Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių ir jo nustatymas
5 (100%) 1 vote

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių ir jo nustatymas

112131415161

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių ir jo nustatymas

ĮŽANGA 2

I. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ 4

1. PAVOJINGA VEIKA 6

2. NUSIKALSTAMOS PASEKMĖS 7

II. PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP PAVOJINGOS VEIKOS IR PAVOJINGŲ PASEKMIŲ IR JO NUSTATYMAS 10

1. BŪTINOSIOS PASEKMIŲ KILIMO SĄLYGOS TAISYKLĖ IR JOS NUSTATYMAS. 12

2. BŪTINASIS IR ATSITIKTINIS PRIEŽASTINIS RYŠYS IR JO NUSTATYMAS. 13

3. PRIEŽASTINIO RYŠIO NUSTATYMO SVARBA BYLOSE DĖL NUSIKALTIMŲ ŽMOGAUS GYVYBEI 14

4. PRIEŽASTINIO RYŠIO NUSTATYMO PROBLEMOS PRAKTINIAME DARBE. 16

IŠVADA 20

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 21

ĮŽANGA

Žmonija išgyveno tūkstantmečius, išnyko vienos valstybės, atsirado kitos, keičiasi valstybių formos, jų valdovai, vyriausybės. Žmonija pasiekė aukštą civilizacijos lygį, įveikė daug, kaip atrodė, neįveikiamų problemų, tik nusikalstamumo problema iki šiol atrodo neįveikiama.

Nuo seno žmonių ir valstybės interesams apginti yra nustatomas draudžiamų veikų ratas. Žmogus pažeisdamas savo veiksmais draudimą, padaro žalą teisiniams gėriams – nusikaltimą, todėl jis susilaukia neišvengiamos pasekmės – bausmės. Nusikaltimo ir bausmės pagrindu formuojama baudžiamoji teisė.

Ilgus šimtmečius į bausmę buvo žiūrima tik kaip į atpildą už padarytą nusikaltimą. Bausmė tebuvo keršto aktas ir priemonė įbauginti kitus.

Jau seniai užmarštyje tie laikai, kai bausmėmis buvo siekiama sunaikinti nusikaltėlį, o ne paveikti jo elgesį norima linkme. Dabar jau daugelyje valstybių atsisakyta mirties bausmės ir istoriniuose veikaluose minimi faktai apie tai, kaip žiauriai buvo baudžiami nusikaltėliai, kaip jie būdavo žalojami ir net už mažiausią nusikaltimą skiriama mirties bausmė, dabar kelia siaubą. Sunku patikėti, kad prasikaltę asmenys būdavo deginami, nukirsdinami, paskandinami, atiduodami sudraskyti laukiniams žvėrims, gyvi užkasami į žemę.

Daug laiko praėjo, kol pagaliau buvo suprasta, kad daug naudingiau nuteistąjį panaudoti kaip darbo jėgą, nei sunaikinti ar sužaloti, taigi ilgainiui atsirado kitokių rūšių bausmės – nuteistųjų darbas kasyklose, katorgos darbai.

Nors dabar bausmės nėra tokios žiaurios, jomis vis dėlto suvaržomas kaltininko statusas, todėl labai svarbu tinkamai, visapusiškai ir išsamiai įvertinti kaltininko padarytą veiką.

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ [1,5]

Kad teisingai būtų pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis, buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį. Mokymas apie nusikaltimo sudėtį atspindi formalius nusikaltimo sudėties požymius: objektyvių ir subjektyvių elementų požymius, tuo pačiu leisdamas atsakyti į klausimą ar buvo padarytas nusikaltimas ir koks nusikaltimas padarytas.

Kvalifikuotojas – kvotėjas, tardytojas, teisėjas, spręsdamas ar veika gali būti laikoma nusikaltimu, sutapatina jos požymius su konkrečia nusikaltimo sudėtimi, numatyta baudžiamajame įstatyme.

Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymius. Nusikaltimo objektyviosios pusės nustatymas turi didelę reikšmę teisingam nusikaltimo kvalifikavimui.

Vienas iš objektyviosios pusės požymių yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių. Šiame darbe aš pasistengsiu paaiškinti kas yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, tačiau išsamiai ir visapusiškai atskleisti priežastinio ryšio esmės ir jo nustatymo neįmanoma, nekalbant apie pačią veiką ir pasekmes. Todėl kalbant apie priežastinį ryšį, pirmiausia bendrais bruožais aptarsiu visus nusikaltimo objektyviosios pusės požymius.

I. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ

Kaip jau minėjau, teisingam nusikaltimo kvalifikavimui didelę reikšmę turi nusikaltimo objektyviosios pusės nustatymas. Kaip tik objektyviniai požymiai apibūdina pavojingą visuomenei veiką, jos sukeltas pavojingas visuomenei pasekmes, priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, įrankius. Kaip tik objektyviosios pusės požymiais skiriasi daugelis nusikaltimų sudėčių ir dažniausiai vienos nusikaltimų sudėtys nuo kitų panašių nusikaltimų sudėčių atribojamos pagal objektyviosios pusės požymius. Dažnai nusikaltimas siejamas su objektyviąja nusikaltimo sudėties puse, nes paprastai nusikaltimą galima pamatyti per objektyviąją pusę.

„Objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, pasireiškimo pusė.“ [3, 167 ]

Baudžiamosios teisės teorijoje prie požymių, apibūdinančių nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę priskiriama:

– pavojinga veika, kuri gali pasireikšti veikimu ar neveikimu;

– nusikalstamos pasekmės;

– priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių;

– nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, įrankiai, priemonės (be to gali būti ir kitos objektyvios aplinkybės).

Nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudaro išorinę kėsinimosi pasireiškimo pusę apibūdinantys požymiai, kurie yra numatyti baudžiamajame įstatyme, kurį kuriant atsižvelgiama į esminius, būdingiausius konkrečios nusikaltimo rūšies objektyviosios pusės požymius.

LR BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose, priešingai, nei kiti
nusikaltimo sudėties elementai, nusikaltimo objektyvioji pusė visada vienaip ar kitaip yra aprašoma.

Paprastose ir aprašomose dispozicijose objektyviosios pusės požymiai aprašomi daugiau ar mažiau tiksliai, blanketinėse dispozicijose nedetalizuojama, pateikiamas bendras nusikaltimo objektyviosios pusės aprašymas, o norint sužinoti koks elgesys draudžiamas, reikia remtis ir kitais įstatymais ar poįstatyminiais aktais. Pavyzdžiui, LR BK 246 straipsnis „Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių“. Inkriminuojant veikas pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, reikia remtis Kelių eismo taisyklėmis, kuriose konkrečiai išvardyta koks elgesys yra draudžiamas. Atsižvelgiant į Kelių eismo taisykles galimą spręsti ar veika tikrai atitinka LR BK 246 straipsnio objektyviąją pusę.

Kartais baudžiamojo kodekso straipsnių dispozicijose veikos ir pavojingų pasekmių požymiai aprašomi vienu žodžiu. Kaip pavyzdį galima pateikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 271 straipsnį. Šio straipsnio dispozicijoje žodis „pagrobimas“ išreiškia ir veiką, t.y. neteisėtą turto paėmimą iš savininko, ir pasekmes, t.y. neteisėto turto paėmimo atveju savininkas netenka turto.

Kiekvienam nusikaltimui yra būdingas atitinkamas padarymo būdas, laikas, vieta, kiekvienu nusikaltimu padaroma žala teisiniams gėriams ar sukeliama žalos grėsmė, tačiau konstruojant konkrečias nusikaltimų sudėtis vienos paminėtos aplinkybes į sudėtis įtraukiamos, o kitos neįtraukiamos. Pavyzdžiui vienais atvejais nusikalstama veika siejama su pasekmėmis, kitais atvejais pasekmės nebūtinos, t.y. atsakomybė numatoma už pačią veiką, nepriklausomai nuo pasekmių. Kaip pavyzdį vėlgi galima pateikti LR BK 246 straipsnį ir nuo 2000m. įsigaliojusį 2461 straipsnį. Atsakomybė pagal LR BK 2461 str., atsiranda už pačią veiką – vairavimą esant neblaiviam ir jokios pasekmės čia nebūtinos, o atsakomybė pagal LR BK 246 str. atsiranda priklausomai nuo pasekmių – jei autoįvykio metu dėl neblaivaus vairuotojo kaltės padarytas lengvas kūno sužalojimas ar didelė materialinė žala, veika kvalifikuojama pagal LR BK 246 str. 1d., ir kuo didesnė žala padaroma, kuo sunkesni kūno sužalojimai, kuo pavojingesnės pasekmės, atitinkamai veika kvalifikuojama pagal LR BK 246 str. 2d., 3d., 4d. ir atitinkamai didesnė baudžiamoji atsakomybė numatoma.

