Prievolės samprata
5 (100%) 1 vote

Prievolės samprata

1121314151617181

TURINYS

Įvadas ………………………………………………………………………………. 2

1. Prievolės samprata ir rūšys ……………………………………………………… 2

2. Prievolių atsiradimo šaltiniai …………………………………………………… 4

3. Sutarčių rūšys …………………………………………………………………… 7

4. Sutarčių galiojimo sąlygos ………………………………………………………11

5. Prievolių įvykdymo užtikrinimas ………………………………………………..15

6. Prievolių pasibaigimas …………………………………………………………..15

7. Atsakomybė už prievolių pažeidimą ……………………………………………17

8. Prievolių tarytum iš sutarčių samprata ir rūšys …………………………………19

9. Prievolės iš deliktų ir tarytum deliktų …………………………………………..22

Išvados ……………………………………………………………………………..23

Literatūros sąrašas …………………………………………………………………25

ĮVADAS

Šiuolaikinė civilinė teisė pasiekė nepaprasto tikslumo sudėtingoje turtinių santykių reglamentavimo srityje. Tačiau daugelis naujausių juridinių konstrukcijų formuluojamos iš pagrindinių, elementarių sąvokų ir kategorijų, sukurtų dar romėnų teisėje.

Romėnų teisė yra unikalus reiškinys žmonijos teisės istorijoje, tai aukščiausia teisės išsivystymo pakopa antikinėje visuomenėje. Romėnų teisė pirmiausia išsiskiria tuo, kad plačiai apima įvairiausias gyvenimiškas situacijas ir santykius. Romėnų teisėje ypač kruopščiai buvo suformuluoti įvairūs gyvybiškai svarbių privačios nuosavybės interesų gynimo būdai. Būtent romėnai remdamiesi iki tol sukaupta patirtimi, pirmą kartą asmeninę nuosavybę taip pat ir kitas turtines teises bei interesus, padarė meniško ir gana tobulo teisinio reguliavimo objektu. Romėnų teisės pagrindu susikūrė turtinga teisinė kultūra, tapusi bendru žmonijos turtu vėlesniuose civilizacijos vystymosi etapuose. Romėnų teisininkų veikla davė pradžią savarankiškam teisės mokslui.

Pagrindiniai romėnų privatinės teisės institutai buvo teisė į nuosavybę, teisė į daiktus, prievolės, įskaitant sutartis, šeimos teisiniai santykiai ir paveldėjimas. Prievoliniai santykiai senovės Romoje kaip ir mūsų dienomis turėjo didžiulę reikšmę. Prievolės buvo viena pagrindinių civilinių kategorijų, atsiradusių ir išsivysčiusių romėnų teisėje ir vėliau perimtomis bei įtvirtintomis daugelio šalių teisinėse sistemose. Remiantis romėnų teise šiose šalyse buvo sukurta prievolių teisė, kuri laikoma civilinės teisės pagrindu, pagrindiniu teisės mokslo objektu.

Prievolių teisė – viena pagrindinių bet kurios teisinės sistemos dalių. Šiuolaikinė prievolė – labiausiai paplitusi civilinių teisinių santykių rūšis, be kurios neįmanoma įsivaizduoti nei pilnaverčių ūkinių santykių nei normalaus visos valstybės ekonomikos funkcionavimo.

Sutartinės prievolės buvo svarbiausia teisinė forma senovės Romoje, remiantis kuria klostėsi ir buvo įtvirtinami augantys prekybos ir verslo veiklos ūkiniai santykiai. Romos teisė labai tiksliai reglamentavo visus teisinius savininkų santykius: pirkėjas ir pardavėjas, kreditorius ir skolininkas ir t.t.

1. PRIEVOLĖS SAMPRATA IR RŪŠYS

Prievolė apibrėžiama kaip “teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.”1 Prievolė – nėra veiksmai, tai – teisinis santykis, atsirandantis sandorių pagrindu, kurį sudaro vienos šalies teisė reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo, ir kitos šalies pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo.

Romėnų teisininkai prievolę apibrėždavo taip: prievolės esmė yra ne padaryti kokį nors daiktą ar servitutą mums priklausomu, o priversti asmenį kai ką duoti, atlikti tam tikrus veiksmus, arba ką nors suteikti. Prievolė – tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, jo skola kreditoriui, nesvarbu, ar tos skolos turinys yra veiksmai ar tam tikri materialūs dalykai. Geriausiai prievolės esmė atskleidžiama Justiniano Institucijose: „Obligatio est iuris vinculum, quo necessitate adstringimur alicuius solvendae rei secundum nostrae civitatis iura.” (prievolė yra teisiniai pančiai, kuriais mes pagal savo valstybės įstatymus priverčiame ką nors įvykdyti)2.

