Prostitucija
5 (100%) 3 votes

Prostitucija

PROSTITUCIJA

„Raudonųjų žibintų kvartalo“ istorinės ištakos

Prostitucijos, žinomos jau nuo III amžiaus pr.m.e., ištakos turbūt siekia dar senesnius laikus. Neveltui ji yra pelniusi seniausios pasaulio profesijos titulą. Beje, pačioje užuomazgoje prostitucija buvo laikoma net garbinga veikla – šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių santykiavimas su šventikais neva padėdavęs tikintiesiems užmegzti artimesnius ryšius su Dievu. Graikų heteros jau teisėtai galėjo vadintis prostitutėmis, nes ne vieno turtuolio pinigėliai subyrėdavo į jų kišenes.

Viduramžiais padėtis pasikeitė. Tiesa, prostitucija nebuvo uždrausta, tačiau niekinantis požiūris į bet kokius kūniškus malonumus pavertė ją žeminančia veikla. Reformacija visam šimtmečiui dar labiau sugriežtino požiūrį į prostituciją – uždrausti viešieji namai, o prostitutes imta laikyti nusikaltėlėmis. Dar labiau už bažnyčią sekso verslui pakenkė sifilis. Prostitutės privalėjo tikrintis kas dvi savaites ir neturėjo teisės dienos metu išeiti iš namų. Paplito vaikų prostitucija – mat tikėta, kad sifilio galima atsikratyti, permiegojus su skaistuole. XIX a. dauguma prostitučių buvo kilusios iš darbininkijos. Jomis tapdavo neturtingos, neraštingos, mylimųjų pamestos merginos. Jas skriaudė ne tik klientai, bet ir policija – buvo rengiamos žiaurios gaudynės, iš prostitučių atimami pinigai, jos sodinamos į kalėjimus.

Net ir laisva mūsų dienų moralė nemažina prostitucijos, nes visuomet yra norinčių nusipirkti moterį vyrų ir dėl ekonominių ar psichologinių priežasčių sutinkančių parsiduoti moterų. Nepasikeitė nei prostitučių santykiai su policija, nei tarpusavio hierarchija.

Prostitucija Lietuvoje

Didėjantį prostitucijos mastą Lietuvoje lemia nuolat kintančios ekonominės ir socialinės šalies sąlygos, tebesitęsianti vertybių sistemos sumaištis, vis augantis nedarbas. Tokiomis aplinkybėmis kai kurios merginos ir moterys praranda viltį įsitvirtinti legalioje darbo rinkoje ir renkasi prostituciją arba yra į ją įtraukiamos.

Tačiau kategoriškai tvirtinti, kad vienintelė prostitucijos priežastis Lietuvoje yra ekonominiai sunkumai, taip pat negalima. Čia galioja ir mikrolygmens veiksniai – šalti santykiai šeimoje, sunkumai bendraujant su bendraamžiais, nenoras mokytis ir pan. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, kad į „prostitucijos rinką“ 15 % aukų ateina sąmoningai, „iš idėjos“, ieškodamos lengvo gyvenimo, malonumų, seksualinio poreikio patenkinimo.

Prostitutes Lietuvoje pagal prostitucijos veiklos priežastis galima būtų suskirstyti į tris grupes:

1. „Savanorės“ prostitutės, ieškančios lengvo gyvenimo ir malonumų;

2. Merginos ir moterys, užsiimančios prostitucija dėl ekonominių (uždirba pinigus elementariam pragyvenimui, maitinti ir rengti savo vaikus, narkotikams ir pan.) ir asmeninių priežasčių (dėl sudėtingų santykių šeimoje, asocialių draugų įtakos ir pan.).

3. Tarptautinės prekybos moterimis aukos, kurios be dokumentų yra „įkalintos“ užsienyje.

Prostitucija ir nusikalstamas pasaulis

Nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visos prostitutės patiria fizinį bei seksualinį smurtą iš savo „pirkėjų“ arba sutenerių. Pasitaiko, kad klientai nemoka už paslaugas, pažeidžia kontrakto sąlygas. Tai liudija ir žiauri statistika: 50 % prostitučių žūsta per pirmuosius penkerius savo darbo metus nuo seksualinių maniakų rankų, nužudomos sutenerių, pačios nusižudo arba miršta nuo ligų, kurios dažniausiai negydomos.