Taip pat kalbant apie aplinkybių įtraukimą į konkrečias nusikaltimų sudėtis, galima pasakyti, kad vienais atvejais nurodomas konkretus nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai, priemonės, kitais ne. Pvz.; LR BK 225 str. 3d., chuliganizmas ar piktybinis chuliganizmas naudojant šaunamuosius ginklus, peilius, ar kitus daiktus, specialiai pritaikytus kūnui sužaloti, nurodyti konkretūs įrankiai, kuriuos naudojant, veika kvalifikuotina pagal LR BK 225 str. 3d.

Vienos aplinkybės įtraukiamos, o kitos ne todėl, kad tie patys nusikalstami tikslai gali būti pasiekiami labai įvairiai ir konstruojant nusikaltimų sudėtis siekiama išskirti, nustatyti svarbiausius, bendriausius požymius.

Dėl būtinųjų nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių teisinėje literatūroje egzistuoja dvi nuomonės:

1- oji nuomonė – visų konkrečių nusikaltimų sudėčių būtinasis požymis yra tik veika.

2- oji nuomonė – būtinieji kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai yra veika, nusikalstamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Remiantis pirmąja nuostata nusikaltimo sudėtys gali būti klasifikuojamos į materialiąsias ir formaliąsias ir tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse yra reikšmingas priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir pasekmių nustatymas, antrąja nuostata paneigiama tokia sudėčių klasifikavimo galimybė.

1. PAVOJINGA VEIKA

Baudžiamosios teisės moksle išskiriamos keturios pagrindinės veikos teorijos – kauzalinė, finalinė, socialinė ir negatyvioji, kadangi kaip ir bet kokiu klausimu, bet kokioje srityje, taip ir nagrinėjant veiką, jos prigimtį ir esmę išreiškiamos labai įvairios nuomonės.

Kauzalinės veikos teorijos šalininkai veiką siejo su pakitimais išoriniame pasaulyje. Jie aiškino, kad veika pasireiškia asmens valios nulemtu kūno judesiu ar susilaikymu nuo jo.

Finalinės teorijos atstovai veiką apibrėžė kaip žmogaus tikslingos veikos išraišką.

Pasak socialinės veikos teorijos šalininkų veika – tai žmogaus veikla kurią sąlygoja socialinis išorinis pasaulis.

Negatyvioji veiklos teorija rėmėsi išvengimo principu, t.y. veikimo atveju nustojus veikti, o neveikimo atveju pradėjus veikti galima išvengti kiekvieno nusikaltimo ir kaltininkui galėjusiam išvengti pasekmės, bet jos neišvengusiam bus inkriminuojama pasekmė.

Baudžiamosios teisės vadovėlyje nusikalstama veika apibrėžiama kaip „priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje.“ [3, 169 ]

Be veikos kalbėti apie nusikaltimą negalima, kadangi nusikaltimas pirmiausia yra pavojinga veika, būtent nuo jos yra įstatymais saugomi teisiniai gėriai. Baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas pasekmes sukelia būtent žmogaus padaryta pavojinga veika.

Nusikalstama veika daroma žala teisiniams gėriams, kuriuos saugo baudžiamasis įstatymas, t.y. pavojinga veika sukeliamos nepageidautinos
veika yra pavojinga ir priešinga teisei. Nusikalstama veika turi būti sąmoninga ir valinga, t.y. žmogaus valdoma ir kontroliuojama, tik tokia veika gali būti laikoma nusikalstama. Ir ta veika turi būti konkreti, o už savo mintis, pažiūras ir įsitikinimus žmogus negali būti baudžiamas nebent jie būtų realizuojami pavojinga veika.

Išoriškai veika gali pasireikšti veikimu ir neveikimu.

Paprasčiau yra kalbėti apie veikimą, kuris pasireiškia įvairių veiksmų atlikimu, t.y. sąmoningu ir valingu žmogaus kūno judesiu, netgi veikimas žodžiu (pavyzdžiui: nusikaltimo bendrininko – kurstytojo veikimas), kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Veikimas yra pagrindinė nusikaltimo padarymo forma, galinti savo fizine esme, padarymo būdu pasireikšti labai įvairiai.

