BRIEDIS (Alces alces L.)
Priklauso gyvūnų karalystei, chordinių tipui, žinduolių klasei, kanopinių būriui, elnių šeimai, briedžių genčiai. Lietuvos briedžiai priklauso europiniam briedžio porūšiui – Alces alces alces.
Yra daugialąstis gyvūnas, sudarytas iš eukariotinių ląstelių. Eukariotinės ląstelės turi branduolį, plazminę membraną, ribosomas, šiurkštųjį ir lygųjį endoplazminį tinklą, goldžio aparatą, vakuoles ir pūsleles, lizosomas, mitochondrijas ir centrioles. Eukariotinės ląstelės yra sudėtingesnės už prokariotines.
Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Patino kūno ilgis 210 – 273 cm. Patelės 206 – 250 cm., aukštis ties gogu atitinkamai 160 – 206 ir 159 – 192 cm., masė – 224 – 538 ir 160 – 386 kg.
Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka.
Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties galima spręsti apie briedžio emocinę būseną. Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio. Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną ausį pakeltą, kitą – nuleistą. Agresyviai nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai kaklo, o išgąsdintas – jas atsuka atgal, tartum klausytųsi garsų iš už nugaros. Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik horizontaliai. Galva iškelta aukštyn – ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.
Be prakaito ir riebalų liaukų odoje yra specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atsiveria prieš akis, tarp kanopų ir užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties čiurna.
Ragus turi tik patinai. Ragų paviršius grublėtas, išraižytas vagelių. Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių ragai skirstomi į mentiškus, siauramenčius ir šakotus. Dėl ligų, senatvės, sužeidimų, hormonų sekrecijos sutrikimų išauga nenormalūs ragai. Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė – 15 kilogramų. Suaugę briedžiai ragus meta tuoj po rujos.
Lietuvos briedžiai buvo paplitę jau ankstyvojo holoceno antroje pusėje, maždaug prieš 8 tūkst. M. pr. m. e. Iki mūsų eros II tūkstantmečio jų gausumas daugiausia priklausė nuo klimato ir augalijos kaitos, o vėliau – ir nuo antropogeninių faktorių poveikio, visų pirma nuo medžioklės.
Briedžio pagrindinė gyvenamoji vieta – miškas. Tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai, ypač tokie, kur didelę ploto dalį sudaro pušies jaunuolynai arba aukštapelkės. Paprastai laikosi nedideliais būreliais: vidutiniškai po 1 – 3 briedžius. Vidutiniškai briedis per parą nueina 1,2 – 5 km., 5 – 7 kartus gula poilsio. Keliaudami iš vienos ganyklos į kitą, briedžiai be poilsio gali nueiti 4 – 5 km. Per sezonines mikromigracijas nueina 20 – 30 km. 1980 m. buvo sumedžiotas 2 metų briedis nukeliavęs 50 km.