Turinys:
Įvadas……………………………………………………………………………..3
Lietuviškieji vakarai………………………………………………………………4
Profesiniam lietuvių teatrui kuriantis……………………………………………..6
Problemos atstatant lietuvių profesionalaus teatro istoriją (pagal G. Padegimą) ……………………………………………………………………………………10
Išvados……………………………………..…………………………………….11
Literatūra…………………………………………………………………………12
Įvadas
Mūsų teatro istorija – tai vingiuotas, akmenuotas ir nedidelis kelias. Jį įtakojo daugelis veiksnių , pradedant nuo politinių, istorinių trukdžių iki liaudies mentaliteto formavimosi. Tai puikiai įrodo V. Maknio sudarytas lietuvių teatro raidos keliais, kuris parodo , kokiose terpėse jis kristalizavosi:
1. Mokyklinis teatras ( 1570 – 1842)
2. Pilies dvaro teatras (XVI a. II pusė – XVII a. vidurys)
3. Didikų teatras ( XVIII a. II pusė)
4. Viešasis teatras (1785 – 1864)
5. Lietuviškieji vakarai (1885 – 1917)
6. Draugijų teatrai (1905 – 1919)
7. Profesionalaus teatro formavimasis (1909 – 1917)
8. Profesionalusis teatras (1918 – 1944)
9. Sovietinis teatras (1919, 1940 – 1941, 1944- 1965)
10. Muzikinis teatras (1919 – 1965)
Taigi V.Maknys lietuvių teatro gyvenimą skaičiuoja nuo XVI a., ir jam prireikia 4 šimtmečių, kad jis virstų kūrybine įstaiga, kurią drąsiai galime vadinti profesionaliuoju lietuvių teatru. Nenuostabu, kad šis teatras gimė kartu su atsikūrusia Lietuvos valstybe. Be valstybės, be pagrindinio ir vienintelio mecenato, lietuvių teatras galėjo tik vegetuoti arba tiksliau, verstis mėgėjiška veikla. Tai istorijos ir politikos įtaka teatro kūrimuisi. Taigi sulaukia tam tinkamo laiko pradėjome veikti.
Kodėl šiame darbe kalbėsiu tik apie profesionalųjį lietuvių teatrą ir jo įkūrimą? Sruogos žodžiais tariant, ”teatro srityje mes gyvenome renesansą XX a. angoje”. O tas renesansas sutapo su profesionalaus lietuvių teatro formavimusi Lietuvoje. Todėl šis įvykis vienas iš reikšmingiausių etapų lietuvių teatro raidos kelyje. Be to tai dabartinio mūsų teatro pamatas.
Darbe kalbėsiu apie profesionalųjį lietuvių teatrą, jo kūrimosi etapus ir įžymesnius to teatro kūrėjus ir veikėjus.Taip pat fragmentiškai papasakosiu apie lietuviškus vakarus – laikotarpį , buvusį prieš didįjį teatro renesansą Lietuvoje, kad susipažintumėm su šio įvykio išvakarėmis. O pabaigoje pakalbėsiu apie problemas, iškylančias profesionalaus lietuvių teatro istorijos tyrimuose.
Lietuviški vakarai
Rengiant lietuviškus vakarus, sunku buvo surasti tinkamas patalpas vaidinimui. Kaimuose dažniausiai vaidindavo klojimuose, kurie vasarą būdavo tušti. Tokias talpias “sales” gražiai išpuošdavo žalumynais, kelią į jas apkaišydavo berželiais, o vakare apšviesdavo savo darbo žibintais. Todėl lietuviškieji vakarai dar buvo vadinami klojimo teatrais.Miesteliuose vaidindavo įvairiose salėse,sandėliuose, didelėse trobose.
Vakarus organizuodavo daugiausiai besimokanti jaunuomenė – studentai ir vyresniųjų gimnazijos klasių mokiniai, vasaromis grįžę į namus atostogų. Po 1905 m. revoliucijos, kai savame krašte buvo leista dirbti lietuviams mokytojams, jie tapo aktyviausi jaunimo talkininkai. Suruošti lietuvišką vakarą buvo kiekvieno inteligento patriotinė pareiga. Vaidinti tokiuose vakaruose buvo didelė garbė. Artistai – paprastai, liaudies žmonės- į repeticijas eidavo po keletą kilometrų , vakarais, po sunkios darbo dienos, ir repetuodavo iki paryčių. Roles jie dažniausiai mokėsi iš klausos, nes ne kiekvienas “įkąsdavo” ranka rašytą tekstą. Spausdintų pjesių buvo nedaug, todėl vakaro rengėjai patys jas perrašinėdavo.