Nuo veikimo neveikimas skiriasi savo fizine prasme. „Neveikimas yra pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.“ [3, 171 ]

Tiek veikimui tiek neveikimui yra būdingi pavojingumas ir priešingumas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia žalos atsiradimu susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Priešingai nei veikimo atveju, neveikimo atveju žmogus neatlieka kūno judesių kuriuos privalėjo ir galėjo atlikti ir žmogus turi suvokti, kad jis privalo atitinkamai veikti.

Nuo pavojingos veikos prasideda kiekvienas nusikaltimas. Pavojinga veika yra pirmas ir pagrindinis nusikaltimo objektyviosios pusės požymis, kuris naudojamas konstruojant nusikaltimų sudėtis.

Kalbant apie pavojingą veiką galima išskirti svarbiausius teiginius:”

1. Pavojinga veika yra objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Be veikos negali būti baudžiamosios atsakomybės.

2. Pavojinga veika pripažįstamas ne bet koks žmogaus poelgis, o tik toks, kuris kelia realų pavojų valstybėje branginamoms vertybėms.

3. Žala valstybėje branginamoms vertybėms gali būti padaroma ne tik aktyviais veiksmais, bet ir neveikimu. Todėl terminas „pavojinga veika“ apima ir veikimą, ir neveikimą.

4. Pavojingą veikimą galima padaryti ne tik fiziniu smurtu, bet ir kitokiu fiziniu poveikiu, be to rašymu, piešimu, žodžiais, konkliudentiniais veiksmais, ypatingų organizmo savybių panaudojimu.

5. Negali būti pripažįstamos pavojinga veika ir kriminalizuojamos pažiūros ir jų viešas skleidimas, taip pat kritika.

6. Pavojinga veika gali reikšti ir vieną kūno judesį, ir kelis kūno judesius ar jų kompleksą.

7. Atsakomybė už neveikimą gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, esant asmens pareigai bei galimybei veikti.“ [4, 85-86 ]

2. NUSIKALSTAMOS PASEKMĖS

Nusikalstamos pasekmės yra nusikaltimo rezultatas. Nusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati, kadangi nuo nusikalstamų pasekmių priklauso nusikaltimo pavojingumas, pasekmės gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis, į nusikalstamas pasekmes atsižvelgiama skiriant bausmę, be to jos padeda atriboti nusikaltimą nuo kitų teisės pažeidimų.

„Kiekvienu nusikaltimu yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Kėsinantis šiems gėriams yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos grėsmė. Ši žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus, t.y. teisinius gėrinius, ir vadinama nusikalstamomis pasekmėmis. “ [3, 174 ]

Bet kokiu atveju, t.y. ar nusikaltimu padaroma žala teisiniams gėriams ar sukeliama tokios žalos grėsmė, objektui atsiranda tam tikrų pakitimų, todėl nusikalstamos pasekmės betarpiškai susijusios su nusikaltimo objektu. Nusikalstamos pasekmės daugiausia priklauso nuo nusikalstamo kėsinimosi objekto turinio.

„Teisiniams gėriams, į kuriuos yra kėsinamasi, padaroma žala arba sukeliama tokios žalos grėsmė. Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį, gali būti padaroma fizinė, turtinė, moralinė, politinė ir pan. žala. Kėsinantis į tokį teisinį gėrį kaip „gyvybė“ atsiranda fizinio pobūdžio žala, kėsinantis į teisinį gėrį „nuosavybė“ – turtinio pobūdžio žala, kėsinantis į teisinį gėrį „garbė“ – moralinė žala, kėsinantis į teisinį gėrį „valstybės valdžios ir valdymo institucijų autoritetas“ – politinė žala.“ [3,158 ]

Pasekmės dažniausiai būna susijusios su tam tikros žalos padarymu. Priklausomai nuo to koks yra objekto turinys kyla ir atitinkamos pasekmės, t.y. jei objekto turinys susijęs su asmens gyvybe, sveikata – atsiranda fizinio pobūdžio pasekmės, jei objekto turinys susijęs su nuosavybe – atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės. Nusikalstamos pasekmės pagal žalos pobūdį gali būti skirstomos į turtines, fizines, politines, moralines ir kt. Nusikaltimų sudėtyse labiau konkretizuotos turtinės ir fizinės pasekmės, o pasekmės, susijusios su moralinės, politinės ir kt. žalos padarymu, nusikaltimų sudėtyse nėra taip tiksliai apibrėžtos. Pavyzdžiui: LR BK numatyta konkreti piniginė žalos dydžio išraiška, kuomet vagystę galima laikyti padarytą stambiu mastu, t.y. kai pagrobtojo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą; LR BK straipsniuose numatyta konkreti fizinė žala – sunkus, apysunkis kūno sužalojimas.