Vystantis civilinės teisės teorijai paskutiniais šimtmečiais buvo sukurta pakankamai vienoda prievolės samprata: prievolę nusako teisiniai santykiai, kurie suteikia vienam asmeniui (kreditoriui) teisę veikti kitą konkretų asmenį (skolininką) ir tas veikimas turi materialią išraišką. Kartais tai išreiškiama ir taip: prievolė yra teisinis santykis, kuris suteikia kreditoriui teisę reikalauti iš skolininko pateikti kokias nors gėrybes, turinčias materialinę vertę. Visi šie apibrėžimai ir sąvokos reiškia tai, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atliekami veiksmai, remiantis kuriais vyksta skolininko
teisių perdavimas kreditoriui. Taigi tampa aišku, kad prievolių veikimo sritis – tai apyvartos sfera, t.y. daiktų judėjimas erdvėje juos parduodant, keičiant, išnuomojant ir kt. Tačiau prievolės atsiranda ir tada, kai asmeniui ar jo turtui padaroma žala neteisiniais veiksmais ir iškyla būtinumas atlyginti padarytą žalą, taip pat ir tada, kai kas nors įsigyja turtą be pakankamo įsigijimui pagrindo, taigi ir privalo jį grąžinti.

Šiuolaikinė prievolės turinio samprata susideda iš skolininko pareigų ir atitinkamų kreditoriaus teisių reikalauti šių pareigų vykdymo. Skolininko pareigos gali būti labai įvairios, todėl labai įvairus gali būti ir prievolės turinys. Tai gali būti pareiga perduoti daiktą kito žmogaus nuosavybėn sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, tai gali būti pareiga ką nors daryti, arba pareiga susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (pastatyti namą, netrukdyti nuomotojui naudotis turtu), galų gale tai gali būti pareiga sumokėti sugadinto daikto vertę. Bendrai, bet kokie veiksmai, neuždrausti įstatymu, gali būti skolininko pareigų objektu.

Bet kokia prievolė turi du elementus – tai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio ir skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi prievolė yra teisinė forma, kuria žmonės,

reguliuodami tarpusavio santykius, tenkina įvairiausius savo poreikius.

“XII lentelių” įstatyme teigiama, jog skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu: neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti, surišti virve arba grandine, o jei skolos ir po to nesumokėdavo, užmušti ar parduoti į vergiją. Prievolinių santykių evoliuciją Romoje sąlygojo ūkio vystymasis, perėjimas nuo natūralaus prie mainų ūkio. Plečiantis civilinei apyvartai, atsirado naujos sutartys, sudaromos ne taip formaliai, taip pat švelnėjo skolininko atsakomybė. Šis procesas baigėsi skolininko asmeninės atsakomybės pakeitimu turtine.

Senovės Romoje kreditorius galėjo reikalauti kažko tik iš skolininko , t.y. asmens, susijusio su juo prievoliniu teisiniu santykiu. Todėl skolininko pareiga buvo atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų. Prievolės kaip ir daiktinės teisės objektas gali būti daiktas. Tačiau esant prievoliniams teisiniams santykiams kreditorius galėjo reikalauti jį grąžinti tik iš skolininko. Prievolė yra laikina, t.y ji baigiasi įvykdžius tam tikras sąlygas, be to nuo pat prievolės atsiradimo pradžios numatytas jos pasibaigimo laikas (įvykdymas). Ji grindžiama šalių lygybės principu t.y. kreditoriaus valdžia skolininkui nebuvo tokia, kurią turėjo tėvai vaikams arba patronas išlaisvintiesiems.

Romos teisininkai skirstė prievoles į dvi arba keturias grupes. Pagal Gajaus klasifikaciją prievolės buvo skirstomos į dvi grupes: prievolės atsirandančios iš sutarčių (ex contractu) ir prievolės iš teisės pažeidimų (ex delictu). Tačiau prie šių grupių Gajus, vėliau ir Justiniano kodeksas priskiria dar dvi: prievolės atsirandančios tarytum iš sutarčių ir prievolės tarytum iš deliktų.3 Samprata “tarytum” (quasi) priskiriama tokiems susitarimams, kurie panašūs į sutartis arba priskiriama veiksmams, panašiems į teisės pažeidimus (deliktus), bet nėra nei sutartys nei deliktai.