Režisieriai taip pat buvo mėgėjai, todėl apie mizanscenas, veikėjų charakterius ar pagrindinę spektaklio idėją negalėjo būti nė kalbos. Artistams jie aiškindavo pačius elementariausius dalykus: kad scenoje reikia “veikti”, kad negražu smarkiai mostaguoti rankomis, nepritinka žiūrėti į publiką ir juoktis kartu su ja, o svarbiausia – būtina atidžiai klausytis suflerio, nemaišyti teksto ir nekurti savojo. Sufleriui tekdavo svarbus vaidmuo: jis “diriguodavo” vaidinimą, skaitydamas visą pjesės tekstą pagal vaidmenis. Kartais tekdavo gelbėti artistą , kai jis užmiršdavo tekstą.
Mums dar gali atrodyti, kad “klojimų teatras” buvo neįdomus ir primityvus. Ne visai taip. Juk liaudis iš senų senovės turėjo daug įvairių žaidimų, apeigų ir papročių, susijusių su vaidyba. Kiekviename kaime atsirasdavo gabių žmonių, kurie mėgo ir sugebėjo vaidinti. Tokie žmonės scenoje greit apsiprasdavo ir, laisvai pasijutę “svetimame kailyje”, imdavo kurti sceninį charakterį.O scenovaizdžiui nebuvo gailimasi gražiausių audinių, baldų, drabužių, todėl scena atrodydavo graži ir šventiška.
Lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo vaidinimas, deklamacijos”gyvieji paveikslai”, šokiai ir dainos. Svarbiausioji dalis, be abejonės, buvo vaidinimas. Repertuaras nepasižymėjo įvairumu. Visi pirmiausiai
ieškodavo komedijų ar šiaip lengvo turinio pjesių. Populiariausia komedija, apėjusi visas mėgėjų scenas ir suvaidinta šimtus kartų, buvo “Amerika pirtyje”. Be komedijų , savų ir verstinių, dažnai buvo statomos tokios dramos, kaip G.Landsbergio–Žemkalnio “Blinda”, M.Šikšnio–Šiaulėniškio “Pilėnų kunigaikštis”, A.Fromo-Gužučio “Ponas ir mužikai”, iš lenkų kalbos versta “Genovaitė”.
Po vaidinimo deklamuodavo A. Baranausko, Maironio, P. Vaičaičio ir kitų lietuvių poetų eilėraščius, sakydavo monologus. Deklamacijos buvo labai mėgiamos, be artistų ir vakaro rengėjų publikos tarpe visada atsirasdavo norinčių sakyti eiles.
Didelį įspūdį darydavo ir “gyvieji paveikslėliai”. Buvo ruošiamos įspūdingos dekoracijos, scena apšviečiama įvairiaspalvėmis lempomis, ir tokiame fone sustatyti artistai nejudėdami išbūdavo keletą minučių. “Gyvųjų paveikslėlių” pradininkas ir uoliausias statytojas buvo dailininkas A. Žmuidzinavičius.
Būtina ir itin laukiama programos dalis buvo dainos. Jas dainuodavo chorai, kuriuos organizuodavo vargonininkai, o XX a. pradžioje – muzikai profesionalai: St. Šimkus, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis, J. Naujalis.
Paskutinioji vakaro dalis buvo liaudies žaidimai ir šokiai: “Noriu miego”, “Klumpakojis”, “Aguonėlė” ir kt. Šokdavo ne tik scenoje, bet ir salėje – visi vakaro rengėjai ir dalyviai. Lietuviškieji vakarai buvo tikras liaudies teatras, į kurį, B.Sruogos žodžiais, plaukdavo sodiečių minios, važiuodavo vežimais- su vaikais su šeimynomis- ir visą programą nuoširdžiausiai priimdavo. Vakarai pratino liaudį prie kultūrinių pramogų, mokė pažinti ir pamilti scenos meną, ugdė kolektyviškumo ir visuomenės pareigos jausmus, meilę gimtajai kalbai ir savo kraštui. Tai savotiška mokykla. Scenoje liaudis pamatydavo savo gyvenimą, juokėsi iš savo ydų, kritikavo ir mokėsi jų vengti. Scena supažindindavo su Lietuvos istorija, nors ir vienpusiškai parodyta, plėtė liaudies akiratį, o deklamacijos ir dainos ugdė patriotinius estetinius jausmus. Todėl lietuviškieji vakarai, mokė liaudį tokių dalykų, kurių ji niekur kitur negalėjo išmokti, ir darė gilesnį bei didesnį įspūdį nei knygos bei laikraščiai.