Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas
5 (100%) 1 vote

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas

11213141

Turinys

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………..3

2. Priverčiamosios medicinos priemonės ………………………………………………………………………..4

3. Skirtumai ir panašumai tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių…4-5

4. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas………………………………………………………………5

5. Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys……………………………………………………………………5-7

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka…………………………………….7-12

7. Psichikos sutrikimai………………………………………………………………………………………………….12-15

8. Psichikos ligonių teisės……………………………………………………………………………………………..14-15

9. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….16-17

10. Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………18

Įvadas

Už pavojingos veikos padarymą įstatymas tam tikrais atvejais numato ne kriminalines bausmes, bet kitų valstybės prievartos priemonių taikymą. Šių priemonių sistemoje reikšmingą vietą užima priverčiamosios medicininės priemonės, kurios taikomos nepakaltinamiems psichikos ligoniams. Įvairiose valstybėse šios prievartos priemonės vadinamos skirtingai: visuomenės apsaugos, gydymo, prevencijos priemonės (Š. Gliukas). Kartais jomis siūloma pakeisti kriminalinę bausmę (F. Gramatika ir kt.). Tačiau tokio visa apimančio minėtų priemonių taikymo nėra. Paprastai jos taikomos nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas.

Tiktai nepakaltinamumas yra toji aplinkybė, kuri pilnutinai nuima atsakomybę. Tačiau teismui būtina atsižvelgti į ypatingą psichinę būklę to asmens, kuris tuo momentu padarė nusikaltimą. Tai gali tapti pagrindu bausmei sušvelninti. Šiais atvejais teismas gali drauge su bausme (arba atleidus nuo bausmės) skirti priverstinį gydymą.“

Taigi, nepakaltinamumas, kaip jau anksčiau minėjau, panaikina baudžiamąją atsakomybę ir teismas remdamasis ekspertų išvadomis tai patvirtina.

Darbo tikslas: apžvelgti priverčiamųjų priemonių taikymo aspektus.

Iškelti klausymai:

1. Kokie yra priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai?

2. Koks ikiteisminis procesas, kai asmuo yra nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas?

3. Kokios susergimo ir psichinių sutrikimų priežastys?

Priverčiamosios medicinos priemonės

Lietuvoje priverčiamosios medicinos priemonės taikomos seniai. Tarpukario Lietuvoje galiojusio Baudžiamojo statuto 39 str. 2 d. Numatė nepakaltinamą asmenį, padariusį pavojingą veiką, atiduoti kitų asmenų atsakingai priežiūrai, o jeigu jis padaręs labai pavojingą veiką (nužudymą, sunkų kūno sužalojimą, išžaginimą, padegimą), būtinai atiduoti į gydyklą .

Priverčiamosios medicinos priemonės yra panašios į kriminalines bausmes ir jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, tačiau jos savo forma ir esme yra skirtingos. Sugretinę bausmės tikslus su priverčiamųjų medicinos priemonių tikslais, pamatysime kai kuriuos panašumus ir esminius skirtumus.

Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis, taip pat kaip ir bausmėmis, siekiama neleisti asmeniui daryti pavojingą veiką. Tačiau tai daroma ne įtikinėjant ji atsisakyti pavojingos veikos, bet taikant medicinos priemones ir prižiūrint jo elgesį. Siekti nubaudimo tikslo priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes asmuo, padaręs pavojingą veiką būdamas nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, vadinasi, jis negalės suprasti ir bausmės prasmės. Ir jeigu asmuo po nusikaltimo padarymo tapo nepakaltinamas, jis taip pat negalės suprasti ir apkaltinamuoju nuosprendžiu jam paskirtos bausmės. Taigi nubaudimas turi būti pakeistas gydymu, nes juo gali būti pasiektas minėtas tikslas.

Skirtumai ir panašumai tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių

Tarp kriminalinės bausmės ir priverčiamųjų medicinos priemonių yra šie pagrindiniai panašumai:

1. Valstybės prievartos priemonės;

2. Taikomos nepaisant asmenų, kuriems jos taikomos, ar jų teisėtų atstovų noro;

3. Taiko tik teismas už pavojingas veikas arba už nusikaltimus.

Tačiau priverčiamosios medicinos priemonės skiriasi nuo kriminalinės bausmės savo tikslais, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis. Esminiai skirtumai yra šie:

1. Nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;

2. Ši veika nelaikoma nusikaltimu;

3. Priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų teisinių teistumo pasekmių;

4. Kartais jos skiriamos nenurodant konkretaus termino.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas

Priverčiamosios medicinos priemonė taikomos:

1. Asmenims, padariusiems pavojingas veikas ir negalėjusiems suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichikos ligos, laikino psichikos veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

2. Asmenims, padariusiems nusikaltinus, bet prieš
nuosprendžio priėmimą susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti ne tik savo veiksmų, bet ir nuosprendžio esmės;

3. Asmenims, kurie prieš teismo paskirtos bausmė atlikimą arba jos atlikimo metu susirgo psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti ne tik savo veiksmų, bet ir nuosprendžio esmės.