Pasekmių pavojingumas priklauso nuo nusikaltimo objekto vertingumo.

Kaip jau paminėjau anksčiau, priklausomai nuo to ar nusikalstamos pasekmės yra numatytos įstatymo leidėjo tarp konkrečių nusikaltimo sudėties požymių, nusikaltimų sudėtys
skirstomos į materialiąsias ir formaliąsias. „Materialiosiose nusikaltimų sudėtyse įstatymo leidėjas dažniausiai tiesiogiai nurodo pasekmių atsiradimą vartodamas sąvokas „turtinė žala“, „sunkios materialinės pasekmės“, „kitos sunkios pasekmės“, „didelė žala“ ir pan. Tačiau kai kuriose nusikaltimų sudėtyse įstatymo leidėjas nurodo tik konkrečias pasekmes, apibūdinančias pačią veiką, pvz., nužudymas, tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas, tyčinis sunkus kūno sužalojimas ir t.t.“ [3, 177 ]

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra nemaža straipsnių, kurie baudžiamąją atsakomybę numato ne už pačios pavojingos veikos padarymą, o tik dėl jų padarymo kilus pasekmėms. Pavyzdžiui LR BK 84 str. „Transporto eismo saugumo ir eksploatacijos taisyklių pažeidimas“. Pagal šį straipsnį veika kvalifikuojama tuo atveju, kai pažeidimas sukelia nelaimingų atsitikimų žmonėms, katastrofą, avariją ar kitokias sunkias pasekmes. LR BK 246 str. baudžiamąją atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimus sieja su didelės materialinės žalos padarymu, kūno sužalojimo padarymu ar gyvybės atėmimu.

Dažniausiai baudžiamoji atsakomybė esant neatsargiai kaltės formai taip pat nustatoma tik esant įstatyme nurodytoms pasekmėms. Kaip pavyzdys – LR BK 279 str. – neatsargus svetimo turto sunaikinimas ar sužalojimas baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik tuo atveju, kai nukentėjusiajam padaroma didelė turtinė žala.

II. PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP PAVOJINGOS VEIKOS IR PAVOJINGŲ PASEKMIŲ IR JO NUSTATYMAS

Priežastinio ryšio problema pradėta nagrinėti labai seniai. Net senovės Romos teisėje šalia neteisėtų veiksmų ir kaltės, buvo išskirtas priežastinis ryšys.

XIX a. priežastinio ryšio problemos pradėtos nagrinėti dar nuodugniau. Šiuo metu teisės moksle egzistuoja įvairių priežastinio ryšio teorijų: būtinos pasekmės teorija, pakankamos priežasties teorija, tiesioginės pasekmės teorija, betarpiškos pasekmės teorija, artimiausios priežasties teorija ir kt., tačiau ekvivalentinio ir adekvataus priežastinio ryšio teorijos yra reikšmingiausios baudžiamosios teisės mokslui.

Labiausiai paplitusi yra ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija, aiškinanti, kad priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis, t.y. veiksmas yra būtina, privaloma sąlyga. Pasak šios teorijos šalininkų, jeigu tarp veiksmo ir rezultato įsikiša trečiasis asmuo, tarp veiksmo ir pasekmių nebelieka ekvivalentinio priežastinio ryšio.

„Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką, atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme.“ [3, 179 ]

Iš tokio adekvataus priežastinio ryšio apibūdinimo matyti, kad gali egzistuoti daug kurios nors pasekmės priežasčių ir adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis, tik ji, paversdama tikrove tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių yra specifinis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas materialiose nusikaltimų sudėtyse.

„Priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę). Jeigu šį priežastinio ryšio apibrėžimą pritaikytume baudžiamajai teisei, tai priežastinį ryšį, kaip vieną iš nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, galima būtų apibrėžti taip: priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes.“ [3, 178 ]

Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinių ryšys. Priežastinis ryšys gali būti pažintas, nustatytas tiriant bylą. Priežastinio ryšio pobūdis objektyvus, priežastinis ryšys egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų norų, juk tam tikros mūsų veikos visada sukelia vienokias ar kitokias pasekmes ir mes galime numatyti kokias pasekmes gali sukelti vienoks ar kitoks poelgis.