Pagal subjektų teisių ir pareigų santykį prievolės skirstytos į vienašales ir dvišales, o šios savo ruožtu galėjo būti lygiavertės arba sinalagmatinės, paprastai kylančios iš konsensualinių sutarčių, išskyrus mandatum (pavedimo sutartis), ir nelygiavertės, kylančios iš realinių sutarčių, išskyrus paskolas.

Principiato laikotarpiu buvo atsiradusi nauja prievolių rūšis – obligationes naturales. Tai prievolės, kurių įvykdymas neužtikrintas ieškinio teise, nors jos ir turėjo tam tikrą teisinę reikšmę (pvz., kai trečiasis asmuo sumoka vergo skolą). Šioms sutartims, trūko vieno iš esminių prievolės elementų. Visos šios rūšies sutartys pasižymėjo vienu bendru bruožu – skolininkas negalėjo reikalauti kreditoriaus grąžinti išmokėtų sumų net ir motyvuodamas tuo, kad nežinojęs, jog minėta prievolė yra obligationes naturales.

2. PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO ŠALTINIAI

Prievolės atsiradimo šaltiniai labai įvairūs. Daugelis įtvirtinti pačiuose įstatymuose – obligatio ex lege, tačiau dauguma atsiranda kaip veiksmų rezultatas. Šie veiksmai gali būti arba teisės pažeidimai, deliktai (vagystė, svetimo daikto sugadinimas ar sunaikinimas) arba teisiniai aktai t.y. sutartys (pirkimo-pardavimo, paskolos sutartis).

Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo šaltiniai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties (obligationes quasi ex contractu), bei panašios į prievoles, kilusias iš deliktų (obligationes quasi ex delicto). Tokia prievolių klasifikacija pateikta Justiniano kodifikacijoje.

Sutartis – tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius. Sutartys buvo svarbiausias prievolių atsiradimo šaltinis. Jau seniausiais laikais žmonės skolinosi, mainė, dovanojo, tačiau šie veiksmai dar neturėjo prievolinio teisinio pobūdžio. Apgaulė, žodžio nesilaikymas ir kita sukeldavo tokią pat nukentėjusiojo
reakciją kaip ir bet kuri kita skriauda – kerštą. Tačiau pasitikėti vien kerštu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todėl jis stengėsi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Todėl ir valstybės valdžia ėmė reguliuoti sutartinius santykius. Iš pradžių skolininkas galėjo gintis nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, o vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas ir nors šis išieškojimas iš esmės dar buvo savivalė, bet jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybės.

Pereinamoji sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – nexum, egzistavusi jau iki priimant “Dvylikos lentelių” įstatymus. Formos atžvilgiu tokia sutartis buvo analogiška mancipacijai. Ji buvo sudaroma dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui. (libripens). Svarbu, kad skola turėjo būti grąžinama tokia pačia forma, kaip ir sudaroma sutartis: santykius galima buvo nutraukti tik tokia pačia forma, kokia jie sukurti. Taigi ir paprastas pinigų grąžinimas nereiškė tinkamai įvykdžius sutartį. Nexum formuluotėje jau yra įtvirtinta sankcija, kuri taikoma skolininkui laiku nesumokėjus skolos. Jeigu skolininkas negrąžindavo skolos tai įgaudavo galią pasekmės, numatytos nextum sudarymo momentu. Skolininką galėjo net galėjo parduoti į arba ketvirčiuoti.

Tik Petelijaus įstatymas (lex Poetelia)4 326 m. uždraudė kaustyti skolininkus grandinėmis, išskyrus tuos, kurie patekdavo kreditoriui įvykdę nusikaltimą, (pvz. vagis, pagautas nusikaltimo vietoje), visiškai atšaukė teisę užmušti ar parduoti trans Tiberium ir pagaliau, panaikino nexum vykdomąją galią. Nuo šiol kreditorius privalėjo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą teisme ir gauti teismo nuosprendį – judicatum. Taigi nexum, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisinių padarinių ir užtikrinta gynyba, remiantis ieškiniu. Nexum – tai vienintelė sandorio, sukeliančio prievolės atsiradimą, forma “Dvylikos lentelių” įstatymuose.

Respublikos laikotarpiu, plėtojantis civiliniams turtiniams santykiams, atsirado naujų turtinių santykių, kurių net patys sumaniausi romėnų teisės interpretatoriai negalėjo įsprausti į ankštus mancipatio ir nexsum rėmus. Naujiems santykiams išreikšti reikėjo rasti naujų, lankstesnių teisinių formų, kurios galėtų teisiškai išreikšti tuos santykius. Ir tokios formos palaipsniui pradėtos kurti.

Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo sponsio arba stipulatio sutarties atsiradimas. Nėra žinoma, kada tiksliai ji atsirado. “Dvylikos lentelių” įstatymuose šios sutarties formos nėra, tačiau lex Aąuilia, priimtas apie 287 m., stipulatio jau minima. Stipulatio reiškė formalų žodinį susitarimą klausimo ir atsakymo forma. Vėliau romėnai apskritai atsisakė konkrečios formulės ir stipuliacijos sutarčiai sudaryti užteko abstraktaus klausimo ir atitinkamo atsakymo į jį. Savo abstrakčios ir lanksčios išraiškos dėka, stipulatio greitai paplito ir imta naudoti įvairiausiems santykiams įforminti.

Stipulatio – taip pat formalus sandoris, kaip ir nexum, bet tai jau abstraktus susitarimas. Formos atžvilgiu ją galima laikyti tam tikra jungiamąja senosios ius civile ir naujų gyvenimo keliamų poreikių išraiškos grandimi. Viena vertus, ji, kaip ir nexum, – dar formali sutartis, tačiau, kita vertus, jau grindžiama paprastu skolininko pažadu, o tai visiškai nebūdinga senajai ius civile.

Didelę įtaką prievolių teisės raidai turėjo ir formuliarinio proceso atsiradimas. Žinoma, kad formuliarinis procesas suteikė pretoriui galimybę imtis ginti net ir tuos asmenų tarpusavio santykius, kurių formaliai negynė ius civile. Pretorius gana aktyviai naudojosi tokia galimybe ir būtent tokiu būdu buvo pripažinta gana daug naujų prievolinių teisinių santykių.

Senoji ius civile žinojo tik formalius sandorius, tačiau vėliau pamažu imta pripažinti ir tam tikrų neformalių sutarčių užtikrinimas ieškiniais. Senosios sutarties formos dažnai užgoždavo tikrąją šalių valios išraišką. Sutartis, sudaryta apgaule ar prievarta, galiojo: tai kas pasakyta, negali būti sunaikinta netgi esant neginčijamiems įrodymams. Vėliau vis daugiau dėmesio kreipiama į šalių vidinę valią. Valiai, o ne jos išorinei išraiškai pripažįstama tikroji bet kurio sandorio kuriamoji galia.

Prievolėje ėmė vyrauti turtinis aspektas. Skolininkas buvo visiškai atleistas nuo asmeninės atsakomybės ir atsakė turtu. Įsigalėjo principas, kad prievolė realiai egzistuoja tik jeigu jos dalyką galima išreikšti pinigais. Taigi prievolė tampa tam tikra teise į skolininko turtą.

Daugėjo sutarčių, ginamų ieškiniais, ir nusistovi tam tikri prievolių tipai. Romėnų teisei būdinga tai, kad prievolių teisė plėtojosi ne pagal bendrąjį principą, teigiantį, jog galioja bet koks susitarimas, neprieštaraujantis įstatymui, o kita linkme – nustatant vis naujus sutarčių tipus. Stebėdama poreikius, romėnų teisė sankcionuodavo konkrečius sutarčių tipus. Pamažu sankcionuota tiek daug sutartinių santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius. Vis dėlto kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėjo įrodyti ne tik ją esant, bet ir nurodyti, kokį žinomą tipą ji atitinka, kokį ieškinį galima pateikti (qua actione). Šis principas yra
sutarčių dalijimo į contractus ir pacta pagrindas. Contractus – tai teisės pripažintos ir ieškiniais garantuojamos sutartys. Pacta – tai susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios: “nuda pactio obligationem non parit”5 Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta. Jie vadinami pacta vestita.

3. SUTARČIŲ RŪŠYS

Romos teisininkai suklasifikavo visas jiems žinomas sutartis į tam tikrą sistemą. Pagal prievolės atsiradimo pagrindą Gajus visas sutartis suskirstė į keturis tipus: jeigu prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo (consensus) – sutartis vadinta konsensualine; jeigu ji kyla iš daikto (res) perdavimo – realine; jeigu prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę (verbis) – verbaline; jeigu prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma (litteris) – literaline.

