Europos gyvenime XVIII a. pabaiga – XIX a. pirma pusė buvo audringa: Prancūzijos revoliucija, Napaleono epocha, pramonės perversmas, spartus mokslo ir technikos vystymasis… Greitėjantis gyvenimo tempas turėjo įtakos ir kultūros raidai. Europos visuomenė jau ne pirmą kartą nukreipė savo dėmesį į antikos meną. Tam įtakos turėjo archeologų kasinėjimai Pompėjos ir Herkulanumo miestuose. Naujas susidomėjimas antikos kultūra suformavo klasicizmo stilių. Klasicizmo architektūra akademiškai tiksliai kartojo antikinių statinių formas. Statiniai stačiakampio plano, centrinę dalį puošė portikas, trikampis frontonas, kolonos su graikiškos kilmės orderiais. Tokie pastatai labai priminė senovės graikų šventyklas. Klasicizmo stiliaus pastatų gausu Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje (iliustracijos – Admiraliteto komplekso centriniai vartai Sankt Peterburge, 1806-1823 m.; Parlamento rūmai Londone, 1835 m.). Lietuvoje klasicizmo stiliui puikiai atstovauja Vilniaus arkikatedra, Verkių ansamblio rūmai.
Nuo XIX a. vidurio architektūroje vienu metu reiškėsi nauja kryptis – eklektika, kurie mėgdžiojo ankstesnius istorinius stilius: renesansą, gotiką, baroką. Neretai tame pačiame statinyje stengtasi suderinti keletą stilių. Pavyzdžiui galėtų būti Parlamento rūmai Londone. Juos statė Renesanso stiliaus žinovas seras Baris, o gotikos specialistas A.V.N. Pjudžinas rūpinosi fasado ir interjero puošimu. Londoną papuošė didingų kontūrų statinys, iš tolo renesansinis, iš arti patrauklus savo gotikiniu romantiškumu.
Nuo XIX a. pabaigos su eklektika ėmė konkuruoti moderno stilius. Šį stilių visų pirma sąlygojo nauji statybos principai ir medžiagos. Plačiai imta naudoti gelžbetonį, metalo konstrukcijai, stiklą. Naujos medžiagos ir technologijos įgalino statyti iki šiol neregėto dydžio ir aukščio statinius. Visi žino Paryžiaus simbolį – Eifelio bokštą, kuris pastatytas 1889 m. iš metalo konstrukcijų, ir tuo metu buvo aukščiausias pasaulio statinys – 312 metrų.