Turinys
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………3
2. Privatizavimo sąvoka…………………………………………………………………………………………………………4
3. Valstybinio sektoriaus neefektyvumo priežastys arba kodėl reikia privatizuoti……………………….5
4. Privatizavimo motyvai……………………………………………………………………………………………………………..8
5. Privatizavimo ypatybės Lietuvoje……………………………………………………………………………………..10
5.1. Privatizavimo institucijos ir būdai…………………………………………………………………………..15
5.2. Privatizacijos etapai Lietuvoje……………………………………………………………………………….16
5.2.1. Paskirstomojo pobūdžio privatizavimas (1 etapas)…………………………………..16
5.2.2. Valiutinės privatizacijos programa (2 etapas)……………………………………………..18
6. Praėjęs „Lietuvos Telekomo“ privatizavimas – „prieš“ ir „už“………………………………………………19
6.1. „Lietuvos Telekomo“ privatizavimas – „prieš“…………………………………………………………19
6.1.1. Dėl privatizavimo pakilo pokalbių tarifai………………………………………………………19
6.1.2. Keblumai “Interneto” tiekėjams ir vartotojams………………………………………………20
6.1.3. Tarptautiniai pokalbiai “Call-Back” gali išnykti…………………………………………….22
6.1.4. Telekomunikacijų rinka privalo būti liberali………………………………………………….23
6.1.5. Monopoliniai siekiai kertasi su Konstitucija………………………………………………….25
6.2. “Lietuvos telekomo” privatizavimas. “Už”………………………………………………………………25
6.2.1. “Lietuvos Telekomo” teikiamos “Interneto” paslaugos…………………………………..25
6.2.2. Kelias į Europos sąjungą – per nepriekaištingą privatizaciją…………………………..26
6.2.3. Už LT privatizaciją gautinos sumos daug kur reikalingos……………………………….27
6.2.4. Privatizuotas ,,Lietuvos Telekomas” buvo modernizuotas………………………………28
7. Privatizacinės politikos pasekmės Lietuvos ūkiui……………………………………………………………….29
8. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………..31
9. Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………….33
1. Įvadas
Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Todėl, tos dalies valdymas ir pati nuosavybė perleidžiami privačiam sektoriui.
Lietuvoje pradėta masinė privatizacija (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kaip teigia aukščiausio rango Lietuvos vadovai, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą. Tačiau ar iš tiesų dabartinė Lietuvos ūkinė privatizacinė ir bendrai ekonominė politika pagerins ūkio funkcionavimą, jį modernizuos?
Šiame darbe ir stengsiuosi panagrinėti Lietuvos privatizacinės politikos ypatumus.
2. Privatizavimo sąvoka
Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmones, šakos ar visos ekonomikos mastu. Socialiniai, teisiniai, politiniai vykdomos privatizavimo politikos, įgyvendinamos rinkos ekonomikos šalyse, aspektai yra nepagrindiniai.
Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų – rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės – ekonominės raidos procesų, sistemoje prasme.
Postsocialistinių šalių ekonominių – socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M.Friedmanas, L.Balcerovičius, H.Goldmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog ekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija ir taktika transformacinio laikotarpio pradžioje. Greitas ir visuotinas valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas[6].
Pirmosios
ekonomikos reformų programos postsocialistinėse šalyse buvo sudarytos iš stabilizavimo priemonių ir struktūrinės, iš esmės privatizavimo, politikos.
Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmukiui įveikti. Oficialiose prognozėse, lydėjusiose reformų programas ir laukiamus privatizavimo rezultatus, paprastai buvo nurodomas laikinas ir daug menkesnis gamybos sumažėjimas, ekonomikos pagyvėjimas greitu laiku buvo siejamas su aktyviu ir rezultatyviu privačiu verslu.
Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų. Jeigu analizuosime privatizavimo procesą ekonominio – socialinio rezultatyvumo požiūriu trumpalaikėje perspektyvoje privatizacija, kaip rodo teorinio ir praktinio patyrimo apibendrinimas, turi daugiau neigiamų, negu teigiamų pasekmių.
Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas – privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais .Vienok rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekononiminio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje.
Privatizacija buvo ir yra būtinu, bet nepakankamu struktūrinių pertvarkymų elementu. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmuoju struktūrinės reformos etapu. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertinimu (pav. Pasaulio banko, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ) bus ilgas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir apmąstymų.
Kiekvienu atskiros šalies socialinės – ekonominės raidos laikotarpiu formuojant ir įgyvendinant privatizacijos strategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizcijos tikslai. Pastarieji nepagrįstai pamirštami ar neakcentuojami:
1. Kokios įtakos pajamų ir turto pasiskirstymui turi alternatyvūs privatizavimo metodai ?
2. Kokios įtakos makroekonominiams veiksniams, tokiems kaip infliacija ir nedarbas, turi alternatyvios privatizavimo priemonės?
3. Kaip organizuoti nuosavybę, kad esamas turtas bfltų kuo efektyviau panaudotas trumpalaikėje perspektyvoje ir nenutrūktų investicijų procesas į naujus pajėgumus ir nekilnojamąjį turtą, kas užtik kitų ekonominį rezultatyvumą ilgalaikėje perspektyvoje?
4. Ar privatizacijos strategijose numatyti globalinių socialinių – ekonominių problemų aspektai, tokie kaip valstybingumo, ekonominio ir socialinio saugumo stiprinimas?
Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmukio, ir ilgalaikės – užtikrinti stabilią socialinę – ekonominę raidą – yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria visos postsocialistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys.
Tose šalyse, kuriose ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia.
3. Valstybinio sektoriaus neefektyvumo priežastys arba kodėl reikia privatizuoti
Valstybės nesugebėjimas privataus sektoriaus lygyje palaikyti jos vykdomos veiklos efektyvumo siejasi su keliais esminiais veiksniais.
Pirmiausia valstybės vaidmuo daugiau susijęs su socialinio stabilumo palaikymu šalyje, ir ekonominio efektyvumo sąskaita realizuojami socialiniai tikslai. Tai dažniausiai yra į žemas pajamas gaunančių gyventojų sluoksnių palaikymas.
Per valstybinių ūkinių objektų veiklą paskirstomos gyventojų pajamos, nors tokios perskirstymo rūšies būtinumas abejotinas. Perskirstymas turėtų būti koncentruotas, t.y. pagalba turi būti skiriama tik tiems, kam ji iš tikro būtinai reikalinga. Bandymas per komercinėms struktūroms (taip pat ir valstybinėms) primetamas lengvatas palaikyti žemas pajamas turinčius gyventojus veda prie paties perskirstymo proceso ir valstybės ekonominės veiklos neefektyvumo. To būtina atsisakyti pereinant prie valstybės minimalių pajamų garantavimo programos, kuri leistų vienu metu, nedubliuojant analogiškų veiksmų skirtinguose lygiuose, centralizuotai padėti mažas pajamas gaunantiems gyventojams.
Kita valstybinio sektoriaus įmonių neefektyvumo (žemesnio pelningumo), palyginti su privačiuoju, priežastis yra pati valstybinio sektoriaus verslo struktūra. Ji gali būti orientuota į daug kapitalo ir ilgo atsipirkimo laiko reikalaujančius, tačiau mažo pelningumo verslus, dažniausiai orientuotus j su infrastruktūros kūrimu susijusius projektus.
Lietuvoje didesnė svarbesnių ūkinių objektų dalis dar yra valstybės rankose (apie 55% valdomo Lietuvos valstybės įmonių ir akcinių bendrovių turto teko valstybiniam sektoriui). Kaip rodo pasaulinė patirtis, daugelis tokių „strateginių“ objektų sėkmingai valdomi privačių struktūrų, visiškai neignoruojant ir valstybės mastu būtinų socialinių klausimų sprendimo. Tačiau tokiu atveju ir valstybinis sektorius, kaip konkretus valstybės samdytų valdytojų valdomas vienetas, turi sugebėti efektyviai dirbti, nenusileisdamas privačiam sektoriui. Kokios priežastys sąlygoja priešingą situaciją?
