Profesinis konsultavimas
5 (100%) 1 vote

Profesinis konsultavimas

1121

TURINYS

1. Įvadas 1

2. Šeimos konsultavimo teorijos 2

3. Šeimos terapija ir konsultavimas, pagrindiniai šeimos terapiniai metodai 3

4.Konsultavimo tikslai 4

5. Konsultavimo procesas 5

6. Pavyzdinė problema 6

7. Išvados 7

8. Literatūra 9

ĮVADAS

Šeima yra žmonių bendruomenė, kuri turi savo pareigas ir atsakomybę. Ji, kaip bendruomenė, atlieka funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, o to negali jokia kita visuomenės struktūra. Šeima yra svarbiausia emocinio ir materialinio rėmimo institucija, jos narių augimo ir gerovės garantas.

Bendriausia šeimos funkcija – siekti laimės, ji apima visą grupę kitų funkcijų :

¨ Žmonių giminės tęsimas.

¨ Vaikų socializacija ir auklėjimas.

¨ Ukinė ekonominė.

¨ Rekreacinė.

¨ Bendravimo

¨ Seksualinių poreikių tenkinimo

Visos šeimos daro vienokią ar kitokią įtaką vaikų socializacijai. Tačiau svarbiausia vaikų socializacijos ir auklėjimo funkcija. Vos tik gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinių bruožų. Jis tik biologinė butybė. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė vaikams socializuoti ir auklėti.

Šeima – maža bendruose namuose gyvenančių žmonių grupė. Kartu šeima yra ir emocinė sistema, į kuria įeina visi šeimos nariai ( tiek gyvi, tiek mirę, tiek gyvenantys šeimoje, tiek atskirai.) Ši emocinė sistema egzistuoja dabartyje ir šeimoje net ir tuo atvėju, jei šeimos nariai šiuo metu realiai neegzistuoja arba erdviškai yra atskirti vienas nuo kito.

Šeimos emocinė sistema, kurią vaizdžiai galima pavadinti bendru šeimos AŠ, jos emocinis savitumas, veikia vaikus ir formuoja jų asmenybes.

Be tradicinių funkcijų, kurios susijusios su vaiko gimimu ir auklėjimu, su kasdieninių problemų sprendimu, šeimos pašaukimas – būti patikima pastogę, padedančia žmogui išgyventi sudėtingomis, greitai besikeičiančiomis šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis.

Dirbdamas su šeima socialinis darbuotojas diagnozuoją problemą ir parengia pagalbos šeimai programą. Šioje programoje skiriama daug dėmesio įvairioms socialinėms funkcijoms: vaikų auklėjimui, rūpinimuidi specialųjų poreikių vaikais, tradicijų užtikrinimui, dvasinių ryšių tarp šeimos narių specialiųjų poreikių vaikais, tradicijų užtikrinimui, dvasinių ryšių tarp šeimos narių stiprinimui, sveiko gyvenimo būdo programavimui.

ŠEIMOS KONSULTAVIMO TEORIJOS

Šeimos konsultavimo teorijos paskirtis – paaiškinti šeimos dabartį susiejant ją su praeitimi ir numatyti ateitį. Teorija taip pat turi pasiulyti veiksmų, galinčių pakeisti šeimos situaciją.

Visos šeimos konsultavimo teorijos nepajėgios iki galo išpręsti šiuos uždavinius.

Tiklsiai nustatyti konsultuojamos šeimos patiriamus sunkumus ir jų sumažėjimą dėl konsultavimo kol kas neįmanoma. Nors šeimos teorija telkia žinias ir siūlo poveikius, kurie panašiomis aplinkybėmis panašioms šeimoms buvo naudingi, ji nėra absoliuti tiesa, o tik vienas iš artėjimo prie jos būdų, turintis savų privalumų bei trūkumų.

Šiais laikais gera šeimos konsultavimo teorija turi būti aiški ir neprieštaringa, pritaikoma organizuojant psichologinę paramą šeimai, paaiškinanti poveikių šeimai, taigi ir ją konsultuojančio psichologo, veiksmų pasekmes, padėdanti kaupti naujas žinias apie šeimą.

Kodėl konsultuojama visa šeima?

Dauguma specialistų mano, kad reikėtu konsultuoti visa šeimą.Visų pirma, ligonio buvimas šeimoje visuomet sutrikdo visos šeimos pusiausvyrą, arba homeostazę, todėl kenčiant vienam šeimos nariui dažniausiai skausmą vienaip ar kitaip jaučia visi šeimos nariai. Antra, ligonis, tai yra šeimos nurodomas (arba identifikuojamas) pacientas, dažniausiai yra tas šeimos narys, kurį stipriausiai veikia šeimos disfunkciniai santykiai. Identifikuojamo ligonio simptomai dažniausiai reiškia pagalbos šauksmą. Pavyzdžiui, vaiko psichinė liga dažnai gali reikšti, kad jis jaučia savo tėvų bendravimo sunkumus ir savo liga “siekia” palengvinti, panaikinti šeimyninių santykių sunkumus. Individualaus ir šeimos konsultavimo skirtumus, mano manymu, gerai iliustruoja vienas paprastas pavyzdys. Prisiminkime vaikystėje girdėtą pasaką – “Alisa Stebuklų šalyje”: vieną kartą Alisai nutinka keistas dalykas – ji staiga ima sparčiai augti. Tuo metu jai atrodo, kad tai ne ji auga, o jos kambarys mažėja. Elementaru: jei kartu su Alisa augtų ir kambarys, tai ji greičiausiai nieko nepastebėtų. Augimas juntamas tik tuomet, kai augame tik mes, o mūsų aplinka (šiuo atveju – kambarys) nekinta. Šis pavyzdys atskleidžia individo ir jį supančios aplinkos tarpusavio santykį – individualus (intrapsichinis) konsultavimas nukreiptas į žmogaus vidinius pokyčius, o šeimos konsultantas tuo nesitenkina ir siekia žmogaus šeimoje pokyčių.

