Prievolės ir jų rūšys
5 (100%) 1 vote

Prievolės ir jų rūšys

112131

PLANAS

ĮŽANGA

1. PRIEVOLĖS SĄVOKA

2. PRIEVOLINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ BRUOŽAI

3. PRIEVOLĖS ŠALYS, OBJEKTAS, TURINYS IR FORMA

3.1. Prievolės šalys

3.2. Prievolės objektas

3.3. Prievolės turinys

3.4. Prievolės forma

4. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA

4.1. Pagal prievolės turinį

4.2. Pagal prievolės objekto apibrėžtumą

4.3. Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą

4.4. Regresinė prievolė

NAUDOTA LITERATŪRA

ĮŽANGA

Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o kartais ir valstybė, kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, teise laikinai naudotis tam tikru turtu, sumoka pinigus už paslaugas, teikia paskolą, atlygina nuostolius, padarytą žalą, atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas, perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas, vykdant ūkinę, komercinę ar kitokią veiklą. Taigi tarp teisės subjektų susidaro labai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių, kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą. Visi šie santykiai, sureguliuoti teisės normomis, apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai. Nežiūrint jų įvairovės pagal turinį ir juridinę prigimtį jie turi tam tikrus bendrus juridinius požymius, kurie duoda pagrindą juos klasifikuoti į atitinkamas grupes.

Prievolinė teisė sudaro civilinės teisės pošakį, t.y. jos normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių apimtis yra mažesnė negu civilinės teisės. Civilinės teisės reguliavimo dalyką apibrėžia Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (LR CK) 1.1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius taip pat šeimos santykius, o įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Tačiau jų apimtis mažesnė, palyginus su civilinės teisės dalyku, nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių, santykių, kylančių iš autorystės. Pasak doc. P. Rasimavičiaus, prievolinės teisės išskirtinė savybė – tai, kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, kurie pasižymi savo dinamiškumu, t.y. dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise, patikėjimo teise, laikinai naudotis įvairių paslaugų suteikimu, nepriklausomai nuo juridinio pagrindo, pavyzdžiui, dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, dėl turto nuomos, dėl įvairių paslaugų suteikimo, dėl žalos asmeniui ar turtui atlyginimo ir pan.

Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais: subjektų – prievolės šalių lygiateisiškumas, nuosavybės neliečiamumas, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopa civilinių teisių teismine gynyba, šalių ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

1. PRIEVOLĖS SĄVOKA

Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje. Joje buvo skiriama: asmens daiktinė teisė – teisė daiktui, asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.

Teisė asmeniui yra asmens laisvės suvaržymas, kuris verčia asmenį ką nors daryti arba ko nors nedaryti. Tokio asmens suvaržymo nebūtų, jeigu jo nevaržytų prievolės santykiai. Pagal romėnų teisės doktriną prievolė yra teisė reikalauti bet kurio veiksmo, tenkinančio turto interesą arba nuo to veiksmo susilaikyti. Pagal romėnų teisę pagrindinis skirtumas, kuris skiria daiktinę teisę nuo prievolinės yra tas, kad pirmumo ir sekimo teisę turi tik daiktinė teisė.

Kai kurių šalių teisės sistemose nėra apibendrintos prievolės sąvokos sampratos, kuri turėtų norminį pobūdį. Šių šalių teisės doktrinoje nagrinėjama bendra prievolės sąvoka. Ji taikoma prievolėms, atsirandančioms iš sutarčių arba iš prievolių dėl žalos padarymo, tačiau joje neanalizuojamos šių prievolių bendros ypatybės arba bendri principai.

Lietuvos teisės doktrinoje, įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose aktuose sąvoka „prievolė“ vartojama įvairiomis prasmėmis, pavyzdžiui, „prievolė“ kaip teisinis santykis; „prievolė“ kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų kreditoriaus naudai; be to, „prievolė“ kartais suprantama kaip dokumentas, kuriame išreikšta skolininko pareiga, pavyzdžiui, paskolos sutartis, vekselis, čekis ir kt.