Išanalizavus priverčiamųjų medicinos priemonių pagrindinius tikslus, jų bruožus ir tai, kuo jos skiriasi nuo kriminalinės bausmės, galima apibrėžti jų sąvoką. Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybės prievartos priemonės, teismo taikomos nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, arba asmenims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendį, iki bausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės .

Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys.

Medicinos priemonių, kurios taikomos asmenims, padariusiems pavojingas veikas, nusikaltimus arba linkusiems juos daryti, yra labai daug ir įvairių. Vienos iš šių priemonių yra chirurginio pobūdžio. Jomis siekiama pašalinti agresyvumą, egoizmą, lytinius instinktus. Kitos – fizinės terapijos priemonės, veikiančios žmogaus nervų sistemą, trečios – medikamentinės, gydančios alkoholikus, narkomanus ir kitus ligonius, padariusius arba linkusius daryti pavojingas veikas ar nusikaltimus. Visas jas pirmiausia galima suskirstyti į priverčiamąsias ir rekomendacines. Dauguma nurodytų priemonių yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau kai kurios turi valstybinės prievartos bruožų arba tiesiog yra priverčiamosios. Joms skirtinos ir BK 98 str. numatytos medicinos priemonės , iš kurių galimą būtų išskirti šias priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis:

1. Ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

2. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

3. Stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;

4. Stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose .

Vienos iš šių priemonių pritaikymas priklauso nuo to, kaip teismas, vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymų, įvertins nepakaltinamo asmens pavojingas veikos arba nuteisto asmens nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybės pavojingumą, taip pat psichiatrinės ekspertizės išvadas. Nepakaltinamo asmens veikos arba psichikos ligonio padaryto nusikaltimo pavojingumą lemia veikų pobūdis, jų padarymo būdas, priemonės, įrankiai, taip pat kilusios pasekmės. Nepakaltinamo asmens arba nuteisto psichikos ligonio asmenybės pavojingumas priklauso nuo psichinės būklės, polinkių daryti pavojingas veikas. Psichiatrinės ekspertizės išvadose teismui rekomenduojama, kurį iš šių nurodytų priemonių tikslingiausia. Be to, yra specialūs įstatymai ir žinybiniai norminiai aktai, kurie reglamentuoja priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą. Antai Psichikos sveikatos įstatyme 27 str. numatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga, gali būti hospitalizuotas prievartą tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:

1. Savo sveikatai ir gyvybei;

2. Aplinkinių sveikatai ir gyvybei;

Gydymo ir laikymo sąlygas psichiatrinėse ligoninėse, kurios atliktų nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį, nustato šių įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Baudžiamasis įstatymas nenumato, už kokias pavijingas veikas teismas taiko priverčiamąsias medicinos priemones ir kokios tai priemonės. Anksčiau galiojusieji teisės aktai ir teismų praktika suformavo nuostatas, kuriomis remiantis pavojingas veikas padariusiems psichikos ligoniams parenkama priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis. Atidavimą į bendrojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas skiria nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas arba po nusikaltimo susirgusiems psichikos liga, dėl kurios negali suprasti bausmės esmės, ir atsižvelgiant į veikų pobūdį bei psichinę būklę jie turi būti priverstinai gydomi bendrojo tipo psichiatrinėse ligoninėse, kur nėra griežtos izoliacijos. Atidavimą į sustiprinto tipo psichiatrinę ligoninę teismas taiko analogiškiems asmenims, kurie padaro pavojingas veikas dėl savo psichikos būklės linkę daryti juos vėl, todėl būtina juos priverstinai gydyti griežtai izoliuotomis sąlygomis.

Atidavimą į griežtojo stebėjimo psichiatrinę ligoninę teismas gali taikyti taip pat nepakaltinamiems asmenims, padariusiems itin pavojingas veikas (nužudymas, sunkius kūno sužalojimus, padegimus ir pan.) ir dėl savo psichikos būklės labai pavojingiems. Tačiau Lietuvos teismai šios priemonės praktikoje netaiko, apsiriboja atiduodami minėtus asmenis į sustiprinto stebėjimo psichiatrinę ligoninę, kur užtikrinama griežtą jų izoliacija ir gydymas. Teismas nepakaltinamą asmenį, jeigu nėra reikalo jo priverstinai jo gydyti, gali perduoti į giminaičių ar kitų asmenų rūpybą ir kartu nustatyti jam medicininę priežiūrą. Ši priemonė išsiskiria iš kitų priverčiamųjų medicinos priemonių. Jos nedera laikyti prievartine priemone, tačiau ir visiškai atmesti nėra pagrindo, nes teismas, atleisdamas nepakaltinamą
nuo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, numato tam tikras pareigas minėtam asmeniui, jo giminaičiams ir kitiems asmenims. Kartu pripažįstama, kad tai daroma siekiant užkirsti kelią nepakaltinamiems asmenims arba nuteistiems asmenims, susirgusiems psichinę liga, daryti naujus nusikaltimus, pagydyti juos ir grąžinti į normalų gyvenimą.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka

