Produktų skatinimo eksporto politika
5 (100%) 1 vote

Produktų skatinimo eksporto politika

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Ž.Ū. PRODUKTŲ EKSPORTO SKATINIMO POLITIKOS ESMĖ,

REIKŠMĖ IR PAGRINDINĖS NUOSTATOS 4

1.1. Lietuvos narystė PPO 4

1.2. Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose 6

2. Ž.Ū. EKSPORTO SKATINIMO PRIEMONĖS BEI JŲ VYKDYMO

SĄLYGOS, EIGA, DAVA 10

2.1. Ž.ū. produktų eksporto skatinimo priemonės 10

2.2. Ž.ū. produktų eksporto skatinimo priemonių vykdymo eiga, dava 11

2.3. Ž.ū. ir maisto produktų užsienio prekyba 15

2.4. Užsienio prekybos reguliavimo priemonės 17

2.4.1. Dempingas 17

2.4.2. Subsidijos 18

2.4.3. Kitos tarifinės apsaugos priemonės 19

2.4.4. Netarifinės priemonės 19

3. Ž.Ū. PRODUKTŲ EKSPORTO SKATINIMO PRIEMONIŲ

ĮVERTINIMAS 21

3.1. Ž.ū. produktų eksporto perspektyvos ES 21

3.2. Eksporto į trečiąsias šalis prognozės 24

IŠVADOS 27

LITERATŪROS SĄRAŠAS 30

PRIEDAI 32

ĮVADAS

Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos srautai daro didelę įtaką kiekvienos šalies ekonomikos augimui, kaimo gyventojų užimtumui, jų gerovei. Ūkio plėtra labai priklauso nuo vykdomos užsienio prekybos politikos. Šiuo metu stiprėjant prekybos žemės ūkio ir maisto produktais globalizacijos tendencijoms labai svarbu turėt stiprėjantį, konkurencingą šalies žemės ūkį, turintį stiprias pozicijas tiek vidaus, tiek užsienio rinkose. Šio tikslo įgyvendinimui buvo parengtos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo, kaimo plėtros bei eksporto skatinimo programos. Taip pat siekiant įsitvirtinti užsienio šalių rinkose, buvo pasirašomos įvairios tarptautinės prekybos sutartys, aktyviai dalyvaujama pasaulinėje ir regioninėse prekybos organizacijose.

Šio darbo tikslas – remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, nutarimais ir norminiais aktais bei teorine-ekonomine literatūra, trumpai apžvelgti Lietuvos užsienio prekybos politikos raidą, esmę, perspektyvas, jos reguliavimo instrumentus bei priemones.

Darbo objektas – žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, bei jo skatinimo politika.

Uždaviniai:

1. apžvelgti Lietuvos užsienio prekybos raidą, esmę ir jos perspektyvas;

2. teoriškai išanalizuoti žemės ūkio produktų eksporto skatinimą pasitelkiant įvairias užsienio prekybos reguliavimo priemones;

3. išanalizuoti šiuo metu Lietuvoje vykdomas žemės ūkio ir maisto produktų eksporto skatinimo priemones;

4. apžvelgti Europos Sąjungoje naudojamas žemės ūkio ir maisto produktų eksporto reguliavimo priemones

Darbo pradžioje apžvelgiau Lietuvos užsienio prekybos politikos raidą, esmę, perspektyvas tapus Europos Sąjungos nare, išsamiau paliesdama tuos momentus kurie susiję su prekyba žemės ūkio ir maisto produktais. Pirmame darbo skyriuje pasinaudojau Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento Užsienio prekybos politikos skyriaus interneto svetainėje pateikta informacija apie dabartinę užsienio prekybos politiką, bei ateities perspektyvas. Susipažindama su užsienio prekybos politikos raida, naudojausi Lietuvos Laisvosios rinkos eksperto R. Vilpišausko, instituto interneto svetainėje publikuojamu straipsniu „Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė“.