Plačiausiai
įmonių valdymo forma yra akcinės bendrovės (AB). Kaip ir valstybinės įmonės, AB yra viena pagrindinių juridinių formų, leidžianti sukaupti stambų kapitalą plataus masto ūkinei veiklai vykdyti. Kooperuotų kapitalų pritraukimas iškelia esminę valdžios pasidalijimo tarp kooperatinio susivienijimo dalyvių problemą. Juo daugiau akcininkų, juo didesnė nuosavybės ir valdymo funkcijų atsiskyrimo tikimybė. Iš esmės AB valdo valdytojai, o akcininkai per atstovus arba tiesioginiu balsavimu gali dalyvauti svarstant ir tvirtinant valdytojų atliktą darbą. Operatyvinis firmų valdymas išlieka valdytojų rankose[1].
Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovai yra savarankiški priimant operatyvinius, ir net didžia dalimi taktinius sprendimus, nepaisant to, kad teisiškai šeimininkas gali’ būti vienintelis (todėl teoriškai turėtų būti gana stipri tiesioginė kontrolė), t.y. valstybė, tačiau, ji realiai reprezentuoja visą šalies visuomenę. Jai atstovaujančios kontroliuojančios struktūros tėra tik formalūs savininkai, kurie, nors jiems ir suteiktos galios, tolydžios realiam šeimininkui, savo funkcijas atlieka nepakankamai gerai.
Stabilios ekonomikos šalyse AB, korporacijų kontrolė, grįsta akcininkų pasyviu ar aktyviu vaidmeniu, vykdoma dvejopai:
1. Per išvystytą vertybinių popierių rinką (kai dominuoja smulkūs akcininkai) – akcininkų „bėgimu“ nuo rizikingų, nepelningų akcijų jas parduodant; tuo pat metu iškyla grėsmė valdytojams, kad nauji savininkai (jų atstovai) keis valdytojus naujais, galinčiais padaryti įmonę efektyvesnę. Tai savo ruožtu verčia įmonių vadovus stengtis dirbti pakankamai efektyviai, kad išsaugotų savo darbo vietas;
2. Tiesioginė stambių akcininkų ar smulkių akcininkų grupes atstovaujančių administratorių kontrolė.. Šiuo atveju įprasta, kad stambūs akcininkai turi svarų balsą formuojant įmonės strategiją ir gali tiesiogiai dalyvauti pačiame įmonės valdyme bei kontrolėje [1].
Lietuvos valstybei iš dalies ar visiškai priklausančių įmonių turtas turėtų būti priskirtas antrajai valdymo ir kontrolės formai. Pirmiausia todėl, kad kol kas vertybinių popierių rinka (ir kapitalo rinka apskritai) dar neveikia taip efektyviai, kad atliktų tuo pat metu ir įmonių valdytojus kontroliuojantį vaidmenį Kitas svarbus veiksnys – valdomų akcijų skaičius, kuris ir lemia kokiu būdu daroma įtaka įmonės valdymui: vyriausybės nurodymai, valstybės atstovų tiesioginis dalyvavimas ar tik vertybinių popierių valdymas, kai akcijų skaičius minimalus. Todėl svarbiausias vaidmuo kontroliuojant įmones, kurių akcijų dalis priklauso valstybei, tenka valstybei atstovaujančioms struktūroms. Šioje situacijoje galima išskirti kelias esmines priežastis, trukdančias valstybės kontroliuojamiems ūkiniams objektams didinti darbo efektyvumą:
• Valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų samda yra formali, įgyta per pažintis ar dėl jau istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, kai bet kuris valstybės valdininkas stumdomas iš posto į postą, atsižvelgiant ne į jo sugebėjimus, o į įgytą valstybinėse struktūrose statusą. Kol kas šio trūkumo nepanaikina formaliai organizuojami konkursai į valstybinius postus. Netgi prasikaltę valdininkai sugrįžta tarnybon, arba į tą pačią struktūrą, arba į kitą, dažnai net ne žemesnėms pareigoms. Toks elgesys paprastai paaiškinamas noru išsaugoti (kad ir prasikaltusių) darbuotojų patirtį. Tačiau nemanau, kad tokia praktika yra taikytina ir valstybinėje tarnyboje, kur lemiančiu kriterijumi vis dėlto reikėtų laikyti darbuotojų moralumą. Priešingu atveju nebaudžiamumo įspūdis tik paskatina linkusius piktnaudžiauti asmenis išbandyti ir savo sėkmę, o ką jau kalbėti apie gadinamą valdžios įvaizdį, ir visas šito pasekmes.
