Privatizavimo proceso ypatybes Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Privatizavimo proceso ypatybes Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 1

I. PRIVATIZAVIMO PROCESO YPATYBĖS LIETUVOJE 2

I.I. Nuoavybė ir jos formos 3

I.II. PRIVATIZAVIMO TIKSLAI 3

I.III. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS PRINCIPAI 7

I.IV. PRIVATIZAVIMO OBJEKTAI IR SUBJEKTAI 9

I.V. PRIVATIZAVIMO FORMOS 9

I.VI. ATSISKAITYMAS UŽ PRIVATIZUOJAMĄ TURTĄ 16

I.VII. PRIVATIZAVIMO INSTITUCIJOS 17

II. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS ĮGYVENDINIMAS 18

II.I. PIRMOJO PRIVATIZAVIMO ETAPO EIGA IR REZULTATAI 18

II.II. ANTROJO PRIVATIZAVIMO ETAPO EIGA IR REZULTATAI 22

III. PRAKTINĖ DALIS:”MAŽEIKIŲ NAFTOS” PRIVATIZAVIMAS 27

III.I. Pažintinė informacija 27

III.II. Investuotojas 27

III.III. Veikla ir būsimos investicijos į Mažeikių Naftą 27

III.IV. Privatizavimo sutarties sąlygos 28

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 30

LITERATŪRA 32

ĮVADAS

Privatizavimas – tai valstybės teisės į turtą formalus perdavimas privačion nuosavybėn transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas veiksnys, sąlygojantis ekonominių reformų spartą ir sėkmę.

Strateginis ūkio reformos tikslas – laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami darbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų, ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai, sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti jam sąlygas jam sparčiai plėtotis.

Darbo tikslas:

· išanalizuoti privatizavimo politikos principus;

· išanalizuoti privatizavimo būdus;

· išanalizuoti privatizavimo objektus ir subjektus;

· apžvelgti privatizavimo politikos įgyvendinimą;

· pateikti praktinėje dalyje duomenis apie konkrečios įmonės privatizavimą.

Darbe pateikiama terinė dalis, kuri remiasi Lietuvos mokslininkų (A. Šimėno, V. Navicko) darbais, analizuojančiais ir pateikiančiais teorines žinias apie ekonominę situaciją bei privatizavimo procesą. Taip pat teorinėje dalyje pateikiama informacija iš periodikos leidinių (‘Veidas’, ‘Litas’, ‘Lietuvos rytas’, ‘Vadovo pasaulis’), kur pateikiama ekonominė situacija Lietuvoje.

Praktinėje dalyje pateikiama konkrečios įmonės ‘Mažeikių Nafta’ pažintinė informacija apie šios įmonės privatizavimo sandorį, apžvelgti duomenys apie investuotoją Williams, veiklą bei būsimas investicijas į ‘Mažeikių Naftą’ bei pateikiamos privatizavimo sąlygos. Duomenys buvo renkami iš periodikos bei interneto.

Visa darbo apimtis 30 psl., jame yra 3 pav.ir 6 lentelių.

I. PRIVATIZAVIMO PROCESO YPATYBĖS LIETUVOJE

Tą pačią dieną, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė (1990 03 11), buvo priimtas Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas (Laikinoji Konstitucija) . Buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro privati piliečių nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus) nuosavybė ir valstybės nuosavybė. Įstatyme buvo pasakyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti, naudoti ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą pagal Lietuvos įstatymus. Nuosavybės teisėms įgyvendinti savininkai pagal Lietuvos įstatymus turi teisę samdyti kitus asmenis. Visiems nuosavybės subjektams nustatomos vienidos teisinės gynybos priemonės.

Kad privatus sektorius galėtų veikti Lietuvos ūkyje, reikėjo nuspręsti, kaip perduoti jam valstybinį turtą. Buvo taikomos dvi pagrindinės formos: išlikusio nekilnojamo turto grąžinimas buvusiems jo savininkams ir valstybinio turto privatizavimas.

