Prekybos raida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Prekybos raida Lietuvoje

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

VERSLO KATEDRA

Darbą parengė: Prekybos specialybės I magistrantūros kurso studentė

REFERATAS

PREKYBOS RAIDA LIETUVOJE

Darbo vadovė: Doc. J. Narkūnienė

Vilnius, 2004

TURINYS

TURINYS 2

1. LIETUVOS PREKLYBOS RAIDA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XX AMŽIAUS 3

2. XX AMŽIAUS PREKYBA IKI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 6

3. LIETUVOS PREKYBOS RAIDA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ 9

4. ELEKTRONINĖ PREKYBA LIETUVOJE 12

LITERATŪRA 16

1. LIETUVOS PREKLYBOS RAIDA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI XX AMŽIAUS

Seniausia rašytinė žinia apie baltų giminių prekybą liečia gintarą, kuris buvo gabenamas iš Pavyslio prie Baltijos jūros, kur tuomet gyveno prūsai, į Romą Nerono rengiamoms gladiatorių rungtynėms (23-79 m.) [7]. Baltai gintarą, o taip pat ir vašką, medų bei kailius, mainydavo į jų buityje trūkstamus daiktus bei maisto produktus: metalus, papuošalus druską. Pačiame ūkyje buvo gaminama visa, ko reikėjo reikmėms patenkinti. Labia svarbi tiesioginė gamtos turtų gavyba: žuvų gaudymas, medžioklė. Tačiau buvo užsiimama ir žemės ūkio gamyba: žemės dirbimu, naminių gyvulių veisimu, naminiais amatais – įvairių žaliavų apdorojimu. Todėl tuometiniai mainų santykiai – prekyba tarnavo tik trūkstamoms būtiniausioms gėrybėms ir papuošalams įsigyti.

VI-VII a. baltų giminėse pradeda irti gentinės santvarkos, atsiranda sričių kunigaikščiai ir su tuo susijęs kariaunų susidarymas. Prasideda feodalizacijos procesas tuo laiku turėjo atsirasti duoklės sričių valdovams tais laikais pageidaujamomis prekėmis: vašku, kailiais , medumi, o kariaunoms laikyti – maistu. Kariaunoms reikėjo ginklų, ginklams pasigaminti – metalų. Kunigaikščiai norėjo prašmatnių drabužių ir brangių metalų. Šiuos daiktus buvo galima įsigyti mainais už baltų turimas minėtas gėrybes.

Vokiečių pirkliai pradėjo lankyti Baltijos pakraščius jau 1158 m. Jie ginkluoti įsiverždavo į Baltijos jūros pakraščius ir pelningai išmainydavo savo prekes, išsiderėdavo, kad ir kitą kartą turėtų teisę vėl atvykti. Vokiečių įsigalėjimas Lietuvos ir kaimyninių kraštų prekybą pavertė vokiečių pasipelnmo ir ekonominio spaudimo įrankiu.

Svarbiu prekybos punktu tapo Rygos miestas (XII a.). Dauguvos prekyba sudarė vieną didžiojo prekybos kelio iš Šiaurės į Pietus šakų. Iš Rygos, kaip svarbaus prekybos centro, Lietuva iš Vakarų Europos gaudavo reikalingų prekių, o ten parduodavo savo žaliavas ir gaminius. Gedimino laikų prekyba pasižymi pastangomis išplėtoti ją savo šalyje ir pakelti ekonominį gyvenimą. Gediminas ėmė plėsti miestus ir pirmiausiai Vilnių, kuris yra prie Neries, įtekančios į Nemuną. Tokių būdu sostinė Vilnius tapo svarbiu valstybės prekybiniu centru, o Nemunas – svarbiausia Lietuvos prekybos arterija.

Gedimino įpėdiniai – Algirdas ir Kęstutis – išplėtė Lietuvos sienas iki Juodosios jūros. Vilniaus prekyba augo ir jame lankėsi Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirkliai, kurie Vilniuje galėjo laisvai prekiauti. Taigi Vilniuje susidaro naujas didelis prekybos ir amatų centras.

