Profesinės sąjungos
5 (100%) 1 vote

Profesinės sąjungos

11213141

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………….…..2

1. Profesinės sąjungos……………………………………………………….….3

1.1. Profesinių sąjungų ir jų organų teisės…………………………………………….3

1.2. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijos……………………………….…3

1.3. Profsąjunginis judėjimas…………………………………………………………5

2. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas…………………….……6

2.1. Bendrieji nuostatai……………………………………………………………….6

2.2. Profesinių sąjungų steigimas, veiklos sustabdymas ir nutraukimas………………6

2.3. Profesinių sąjungų santykiai su darbdaviu……………………………………….8

3. Lietuvos profesinių sąjungų įstatymas……………………………………….9

4. Profsąjungų pozicija nedarbo atžvilgiu……………………………………..10

5. Užsienio šalių profsąjungų pozicija į darbo rinkos pusiausvyrą jų šalyse…..11

6. Profesinių sąjungų nuopelnai………………………………………………..12

IŠVADOS……………………………………………………………13

LITERATŪRA………………………………………………………14

ĮVADAS

Šiandien politiniame valstybių gyvenime didelį vaidmenį vaidina įvairios visuomeninės organizacijos – politinės partijos, įmonininkų sąjungos, profesinės sąjungos ir kitos. Šias organizacijas, išskyrus partijas, dalyvaujančias politiniame gyvenime, teisininkai dažniausiai vadina „spaudimo grupėmis”. Skirtingai negu partijos, jos nesiekia tiesiogiai atsidurti prie valdžios vairo ir vadovauti valstybei. Pagrindinis jų tikslas – daryti spaudimą valstybiniams organams, kad jie įgyvendintų šių organizacijų keliamus reikalavimus.

Demokratijos pagrindais gyvenančioje visuomenėje profsąjungos yra darbo rinkos partnerės, dvišaliuose – trišaliuose susitarimuose ir sutartyse atstovaujančios dirbančiųjų socialiniams, ekonominiams bei teisiniams interesams. Pagrindas tokiems susitarimams ir sutartims atsirasti – šalių integravimas į pasaulio ekonomines ir politines struktūras, taip pat darbo, ekonominių ir socialinių problemų teisinis administravimas bei reguliavimas juos atitinkančiais įstatymais šalies viduje.

Lietuvoje, kelis dešimtmečius buvusioje SSRS respublika, po nepriklausomybės atgavimo keitėsi ir profesinių sąjungų vaidmuo visuomenėje. Anksčiau veikusios pagal komandinį ir skirstytojišką darbo stilių profesinės sąjungos įgavo gerokai didesnį savo veiklos savarankiškumą. Visa tai ir buvo įteisinta naujai priimtame 1991m. lapkričio 21d. Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatyme, kuris reglamentuoja profesinių sąjungų teises, jų santykius su darbdaviais, valstybės institucijomis ir pan.

Šio darbo tikslas aptarti profesines sąjungas: kas tai?, kur jos atsirado, kaip formavosi, kokios jų teisės ir pan.

1. Profesinės sąjungos

Darbdavio dominuojanti padėtis, neribotas pranašumas prieš darbuotojus jau nuo seno skatino pastaruosius vienytis į organizacijas, kurių tikslas apsaugoti darbuotojus nuo darbdavių savivalės. Tokios istoriškai tradiciškomis tapusios organizacijos, turinčios tikslą ginti darbuotojų interesus, yra profesinės sąjungos (P. Čiočys, 1999).

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas Profesinių sąjungų įstatymas, nustatęs šios savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos veiklos pagrindus, jos teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, ginant savo narių interesus. Kadangi profesinės sąjungos atstovauja tik savo nariams ir gina jų interesus, tai sukėlė profesinių sąjungų įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai įvaizdį. Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime priėjo prie išvados, kad profesinės sąjungos gina ne tik savo narių, bet įstatymo nustatytais atvejais – ir kitų darbuotojų teises, ir neįžiūrėjo minėto įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Tai dar labiau pakėlė profesinių sąjungų vaidmenį, užtikrinant jų veiklos garantijas be valstybės įsikišimo (P. Čiočys,1999).