Baudžiamojoje teisėje yra svarbu nustatyti priežastinį ryšį tik tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, kurios įeina į kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo objektyviąją pusę, nes dažnai bet kokia pasekmė atsiranda veikiant kelioms priežastims, tačiau nereikalaujama nustatyti visas kilusių pasekmių priežastis ar galimas pasekmes.

Žmogus už atsiradusią žalą gali atsakyti tik tada, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t.y. tarp jo veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Norint nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, visada pirmiausia reikia nustatyti ar veika yra uždrausta baudžiamojo įstatymo, veikime turi būti bent galimybė sukelti žalingas pasekmes, ar veiką padarė nusikaltimo subjektas, ar veika buvo padaryta anksčiau, nei atsirado pasekmės.

Ne mažiau svarbu yra nustatyti ar veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga, ar ji buvo konkreti pasekmės priežastis.

Kadangi tarp asmens veiksmų ir atsiradusių pasekmių gali būti atsitiktinis priežastinis ryšys, už tokias atsiradusias pasekmes žmogus negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Pavyzdžiui: kaltininkas nukentėjusiajam padarė lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Vėliau buvo užkrėstas kraujas ir nukentėjusysis mirė. Medicininės ekspertizės išvadoje mirties priežastimi nurodytas kraujo užkrėtimas. Todėl priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų, t.y. padaryto lengvo kūno sužalojimo ir nukentėjusiojo mirties, nėra ir jis turi atsakyti tik už padarytą lengvą kūno sužalojimą, bet ne už mirtį, kadangi nukentėjusysis mirė ne dėl padaryto lengvo sužalojimo.

Išvadą, kad yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių turi padaryti bylą tiriantis asmuo – kvotėjas, tardytojas ar teisėjas. Kitaip, nei veiką ar dėl jos kilusias pasekmes, priežastinio ryšio negalima tiesiogiai užfiksuoti liudytojų ar kitų proceso dalyvių parodymais, kitais procesiniais aktais. Priežastinio ryšio išvada yra teisinė išvada, kurią savarankiškai daro kvotėjas, tardytojas ar teisėjas. Priežastinio ryšio klausimai įstatyme nereguliuojami. Priežastinio ryšio klausimai sprendžiami remiantis teorija, kadangi baudžiamajame kodekse nėra nei vieno straipsnio apie priežastinį ryšį. Bylą tiriantis asmuo , nustatęs pavojingos veikos požymius ir įrodęs baudžiamajame kodekse numatytų pasekmių buvimą, turi padaryti išvadą ar yra priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių, t.y. turi susieti veiką ir pasekmes priežastiniu ryšiu.

Dažniausiai priežastinio ryšio nustatymo problemos iškyla kai pasekmių kilimą lemia kelios priežastys. Tokiais atvejais tenka nustatinėti kokia priežastis buvo pagrindinė, nulėmusi pasekmes.

Praktikoje, bylą tiriantis asmuo, darydamas išvadą ar yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių turi remtis duomenimis, nustatytais procesiniuose aktuose ir teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį, priežastinio ryšio nustatymo metodika.

Nustatant priežastinį ryšį labai padeda medicininės ekspertizės, kuriose konstatuojamos mirties priežastys, procesiniai dokumentai, kuriuose fiksuojami liudytojų ir kitų proceso dalyvių parodymai, bei gyvenimo patirtis.

Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas yra objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

1. BŪTINOSIOS PASEKMIŲ KILIMO SĄLYGOS TAISYKLĖ IR JOS NUSTATYMAS.

Praktiniame darbe nustatyti priežastinį ryšį, t.y. padaryti išvadą ar yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, labai padeda teorijos apie priežastinį ryšį, jo atmainas, bei priežastinio ryšio nustatymo metodikos, žinojimas.

Kadangi pasitaiko nemaža atvejų, kai kelios priežastys nulemia pasekmės kilimą, norint nustatyti priežastinį ryšį, pirmiausia reikia patikrinti būtinosios sąlygos taisyklę, t.y. nustatyti ar padaryta pavojinga veika buvo būtina, kad atsirastų pasekmės.

„Būtinosios sąlygos nustatymas – tai fakto nustatymas, ar mus dominanti ir įstatyme aprašyta veika buvo būtina pasekmių kilimo sąlyga“ [4,95], taip paaiškinama būtinosios pasekmių kilimo sąlygos taisyklė V.Piesliako mokymo leidinyje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3654 žodžiai iš 7296 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.