Antro skyriaus pirmoje dalyje, išanalizavau šiuo metu Lietuvoje pabaigtas vykdyti žemės ūkio ir maisto produktų eksporto skatinimo priemones, pagal Lietuvos Vyriausybės nutarimą „Dėl Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto skatinimo 2002–2003 m. programą ir jos įgyvendinimo priemones“. Paskutinėje antro skyriaus dalyje, analizavau svarbiausių žemės ūkio ir maisto produktų (pieno, mėsos ir grūdų) eksporto tendencijas. Naudojausi Lietuvos Statistikos departamento 1999, 2000, 2001, 2002, 2003 m. „Užsienio prekyba“ leidiniais. Analizei pasirinkau 1999 – 2003 m. laikotarpį. Kiekvieną iš minėtų produktų analizavau pagal sudėtinius Kombinuotosios prekių nomenklatūros (KPN) skyrių skirsnius. Lygindama eksporto apimtis ir apskaičiuodamas eksporto rodiklius naudojausi eksporto verte. Šia analize siekiau parodyti kurie iš minėtų produktų yra daugiausiai eksportuojami, jų eksporto vertės kitimo dinamiką ir svarbą žemės ūkio ir maisto produktų eksporte. Taip pat siekiau parodyti svarbiausias Lietuvos eksporto šalis, bei jų grupes.

Paskutinio- trečio skyriaus pirmoje dalyje analizavau įvairių užsienio prekybos reguliavimo priemonių įtaką eksportui. Naudojausi LR norminiais aktais, tarptautinėmis prekybos sutartimis. A. Kirejevo [10] knyga “Prekybos ekonomika”. Naudodamasi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslo darbuotojų publikacija, trečio skyriaus antroje dalyje aptariau eksporto į trečiąsias šalis prognozes.

1. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ EKSPORTO SKATINIMO POLITIKOS ESMĖ, REIKŠMĖ IR PAGRINDINĖS NUOSTATOS

Užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką Lietuvos Respublikos ūkio augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui – 2003 m. užsienio prekybos apyvarta sudarė 92 % šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP). Prekybos žemės ūkio ir maisto produktais apyvarta sudaro 9 % šalies BVP. Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei
eksporto skatinimo programomis. [1]

Buvo priimta daug vienašalių ir sutartinių sprendimų, kuriais remiantis sukurtas dabartinis Lietuvos užsienio prekybos režimas ir prekybos politikos formavimo struktūra. Derybos dėl stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) (buvusią BSTP – Bendrąją sutartį dėl tarifų ir prekybos, angl. – GATT) ir su tuo susiję įsipareigojimai užsienio prekybos, žemės ūkio politikos, konkurencijos politikos, mokesčių, viešųjų pirkimų ir kitose srityse atliko svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos ekonominę politiką ir užsienio prekybos politikos režimą. Dvišaliai ir regioniniai laisvosios prekybos susitarimai, ypač su Europos Sąjunga (ES) ir kitomis dviem Baltijos šalimis, buvo kitas svarbus veiksnys kuriant Lietuvos užsienio prekybos politiką. [2]

1.1. Lietuvos narystė Pasaulio prekybinėje organizacijoje

Lietuva užsienio prekybos politiką derina su – PPO nuostatomis, kurios nare tapo 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui.