Profesinės sąjungos veikia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, minėto įstatymo bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų pagrindu ir savo veiklą grindžia registruotais profesinės sąjungos įstatais.

Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais, numatytais įstatymų, turi teisę laisvai jungtis profesiniu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais principais į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje (P. Čiočys, 1999).

1.1. Profesinių sąjungų ir jų organų teisės

IV skirsnis. PROFESINĖS SĄJUNGOS IR VALSTYBĖS ORGANAI

14 straipsnis. Profesinių sąjungų teisės norminių aktų leidyboje

Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai teikia pasiūlymus valstybinės valdžios ir valdymo organams dėl norminių aktų darbo, ekonominiais ir
socialiniais klausimais priėmimo, pakeitimo ar panaikinimo.

Profesinės sąjungos savo respublikinių susivienijimų organų asmenyje turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

15 straipsnis. Profesinių sąjungų teisių gynimas

Profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose.

Profesinės sąjungos, gindamos savo narių teise ir teisėtus interesus, gali sudaryti susitarimus su valstybės valdžios ir valdymo organais.

16 straipsnis. Valstybės organų ir organizacijų teikiama pagalba profesinėms sąjungoms

Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai iš valstybės organų ir organizacijų turi teisę gauti savo veiklai reikalingą informaciją darbo, ekonominiais ir socialiniais klausimais, kurią valstybės organai ir organizacijos privalo pateikti įstatymų nustatytais terminais.

Valstybės organai skatina derybas tarp profesinių sąjungų ir darbdavių ar jų organizacijų.

Valstybės organai, organizacijos gali teikti profesinėms sąjungoms paramą socialiniams ir kitiems tyrimams vykdyti (E. Mirončikienė, 2001).

1.2. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijos

V skirsnis. PROFESINIŲ SĄJUNGŲ TEISĖS. PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR JŲ NARIŲ VEIKLOS GARANTIJOS

17 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė kontroliuoti darbo ir profesinių sąjungų įstatymų laikymąsi

Profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų narių teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams profesinės sąjungos gali turėti inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kitas institucijas.

Profesinės sąjungos įgalioti asmenys, vykdydami šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytas kontrolės funkcijas, turi teisę nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos nariai, ir susipažinti su dokumentais apie savo profesinės sąjungos narių darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.

18 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus

Profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises.

Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams.

Jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.

19 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė siūlyti traukti atsakomybės pareigūnus

Profesinės sąjungos turi teisę siūlyti traukti atsakomybėn pareigūnus, kurie pažeidžia darbo įstatymus, neužtikrina saugių darbo sąlygų, nevykdo kolektyvinės sutarties ar kitokių tarpusavio susitarimų.

20 straipsnis. Profesinių sąjungų ir jų narių teisių gynimas

Profesinių sąjungų ir jų narių teises ir teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka gina valstybiniai valdžios ir valdymo organai, teismai bei kiti teisėsaugos organai.

Valstybės organai, pareigūnai, fiziniai ar juridiniai asmenys, neteisėtais veiksmais padarę žalą profesinei sąjungai, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

21 straipsnis. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijos

Įstatymuose, kolektyvinėje ar kitoje sutartyje numatytais atvejais negalima nutraukti darbo sutarties su darbuotoju – profesinės sąjungos nariu, negavus išankstinio profesinės sąjungos, kuriai jis priklauso, organo sutikimo.

Darbuotojai, išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus ir nenutraukę su darbdaviu sudarytos darbo sutarties, negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva, išskyrus atvejį, kai įmonė, įstaiga, organizacija likviduojama, taip pat perkelti į kitą darbą be išankstinio to profesinės sąjungos organo sutikimo.

Šiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas arba keičiant esmines darbo sutarties sąlygas taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos organo sutikimas.

Profesinių sąjungų nariams, atleistiems iš darbo dėl jų išrinkimo į renkamąsias pareigas profesinių sąjungų organizacijose, pasibaigus įgaliojimams renkamosiose pareigose, suteikiamas pirmesnis darbas (pareigos), o jeigu jo nėra – kitas lygiavertis darbas (pareigos) toje pačioje arba, darbuotojui sutikus, kitoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.