Kiekvienas sutarčių tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis. Ši klasifikacija reiškė išsamų, teisės pripažįstamų sutarčių sąrašą. Tuo tarpu gyvenimas kėlė vis naujus reikalavimus. Todėl kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutartį, kuri neatitiko jokio tipo, viena šalis jau įvykdė prisiimtą prievolę, o kita – ne. Ilgainiui tokios sutartys buvo pripažintos. Šių sutarčių teisinę galią galutinai pripažino Justiniano kodifikuota teisė. Viduramžių teisininkai jas pavadino bevardėmis sutartimis {contractus innominati). Bevardes sutartis galima priskirti prie realinių sutarčių grupės, kadangi jos pripažintos tik vienai iš šalių jau įvykdžius įsipareigojimą. Pripažindama bevardes sutartis, romėnų teisė žengė didelį žingsnį visiškai įgyvendindama principą pacta sunt servanda.

Verbalinės sutartys. Verbalinėmis arba žodinėmis sutartimis vadinamos sutartys, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda iš tam tikros žodinės formulės. Svarbiausia žodinės sutarties rūšis buvo sponsio arba stipulatio. (stipuliacija). Sponsio sutartis buvo sudaroma tik tarp piliečių ištarus tam tikrą žodžių formulę. Manoma, kad sponsio iš pradžių buvo tam tikra priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą. Stipuliacijos forma irgi labai paprasta: kreditoriaus klausimas ir skolininko atsakymas turi atitikti tam tikrą formulę, atsakymas turi visiškai atitikti klausimą, pvz., kai prašoma šimto, negalima žadėti dešimt. Klausimas ir atsakymas turi būti žodiniai, o tai reiškė, kad sudarydamos sutartį šalys turi būti vienoje vietoje. Vos tik atsiradus stipulatio sutartims jos pradėtos vartoti ne tik dviejų, bet ir kelių asmenų teisiniams santykiams įforminti, kai vieną iš šalių atstovauja ne vienas bet keli dalyviai.

Stipuliacijos sutartis sukurdavo abstrakčią prievolę, kuri rėmėsi vien tik kreditoriaus klausimu ir debitoriaus atsakymu. Stipuliacijos prievolės buvo griežtai vienašalės: kreditorius – tik kreditorius, skolininkas – tik skolininkas. Kreditorius galėjo reikalauti tik to, kas pažadėta, be jokių priedų: nei nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, atlyginimo, nei procentų.

Dėl savo formos paprastumo ir lankstumo stipuliacija greitai tapo universalia sutartimi. Ji maksimaliai palengvino skolos įrodinėjimą teisme: ieškiniui pagrįsti pakako įrodyti stipuliacijos faktą. Laikui bėgant stipuliacijos sutartis dar labiau supaprastėjo, sumažėjo jos formalizmas.

Rašytinės sutartys. Teisinė rašytinių sutarčių prigimtis pasireiškia tuo, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto, žodinio šalių susitarimo, bet turi būti įforminta raštu. Rašytine sutartimi buvo įforminamos tik piniginės prievolės. Todėl jos nebuvo tokios patogios kaip stipuliacija. Bet rašytinė sutartis turėjo tokį privalumą, kad ją galėjo sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat ir nebyliai.

Viena iš ankstyviausių rašytinės sutarties formų buvo įrašas romėnų ūkio apskaitos knygose, kurios buvo pildomos itin kruopščiai. Jeigu kreditorius savo knygoje įrašydavo paskolintą sumą, o skolininkas pripažindavo šią skolą ir taip pat įrašydavo į savo knygą, tai buvo traktuojama kaip rašytinė sutartis. Rašytine sutartimi buvo įforminamos tik piniginės prievolės. Ji buvo taikoma tik romėnams, nes tarp peregrinų plačiai praktikuota kitokios sutartys: syngraphae ir chirographa. Chirographum – tai skolininko parašytas dokumentas, liudijantis jo skolą, o syngrapha – dokumentas, kuriame įforminta abiejų šalių prievolė, patvirtinta kreditoriaus ir skolininko parašais ir antspaudais.6

Realinės sutartys. Realinėmis vadinamos sutartys, kurių galiojimui nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama, kad būtų faktiškai perduotas daiktas. Iki to laiko, kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Seniausia žinoma realinė sutartis yra mutuum – neformali paskola. Mutuum teisinė esmė yra ta, kad viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) tam tikrą sumą pinigų arba kitokių daiktų. Pasibaigus nustatytam terminui arba kreditoriui pareikalavus, jam (kreditoriui) turėjo būti grąžinama toks pats tokių pačių daiktų kiekis. Taigi paskolos objektu galėjo būti tik tokie daiktai, kurie turėjo rūšies požymius t.y. kuriuos galima išmatuoti, sverti, skaičiuoti.