Prievolė pagal savo juridinę prigimtį yra civilinių teisinių santykių rūšis, todėl ji gali atsirasti tiktai tarp tokių asmenų, kurie pagal įstatymą yra pripažįstami teisės subjektais. Pavyzdžiui, jeigu neveiksnus asmuo padarys žalą asmeniui ar turtui, tai tokio prievolinio teisinio santykio šalimi – skolininku bus ne žalą padaręs neveiksnus asmuo, o jo globėjas. Lietuvos teisėje prievolės sąvoka yra legali, t.y. apibrėžta įstatymu.

LR CK 6.1 straipsnis apibrėžia prievolę kaip teisinį santykį, „kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam
tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą“.

Iš šios sąvokos matyti, kad prievolė kaip prievolinis teisinis santykis turi tokių požymių, kurie leidžia juos nagrinėti kaip vieningą, glaudžiai tarpusavyje susijusią sistemą, o kita vertus, duoda galimybę juos atriboti nuo kitų teisinių santykių, pavyzdžiui, nuosavybės santykių.

2. PRIEVOLINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ BRUOŽAI

Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožai:

1. Prievolės subjektų apibrėžtumas. Jis pasireiškia tuo, kad prievoliniame teisiniame santykyje yra konkretūs teisės subjektai, kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas. Tuo tarpu nuosavybės santykiuose paprastai žinomas tik savininkas, o kam ir kokiu teisiniu pagrindu atsiras tarp savininko ir kito asmens prievoliniai teisiniai santykiai – nežinoma.

2. Prievolės dinamiškumas. Prievolė yra ekonominės apyvartos teisinė forma, o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška, nes materialinių vertybių perėjimas iš vienų subjektų kitiems susijęs su nuosavybės arba patikėjimo teisės perėjimu kitiems asmenims, arba įvairių paslaugų teikimu, pavyzdžiui, darbų atlikimu, pervežimu, laikinu turto pasinaudojimu ir pan.

3. Prievolės turinio apibrėžtumas. Prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori, o suteikia tik teisę reikalauti, kad skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių atlikimų, kurie sudaro prievolės turinį. Todėl prievolinėje teisėje prievolinio teisinio santykio šalių teisės ir pareigos, kurios sudaro prievolės turinį yra griežtai apibrėžtos konkrečiu kreditoriaus reikalavimu ir skolininko konkrečios pareigos atlikimu (pvz., grąžinti skolą 1000 Lt, atlyginti padarytą turtui žalą 5000 Lt)

4. Prievolės šalių subjektinių teisių gynimas. Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas turi subjektines teises ir pareigas prievolėje. Dažniausiai pažeidžiamos kreditoriaus subjektinės teisės, kai skolininkas ne laiku arba netinkamai įvykdo savo subjektinę pareigą. Kreditorius pažeistą savo reikalavimo teisę gali ginti teisme, t.y. priversti skolininką atlikti prievolėje numatytus veiksmus kreditoriaus naudai.

5. Prievolės tikslingumas. Prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to, kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus.

Kreditorius ar skolininkas to siekdamas priverstas užmegzti atitinkamus turtinio ar asmeninio neturtinio pobūdžio santykius, kurie sureguliuoti prievolinės teisės normų tampa prievoliniais santykiais.

Toks kreditorius ar skolininkas veikia tikslingai, o užmegzdamas prievolinius santykius su skolininku, įpareigoja pastarąjį atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus, kurie patenkina prievolės šalių poreikius ar interesus. Tokie skolininko veiksmai dažniausiai tiesiogiai atliekami kreditoriui, bet gali būti ir trečiojo asmens naudai, kurį nurodo kreditorius (LR CK 6.101 straipsnis).

3. PRIEVOLĖS ŠALYS, OBJEKTAS, TURINYS IR FORMA

3.1. PRIEVOLĖS ŠALYS

Prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai, kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių. Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai, fiziniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, t.y. ūkinės veiklos subjektai, ūkinės bendrijos, įvairios visuomeninės, politinės, labdaros organizacijos ir kt. Taip pat visuomeniniai susivienijimai, kuriems įstatymas pripažįsta juridinio asmens statusą. Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais.

Kiekvienas iš paminėtų teisės subjektų, išskyrus valstybę, kad galėtų būti prievolinio teisinio santykio šalimi, privalo turėti civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisės subjekto teisnumas suprantamas kaip galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas), kuris pripažįstamas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (CK 2.1 str.), o teisnumo turinys apibrėžiamas CK 2.4 straipsnyje. Teisės subjekto civilinis veiksnumas suprantamas kaip galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas, kurios atsiranda pasiekus pilnametystę (CK 2.5 str.).