Taigi, baudžiamajame procese ikiteisminis tyrimas pradedamas tuomet kai gaunamas nukentėjusiojo skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką. Gavęs pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi nustatyti nusikalstamos veikos požymius ir surašyti tarnybinį pranešimą. Ikiteisminis tyrimas pradedamas kai prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šiuo įgalioto asmuo ant pareiškimo ar ant skundo apie nusikalstamą veiką užrašo rezoliuciją.

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese ikiteisminio tyrimo pareigūnas perduoda tyrimo medžiagą prokurorui. Prokuroras įsitikinęs, kad asmuo padaręs visuomenei

pavojingą veiką yra nepakaltinamas užrašo rezoliuciją pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ikiteisminį tyrimą arba pats jį atlieka.

Įtarus, kad visuomenei pavojingą nusikaltimą padaręs asmuo nėra psichiškai sveikas, jo psichinė būklė patikrinama ir nustatoma paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir BK numatytais tam tikrais atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjui kyla abejonių dėl kaltinamojo pakaltinamumo, t. y. ar jis galėjo vykdant nusikaltimą suprasti veiksmų esmę ir juos valdyti. Tokiu atveju yra skiriame ekspertizė: „ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą (šiuo atveju psichiatrijos ekspertizę), kuriam reikalingas mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios“.¹ Ekspertizę gali skirti ir prokuroras, raštu apie tai pranešdamas įtariamajam, jo gynėjui ir kitiems ekspertizės rezultatais suinteresuotiems proceso dalyviams.

Baudžiamojo kodekso 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones galima taikyti, kai:

1. Asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką;

2. Veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas, t. y. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichikos veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos;

3. Teismui priimant nuosprendį, iki apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo arba jos atlikimo metu asmuo susirgo psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės;

4. Asmuo, atsižvelgiant į padarytos veikos ar nusikaltimo pobūdį ir patologinę būklę, yra pavojingas.

Taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, teismas neturėtų spręsti jų baudžiamosios atsakomybės ir bausmės klausimų. Tačiau jeigu asmuo po nusikaltimo padarymo iki teismo nuosprendžio priėmimo susirgo psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir bausmės esmės, tai teismas remdamasis BK 57 str., ir jeigu yra pagrindas, priima apkaltinamąjį nuosprendį ir paskiria bausmę, bet atleidžia asmenį nuo bausmės atlikimo.

Jeigu asmuo po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo arba atlikdamas bausmę suserga psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir bausmės esmės, teismas atleidžia asmenį nuo bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės atlikimo, teismas sprendžia klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių paskyrimo jam. Pasveikęs asmuo gali būti siunčiamas atlikti likusią bausmę. Laikas, per kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės atėmimo laiką diena už dieną. Taigi minėti asmenys nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės visiškai neatleidžiami. Jeigu asmuo, kuris suserga psichikos liga po nusikaltimo padarymo ir kuriam buvo pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, pasveiko, tai jis gali būti baudžiamas, jei jo nusikaltimo padarymo ar nuosprendžio priėmimo metu nesuėjo senaties terminai, numatyti Baudžiamajame kodekse 49 ir 50 str.

Priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, tačiau jos labai suvaržo žmogaus asmens laisvę. Todėl labai svarbu nustatyti tokią priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tvarką, kuri neleistų nepagrįstai jų taikyti. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. numato taisyklę: esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui.

Kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir
priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Pagal psichiatro rekomendacijas psichiatrijos įstaigos administracija turi teisę nutraukti paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą anksčiau.

Jeigu paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą reikia pratęsti, psichiatrijos įstaigos administracija dėl šio pratęsimo privalo kreiptis į teismą. Teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą gali priverstinį paciento hospitalizavimą ir priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Pagal gydančiojo psichiatro rekomendaciją psichiatrijos įstaigos administracija paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą turi teisę nutraukti ir anksčiau.

Taigi įstatymas numato taisyklę , kad nerečiau kaip vieną kartą per 6 mėnesius psichiatrinės ligoninės administracija privalo kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas atsižvelgdamas į šios įstaigos išvadą, gali priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į gydomų asmenų psichikos būklės pasikeitimus, vienas priverčiamąsias medicinos priemones gali pakeisti kitomis. Asmens būklės pasikeitimai patvirtinami gydymo įstaigos išvadoje.

Proceso dėl nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens padarytos veikos metu, taip pat proceso asmeniui, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, metu turi būti įrodinėjama:

1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės;

2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo;

3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo;

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2451 žodžiai iš 4829 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.