MOKINIŲ ŽINIŲ KONTROLĖ
Mokomajame procese yra būtinas grįžtamasis ryšys, todėl reikalingas mokinių žinių, pasiektų rezultatų tikrinimas, kurio metu mokiniai juos giliau suvokia patys, o mokytojas gali pamatyti savo darbo spragas. Tikrinimas taip pat padeda geriau pažinti mokinius, pastebėti jų gebėjimus. Juk, prieš supažindinant su nauja mokomąja medžiaga, būtina įsitikinti, kad nepamiršta ir senoji. Tikrindami žinias, mokytojai ugdo mokinių loginį mąstymą, žadina jų protines bei kūrybines galias, skatina aktyvumą, savarankiškumą. Žinių tikrinimas skatina geriau mokytis.
Remiantis didaktiniais tikslais, tikrinimas skirstomas į tris rūšis:
• parengiamąjį mokinių žinių tikrinimą;
• sisteminį mokinių žinių tikrinimą;
• suvestinį mokinių žinių tikrinimą.
Parengiamuoju tikrinimu mokytojas įgyvendina vieną svarbiausių didaktinių principų, t.y. perimamumą. Prieš pradedant mokyti naujus dalykus, pakartojama tai, kas jau praeita, bet bus reikalinga. Taigi senos žinios pagilinamos ar net papildomos naujomis. Sisteminis tikrinimas taikomas mokslo metų eigoje, kai mokytojui skubiai reikalingas grįžtamasis ryšys apie ką tik nuveiktą darbą. Ši kontrolė rodo mokytojo darbo trūkumus arba privalumus, t.y. ar reikia koreguoti patį darbą, keisti mokymo normas, ar laikytis tų pačių principų. Suvestinis tikrinimas rodo galutinius mokytojo darbo rezultatus. Baigiamosiose klasėse toks tikrinimas turi egzamino formą, tačiau kitose klasėse gali būti atliekamas pačio mokytojo iniciatyva, tuomet forma yra paprastesnė, pvz.: kontrolinis diktantas, atpasakojimas, testas, rašinys ir pan. Suvestinis tikrinimas kartais vykdomas pasibaigus semestrui ar išėjus didesnį skyrių.
Tačiau nesvarbu, koks bebūtų tikrinimas, jis visada turės vieną pagrindinį tikslą – gerinti mokytojo darbą klasėje bei padėti jam rasti kelią į mokinių širdis ir protus.
Mokinių žinios gali būti tikrinamos tiek žodžiu, tiek raštu. Kiekviena iš šių formų turi ir privalumų, ir trūkumų, todėl jas būtina derinti. Juk vieniems mokiniams lengviau reikšti savo mintis žodžiu, o kitiems raštu. Pagal tai, kiek mokinių klasėje aprėpia žinių tikrinimas, skiriami du kontrolės tipai:
• visuotinė žinių kontrolė;
• atrankinė žinių kontrolė.
Visuotinės žinių kontrolės metu yra tikrinama visa klasė ir tai dažniausiai daroma raštu. Ji nėra atliekama kasdien, tačiau negali būti tik epizodinė. Toks žinių tikrinimas rekomenduojamas mokslo metų pradžioje, prieš pradedant naują kursą bei mokslo metų pabaigoje. Atrankinė žinių kontrolė yra vykdoma kasdien. Šiuo atveju tikrinama ne visa klasė, o tik grupė mokinių. Dažniau gali būti tikrinami tie, kurie silpniau mokosi gimtosios kalbos, sunkiai įsisavina naujas žinias, auga nepalankioje kalbinėje aplinkoje ir pan. Nuolatinis dėmesys tokiems mokiniams palengvina gimtosios kalbos išmokimą.
