Didžioji Prancūzijos revoliucija
Prancūzijos revoliucija buvo feodalinės visuomenės ir absoliutizmo krizės atomazga.
1. Gyventojų daugumą sudarė valstiečiai (80%), kurie naudojosi dvarininkų žeme. Nors nuo XV a. nebuvo baudžiauninkų, bet valstiečius slėgė prievolės žemvaldžiams ir dideli mokesčiai valstybei.
2. Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi verslininkystės laisvės varžymu: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitais.
3. Vis labiau atgyvenęs atrodė gyventojų skirstymas į luomus (dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas). Pirmas ir antras luomai valdė daugiau kaip pusę karalystės žemių, buvo atleisti nuo mokesčių, užėmė aukštas pareigas valstybinėse įstaigose ir armijoje.
4. Pramonėje vyravo smulki amatininkų gamyba. Svarbų vaidmenį vaidino cechai, kuriuose gamyba buvo griežtai reglamentuota ir negalėjo patenkinti rinkos.
5. Prekybos plėtrai trukdė vidaus muitai.
6. Prancūzijos santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžia buvo neribota. Visuomenės nekontroliuojamas monarchas švaistė dideles lėšas karaliaus rūmams ir gausybei dvariškių išlaikyti, įvesdavo šalį į nesėkmingus karus. Prancūzija pralaimėjo Septynerių metų karą Prūsijai ir Anglijai. Dauguma jos kolonijų Indijoje ir visos Šiaurės Amerikoje atiteko anglams.
7. Liudviko XVI valdymo laikotarpiu išryškėjo bajorijos ir absoliutizmo prieštaravimai, vis grėsmingesnė darėsi finansų krizė. Toliau didėjo valstybės skolos.
Kita vertus, bendra Prancūzijos padėtis nebuvo katastrofiška. Nors Prancūzija gerokai atsiliko nuo Anglijos, bet pralenkė visas kitas Europos šalis.
Prancūzijos revoliuciją lėmė ne tik ūkio raida ir blogos žmonių gyvenimo sąlygos, bet ir pažangios švietėjų idėjos. Jos ir tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu.
Ddižioji Prancūzijos revoliucija buvo mėginimas sąmoningai pertvarkyti pasaulį.
I-asis revoliucijos laikotarpis
(1789 07 – 1792 08)
Generaliniai luomai susirinko 1789 05. Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai svarstys finansų padėtį, bet jie iškart ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia.
Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai.
1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą – Bastiliją. Tai turėjo milžinišką politinę reikšmę. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui.
1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 1776 m. JAV “Nepriklausomybės deklaracija”.
Bijodamas ginkluotos liaudies, karalius patvirtino Steigiamojo susirinkimo nutarimus ir deklaraciją.
1791 09 po ilgų svarstymų buvo priimta Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises – tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai.