TURINYS
Įvadas ………………………………………………………………………………………… 3
1. Privatizacijos Lietuvoje priežastys
1.2.Privatizacijos samprata ……………………………………………………………. 3
1.1. Problema ………………………………………………………………………….. 4
1.3. Privatizacijos inicijavimo motyvacija ……………………………………………. 4
2. Valstybinio turto privatizavimas 1991-1994 metais ……………………….……………… 5
3. Kodėl privatizacija nepagyvina ekonomikos? ……………………………………………. 8
4. Esminiai privatizavimo klausimai
4.1. Pavojinga, jei valstybės turtas bus vienose rankose ……………………………… 10
4.2. Dilema …………………………………………………………………………… 11
4.3. Ar galima įsileisti užsienio investuotojus?……….………………………..……… 12
4.4. Ar privatizuoti strateginius objektus….…………………………………………… 12
4.5. Privatizuojamas ne tik turtas, bet ir funkcijos.……………………………………. 13
4.6. Privatizavimas yra daugiau nei savininkų kaita …………………….……………. 14
4.7. Tinkamas mechanizmas lemią privatizavimo sėkmę ……………….……………. 14
4.8. Privatizuoti privatizavimo procesą ……………………………………………….. 15
4.9. Kada ir kaip privatizuoti………………………. …………………….……………. 15
5. Privatizacijos Lietuvoje pasekmės
5.1. Nepagrįstos privatizacinės politikos pasekmės Lietuvos ūkiui …….……………. 16
5.2. Privatizacijos rezultatyvumo vertinimas …………………………………………. 19
Išvados ………………………………………………………………………………………. 19
Literatūros sąrašas …………………………………………………………….……………… 20
ĮVADAS
1991 metų kovo mėnesį po daugelio diskusijų priimtas valstybinio turto privatizavimo įstatymas. Tas įstatymas kartu su nuosavybės, įmonių, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų ir privačių įmonių įstatymais atvėrė galimybes iš ėsmės pertvarkyti ekonominius santykius. Ryžtingai buvo pakeista sovietinė administracinė komandinė ekonomika į rinkos ekonomiką. Valstybinės įmonės pradėtos transformuoti į valstybines akcines įmones, akcines bendroves, ūkinias bendrijas ar individualias įmones.
Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Todėl, tos dalies valdymas ir pati nuosavybė perleidžiama privačiam sektoriui.
Buvo pradėtas privatizavimo procesas siekiant didinti ūkio efektyvumą, išlaisvinti iniciatyvą, leisti žmonėms reikštis ekonomikoje pagal savo polinkius, sugebėjimus, siekius. Privatizavimas suteikė žmonėms galimybes imtis verslo, pradėti savarankišką ekonominį gyvenimą, tapti savininkais. Taigi privatizavimas yra ne tik ekonominis, bet ir politinis procesas.
Siekdami žengti į laisvą rinkos ekonomiką, norėdami, kad privatizavimas turėtų lemiamos įtakos ekonomikos efektyvumui, verslo plėtojimui, buvo sudarytos prielaidos kuo didesniam Lietuvos žmonių skaičiui įsijungti į naująjį ekonominį gyvenimą. Bevardė visuomenės nuosavybė pradėta pertvarkyti į savininkų nuosavybę.
Savininkais galėjo tapti Lietuvos žmonės ir valstybė. Pasaulinė praktika rodo, kad valstybinės nuosavybės įmonės dažniausiai dirba blogiau. Vadinasi, tikslas buvo, kad pagrindinę Lietuvos turto dalį perimtų Lietuvos žmonės.
Atėjo metas žengti ryžtingą žingsnį į naują ekonominę tvarką, sudaryti sąlygas Lietuvos žmonėms tapti savininkais ir palaipsniui plėtoti Vakarų šalyse efektyviai veikiančius ūkiškumo principus.
Lietuvoje pradėtas masinis privatizavimas (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą. Tačiau ar iš tiesų dabartinė Lietuvos ūkinė privatizacinė ir bendrai ekonominė politika pagerins ūkio funkcionavimą, jį modernizuos?
1. PRIVATIZACIJOS LIETUVOJE PRIEŽASTYS
1.1. Privatizacijos samprata.
Apie privatizavimą šiuolaikiniame pasaulyje imta kalbėti dviem pastaraisiais XX a. dešimtmečiais.