Lietuvos derybos su PPO buvo gana ilgos. Vienas iš sunkiausių derybinių klausimų buvo dėl paramos priemonių žemės ūkio sektoriui, įskaitant importo muitus ir vidaus rėmimo politikos priemones. Pagrindiniais ginčytinais derybų klausimais tapo valstybės paramos žemės ūkiui lygis, parama cukraus pramonei, eksporto subsidijų panaikinimas ir importo muitų žemės ūkio produktams įšaldymas. Derybų procesą taip pat komplikavo ir kai kurių žemės ūkio produkciją eksportuojančių PPO narių, ypač JAV, nelanksti derybų pozicija. Derybų metu ypač daug dėmesio susilaukė Lietuvos žemės ūkio politikos priemonės. Jas kritikavo JAV, taip pat Australija, Kanada ir kitos šalys, priklausančios Cairns grupei (ši grupė pasisakanti už visišką prekybos žemės ūkio ir maisto produktais liberalizavimą, pasivadino Australijos miesto Cairns vardu). Viso derybų proceso metu jos reikalavo panaikinti žemės ūkio produktų eksporto subsidijas ir sumažinti paramą jų gamybai Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos pusė, sutikusi sumažinti kai kurias paramos priemones, ilgą laiką primygtinai reikalavo leisti eksportą subsidijuoti dar ketverius metus po įstojimo į PPO. Šio reikalavimo Lietuvos derybininkai galiausiai atsisakė 2000 m. pirmoje pusėje. Viena iš galimų JAV ir šalių, priklausančių Cairns grupei, bekompromisinės pozicijos priežasčių gali būti susijusi su šitų žemės ūkio produkciją eksportuojančių šalių tiesioginiu komerciniu suinteresuotumu sukurti geresnes sąlygas jų pačių kompanijų žemės ūkio produktų eksportui ir ideologinis įsipareigojimas laikytis liberalaus prekybos režimo bei šalinti prekybą iškraipančias priemones. Taip pat padidino neapibrėžtumą ir apsunkino derybas tai, kad nebuvo aiškiai apibrėžtų priėmimo į PPO taisyklių. Pavyzdžiui, Kanada ir Australija reikalavo 20 procentų sumažinti vidaus paramos žemės ūkiui lygį Lietuvoje, nes, jų atstovų tvirtinimais, taip buvo numatyta Urugvajaus derybų raundo metu (1986-1994 m.) suderintoje sutartyje. Tuo tarpu Lietuva teigė, kad įsipareigojimas mažinti paramą žemės ūkiui yra taikomas tik tuo metu buvusioms BSTP narėms, todėl yra neprivalomas stojančioms į PPO šalims, be to, jame nenurodomi konkretūs skaičiai. [2]

Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo.

Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.

Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos
taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse. Narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių. Esant vienodoms konkurencijos sąlygoms jie tampa lygiaverčiais partneriais prekybos santykiuose su 146-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija, Taivanis, Armėnija ir Makedonija) pasaulio valstybėmis. [1]

1.2. Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose

Aktyvus dalyvavimas dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose tapo pagrindine Lietuvos užsienio prekybos politikos režimo tendencija, kuri įtvirtinta įstojus į didžiausią pasaulyje regioninį darinį – Europos Sąjungą.

Palankiausias užsienio prekybos režimas – preferenciniai importo muitų tarifai, taikomi prekyboje su šalimis, pasirašiusiomis su Lietuva laisvosios prekybos sutartis Sustiprėjusį preferencinį užsienio prekybos režimo pobūdį rodo Lietuvos užsienio prekybos struktūra. Šiuo metu maždaug 70 procentų visų iš Lietuvos eksportuojamų žemės ūkio ir maisto produktų parduodama šalimis, turinčiomis preferencinį statusą.

Pirmosios laisvosios prekybos sutartys pasirašytos 1992–1993 m. su kai kuriomis ELPA šalimis. Politiškai svarbiausia buvo 1994 m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995 m. pradžioje. Ji vėliau buvo inkorporuota į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998 m. vasario mėn. Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (CELPA – Centrinės Europos laisvosios prekybos asociacija) narių pasirašymą [2].

2000 m. gegužės mėn. buvo pasirašyta susitarimo dėl prekybos iki Lietuvos įstojimo į ES sutarties protokolas. Jame buvo numatyta nuo 2001 m. didinti importo kvotas iš Lietuvos į ES eksportuojamiems pieno produktams. Tiesa, kvotomis galėjo pasinaudoti tik ES sertifikatus turinčios Lietuvos įmonės. Nors tuo metu daugelis pagrindinių Lietuvos pieno perdirbimo įmonių (AB “Rokiškio sūris”, AB “Pieno žvaigždės”, AB “Žemaitijos pienas”, viso apie 18 įmonių) buvo gavusios sertifikatus, sudarančius galimybę eksportuoti į ES, šis netarifinis barjeras stipriai ribojo prekybą kitomis maisto prekėmis, pavyzdžiui, mėsos gaminiais. [2] Tuo metu nei viena Lietuvos mėsos perdirbimo įmonė dar neturėjo Europos veterinarijos sertifikato suteikiančio teisę prekiauti ES rinkose.