• Faktiškas kontrolės nebuvimas prižiūrint valstybinių įmonių veikią. Nors ir teigiama, kad būtent griežta kontrolė yra valstybės kontroliuojamų įmonių nelankstumo, taigi ir neefektyvumo priežastis, tačiau šiuo atveju kalbama apie kitą kraštutinumą – elementaraus šeimininko (valstybinių kontrolės įstaigų) nesidomėjimą patikėtu valdyti turtu. Dėl kontrolės išskaidymo tarp atskirų valstybės turtą prižiūrinčių padalinių (Ūkio ministerija, savivaldybės, Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondas), taip pat jų veiklos nepakankamo aprūpinimo ištekliais įmonių direktoriai pasijaučia visagaliais ir nebejaučia atsakomybės už jiems patikėtą veiklą. Spauda (dažnai pirmiau nei oficialūs valstybės organai) atskleidžia įvairius piktnaudžiavimus tokia atsakomybe neribota veikla. Pirmame privatizavimo etape (1991-1995 m.) dažniausiai buvo pastebimi iš esmės neteisėti įmonių privatizavimo faktai, net pačios valstybės pinigais; grobstymai įmonių viduje; privilegijuotų kontaktų pagalba įmonės pavertimas vadovų giminaičių „melžiama karve“ ir kt. Čia ir patys kontroliuojantieji gali turėti savanaudiškų tikslų, kurie ypač išryškėja privatizaciniu laikotarpiu [2].
Šie du paminėti punktai nusako ūkinės drausmės nebuvimą valstybės valdomuose objektuose. Ir nors girtinos yra LR Seimo pateiktos kovos su tokiais piktnaudžiavimais priemonės, siūlant griežtinti įmonių vadovų atsakomybę, realiai
reikalai negerėja, o visos priemonės lieka žodžiais, tinkančiais tik priešrinkiminėje kovoje ir galimam susidorojimui su politiniais oponentais. Maža to, nepaisant gerų ketinimų, naujos priemonės iš esmės nieko naujo nepasiūlo, ko nebuvo galima padaryti ir ankstesnių įstatymų pagrindu bausti prasikaltusius ūkiniais nusižengimais asmenis. Tokiu būdu naujos garsios akcijos parodo jau įprastą politikams populizmą ir demagogiją. Nuobaudos griežtumas priklauso tik nuo paties ekonominio subjekto (mūsų atveju – nuo valstybės, jai atstovaujančių kontrolės struktūrų) pasiryžimo atsikratyti nepalankiais reiškiniais jam pavaldžiuose objektuose. Tik laikantis griežtų nuostatų – kad sąmoningai nusižengę įstatymui valstybės tarnautojai neteks valstybinio darbo ir su tuo susijusių lengvatų, galima tikėtis, jog minėtosios negerovės nesikartos.
Akivaizdi tendencija – valdžia linkusi manyti, jog visų nelaimių priežastis yra per didelis viešumas, „trukdantis“ dirbti, ir todėl jis turi būti ribotas „liaudies“ labui. Tai šiek tiek primena sovietinį laikotarpį. Todėl būtina pabrėžti, kad būtent viešumas, ar kaip dabar madinga sakyti – veiklos skaidrumas – realiai gali užtikrinti efektyvią valstybinių struktūrų kontrolę. Tai ypač pabrėžtina monopolinių struktūrų atžvilgiu, nepaisant jų nuosavybės formos, kadangi suteikdama galią naudotis privilegijuota padėtimi (tik tuo atveju, kai ekonomija dėl gamybos masto sąlygoja natūralios monopolijos reikalingumą), valstybė sukuria ir piktnaudžiavimo tokia padėtimi precedentą. Todėl net ir tuo atveju, kai monopolio savininkas yra privatus, jam turi būti taikomi tie patys viešumo reikalavimai, kaip ir valstybės įstaigoms.