Įprasčiausias ir seniausias žinių tikrinimo būdas yra žodinis, t.y. apklausa. Labai priimtina yra individualioji apklausa, kurios metu mokytojas visą dėmesį sutelkia į vieno mokinio žinias. Šio tikrinimo metu mokinys pasakoja ką žino ta tema, rašo lentoje ir t.t. Vienas iš tokios apklausos privalumų yra tas, jog mokinio žinios patikrinamos išsamiai, taip pat jis yra mokomas tas žinias reikšti kalbinėmis priemonėmis, logiškai dėstyti savo mintis. Tuo pat metu mokytojas gali koreguoti mokinio pasakojimą, pakreipti jį pageidaujama linkme. Tačiau tokia apklausa turi ir trūkumų. Vienas svarbiausių – ji užima daug laiko. Be to, mokytojui sunku pasiekti, jog vienam atsakinėjant, kiti mokiniai išliktų aktyvūs, sektų pasakojimą, taisytų klaidas. Tai ypač sudėtinga žemesnėse klasėse. Todėl individuali apklausa neretai sudaro konfliktinę situaciją. Kad to išvengtų, mokytojai dažnai renkasi ne individualią, o grupinę apklausą, kurios metu atsakinėja jau keli mokiniai, t.y. vienas pradeda pasakojimą, kitas tęsia, o paskutinysis pabaigia. Į tokią apklausą įjungiama ir likusi klasės dalis, kurios prašoma pateikti pavyzdžių ar tiesiog papildyti. Tačiau ir toks apklausos būdas turi savų trūkumų: pasyvi klasė, mechaniškai „iškaltos“ taisyklės be pavyzdžių, teorinio visos klasės pasirengimo nebūvimas ir pan. Populiari mokyklose ir frontalioji apklausa, kurios metu visai klasei keliami klausimai nagrinėta tema. Bet ir čia atsiranda trūkumų, nes, atsakinėjant iš vietos, galimas sufleravimas, kai kurių atsakymai per daug trumpi, todėl sunku objektyviai įvertinti žinias. Ši apklausa reikšminga tuo, kad pratina mokinius klausytis, suvokti esmę, ugdo gebėjimą glaustai ir tiksliai atsakyti. Individualios, grupinės ir frontaliosios apklausos derinys yra kombinuotoji apklausa. Tokios apklausos metu prie lentos šaukiami keli mokiniai: du iš jų atlieka tam tikrą darbą lentoje (pvz.: nagrinėja sakinį: vienas morfologiniu, kitas sintaksiniu būdu), du ar trys, susodinti pirmajame suole, sprendžia programinį testą, o mokytojas klausinėja visą klasę. Gan dažna pamokose stebimoji apklausa. Jos metu mokytojas visą pamoką stebi numatytus vertinti pažymiu mokinius, t.y. kaip jie atsakinėja į klausimus, atlieka klasės darbus ir kt. Prieš vertinant, gali būti tikrinami ir namų darbai. Pamokos pabaigoje mokytojas
paskelbia vertinimo rezultatus, kiekvieną pažymį atitinkamai motyvuodamas. Tokia apklausa padeda geriau pažinti mokinius, o jie įpranta stropiau bei atsakingiau dirbti, nes nenumano, kada bus paskelbtas jų darbo vertinimas. Šiuo metu mokyklose vis populiaresnės tampa tokios apklausos, kaip viktorina bei debatai. Apklausa viktorina labai tinka mokantis kalbotyros pradmenų. Pvz.: Klasėje nagrinėjama žymaus kalbininko K.Būgos biografija. Vėliau mokytojas paskelbia, jog po savaitės bus surengta viktorina iš kalbininko gyvenimo, tačiau vien vadovėlyje esančių žinių neužtenka, tad mokytojas nurodo papildomą literatūrą, kurią skaitydami mokiniai ruošis viktorinai. Tokios viktorinos paprastai atliekamos raštu: mokiniai gauna 10-15 klausimų ir į juos atsako. Tačiau jos negali būti vykdomos labai dažnai, nes reikalauja išankstinio pasirengimo.