Per eilę metų ekonominiai santykiai tarp Lietuvos ir ES pastebimai suintensyvėjo. 2003 m. balandžio 16 d. pasirašiusi stojimo į ES sutartį, Lietuva pradėjo ruoštis ES prekybos mechanizmo priemonių įgyvendinimui, parengta teisinė bazė eksporto licencijoms, eksporto ir importo licencijų garantijų sistemai, eksporto fizinei kontrolei ir monitoringui, eksporto kompensacijoms.

Iki stojimo į ES tarp Lietuvos ir ES valstybių galioja Asociacijos sutartis. Todėl Lietuvos prekyba su ES žemės ūkio produktais tuo metu buvo ribojama muitais ir netarifinėmis apsaugos priemonėmis, tokiomis kaip importo kvotos ir kokybės standartai.

Lietuva siekia dalyvauti Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE). EEE sutartis, įsigaliojusi 1994 m. sausio 1 d., ES bendrąją rinką išplėtė į tris iš keturių ELPA (Europos laisvosios prekybos asociacijos) šalių, t.y. Norvegiją, Islandiją ir Lichtenšteiną. Šveicarija, ketvirtoji ELPA narė, nepriklauso Europos ekonominei erdvei ir ryšius su ES palaiko ir plėtoja platesnių dvišalių sutarčių pagrindu [1].

Pagal EEE sutartį, 15 ES valstybių narių ir trys ELPA šalys (Islandija, Lichtenšteinas, ir Norvegija) sudaro bendrą rinką, kurioje galioja tos pačios pagrindinės taisyklės (Acquis Communautaire), apimančios taip vadinamas keturias pagrindines laisves (laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą) ir konkurencijos taisykles. EEE sutartis neapima ES Bendrosios žemės ūkio politikos ir Bendrosios žvejybos politikos, tačiau sutartyje yra nuostatų, reglamentuojančių prekybą žemės ūkio ir žuvies produktais. Kadangi EEE sutartis nėra muitų sąjunga, ji neapima trečiosioms šalims taikytinos politikos. Taip pat EEE sutartis apima vidaus rinkai stiprinti skirtą taip vadinamąją vertikaliąją ir horizontaliąją politiką, t.y. švietimą, socialinę politiką, aplinkos apsaugą.

2002 m. gruodžio 18 d. Lietuva oficialiai kreipėsi į EEE Tarybą dėl prisijungimo prie EEE sutarties. ES Komisija derybinio mandato dėl Europos ekonominės erdvės plėtros projektą patvirtino 2002 m. lapkričio 7 d., o 2002 m. gruodžio 9 d. jį patvirtino ES Taryba. Derybos prasidėjo 2003 m. sausio 9 d. bei vyko trišaliu pagrindu, t.y. EEE ELPA valstybės (Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas), ES Komisija (atstovavo šalis-nares) ir šalys-kandidatės derėjosi kiekviena pagal savo derybinį mandatą [1].

Derybų eigoje buvo išskirti keturi pagrindiniai derybiniai klausimai:

1) pereinamieji laikotarpiai,

2) prekyba žuvimi,

3) finansinis instrumentas,

4) žemės ūkio kvotos.

Pereinamieji laikotarpiai. Į EEE sutartį įtraukti tokie patys pereinamieji laikotarpiai, kuriuos prisijungiančios šalys yra susiderėjusios Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje.

Prekyba žuvimi. Prekybos žuvimi srityje susitarta dėl tarifinių kvotų su nuliniu muito tarifu žuviai ir žuvies produktams, importuojamiems į ES iš Norvegijos ir Islandijos:
1) Iš Norvegijos per metus – 30 500 t (šaldytoms skumbrėms), 44 000 t (šaldytoms silkėms), 67 000 t (šaldytoms silkės filė), 8000 t (šaldytoms krevetėms);

2) Iš Islandijos per metus – 950 t (šaldytoms silkėms).

Skumbrių importo tarifinė kvota iš Norvegijos paskirstyta atskirais laikotarpiais, atsižvelgiant į žvejybos sezoniškumą bei esamą paklausą atitinkamu metų laikotarpiu. Pažymėtina, jog kvotų skyrimas yra glaudaus į ES stojančių valstybių bendradarbiavimo rezultatas. Pradiniame derybų etape ES nesirengė skirti jokių tarifinių kvotų, tačiau buvo atsižvelgta į primygtinus šalių-kandidačių reikalavimus siekiant užtikrinti jų žuvies perdirbimo pramonės aprūpinimą žaliavomis [1].