Tuo metu Lietuvoje būta vidinių tarpsritinių rinkos santykių. Vytautas uždraudė savo pavaldiniams prekiauti su žemaičiais. Jis palaikė prekybos ryšius su Pamario uostais, Rygos pirkliais, Naugardo ir Pskovo miestais, kurie kompensavo prekybinių ryšių nutraukimą su Prūsija ir Ordino uostais. Ordinas imdavosi prieš Lietuvą represijų: sulaikydavo pirklius, atimdavo prekes. Vytautas užmezgė prekybinius ryšius ir su pietų totoriais.

Karinių pajėgų stiprinimas Lietuvoje pareikalauja daug ginklų. Kunigaikščiams, ponams ir bajorams prireikia brangių medžiagų, retų prieskonių, gėrimų ir kita. Todėl buvo didinamos duoklės iš valstiečių, o didžiulės surinktų prekių atsargos buvo realizuojamos tolimuose kraštuose. Nebepakako vietinių bei vokiečių pirklių ir Vytautas pasikvietė žydus. Žydai greitai paplito po visą Lietuvą užėmė vyraujančią vietą prekyboje.

1387 m. Vilnius iš Jogailos gavo Magdeburgo teises. Jos įgalina miestiečius savarankiškai tvarkytis be feodalinių organų kišimosi į jų reikalus. XVI a. pradžioje Lietuvos prekyba buvo įtraukta į Hanzos prekybos sistemą, kurioje svarbiausi prekybos objektai buvo stambios ir masinės žaliavos: miško (statybinės medžiagos, medžio anglys, pelenai, derva, degutas, medus, vaškas, vilna, odos, kailiai, javai) ir žuvininkystės (menkės, silkės) produktai. Šios supirktos prekės Hanzos miesto pirklių buvo parduodamos į Olandiją, Škotiją, Angliją, Prancūziją ir į Skandinaviją. Iš Lietuvos buvo eksportuojami ir brangūs bebrų, kiaunių, lapių, šeškų ir sabalų kailiai. XVI a. antroje pusėje prasidėjo didesnio masto grūdų eksportas.

Seniausia importo į lietuvą prekė buvo druska. Taip pat buvo įvežama ir vilnoniai audiniai (gelumbė), metalai, ginklai, variniai katilai.

Vytauto laikais vokiečių pirkliai tapo tarpininkais tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, į kurias tos prekės patekdavo. 1424 m. buo pasirašyta Nešavos sutartis tarp Lietuvos ir Ordino. Ji suteikė Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių, Rusios ir kitiems pirkliams teisę laisvai keliauti po Prūsus, o prūsų pirkliams minėtose šalyse. Jie privalėjo mokėti
muitus ir sandėlių mokesčius. Prekes galėjo pardavinėti kur norėjo, o įvežtas – kitur išgabenti. Įsigali tikrai laisva prekyba.

Vytauto laikais buvo padėtas tvirtas pagrindas Lietuvos prekybai plėsti įvairiomis linkmėmis, bet ypač Baltijos jūros uostais. Etnografinėje ietuvoje ypatingas vaidmuo tenka Vilniaus ir Kauno prekybai, kurie užmezga plačius prekybinius ryšius. Tačiau didžiausios reikšmės turi prekyba su Baltijos uostais Dancingu, Karaliaučium, Klaipėda ir Ryga.

Su Baltijos šalimis baltų giminės palaikė prekybinius ryšius nuo seniausių laikų. Vokiečių ordino agresija į Prūsus sunaikino Prūsų prekybos centrą, vėliau jie savo kontrolėn paėmė ir Rygą, Klaipėdą Nemuno žiotyse. Sutriuškinus rdino galybę, vėl plačiai atsidaro prekybos durys į Baltijos uostus. Svarbiausias iš tų uostų buvo Dancingas, kuriame susitikdavo Baltijos jūros tolimų sričių pirkliai su Vakarų Europos pirkliais.