Šeimos konsultavimas išpopuliarėjo tik pastaraisias dešimtmečiais. S. Freudo lai-kais buvo dirbama išimtinai tik su vidiniais paciento išgyvenimais. Šeimos terapijos, taigi ir šeimos konsultavimo, pradžia
siejama su schizofrenijos psichopatogenezės tyrimais. Tiriant ligonius maždaug prieš penketą dešimtmečių buvo “atskleista”, kad schizofrenija – tai gyvybiškai svarbus prisitaikymas, leidžiantis žmogui išgyventi sutrikusioje (arba disfunkcionalioje) šeimoje. Be abejo, nuo to laiko šeimos terapija labai pakito ir patobulėjo. Šiuo metu manoma, kad dirbant su pacientais labai svarbu įtraukti visą šeimą, todėl šeimos terapija apima vis naujas ir naujas klientų grupes, šeimos dalyvavimas tampa ypač svarbus, kai dirbama su vaikais ir paaugliais.

ŠEIMOS TERAPIJA IR KONSULTAVIMAS

Lyginant šeimos terapiją ir konsultavimą visų pirma reikia pasakyti, kad jie turi daugiau panašumų nei skirtumų. Abiem atvejais remiamasi tomis pačiomis teorinėmis prielaidomis, tas pats yra terapijos subjektas – šeima, šeimos narių tarpusavio santykiai. Tačiau šeimos konsultavimas paprastai trunka trumpiau, čia orientuojamasi į konkrečių problemų sprendimą, naujų, efektyvesnių bendravimo ir elgesio būdų mokymą. Be to, šeimos konsultantų rengimas yra trumpesnis procesas nei šeimos psichoterapeutų.

PAGRINDINĖS ŠEIMOS TARAPINĖS IR KONSULTAVIMO PRIELAIDOS

Šeimos terapija remiasi nuostata, kad šeima yra atvira sistema, ir prielaida, kad žmogaus elgesys gali būti iki galo suprastas tik analizuojant jo ar jos santykius su kitais šeimos nariais. Visų pirma, šeimos terapija remiasi pagrindiniais sistemų teorijos teiginiais, kad “visuma yra daugiau nei atskirų jos dalių suma”; “veiksmai, veikiantys vieną sistemos dalį, veikia ir bendrą visumą” ir “kiekviena sistemos dalis besikeičiančiu santykiu susijusi su kitomis sistemos dalimis”. Antra, šeimos sąveikos supratimui labai svarbus kibernetinis uždaro priežastingumo dėsnis: “šeimos nariai nuolat bendrauja vienas su kitu, todėl vieno iš jų elgesio pasekmė yra kito iš jų elgesio priežastis”. Trečia, labai svarbu žinoti, kad bendravimas niekada neapsiriboja vien žodžiais, kad svarbios yra abi komunikacijos dalys – tiek veiksmai, tiek žodžiai (bendravimo teorija). Galiausiai, šeimos terapijos prielaidos glaudžiai susijusios su pagrindinėmis struktūrinės, socialinės konstruktyvinės ir psichodinaminės teorijos prielaidomis.

PAGRINDINIAI ŠEIMOS TERAPINIAI METODAI

Šeimos terapijos metodai yra orientuoti į šeimos narių tarpusavio santykius, jų gerinimą, šeimos narių asmeninio lankstumo ir vienas kito palaikymo skatinimą. Egzistuoja daugybė skirtingų šeimos terapijos mokyklų:

¨ psichodinaminė (pagrindiniai atstovai: N.Ackerman, J.Framo, I.Boszarmenyj-Nagy);

¨ patyriminė egzistencinė (C.Whitaker, V.Satir);

¨ tarpgeneracinė (M.Bowen);

¨ struktūrinė (S.Minuchin);

¨ sisteminė, arba strateginė (J.Haley, C.Madanes, M.Selvini-Palazzoli ir Milano grupė);

¨ kognityvinė bihevioristinė (G.Patterson, J.Alexander).

Vienos mokyklos supranta šeimą kaip nedalomą vienetą, kitos visų pirma orientuojasi į atskirus šeimos narius. Todėl šeimos konsultavimas gali atrodyti labai įvairiai, pvz., kiekvienas šeimos narys gali turėti savo konsultantą, kuris jam padeda, arba asistuoja, bendros šeimos terapijos ar konsultavimo metu; visi šeimos nariai gali “dalytis” vienu terapeutu; arba terapeutas iš esmės gali dirbti su vienu žmogumi ir tik kartas nuo karto, matydamas reikalą, susitikti su kitais tos šeimos nariais. Vis dėlto šeimos terapijos efektyvumo tyrimai rodo, kad geriausi rezultatai yra pasiekiami, kai šeima suvokiama kaip nedaloma vienovė. Dirbant tik su vienu šeimos nariu, kiti šeimos nariai dažnai, sąmoningai arba nesąmoningai, trukdo jo individualiam gydymui, tarytum nuo šio šeimos nario pasveikimo priklausytų ir jų likimas. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad hospitalizuotam pacientui dažnai pablogėdavo po to, kai jį aplankydavo jo šeimos nariai, be to, gerėjant identifikuoto paciento sveikatai, dažnai pablogėdavo kitų šeimos narių sveikata ar būsena.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1271 žodžiai iš 2405 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.