Healdas (1987); Boycko, Shleiferis ir Vishny’s (1995) ir daugelis kitų socialinių mastytojų akcentuoja privatizacijos apibrėžtumo problemą. Healdas (1987) nurodo, jog “privatizacijos” sąvoka vartojama, apibrėžiant procesą ir valstybei priklausančio turto pardavimo (perleidimo) privatiems asmenims, ir valstybinių užsakymų tam tikrų paslaugų (prekių) gamybai ar tiekimui perdavimo privatiems asmenims, sudarant atitinkamus kontraktus, nuomos ir vadybos kontraktų metodai paplitę tose šalyse, kur valstybinio turto apimtis maža, pvz., JAV. Šiuo atveju privačios firmos tampa dalies tradiciškai valstybinių įmonių atliekamų darbų rangovais, dažnai išlaikant šių darbų valstybinį
finansavimą. Privatizacija siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efektyvumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kartais privatizacija vadinama dereguliavimo procesas, kai atsisakoma tiesioginio valstybinio reguliavimo arba sumažinama valstybinio reguliavimo apimtis privačiame sektoriuje; liberalizacija ir kt. procesai.
Mokslo darbuose privatizacijos supratimas gana siauras, kai ji sutapatinama tik su valstybinės nuosavybės perdavimu privačiam sektoriui. Tačiau pasitaiko ir daug platesnis, nuodugnesnis šio termino traktavimas, kaip visuomenės gerovę skatinanti politika arba rinkos faktorius ekonomikoje diegianti politika.
1.2. Problema.
Neapibrėžtas privatizacijos pokomunistinėse šalyse esmės, turinio ir pasireiškimo formų bei procesų rezultatyvumo mokslo darbuose traktavimas iškelia privatizacijos pokomunistinėse šalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumo problemą.
Šio straipsnio – remiantis mokslo darbais, loginės analizės būdu atskleisti privatizacijos pokomunistinėse šalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumo problemą.
1.3. Privatizacijos inicijavimo motyvacija
Motyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįstas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip „Telekomas“ ar „Mažeikių nafta“. Yra pelnas, yra galimybė, kad investuotos lėšos jį leis dar labiau padidinti – vadinasi, lėšų visuomet atsiras.
Apskritai mokslo darbų analizė išryškina skirtingą požiūrį į privačias kompanijas ir valstybinius institutus: privataus sektoriaus įmonės laikomos dinamiškomis, produktyviomis, jų veikla žymiai efektyvesnė už biorokratinių valstybinių institutų veiklą. Remiantis darbo našumo ir ekonominio efektyvumo analize, tvirtinama, jog privačios firmos, siekdamos maksimalaus pelno, konkurencijos procese užtikrina minimalias teikiamų paslaugų (produktų) kainas todėl, kad privatūs gamintojai yra taupesni negu valstybinės įmonės [9].
Shyrley’s (1985) nurodo, jog efektyviam valstybinių įmonių darbui trūksta trijų pagrindinių veiksnių, kurie formuoja objektyvias jų privatizavimo ekonomines ir socialines priežastis [24]:
veiksnių, skatinančių mažinti gamybos išlaidas;
veiksnių, orientuojančių įmonės veiklą į pelną ir aukštą gaminamos produkcijos (paslaugų) kokybę;
veiksnių, lemiančių tiesioginio darbuotojų atlyginimo priklausomybę nuo jų darbo efektyvumo.
Privataus sektoriaus plėtros procesas privatizavimo priemonėmis konkrečioje šalyje jos vyriausybės paprastai yra motyvuojamas galimybe padidinti valstybinių fondų naudojimo bei valstybinių tarnybų atliekamų funkcijų efektyvumą, sumažinti valstybės išlaidas bei mokesčius, gauti pajamų į biudžetą, pardavus valstybei priklausantį turtą, taip pat susilpninti profsąjungų, aktyviai veikiančių valstybiniame sektoriuje, galią.
Skirtingas privatizacijos konceocijas vienija nuostata, jog valstybinio valdymo neefektyvumą galima įveikti privatizavimo priemonėmis, kai:
keičiamas teikiamų paslaugų agentas, o valstybė nėra nušalinta nuo atsakomybės už įmonės veiklos rezultatus. Šiuo atveju planavimas, tikslų iškėlimas, standartų nustatymas, vykdymo kontrolė ir koordinavimas lieka valstybės rankose;
valstybė visiškai atsisako nuosavybės teisių, užsakovo, valdymo subjekto, kontrolės ir sprendimų priėmimo vaidmens.