Klasikiniai teisininkai mutuum jau laiko sutartiniais santykiais ir ieškinius iš jų atskiria nuo
ieškinių dėl nepagrįsto praturtėjimo. Antai, Paulius nurodo, kad paskolos santykiams nepakanka paprasto pinigų perdavimo, o būtina, kad šalių valia nustatytų paskolos santykius.

Realinės sutartys atsirado kartu su daiktų perdavimu. Realinės sutartys – tai sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama faktiškai perduoti daiktą. Kol daiktas neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Romėnai žinojo keturias rūšių realines sutartis: paskolos (sunaudojamų daiktų), nesunaudojamų daiktų panaudos, pasaugos ir įkeitimo.

Konsensualinės sutartys – tai tokios sutartys, kurios atsirasdavo iš paprasto šalių susitarimo. Tai pirkimo – pardavimo, nuomos, bendrovės, pavedimo sutartys.

Pirkimo – pardavimo sutartis (emptio – venditio). Seniausiais laikais pirkimas – pardavimas buvo atliekamas mancipacijos keliu. Vėliau mancipuojami buvo tik res mancipi, o nemancipuojami buvo perleidžiami cesijos arba tradicijos būdu. Visais šiais atvejais iškildavo daiktinės nuosavybės teisės perdavimo aktas, o susitarimas dėl daikto pardavimo jokios reikšmės neturėjo. Vėlesniais laikais buvo pripažinta paprasta konsensualinė pirkimo – pardavimo sutartis.

Pagrindiniai pirkimo – pardavimo sutarties elementai buvo pirkimo -pardavimo dalykas – merx, ir kaina – pretium. Pardavimo dalyku galėjo būti bet koks daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę (res corporales, incorporales), net būsimi daiktai, pvz. sekančių metų derlius. Kaina turėjo būti išreikšta tam tikra pinigų suma. Jeigu sandorio kaina buvo nurodoma ne pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu, tai buvo laikoma, kad sudaryta ne pirkimo – pardavimo, o mainų sutartis. Kaina turėjo būti certum, t.y. apibrėžta ir tikra, reali, o ne dėl akių nurodyta tik tam, kad paslėptų dovanojimą.

Kaina buvo nustatoma laisvu šalių susitarimu, teismas nespręsdavo ar ji teisinga. Tik viena Diokleciano7 konstitucija nustatė išimtį: nekilnojamojo turto pardavėjas, gavęs mažiau kaip pusę jos vertės, turėjo teisę reikalauti sutartį panaikinti.

Pirkėjas turėjo iš esmės vieną pareigą – sumokėti sutartą kainą. Tuo tarpu pardavėjo pareigos sudėtingesnės. Kadangi sutarties tikslas – perkelti nuosavybės teisę pirkėjui, tai pagrindinė pardavėjo pareiga – perduoti daiktą natūra. Bet ką daryti, jeigu vėliau pasirodytų, kad pardavėjas nebuvo savininkas. Šiuo atveju buvo taikoma vadinama evictio, t.y. daiktas, kuris trečiojo asmens teismo keliu iš pirkėjo gali būti atimtas. Tam, kad būtų apsaugoti pirkėjo interesai evikcijos atveju, buvo nustatyta, jog pirkėjas galėjo reikalauti iš pardavėjo nuostolių atlyginimo jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip.

Nuomos sutartis (locatio – conductio) ir jos rūšys. Romoje buvo trys nuomos sutarties rūšys:

Daiktų nuoma (locatio – conductio rei). Šia sutartimi viena šalis – nuomotojas įsipareigoja

perduoti daiktą naudojimuisi kitai šaliai – nuomininkui, o pastaroji mokėti nuomos mokestį. Skirtingai negu pradavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje, nuomotojas atsakė netgi tuo atveju, kai negalėjo perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių aplinkybių. Tokiu atveju jis negalėjo reikalauti ir nuompinigių.