1991 06 18 buvo priimtas Įstatymas dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Jis reglamentavo Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSSR

(Lietuvos TSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas ir kuris įstatymo priėmimo metu buvo valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje , nuosavybės atstatymo tvarką ir sąlygas.

Nuosavybės teisė turėjo būti atstatyta į žemę, miškus, ūkinės komercinės paskirties pastatus ir priklausinius, gyvenamuosius namus. Šo įstatymo įgyvendinimas buvo itin komplikuotas. Iki 1995 metų dar nebuvo baigta atstatyti piliečių nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus ir žemę.

Nemažai piliečių, atgavusių savo teises į žemę bei ant jos stovinčius pastatus, tapo ūkininkais ir tuo pačiu pradėjo formuoti privatų sektorių žemės ūkyje. Savo pastatus atgavę savininkai daugiausia įsitraukė į smulkų ir vidutinį verslą.

Kuriant privatų sektorių lemiamą vaidmenį atliko valstybinio turto privatizavimas. Pirmiausia aptarkime, kas yra nuosavybė bei jos formas.

I.I. NUOAVYBĖ IR JOS FORMOS

Kadangi privatizavimas vyksta nuoavybės pagrindu, labai svarbu žinoti, ką ji reiškia.

Nuosavybė ekonominiu požiūriu – teisė, turtas – priklausantis materialus ir intelektualus turtas; valdymas, teisės vykdymas – nuosavybės teisė:paveldėta, pirkta ar kitu būdu įsigyta teisė turėti, disponuoti ir naudotis tam tikru turtu – materialusis ir nematerialusis turtas.

Nuoasvybės forma – nuosavybės išraiškos būdas. Nuosavybė gali būti privačioji, viešoji, asmeninė, intelektualinė, nedaiktinė. Žinant, kas tai yra nuosavybė ir jos formas, galima kalbėti apie
jos privatizavimą.

I.II. PRIVATIZAVIMO TIKSLAI

Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmonės, šakos ar visos ekonomikos mastu. Socialiniai, teisiniai, politiniai vykdomos privatizavimo politikos, įgyvendinamos rinkos ekonomikos šalyse, aspektai yra ne pagrindiniai.

Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų-rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės- ekonominės raidos procesų sistemoje prasme.

Postsocialistinių šalių, tame tarpe ir Lietuvos, ekonominių – socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M. Friedmanas, L. Balcerovičius, H. Godmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog ekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija bei taktika transformacinio laikotarpuio pradžioje. Greitas ir visuotinas valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas.

Pirmosios ekonomikos reformų programos postsocialistinėse šalyse buvo sudarytos iš stabilizavimo priemonių ir struktūrinės, iš esmės, privatizavimo politikos.

Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmūkiui įveikti. Oficialiose prognozėse, lydėjusiose reformų programas ir laukiamus privatizavimo rezultatus, paprastai buvo nurodomas laikinas ir daug menkesnis gamybos sumažėjimas, ekonomikos pagyvėjimas greitu laiku buvo siejamas su aktyviu ir rezultatyviu privačiu verslu.

Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų. Jeigu analizuosime privatizavimo procesą ekonominio – socialinio rezultatyvumo požiūriu trumpalaikėje perspektyvoje privatizacija, kaip rodo teorinio ir praktinio patyrimo apibendrinimas, turi daugiau neigiamų, negu teigiamų pasėkmių.

Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas – privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais. Vienok rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekonominio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje.

Privatizacija buvo ir yra būtinas, bet nepakankamas struktūrinių pertvarkymų elementas. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmasis struktūrinės reformos etapas. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertininimu (pav. Pasaulio banko, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko) bus ilgas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir apmąstymų.

Lietuvos ūkio struktūrinių pertvarkymų procesas, prasidėjęs “čekinės” privatizacijos metu, įvardijamas restruktūrizacija, dažnai suprantamas tik kaip stambių įmonių skaidymas, neakcentuojant kokybinių struktūrinių pertvarkymų svarbos bei ekonominių – socialinių šalies vystymosi prioritetų.