Finansinis instrumentas. Susiderėta, jog pagal daugiašalį finansinį instrumentą EEE ELPA valstybės skirs 600 mln.eurų 2004-2009 m. įvairių programų finansavimui būsimosiose šalyse-narėse bei Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje (Lietuvai atiteko 4,5 proc. minėtų lėšų, t.y. apie 5,4 mln. eurų kasmet). Taip pat numatytas dvišalis finansinis instrumentas, pagal kurį Norvegija skirs 567 mln. eurų 2004-2009 m. įvairioms programoms finansuoti tik naujosiose šalyse narėse (pagal šį fondą Lietuvos dalis – 7,1 proc. visų lėšų, t.y. apie 8 mln. eurų kasmet). Iš viso Lietuvai apie 13,4 mln. eurų paramos per metus [1].

Žemės ūkio kvotos. Norvegija skyrė tarifines kvotas uogų, obuolių sulčių, sėklinių rugių ir gyvūnų maisto importui. Pažymėtina, jog gyvūnų maistui buvo skirta 1000 t importo tarifinė kvota, kurios pageidavo vienintelė Lietuva, nors metinis šių produktų Lietuvos eksporto kiekis į Norvegiją buvo perpus mažesnis.

Lietuvos prisijungimas prie EEE sustiprins Lietuvos pozicijas prekyboje su Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinu su kuriomis Lietuva turi palankiausią užsienio prekybos režimo statusą.

Lietuva plėtojo trišalę prekybą su Latvija ir Estija. Trišalę prekybą tarp Baltijos šalių liberalizuojančios sutartys buvo tiesioginis ES politikos rezultatas. ES suteikė konkretų turinį trišalėms sutartims, išspręsdama Baltijos šalių bendradarbiavimo kolektyvinio veiksmo problemą, ir sustiprino paskatas plėtoti trišalį bendradarbiavimą, susiedama jį su Baltijos šalių integracijos į ES raida. 1993 m. rugsėjo mėn. Taline Laisvosios prekybos sutarties projektui pritarė visų trijų šalių ministrai pirmininkai, o 1993 m. rugsėjo 13 d. pasirašė „svarbiausią iš visų kada nors tarp Baltijos šalių pasirašytų sutarčių“ – trišalę Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartį. Tačiau ši sutartis neapėmė prekybos žemės ūkio produktais. Susitarti dėl prekybos barjerų šioje srityje panaikinimo buvo sunkiau pirmiausia dėl žemės ūkio interesų grupių spaudimo Lietuvoje ir Latvijoje. Po kelių intensyvių derybų raundų, sutartis pasirašyta 1996 m. birželio mėn. ir įsigaliojo 1997 m. sausio mėn. [2]

1997 m. lapkričio 11 d. buvo pasirašyta sutartis dėl netarifinių barjerų tarp trijų Baltijos šalių panaikinimo. Visos trys sutartys tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos pasirašytos po to, kai tiesiogiai joms pritarė ES. Sutartyse yra tiesioginės nuorodos į ES taisykles ir integracijos į ES bendruosius principus. Tačiau būsimos narystės Europos Sąjungoje vaidmuo vėliau pradėjo riboti trišalį bendradarbiavimą. Tai sutrukdė įgyvendinti ilgai svarstytus gilesnės trišalės integracijos projektus, tokius kaip Baltijos šalių muitų sąjunga. Kai 1997 m. Estija kartu su kitomis pirmosios grupės šalimis buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES, buvo įtvirtintas diferenciacijos tarp šalių kandidačių principas. [2] Taip pat glaudesniam bendradarbiavimui sutrukdė 1998 m. rudenį prasidėjusi ekonominė krizė Rusijoje, dėl kurios buvo padidinta Lietuvos vidaus rinkos apsauga, o 1998 m. pabaigoje ir 1999 m. pradžioje tarp Baltijos šalių net įsiplieskė taip vadinamas „kiaulių karas“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2728 žodžiai iš 8679 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.