Kitos garantijos darbuotojams, išrinktiems į renkamuosius profesinės sąjungos organus, gali būti nustatytos kolektyvinėse ir kitose sutartyse.

22 straipsnis. Profesinių sąjungų dalyvavimas sprendžiant darbo ginčus įstatymų nustatyta tvarka

Profesinės sąjungos, sprendžiant individualius ir kolektyvinius darbo ginčus, dalyvauja įstatymų nustatyta tvarka.

Ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimi numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, nagrinėja teismas.

23 straipsnis. Profesinių sąjungų teisė organizuoti mitingus, demonstracijas, skelbti streikus

Profesinės sąjungos turi teisę rengti susirinkimus, tai pat įstatymų nustatyta tvarka organizuoti mitingus, demonstracijas ir kitus masinius renginius.

Profesinės sąjungos,
gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką (Verslas ir teisė, 1992).

1.3. Profsąjunginis judėjimas

Valstybių profesinės sąjungos organizuotos įvairiai. Cechinės organizacijos jungia darbininkus ir tarnautojus pagal profesiją. Todėl vienoje įmonėje dažnai veikia keletas skirtingų profesinių sąjungų (JAV, Didžioji Britanija). Tai apsunkina dirbančiųjų kovą su įmonininkais. Tuo tarpu gamybinės profesinės sąjungos (Švedija, Olandija, Italija, Prancūzija) jungia dirbančiuosius pagal gamybinę veiklą: visi įmonės dirbantieji priklauso vienai profesinei organizacijai. Į konfesines (dažniausiai krikščioniškas) profesines sąjungas paprastai buriasi vieno tikėjimo žmonės.

Profsąjunginis judėjimas yra susiskaldęs. Vienose šalyse (Prancūzija, Italija) veikia keletas didelių profsąjunginių centrų, kitose – vienas (Didžioji Britanija, Norvegija). Labai dažnai profesines sąjungas kontroliuoja valdančioji partija ir vyriausybė.

Politiniame šalies gyvenime profesinės sąjungos vaidina didelį vaidmenį: pateikia vyriausybei įstatymų, ginančių dirbančiųjų interesus, projektus, organizuoja masines nepaklusnumo (tame tarpe ir politinius streikus) kampanijas, palaiko keliamus į parlamentą kai kurių partijų narius.

Tikriausiai mažai kas Lietuvoje žino apie garsųjį Saltšiobadeno susitarimą, pasirašytą dar 1938 metais, kuris ilgam nukreipė Švedijos istorijos raidą socialinės santarvės kryptimi. Minėtas susitarimas – tai susitarimas tarp pagrindinių dirbančiųjų ir darbdavių organizacijų, kuriame numatoma kompromisinių sprendimų ieškoti tik taikiai susidus prie bendro stalo. Tokiu būdu turėjo būti sprendžiami visi ekonominiai ir socialiniai klausimai (pvz.: nebereikia stichinių streikų; atlyginimų, darbo aplinkos ir kiti klausimai sprendžiami abipusio kompromiso būdu).

Stiprų smūgį socialiniam konsensui sudavė 1980 metais įvykęs konfliktas, pademonstravęs profesinių sąjungų jėgą ir solidarumą. Po jo darbdavių sluoksniai priartėjo prie nuomonės, kad centralizuota kolektyvinės sutarties sistema („kollektiv avtal”) jau nebeužtikrina derybų partnerių interesų balanso ir būtina pereiti prie šakinio lygmens kolektyvinių sutarčių. Pirmieji šakinio ar įmonės lygio susitarimai Švedijoje jau pasirašyti. Darbdaviai, atsisakę centralizuotos kolektyvinių susitarimų sistemos, pasirinko naują strateginę kryptį – jie siekia, kad dirbantieji dalyvautų skirstant pelnus ir akcijas. Dabar darbuotojas savo sėkmę pradėjo sieti ne su profsąjunginiu judėjimu, kuris anksčiau užtikrino aukštą darbo užmokestį ir socialinę apsaugą (kad ir kur žmogus būtų dirbęs), o su savo įmone. Darbuotojas tarsi įgijo naują atspirties tašką – nuo makrokonsensuso einama prie mikrokonsensuso. Tai taip pat švediškas modelis, tik jau kitoks – modifikuotas. Darbo užmokestis atskirose pramonės ir prekybos šakose, kur veikia profsąjungos, dažnai yra nustatomas kolektyvinių derybų būdu, sudarant darbo sutartį. Profsąjungos atstovai derasi su firmos vadovybe dėl darbo užmokesčio ir kitokių klausimų, kylančių tarp darbininkų ir darbdavių. Derybų šalys gali laisvai pasirinkti bet kokį sprendimą, kuris patenkintų abi puses, ir dėl to kolektyvinės derybos, sudarant darbo sutartis, yra dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip ne rinkos jėgos lemia darbo užmokestį.

2. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas

Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, įstatymo nustatyta tvarka turi teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.

Profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios savo narių darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus.

Šis įstatymas nustato profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teisę ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus.

2.1. Bendrieji nuostatai

1 straipsnis. Teisė jungtis į profesines sąjungas

Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais, numatytais įstatymų, turi teisę laisvai jungtis į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje.

Šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Darbdavys, jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu.

2 straipsnis. Profesinių sąjungų narystė

Į profesinę sąjungą įstojama ir iš jos išstojama profesinės sąjungos įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Pensininkai ir asmenys, netekę darbo ne dėl darbuotojo kaltės, turi teisę likti profsąjungos nariais.

3 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos laisvė

Profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.

Valstybės organams,
darbdaviams, jų įgaliotiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus. Asmenys, trukdantys teisėtą profesinių sąjungų veiklą, atsako pagal įstatymus.

Profesinių sąjungų veikla negali būti administracine veikla nutraukta ar laikinai sustabdyta.

4 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos teisiniai pagrindai

Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Konstitucijos), šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu).

5 straipsnis. Profesinių sąjungų tarptautiniai ryšiai

Profesinės sąjungos turi teisę palaikyti ryšius su kitų valstybių profesinėmis sąjungomis, tarptautinėmis ir kitokiomis organizacijomis, būti profesinių sąjungų tarptautinių organizacijų narėmis ir dalyvauti jų veikloje (E. Mirončikienė, 2001).

2.2. Profesinių sąjungų steigimas, veiklos sustabdymas ir nutraukimas

6 straipsnis. Profesinių sąjungų steigimas

Profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais.

Profesinei sąjungai įsteigti būtina, kad ji turėtų:

1. ne mažiau kaip 30 steigėjų arba įmonėje, įstaigoje, organizacijoje būtų nemažiau kaip 30 steigėjų ar jie sudarytų ne mažiau kaip 1/5 dalį visų darbuotojų, tačiau ne mažiau kaip 3 darbuotojai;

2. surinktus patvirtintus įstatus (statutą);

3. išrinktus vadovaujančius organus.

Profesinė sąjunga laikoma įsteigta nuo tos dienos, kai įvykdytos šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytos sąlygos.

7 straipsnis. Profesinių sąjungų susivienijimai

Profesinės sąjungos turi teisę jungtis į įvairius susivienijimus.

Profesinių sąjungų susivienijimai gali būti kuriami tik laisvu profesinių sąjungų susitarimu ir jų iniciatyva.

8 straipsnis. Juridinio asmens teisių įgijimas

Profesinės sąjungos arba jų susivienijimai, norėdami įgyti juridinio asmens teises, turi šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti savo įstatus (statutus).

Profesinės sąjungos įstatuose (statute) turi būti nurodoma:

1. profesinės sąjungos pavadinimas ir buveinė;

2. profesinės sąjungos organizacinė struktūra;

3. vadovaujantieji organai;

4. veiklos nutraukimo tvarka;

profesinei sąjungai priklausančio turto valdymo, disponavimo ir naudojimo tvarka.

Profesinių sąjungų, kurių struktūriniai padaliniai yra vieno miesto ar rajono (apskrities) teritorijoje, įstatus (statutą) registruoja šių miestų, rajonų (apskričių) valdybos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2461 žodžiai iš 4894 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.