Ilgalaikių tikslų – stabilios socialinės – ekonominės raidos siekimo privatizavimo priemonėmis – prasme turi būti įgyvendinami pagrindiniai ekonomikos tikslai bei kiti ilgalaikiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai tikslai.

Kiekvienu socialinės – ekonominės raidos laikotarpiu formuojant ir įgyvendinant privatizacijos strategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizacijos tikslai . Pastarieji nepagrįstai pamirštami ar neakcentuojami.

1. Kokios įtakos pajamų ir turto pasiskirstymui turi alternatyvūs privatizavimo metodai?

2. Kokios įtakos makroekonominiams veiksniams, tokiems kaip infliacija ir nedarbas, turi alternatyvios privatizavimo priemonės?

3. Kaip organizuoti nuosavybę, kad esamas turtas būtų kuo efektyviau panaudotas trumpalaikėje perspektyvoje ir nenutrūktų investicijų procesas į naujus pajėgumus ir nekilnojamąjį turtą, kas užtikrintų ekonominį rezultatyvumą ilgalaikėje perspektyvoje?

4. Ar privatizacijos strategijose numatyti globalinių globalinių socialinių – ekonominių problemų aspektai, tokie kaip valstybingumo, ekonominio ir socialinio saugumo stiprinimas?

Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmūkio, ir ilgalaikės – užtikrinti stabilią socialinę – ekonominę raidą – yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visos postsocialistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys.

Tose šalyse, kur ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia.

Europos Komisijos ir Europos plėtros
rekonstrukcijos banko ekspertai Lietuvą vertina kaip vieną praščiausiai besivystančią Rytų ir Vidurio Europos šalį. Tai iliustruoja bendro vidaus produkto (BVP) dinamika šiose šalyse:

BVP DINAMIKA RYTŲ IR VIDURIO EUROPOS BEI NVS ŠALYSE, PROC. NUO 1989M. BVP DYDŽIO 1lentelė

Šalis 1996 metais 1997 metais

Čekija 89 90

Bulgarija 67 63

Latvija 52 54

Estija 71 76

Lietuva 42 44

Lenkija 104 110

Azerbaidžanas 39 41

Kroatija 70 74

Kokios priežastys sąlygojo Lietuvos BVP augimo tempus, labiau panašius į neseniai karą pergyvenusio Azerbaidžano, negu į kaimyninių šalių augimo tempus?

Šalies ekonominę būklę paprastai charakterizuojama ne tik BVP dydžiu bei jo kitimo tendencija kelių metų laikotarpyje, bet ir šalies prekybos balanso rodikliais. Neigiamas prekybos saldo 1996m. buvo 4.8 mlrd. Lt., o 1997m. pasiekė 6 mlrd. Lt. Neigiamas prekybos saldo rodo, kad lietuvių verslininkai šiandien nelabai turi ką, o gal nelabai moka ar gali parduoti lietuviškas prekes užsienyje; kad tiek valstybės institucijos, tiek ir eiliniai pirkėjai pirmenybę teikia užsienio įmonių prekėms.

Privatizacija nėra tikslas. Ji yra priemonė ekonominiams, socialinims, net politiniams tikslams įgyvendinti. Kokie yra privatizacijos tikslai šiuo laikotarpiu Lietuvoje?

Komercinės privatizacijos metu, kai daugelio žymių Lietuvs ekonomistų, tokių kaip E.Vilkas, K.Glaveckas, K.Prunskienė, vertinimu susiformavo visiškai ar iš dalies rinkos sistemos elementai, pagrindiniai privatizacijos tikslai turėtų būti toie patys, kaip ir visose rinkos ekonomikos šalyse – ekonominio rezultatyvumo. Jeigu palygintume mokslinėje literatūroje nurodomus ekonominius tikslus (ekonominio rezultatyvumo ar tikslu sukaupti lėšų vyriausybinėms programoms įgyvendinti), tai jie tikrai neadekvatūs Vyriausybės ir privatizavimo institucijų deklaruojamiems tikslams.