Darbo jėgos samdos, paslaugų sutartis (locatio – conductio operarum). Pagal šią sutartį vienas

laisvas žmogus patenka kito dispozicijon, t.y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą, pvz. parsisamdo vežiku. Paprastai šios sutarties dalyku galėjo būti tik “juodi” (fiziniai) darbai.

Rangos sutartis (locatio conductio operis). Pagal šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už

nustatytą atlyginimą atlikti kito asmens naudai tam tikrą darbą, pvz., pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakytojo, nes kitaip buvo laikoma, kad sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Nuo darbo jėgos samdos sutarties skiriasi tuo, kad rangovas turėjo perduoti užbaigto darbo rezultatą.

Pavedimo sutartis (mandatum). Pavedimo sutartimi vienas asmuo paveda kitam atlikti kokį nors vieną ar kelis veiksmus, o asmuo, kuriam pavesta atlikti, įsipareigoja tai padaryti neatlygintinai. Nuo samdos ši sutartis skiriasi tuo, kad ji yra neatlygintina. Prievolės pagal šią sutartį yra asmeninio pobūdžio. Jos pasibaigia vienos šalies mirtimi arba atsisakymu nuo sutarties. Pavedimo dalyką sudarė tiek juridiniai veiksmai (sandorių sudarymas, procesiniai veiksmai), tiek faktinio pobūdžio paslaugos (neatlygintinas rūbų sutvarkymas).

Romos teisininkų nuomone, mandatum yra kilusi iš visuomeninės pareigos ir draugystės, o pareigos vykdymas ir užmokesčio už tai gavimas, romėnų požiūriu nesuderinami dalykai. Jeigu už tokio veiksmo įvykdymą buvo imamas užmokestis, tai pavedimo sutartis tapdavo nuomos sutartimi. Atlikęs pavestus veiksmus asmuo galėjo gauti dovaną: tai buvo pripažinta ir leistina. Pavedimo sutartis buvo nutraukiama vienai ar kitai šaliai atsisakius nuo sutarties, o taip pat vienai iš jų mirus.

Bendrovės sutartis (societas). Istoriškai bendrovės sutartis išsivystė iš consortium, t.y. brolių susitarimo po tėvo mirties turto nesidalyti, o ūkininkauti bendrai. Todėl ir vėliau bendrovės narių santykiai iš dalies atspindėjo giminystės santykius. Pvz., bendrovės nariai tarpusavyje atsakė už culpa in concreto, t.y. buvo reikalaujama, kad kiekvienas narys
reikalais rūpintųsi kaip savaisiais.

Buvo keturios bendrovių rūšys:

Pilnoji (societas omnium bonorum). Tokiai bendrovei priklausė visas jos narių turtas, net įgytas

atsitiktinai, pvz., paveldėtas iš pašalinio asmens;

Ribota bendrovė (societas quesus). Jai priklausė tik tas turtas, kuris buvo įgytas bendrovės

ūkinės veiklos dėka;

Societas unius negotiationis, kuri buvo steigiama tam tikrai ekonominės veiklos sričiai. Pvz.,

susitariama, kad bendrai bus vykdoma prekyba, o likusiose srityse bendrovės nariai veiks atskirai.

Laikina bendrovė (societas unius rei). Tokios bendrovės buvo steigiamos tam, kad būtų galima

sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį, pvz., bendrai nupirkti dvarą.

Bendrovės sutartis turėjo labai asmeninį pobūdį. Ji sugriūdavo mirus bent vienam bendrovės nariui ir galėjo būti bet kuriuo metu panaikinta bent vieno nario reikalavimu.

Paktai. Laikui bėgant atsirado ypatinga susitarimų rūšis, kurių negalima buvo priskirti nei prie tipinių, nei prie bevardžių sutarčių. Tokius susitarimus romėnai vadino “pacta”(paktais). Jie buvo panašūs į konsensualines sutartis, nes įsigaliodavo nuo susitarimo momento.

Paktas buvo savanoriškas šalių susitarimas užbaigti ginčą. Toks susitarimas užkirsdavo kelią potencialiam ieškovui imtis procesinių veiksmų. Dažnai paktais buvo norima arba panaikinti debitoriaus atsakomybę, arba ją sumažinti (paktai didinantys debitoriaus atsakomybę buvo nepripažįstami). Paktą galima buvo sudaryti pasirašant pagrindinę sutartį arba po to.