4. Privatizavimo motyvai
Šiuo metu aktualus strateginių įmonių privatizavimo klausimas. Jau vyksta konkursai ir netrukus turėsime naują Lietuvos ūkio struktūrą, kurioje realiai dominuos privatus verslas. Privatizavimas – tai naujo Lietuvos raidos etapo pradžia, kuri parodys, ar pakis (ir ar greitai) Lietuvos ūkio efektyvumas.
Iš ankstesnio svarstymo galima teigti, kad valstybė, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, gali efektyviai valdyti savo komercinius objektus, tačiau tam būtinas tobulai parengtas visų valstybės kuruojamų funkcijų koordinavimas ir pavaldinių atsakomybės užtikrinimas. Lietuvoje kol kas tokios galimybės nėra. Būtent todėl, taip pat įvertinant ir valstybės administracinių struktūrų kūrimo papildomą naštą, laikytina, kad šiuo metu tik privatizavimas leis pakelti ūkio lygį. Motyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįs tas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip Telekomas ar Mažeikių nafta. Yra pelnas, yra galimybė, kad investuotos lėšos jį leis dar labiau padidinti -vadinasi, lėšų visuomet atsiras.
Valstybės valdyme galioja tie patys dėsniai, kaip ir laisvoje rinkoje. O bendra rinkos tendencija krypsta siauresnės veiklų specializacijos link. Taigi ir valstybei būtina griežčiau apibrėžti savo veiklos ribas, orientuojantis tik į tas, kurias ji geriausiai gali apibrėžti (teisėtvarka, administraciniai klausimai, bendros infrastruktūros kūrimas ir kt.). O gyventojams turi būti sudarytos sąlygos patiems spręsti savo egzistencines problemas [7].
Didžiausia iki šiol neištaisyta Lietuvos politikų klaida – išlikę komunistiniai valdymo metodai, kurių pagrindas – žmogaus psichologinis susiejimas su valstybe, kūrimas jo priklausomumo nuo valdžios iliuzijos. Kaip rodo atlikti tyrimai, daugiau kaip 50 proc. vidutines ir žemas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų mano, kad jų padėtimi turėtų pasirūpinti valstybė. Ši būsena tęsiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai žmonėms nebuvo išaiškinta laisvos rinkos esmė ir galimos problemos. Nuo kada gyventojai maitinami gražiais pažadais, kartkarčiais paskatinami „lengvatomis nuo ponų stalo“. Ši praktika turi liautis, kadangi tolesnis išlaikytinių sindromo skatinimas ir toleravimas yra žingsnis atgal – senosios sovietinės, iniciatyvą slopinančios kultūros link. Kaip žinia, bet koks kultūrinis lūžis skausmingas ir ilgalaikis procesas, o įsisenėjusios visuomenės ligos gydymo vilkinimas tik reikalaus ilgesnio laiko pasekmėms likviduoti. Naujojo prezidento atėjimas į valdžią gali ir turi tapti tuo atskaitos tašku, kuris pasuks Lietuvą nuo biurokratinio „socnepriklausomizmo“ normaliais ekonominiais dėsniais paremtų santykių link.
Suminėtųjų motyvų pagrindu turėjo ir turi būti skelbiama privatizacija Lietuvoje. Deja, atsiskleidžia ir kitos privatizavimo motyvų versijos, kurios atspindi tam tikrus ekonominės politikos prieštaravimus, o tai verčia įtarti modernizavimą (technologinį, organizacinį, socialinį) esant ne pačiu svarbiausiu vykdytinu tikslu.