Prostitucijos verslas tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, susijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. „Gatvės merginos“ kenčia nuo nusikaltėlių. Analizuodami konkrečius atvejus (šiuo atveju imsime pačią pavojingiausią Vilniaus prostitučių darbo vietą – Vilniaus geležinkelio stoties prieigas), sužinome, kad prostitučių „siaubas“ – gaujos nepilnamečių skustagalvių, žargonu vadinamų „malaletkomis“. 16 – 17 metų amžiaus jaunimui nereikia sekso – į stotį juos atvilioja tai, kad čia jie gali pasiimti merginą „izdevalkėms“. Čia šių nusikaltėlių fantazija pasireiškia neribotai: viena prostitutė pasakoja, kaip ją viduržiemyje įkišo į eketę ir laikė nuogą vandenyje tol, kol neapalpo – tada nusikaltėliai išsigandę pabėgo; kita prisimena, kaip įkaitintu lygintuvu jai buvo lyginama oda, o blakstienos svilinamos degtukais – po šių išsityčiojimų mergina apako. Prostitutės teigia, kad dažniausiai „malaletkos“ yra turtingų tėvų sūneliai, metę mokyklas ir bandantys „gyvenimo universitetus“.

Bijodamos „malaletkų“, vos pradėjus temti vietinės prostitutės dingsta iš stoties. Jų vietas užima paauglės iš Baltarusijos, kurios dieną nesirodo, bijodamos būti sulaikytos ir išsiųstos namo.

Policijai merginos pasiskųsti negali, nes tai neduoda jokių rezultatų. Policija nesikiša. Vienintelė policininkų uoliai vykdoma funkcija – baudų surinkimas. Jų dydžiai (100, 200 ar 300 Lt) priklauso nuo policininko nuotaikos. Prostitučių teigimu, nesumokėjusios baudų vežamos į skyrių, o ten, kol „sėdimos paros“, policininkai su jomis daro, ką tik nori. Išeitis šioms moterims atsirastų nebent tuomet, jei būtų legalizuota prostitucija bei sutvarkyta įstatymų bazė.

Kita prostitucijos ir
nusikalstamo pasaulio sąsaja – organizuota tarptautinė prekyba moterimis. Sugriovus Berlyno sieną, tūkstančiai jaunų moterų legaliais ir nelegaliais keliais plūstelėjo į Vakarus. Labai dažnai aukos yra klaidinamos – joms žadamas darbas Europos šalyse, bet vos tik jos kerta sieną, iš jų atimami pasai, o pačios verčiamos dirbti naktiniuose klubuose ar viešnamiuose nežmoniškomis sąlygomis. Lietuva tampa sekso verslo (taip buvo konstatuota ES konferencijoje), prostitučių eksporto šalimi, o prekyba moterimis tapo tarptautiniu mastu organizuotu nusikalstamu verslu. Prekyba moterimis – ne atskiros, pavienės šalies, bet visos tarptautinės bendrijos problema.

Prostitucijos legalizavimo ir teisėsaugos klausimai

Prostitucijos legalizavimo klausimu Europa pasidalinusi į aboliucionistus ir reglamentistus, neskaitant visiškai uždraudusių prostituciją prohibicionistų. Aboliucionizmas, būdingas Prancūzijai, numato bet kokių reglamentavimų panaikinimą. Tai leidžia išvengti dar vienos socialinės problemos – prostitutes išnaudojančių sąvadautojų.

Vokietijoje ir Nyderlanduose vyrauja reglamentarizmas, prostituciją traktuojantis kaip „neišvengiamą blogį“, kurį reikia reglamentuoti taisyklėmis kaip tam tikrą „viešą tarnybą“: rezervuoti kvartalai, uždari namai arba erotiniai centrai, prostitutės registruojamos savivaldybėje ir policijos kartotekoje, turi nuolat tikrintis sveikatą.

Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija. Šeši mėnesiai kalėjimo – tokią bausmę nuo 1999 sausio 1 dienos gali užsitraukti prostitučių klientai. Naujasis įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas tokio pobūdžio įstatymas Europoje. Jis draudžia sekso paslaugas pirkti gatvėje, privačiuose klubuose ir masažo kabinetuose. Policija stebi „karštus“ Stokholmo kvartalus. Įstatymas taip pat numato sankcijas vyrams už seksualinę žmonų ir sugyventinių prievartą.