Naujame “ Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto ir privatizavimo įstatyme” numatyta, kad surinktos privatizavimo lėšos bus panaudotos , pirmiausia, gyventojų santaupoms atkurti – 2/3 visų lėšų, o likusi 1/3 visų lėšų – smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondui formuoti bei Vyriausybės patvirtintoms šalies programoms įgyvendinti bei kitoms einamosioms išlaidoms padengti. Pardavus užsieniečiams patrauklius didžiuosius pramonės, energetikos ir ryšių objektus bei eleminavus lėšas kitoms einamosioms išlaidoms padengti, lėšų verslui ir verslo aplinkai gerinti belieka koks ketvirtadalis ar penktadalis. Nesunku prognozuoti jų panaudojimo ekonominį nerezultatyvumą ir nereikšmingumą šalies ūkiui.

Kokiais kriterijais vadovaujamasi, siekiant parduoti pelningas, turinčias bei plečiančias rinkas, pardavimų apimtis bei atnaujinančias savo techninę – technologinę bazę daugiausia nuosavų lėšų investavimo pagrindu, reikšmingas Lietuvos ūkio įmones – tenka tik spėlioti. Žiniasklaidos priemonėse įvairių sričių specialistai abejoja, ar yra daroma elementariausia analizė privatizavimo tikslams, mastui, greičiui, privatizavimo kaštams pagrįsti bei Lietuvos ūkio subalansuotos plėtros poprivatizaciniame periode galimybei pagrįsti.

I.III. PRIVATIZAVIMO POLITIKOS PRINCIPAI

Taigi, svarbiausias valstybinio turto privatizavimo politikos tikslas buvo sparčiai plėtoti privatų sektorių, ( ypač vidurinį sluoksnį, apimantį smulkius ir vidutinius verslininkus, ūkininkus), likviduoti neefektyvaus valstybinio ūkio monopolį ir kartu sudaryti būtinas ekonomines sąlygas rinkos ekonomikai įtvirtinti Lietuvos ūkyje.

Privatizavimo politiką lėmė šios sąlygos:

· sparčiai progresuojanti ūkio krizė ir ją lydintis gyvenimo lygio nuosmukis, o tuo pačiu ir visiškai sumažėjusios galimybės privatizuoti valstybinį turtą už gyventojų lėšas;

· nebuvo kontroliuojamos ekonominės sienos su SSSR ir dėl to kilo grėsmė, kad į Lietuvos turto privatizavimą netiesiogiai gali įsitraukti SSSR ekonominės struktūros, disponuojančios didžiulėmis, sparčiai nuvertėjančių SSSR pinigų (rublių) sumomis;

· centrlizuoto ūkio valdymo tradicijos ir neigiamas valdininkų požiūris į privataus sektoriaus plėtojimą, o, kita vertus, jų interesas turėti privilegijų privatizuojant valstybinį turtą;

· silpni politiniai ir ekonominiai ryšiai su Vakarų šalimis bei nepakankamai stabili politinė vidaus padėtis.

Privatizavimo sistema buvo kuriama pagal šias nuostatas:

· privatizaciją vykdyti sparčiai ir per 2-3 metus privatizuoti 2/3 valstybinio turto;

· pradiniame etape akcentuoti masinę privatizaciją ir taikyti viešą akcijų pasirašymą ir turto pardavimą aukcionuose;

· sudaryti sąlygas dalyvauti privatizacijos procese gyventojų daugumai, užtikrinant sparčius privatizacijos tempusir sumažinant ūkio reformai pavojingą socialinę įtampą;

· nustatyti, kad pagrindinė mokėjimo už privatizuojamą valstybės turtą priemonė yra nemokamai Lietuvos respublikos piliečiams išdalinti investiciniai čekiai. Ribojant jų pardavimą, eliminuoti rublius kaip privatizuojamo turto įsigijimo priemonę. Šį ribojimą panaikinti tik įvedus nacionalinius pinigus;

· privatizavimui vykdyti sukurti atitinkamą valdymo struktūrą ir laiduoti, kad jos veiklos tiesiogiai negalėtų lemti kitų valstybės institucijų valdininkai;