CK 2.74 straipsnis apibrėžia juridinio asmens teisnumo pobūdį, nes jame nurodoma, kad juridinis asmuo turi civilinį teisnumą remiantis nustatytais jo veiklos tikslais.

Priklausomai nuo to, kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina, galima prievoles suskirstyti į dvi rūšis:

a) šalys ir prievolė

b) tretieji asmenys ir prievolė.

Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas. Kreditoriumi vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo. Kreditorius šią savo reikalavimo teisę gali perleisti kitam asmeniui (6.101 str.).

Skolininku vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, kurią pagal kreditoriaus reikalavimą privalo atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas taip pat turi teisę savo subjektinę pareigą kreditoriui perkelti kitam asmeniui, tačiau tiktai sutinkant kreditoriui.

Kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli
arba kiekvienoje iš prievolės šalių keli kreditoriai, bet vienas skolininkas, arba vienas kreditorius, bet keli skolininkai. Jeigu asmenų daugėtą prievolėje sudaro keli kreditoriai – vadinama aktyviu daugėtu prievolėje, o jeigu asmenų daugėtą sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugėtu prievolėje. Jeigu asmenų daugėtą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai, vadinama mišriu daugėtu prievolėje.

3.2. PRIEVOLĖS OBJEKTAS

Prievolės objektą sudaro tai, dėl ko tarp teisės subjektų susidaro prievoliniai teisiniai santykiai.

Pagal LR CK 6.3 straipsnį prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Prievolės, kurios atsiranda dėl pirkimo-pardavimo, nuomos, panaudos, paskolos ir kt. sutarčių sudarymo, objektu yra tam tikras daiktas. Pavyzdžiui, gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis, buto nuomos sutartis ir pan. Prievolės, kurios atsiranda dėl paslaugų teikimo, objektu yra veiksmai. Prievolėse, atsirandančiose iš sutarčių dėl darbų atlikimo, pavyzdžiui, rangos sutartis, objektu yra ne patys veiksmai, o tų veiksmų (darbo) rezultatai, kurie yra atskiriami nuo pačių veiksmų. Prievolėse, atsirandančiose iš autorinių sutarčių, objektu yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas objektyvia forma, pavyzdžiui, literatūros, mokslo, meno kūriniai. Tačiau yra tokių prievolių, kurių objektu yra veiksmų rezultatai, kurie neatskiriami nuo pačių veiksmų atlikimo.

3.3. PRIEVOLĖS TURINYS

Prievolės turinį sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai, kuriais šalys atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo, įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, atsirandančias iš prievolės.

Prievolėje kreditoriaus veiksmų esmė ta, kad jis turi teisę reikalauti iš skolininko atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų, o skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, kaip to reikalauja kreditorius.

3.4. PRIEVOLĖS FORMA

Kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų, o skolininko subjektinė pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra objektyvia forma. Civilinis kodeksas reikalauja, kad pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji išreikšta šia forma. Kadangi dauguma prievolių atsiranda įvairių sandorių (sutarčių) pagrindu, todėl jų forma turi esminę reikšmę pačiai prievolei atsirasti ir teisingai bei aiškiai apibrėžti jos šalių teises ir pareigas.

LR CK 1.71-1.77 straipsniai nurodo, kokie sandoriai (sutartys) turi būti sudaryti žodine, rašytine, notarine ar kitokia forma. Reikalaujamos sandorio (sutarties) formos nesilaikymas ne tik sudaro sunkumų nustatyti šalių subjektines teises ir pareigas prievolėje, bet ir pačią prievolę daro negaliojančia.

4. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA

Prievolių gausumas ir įvairovė sudaro objektyvų būtinumą jas klasifikuoti į rūšis ir sudaryti pagal jų būdingus požymius darnią sistemą. Įvairiose teisės sistemose, įstatymuose, taip pat teisės doktrinoje sukurti įvairūs kriterijai, kuriais vadovaujantis prievolės, t.y. prievoliniai teisiniai santykiai yra klasifikuojami į rūšis.

Europos teisės sistemoje labiausiai paplitęs ir pripažintas prievolių klasifikacijos kriterijus yra prievolių atsiradimo pagrindas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2016 žodžiai iš 4023 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.