Dauguma autorių antrąjį privatizavimo atvejį ir laiko “tikrąja privatizacija”, kadangi ji neleidžia interesų grupėms didinti valstybės išlaidų tam tikrose ūkinės (komercinės) veiklos sferose ir kt. kiti, priešingai, teigia, jog tam tikrų funkcijų ar programų atsisakymas negali būti laikomas privatizacija.
Valstybinį sektorių ir jo verslumo galimybes imta siaurinti, taikant įvairius privatizacijos metodus, ir šalyse, kurių valstybinis sektorius tradiciškai nebuvo labai mažas, ir šalyse, kur jis buvo nedidelis. Privatizacijos procesas, prasidėjęs Vakarų šalyse, vėliau paplito besivystančiose ir kt. šalyse.
Ir nors neokonservatizmo idėjų populiarumas prigeso, nuostata, jog valstybė nesugeba efektyviai ūkininkauti, išliko. Iki šiol įvairiuose pasaulio kraštuose realizuojamos labai įvairios privatizavimo programos. Nors visas šalis galima suskirstyti į grupes pagal labai skirtingą jų išsivystymo lygį, skirtingus privatizavimo tikslus ar motyvus, skirtingas socialines ir ekonomines tradicijas ir kt., visas šalis vienija esminis bendras bruožas – privatizacija įgyvendinama konkurencinėje rinkos aplinkoje, tolygiai evoliucionuojant rinkos ekonomikai ir dominuojant privačiam sektoriui. Privatizacijos metu valstybinis sektorius siaurinamas nežymiai.
Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: faktiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais. Nuosavybės dalį ekonomikoje išmatuoti paprasta, tuo tarpu poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastus išmatuoti kiekybiniais rodikliais sunku. Valstybinės nuosavybės dalis ekonomikoje mažinama, privatizuojant valstybei priklausantį ir plečiant privatų sektorių. Privatizacijos mastus šiuo atveju lemia faktiška nuosavybės struktūra ekonomikoje, privatizuoto turto įvairovė, vyriausybės tikslai ir kiti
veiksniai.
Antrasis valstybės ekonominio vaidmens pasireiškimo aspektas, tiesiogiai susijęs su valstybinio valdymo bei socialinio aprūpinimo tradicijomis įvairiose šalyse ir šiuolaikiniame pasaulyje, nusakomas dviem rodikliais: centralizuotų valstybės išlaidų ir BVP santykio bei centralizuotų valstybės pajamų ir BVP santykio rodikliais.
Formaliai bet kurioje istorinėje epochoje vienokį ar kitokį valstybės turto ar naudojimosi juo teisių perdavimą bei valstybės valdymo funkcijų perleidimo privatiems asmenims aktus būtų galima vadinti privatizavimu.
2. VALSTYBINIO TURTO PRIVATIZAVIMAS 1991-1994 METAIS
Privatizuojant valstybinį turtą, Vyriausybės sprendimu atlikti 3 ilgalaikiai turto ir investicinių čekių indeksavimai.
Nuo privatizavimo pradžios (1991) iki 1995 m. sausio 1 d.Lietuvije privatizuoti 5148 objektai, arba 78 proc. visų privatizuotinų. Iš šio skaičiaus 2492 didelės ir vidutinės įmonės (privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 2310 mln. Lt) privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2611 smulkių objektų (privatizuotas valstybinis kapitalas – 74 mln.Lt) parduota aukcionuose, 10 įmonių (privatizuotas valstybinis kapitalas – 453 mln. Lt) parduota skelbiant geriausiam verslo planui parengti bei 42 objektai (privatizuotas valstybinis kapitalas – 24 mln. Lt) parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. Privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 3098 mln. Lt arba 81 proc. viso privatizavimo programas įtraukto privatizuotino valstybinio kapitalo. Privatizuotų įmonių valstybinis kapitalas su įmonėse likusia valstybės dalimi sudaro 3848 mln. Lt, arba 43 proc. į privatizavimo programas įtrauktų įmonių viso valstybinio kapitalo, nes į privatizavimo programas yra įtraukta nemažai specifinės paskirties įmonių, kurios privatizuojamos tik 10 procentų. Pažymėtina, kad įtraukimo į privatizavimo programas privatizuojamų įmonių sukaupto akcinio kapitalo vertė sudarė apie 470 mln. litų.