Iš Dancingo buvo išvežamos šos prekės: kviečiai, miltai, pelenai, medis, drva, odos, kailiai, linai, audiniai, geležis, varies. Į jį buvo atgabenama landrijos tekstilė, gelumbės, šilkas, pietų vaisiai. Dancingas palaikė prekybinius ryšius su Anglija, Škotija, Portugalija, Ispanija, Skandinavijos kraštais, Rusija. Taigi į tokius tarptautinius ryšius pamažu buvo įtraukta ir Lietuva per Dancingo prekybą.

Pagrindiniai Lietuvos prekybos objektai buvo miškai, kailiai ir odos, medus, vaškas, pelenaiderva, degutas, grūdai, mėsa, sviestas, salyklas, taukai, lašiniai, žuvys, gyvuliai (jaučiai, avys), kanapės, riešutai, sūriai. Importo dalykus į Lietuvą sudarė masinio vartojimo dalykai ir prabangos prekės, vartojamos feodalinės diduomenės: ponų, bajorų, dvasininkų, pralobusių žydų pirklių. Svarbus buvo ginklų importas. Itin svarbią vietą užėmė druska, padedanti konsrvuoti kitus produktus: mėsą, kumpius, sūrius, sviestą. Gausiai buvo importuojamos ir silkės, gelumbės ir kitos tekstilės prekės. Didėjo vyno importas, pradėtas vežti ir alus. Daug buvo įvežama gatavų produktų: drabužių, maisto prekių. Tarp įvežamų prabangos prekių būtina paminėti bižuteriją, aksomą, drobes, karolius, šilko gaminius, vynus, pietų vaisius, jūrų žuvis. Jos keliavo daugiausia iš Karaliaučiaus ir Dancingo.

Igai trukę karai su Maskva ir Švedija XVII-XVII amžiais suardė Lietuvos ekonominį gyvenimą, taigi ir prekybą. Karo metais nutrūkdavo ryšiai tarp kariaujančių šalių, užsidarydavo uostai. XVIII amžiuje atgijo prekyba, buvo atstatomi miestai. Pagyvėjo turgūs ir mugės – itin svarbūs vidinei šalies prekybai. Būta prekybininkų tarpininkų, smulkių supirkėjų, kurie keliaudami po kaimus, gabendavo įvairių prekių ir mainydavo jas į maisto produktus ar vertingas žaliavas. Tokie keliauninkai dažniausiai būdavo žydai.

Suklestėjo smuklės kaip papildoma priemonė išnaudoti valstiečiams, sugirdant jiems dvarų pagamintą degtinę. Smuklės atstodavo ir mažmeninės prekybos krautuvėles. Smuklininkai supirkdavo žemės ūkio produktų atliekas iš vastiečių ir jiems skolindavo pinigus, degtinę. Jie tapdavo dvarininkų ir valstiečių tarpininkais.

Dvarai patys gabendavo produktus į stambesnius prekybos centrus, prisipirkdavo sau ir valstiečiams reikalingų dalykų, kuriuos valstiečiai buvo verčiami pirktis iš dvaro. Įsigalėjo šlėktos ir prasidėjo prieštaravimai tarp jų ir miestų. Bajorai patys pradėjo gabenti į uostus savo ūkio ir miško produktus ir ten pat apsipirkti. Tai kliudė susidaryti stipresniam vietinių miestiečių luomui, neleido kauptis prekybiniam kapitalui. Miestiečių interesams kliudė ir šlėktos atleidimas nuo muitų mokėjimo už parduodamas ar perkamas prekes saviems reikalams. Tai skatino pačių dvarininkų apsirūpinimą be vietinio prekybinio aparato pagalbos.

Pirmas rimtas balsas dėl prekybos tvarkymo pasigirdo 1758 m. iš Mitzlerio de Kolofo. Jis smerkia monopolies ir sėkmingiausiu būdu, didinančiu valstybės turtingumą, laiko turėjimą šalyšje visa, ką galima namie pasigaminti. Jis siūlo šalyje steigti manufaktūras, fabrikus, skatinti gyventojus privilegijomis. Jo manymu, prekės privalo būti geros ir pigios, o keliai ir tiltai – prižiūrimi. Siūlė sudaryti prekybos sutartis su kitomis valstybėmis, pagerinti monetas, įkurti naują uostą Palangoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1431 žodžiai iš 4749 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.