Atskirai buvo išskiriami pretoriaus paktai. Pretoriai kartais gynė tokius susitarimus, kurie ius civile požiūriu neturėjo sukurti prievolės. Pretoriai galėjo pripažinti teisę į ieškinį, pagrįstą faktu (actionem in factum), jeigu nuspręsdavo, kad to reikalauja tikslingumo principas arba svarbus visuomeninis interesas. Tokie susitarimai buvo ginami pretoriniais ieškiniais in factum, viduramžiais pavadinti pretorių paktais (pacta pretoria).

4. SUTARČIŲ GALIOJIMO SĄLYGOS

Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai kiekvienos sutarties elementai yra: sutarties objektas arba dalykas, sutarties pagrindas ir šalių valia bei jos išreiškimo būdas.

Sutarties objektas yra tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę iš jo reikalauti. Sutarties objektu gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo. Kad sutartis nebūtų niekinė, jos dalykas turi atitikti keturias sąlygas: juo negali būti veiksmas, ar susilaikymas nuo jo prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams, jis turi būti įmanomas įvykdyti, jis turi tenkinti kreditoriaus interesus, jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiam asmeniui, ir pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo.

Neprieštaravimas teisei ir geriems papročiams. Pasižadėjimas padaryti nusikaltimą buvo pripažįstamas niekiniu. Niekiniu taip pat pripažintas įsipareigojimas, prieštaraujantis geriems papročiams, pavyzdžiui, nesituokti arba testamentu palikti turtą tam tikram asmeniui. Gajus teigė, kad prievolė neatsiranda, jeigu kažkas įsipareigoja atlikti veiksmus, prieštaraujančius geriems papročiams, pavyzdžiui, apvogti arba įžeisti Titijų (si quis de ea re mandet, ąuae contra bonos mores est, non contrahit obligationem veluti, si tibi mandem, ut Titio furtum aut iniuriam facias)8. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir Justiniano Institucijose.

Galimumas įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą. Nėra nei prievolės, nei sutarties, jei veiksmo neįmanoma įvykdyti fiziškai arba teisiškai (pvz., niekinis bus įsipareigojimas perduoti daiktą, neegzistuojantį gamtoje). Esant dvišalei sutarčiai, jeigu vienos šalies įsipareigojimas neįvykdomas, kitai šaliai taip pat nėra prievolės. Tačiau, jeigu ši savo prievolę jau įvykdė, gali tai, ką įvykdžiusi, išsireikalauti. Tik vėliau teisės mokslas priėjo išvados, kad sąžiningi pirkėjai, turintys nuostolių dėl niekinės sutarties, gali pareikšti ieškinį ir reikalauti iš nesąžiningos šalies atlyginti nuostolius.

Kreditoriaus interesų tenkinimas. Prievolės objektas turi tenkinti kreditoriaus interesus, būti jam naudingas. Ulpianas sakė: „Kiekvienas turi gauti tai, kuo yra suinteresuotas (ąuodsua interesi), tuo tarpu aš visiškai nesu suinteresuotas tuo, kad kažkas būtų duodama kitam.“9 Nesant naudos, teisėjas, turintis priteisti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius, negali nieko priteisti. Vadinasi, nesant ieškinio, nėra ir prievolės. Šitaip galėjo atsitikti trim atvejais: kai prievolės objektas jau priklauso kreditoriui, nes nėra jokio intereso tapti savo daikto kreditoriumi; prievolėms, kilusioms iš sutarčių, būtinas piniginis kreditoriaus interesas, kad jį būtų galima įvertinti pinigais; jeigu sutarties objektas nėra apibrėžtas.

Sutarties objektas turėjo būti tiksliai nurodytas, kad teisėjas galėtų jį įvertinti pinigais (pvz., rugių – kiekį). Prievolės objektas galėjo būti tiek individualiais, tiek ir rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Dėl skolininko kaltės žuvus rūšiniais požymiais apibrėžtam daiktui, prievolė nesibaigė (genus perire non censetur), nes, romėnų manymu, rūšis negali žūti. Skolininkas privalėjo grąžinti tokį patį kiekį tos pačios rūšies daiktų. Žuvus individualiais požymiais
apibrėžtam daiktui, prievolė baigdavosi, nes taikytas principas, kad nepakeičiamas daiktas žūsta kreditoriaus nenaudai (species perit ei cui debetur). Species žuvus dėl skolininko kaltės, prievolė vis tiek baigdavosi, tačiau kreditorius įgydavo teisę reikalauti atlyginti susidariusius nuostolius.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4653 žodžiai iš 9201 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.