Analizuojant privatizavimo procesą 1991 – 1994 metais, galima teigti, kad jis vyko gana aktyviai. Pagal įmonių skaičių 1991 m. privatizuota 16 proc., 1992 m. – 44 proc., 1993 m. – 37 proc., 1994 m. – 16 proc. visų privatizuotinų įmonių, tačiau pagal privatizuojamą valstybinį kapitalą 1991 m. privatizuota 3 proc., o 1992 m. – 29 proc., 1993 m. – 37 proc., 1994 m. – 31 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo.
Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos prekybos, visuomeninio maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonės. Šios įmonės dažniausiai buvo privatizuojamos parduodant aukcionuose. 1991 m. aukcionuose parduota 78 proc., o 1992 m. – 55 proc. tais metais parduotų objektų. Tačiau privatizuojamo valstybinio kapitalo atžilgiu šios įmonės sudarė nežymią dalį. Privatizavimo pradžioje privatizuoti dideles įmones sekėsi sunkiai. Daugelis jų buvo privatizuojamos mažinant akcijų pardavimo kainą iki jų normalios vertės arba nukainuojant tų įmonių ilgalaikį turtą, ir tokiomis sąlygomis jų privatizuoti napavykdavo. Tačiau 1993 m. privatizavimas suaktyvėjo, ir įmonės, kurių anksčiau niekas nepirko, buvo privatizuotos, kai kurios net su ažiotažu, o Centrinė privatizavimo komisija apkaltinta “turtu dalijimu veltui”. Privatizuota valstybinė įmonė “Banga”, Vilniaus kuro aparatūros gamykla, Marijampolės valstybinė pieno konservų įmonė, valstybinė įmonė “Vingis”, valstybinė įmonė “Remeda”. Tačiau kai kurios didelės įmonės viešo akcijų pasirašymo būdu nebuvo privatizuotos, jų privatizavimas toliau vyko skelbiant konkursus geriausiam verslo planui parengti.
Ūkio šaka, kurioje privatizuota didžiausia valstybinio kapitalo dalis, yra pramonė. Pramonės įmonių privatizuotas valstybinis kapitalas, įskaitant ir akcinį, sukauptą iki privatizavimo pradžios, sudaro 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Kitų ūkio šakų privatizuoto valstybinio kapitalo lyginamasis svoris viso privatizuoto kapitalo atžvilgiu yra gerokai mažesnis: statybos srityje privatizuota 11 proc., prekybos ir visuomeninio maitinimo – 7 proc., transporto – 3 proc. Viso ūkio valstybinio kapitalo daugiausia – 37 proc. – privatizuota 1993 metais, o pramonės –1994 m. Tai paaiškinama tuo, kad 1994 m. skelbiant konkursą geriausiam verslo planui parengti parduotos kelios didelės įmonės, kurias ankstesniais metais mėginta privatizuoti viešo akcijų pasirašymo metu. Tarp jų Jonavos “Azotas”, Panevėžio “Ekranas”, Vilniaus “Sigma”, Kauno “Elektra”, Valstybinė Kėdainių chemijos gamykla. Pažymėtina, kad konkursuose dažniausiai varžosi nedidelės asmenų grupės, kurios disponuoja didelėmis pinigų sumomis. Todėl Centrinė privatizavimo komisija nurodė steigėjams visais tokiais atvėjais įstatymų nustatyta tvarka griežtai reikalauti deklaruoti pajamas.