· garantuoti privatizacijos proceso viešumą, veiksmingą apskaitos ir
sistemą;

· išskirti 3 privatizuojamų objektų grupes: valstybinių įmonių turtas, valstybinis butų fondas, žemės ūkio įmonių (kolūkių) turtas. Visoms objektų grupėms privatizuoti taikyti bendrus principus, tačiau, įvertinant kiekvienos jų specifinius ypatumus, parengti atskirus privatizavimą reglamentuojančius įstatymus;

· privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduoti 10 proc. įmonės akcijų ir tuo pačiu užtikrinti jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Daugiau privilegijų ar lengvatų netaikyti;

· užsienio investuotojams pritraukti dalį įmonių ir jų akcijas parduoti už konvertuojamą valiutą;

· privatizacijos programą sudaryti taip, kad ją įgyvendinus pramonės, statybos, prekybos ir paslaugų, žemės ūkio srityse vyrautų privatus sektorius. Tuo tarpu valstybinis sektorius ir toliau vyrautų energetikos, ryšių bei transporto

(geležinkelio, jūrų, oro) srityse.

Vadovaujantis šiomis principinėmis nuostatomis buvo parengtas Valstybinio turto

pirminio privatizavimo įstatymas, kurį Aukščiausia Taryba priėmė 1991 02 28 . Jis reglamentavo pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos ir paslaugų, komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo, reabilitacijos įmonių bei įstaigų turto pirminį privatizavimą. Buvo nustatyta, kad po pirminio privatizavimo daugiau kaip 50 proc. privatizuojamo objekto vertės turi priklausyti privatiems asmenims. Be to šis valstybinis turtas turi būti privatizuojamas pagal Pirminio privatizavimo įstatymą ir tik po to likusi valstybinio turto dalis gali būti privatizuojama taikant kitus būdus.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas apibrėžė: privatizavimo institucijų struktūrą, jų funkcijas; privatizavimo objektą bei subjektus; privatizavimo būdus, atsiskaitymų už perkamus privatizuojamus objektus tvarką; privatizavimo proceso nuoseklumą ir procedūras.

Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarką reglamentavo Butų privatizavimo įstatymas, priimtas 1991 05 03 . Jis iš esmės buvo skirtas gyventojams, nuomojantiems valstybinius butus. Įstatymas buvo parengtas taip, kad įsigyti privačion nuosavybėn nuomojamą butą galėtų visi pageidaujantys gyventojai.

Žemės privatizavimą reglamentavo Žemės reformos įstatymas, priimtas 1991 07 25 .

Juo buvo nustatyta, kad žemę privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos piliečiai gali įsigyti atgaudami nuosavybės teises arba ją pirkdami. Privačiam ūkiui steigti tikpasirengusiems ūkininkauti asmenims. Vyriausybei buvo pavesta nustatyti žemės kainą ir jos pardavimo tvarką.

Žemės ūkio įmonių turtas buvo privatizuojamas pagal atskirą įstatymą, kurį

Aukščiausioji Taryba priėmė 1991 07 30.

I.IV. PRIVATIZAVIMO OBJEKTAI IR SUBJEKTAI

Privatizavimo objektas gali būti akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo sąrašą.

Masinės privatizacijos objektai buvo valstybinių įmonių akcijos, jų paketai ( parduodami tik už konvertuojamą valiutą ), nedideli ūkio objektai ( kurių vertė neviršijo 30 tūkst. Lt ), atskiros gamybos priemonės, žemės ūkio įmonių ( kolūkių ) turtas, valstybiniai butai, žemė. Teisę įsigyti privatizuojamą gamybinės paskirties valstybinį turtą, parduodamą už investicinius čekius, turėjo tik Lietuvos Respublikos piliečiai bei nustatyta tvarka įsteigtos investicinės akcinės bendrovės; valstybinius butus – asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o turtą, parduodamą už konvertuojamą valiutą – Lietuvos bei užsienio privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2546 žodžiai iš 8297 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.