .

Pranciškus I auklėtas Liudviko dvaro aplinkoje, gavo puikų renesansinį išsilavinimą. Kadangi Liudvikas neturėjo sūnaus, įpėdiniu pasirinktas Pranciškus. Jo valdymą charakterizuoja du pagrindiniai bruožai: vidaus politikoje – valstybės centralizavimas ir absoliutizmo stiprinimas; užsienio – Prancūzijos sienų plėtimas ir valstybės prestižo Europoje kėlimas. Nuo jo valdymo galima kalbėti apie prancūzų tautinės konsolidacijos pradmenis, tai lėmė apribotas popiežiaus kišimasis, ir karų dėl Italijos žemių eiga. Pradėjo kolonijinę prancūzų ekspansiją Kanadoje. Iš Italijos kvietė menininkus, architektus, istorikus, rūpinosi renesanso idėjų skleidimu, švietimo įstaigų tinklo plėtimu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1445 žodžiai iš 4788 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.