Daugiausia valstybinio kapitalo yra privatizuota akcijų pasirašymo būdu apie 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo (įskaitant ir iki privatizavimo sukauptą akcinį). Pažymėtina, kad šiuo būdu daugiausia įmonių ir valstybinio karitalo parduota už Centrinės privatizavimo komisijos nustatytą pradinę kainą: 59 proc. akcijų pasirašymo būdu privatizuotų įmonių bei 54 proc. viso akcijų pasirašymo būdu parduoto valstybinio kapitalo. Padidinus pradinę kainą, parduota 16 proc. įmonių ir 7 proc.
kapitalo; mažesnė už pradinę kainą parduota atitinkamai 9 ir 14 proc.; nominalinė vertė – atitinkamai 8 ir 14 procentų. Privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu, gana aktyviai dalyvavo visos investitorių grupės: įmonių darbuotojai pirmenybės teisę įsigijo 19 proc., investicinės akcinės bendrovės – 21 proc., asmenys bei fizinių asmenų grupės per viešą akcijų pasirašymą – 30 proc., privatizuotų įmonių akcininkai ir įmonių darbuotojai pirkdami likusį valstybinį kapitalą – 7 proc. šiuo būdu privatizuoto valstybinio kapitalo. Valstybei liko apie 23 proc.visų privatizuotų įmonių valstybinio kapitalo, kurio dalis nustatyta tvarka perduodama investicijų fondui, kita dalis išperkama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. nutarimu Nr. 1063 “Dėl privatizuotų įmonių valstybei priklausančių akcijų pardavimo tvarkos” (jau išpirkta 236 mln. litų likusio privatizuotuose įmonėse , dalis skirta lengvatinėmis sąlygomis pirkti žemdirbiams).
Analizuojant privatizavimo už laisvai konvertuojamą valiutą eigą, išryškėja kainos nustatymo sunkumai. Centrinė privatizavimo komisija nustato pakankamai didelias pardavimo kainas ir stengiasi jų nemažinti – vengia priekaištų dėl “išdalinimo veltui”. Tačiau svarstytina, kas naudingiau: ar laukti pirkėjų ir neturėti jokių pajamų, ar racionaliai mažinant kainas, surasti pirkėjų. Už objektus, parduotus laisvai konvertuojama valiuta, gauta 23,7 mln. JAV dolerių.
Jau senokai aktualus investicinių čekių likimas. 1995 m. sausio 1 d. duomenimis, 82 proc. gyventojams išduotų investicinių čekių jau panaudoti privatizavimui. Didžiausia jų dalis – 54 proc. – panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 20 proc. – butams pirkti, o likusi dalis – žemės ūkio įmonėms privatizuoti bei žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai išpirkti. Nors gyventojams išduotų investicinių čekių kiekis dar didėjo “žemės ūkio” čekiais, tačiau 1994m. lapkričio – 1995 m. vasario mėn. privatizavimo programuose yra pateikta pakankamai privatizuojamo valstybinio turto nepanaudotiems investiciniams čekiams padengti. 1995 m. sausio 1d. Lietuvos bankuose nepanaudotų investicinių lėšų buvo už 1850 mln. Litų, realiai likęs privatizuoti kapitalas pasiūlytomis parduoti kainomis sudaro daugiau nei 2300 mln. Litų daugiau. Dar galima nepanaudotus investicinius čekius investuoti į kurią nors ūkio šaką. Tačiau susidariusi situacija yra kitokia: esant gana didelei nepanaudotų investicinių čekių masei, jų kaina rinkoje maža, o ir daugelis žmonių neperka privatizuojamo valstybinio turto, tikisi, kad čekiai pabrangs ir tada bus galima juos pelningai parduoti. Pažymėtina, kad jų kaina aukcionuose didėja , o pasiūla mažėja. 1994 m. vasarą pasiūla 5-7 kartus viršijo paklausą, o 1995 m. sausio mėnesio pirmieji aukcionai rodo, kad investicinių čekių pageidauta pirkti 2,2 karto daugiau nei pasiūlyta parduoti. Ši situacija yra neapibrėžta ir dėl to, kad Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuodyta, jog nepanaudoti investiciniai čekiai bus keičiami į terminuotas valstybės paskolos vardinės obligacijas, jeigu ko kito nebus numatyta Lietuvos Respeblikos įstatymais. Tačiau Vyriausybė 1994 metų birželio mėnesį Seimui pateikė Valstybinio turto pirminio pirvatizavimo įstatymo pataisos projektą, kuriame numatyta nepanaudotų investicinių čekių nekeisti į terminuotas valstybės paskolos obligacijas. Be to, 1994 m. pabaigoje Seime buvo svarstyta investicinių čekių panaudojimo galimybė – žemės ūkio paskirties žemei bei lengvatinėmis sąlygomis butams išsipirkti, investicinėms lėšoms bankuose disponuoti.