Įsigaliojus naujam įstatymui, prostitutės gatvėse nebesulaukia klientų, nes kiekvienas, pasiūlęs „atsitiktinius seksualinius santykius už atlyginimą“, yra laikomas nusikaltėliu. Nuolatiniai klientai gali būti sodinami į kalėjimą šešiems mėnesiams, o atsitiktiniai „medžiotojai“ – nubausti pinigine bauda.

Šia unikalia iniciatyva Švedija išsiskiria iš modernaus pasaulio bendruomenių. Čia norima visiškai išnaikinti seniausią pasaulyje profesiją. Vyriausybė siekia parodyti, kad visuomenė nedviprasmiškai nusisuka nuo tų, kurie išnaudoja moterį (beje, Švedijoje moterys sudaro 40 % parlamento narių). Tačiau opozicija įžvelgia ir nemažai šio įstatymo trūkumų, kurių svarbiausias – klausimas, ar klientai netaps prostitučių šantažo aukomis. Ar anksčiau neslepiama prostitucija paprasčiausiai nepereis į pogrindį?

Lietuvoje 1999 m. gegužės mėn. Seimo narė Nijolė Oželytė viešai pasiūlė svarstyti prostitucijos problemą ir netgi iš dalies ją legalizuoti. Į tai sulaukta audringos Lietuvos piliečių reakcijos. N. Oželytei buvo išsiųstas laiškas, adresuotas „prostitucijos reklamuotojai – propaguotojai“. Šis pareiškimas išprovokavo aktyvų parašų rinkimą (surinkta daugiau nei 40 tūkst.), inicijuotą Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio. Reikalauta susilaikyti nuo neapgalvotų, tautą žlugdančių diskusijų. Nesulaukus pritarimo Seime (jį palaikė tik E. Bičkauskas), šio projekto buvo atsisakyta.

Tarptautinis prostitucijos tinklas per internetą

Pastaruoju metu tarp turtingų vyrų plinta nauja pramoga – merginas pasilinksminimui jie susiranda per internetą. Tai tampa savotišku prestižo požymiu.

Tarp internete besireklamuojančių palydovių galima rasti pasaulinio garso madų žurnalų modelių, žinomų pornografijos aktorių, „Playboy“ ar „Penthouse“ gražuolių, studenčių ar profesionalių; keliaujančių po pasaulį kliento kvietimu ar dirbančių vienoje konkrečioje vietoje (tarkim „Heathrow“ oro uoste). Merginų paslaugų kainos svyruoja nuo 10 tūkst. svarų (daugiau nei 60 tūkst.Lt.) už savaitgalį su aukščiausios klasės žurnalo „Vogue“ fotomodeliu iki 50 JAV dolerių už valandą su paprasta Maskvos studente.

Kai kurios merginos internete skelbiasi aptarnaujančios ir Lietuvą. Tokių rasti pavyko Rygoje įsikūrusiame „Vogue“ klube, kuris per pusmetį savo tinklu apėmė visą Centrinę Europą (šis klubas dabar pervadintas į „Le Fantasy“). „Le Fantasy“ merginos dirba Bukarešte, Budapešte, Prahoje ir Rygoje. Pastarosios aptarnauja ir Helsinkį, Oslą, Stokholmą, Taliną bei Vilnių. Pagrindinis merginų tikslas – prisivilioti klientų į Latviją.

Norint pasikviesti merginą į kitą miestą, reikia papildomai sumokėti už jos bilietą pirmyn ir atgal, o, jei ji negali gyventi kartu su klientu, ir apsistojimą penkių žvaigždučių viešbutyje. Klientui pageidaujant, mergina gali atvykti į miestą iš anksto ir pasitikti jį oro uoste.

Švedų sociologas, Giotebergo universiteto profesorius Svenas Akselis Mentonas, jau daugiau kaip dešimtį metų nagrinėjantis prostitucijos fenomeną, pabrėžia, kad prostitucija yra vyrų, o ne moterų problema, todėl dalis atsakomybės turėtų tekti ir vyrams, kurie naudojasi prostitučių paslaugomis. Tai ne tik socialinė bet ir moralinė problema.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas

182-1 Vertimasis
prostitucija

Vertimasis prostitucija – užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.

Kompleksinė priemonė „Plaštakė – 2003″

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo vyriausiosios valdybos

Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros valdybos

Prevencinės veiklos skyrius

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 62 patvirtintos Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002 – 2004 metų programos įgyvendinimo priemonių 32 punktą, bei siekiant užkirsti kelią prostitucijos verslo plitimui 2003 m. rugsėjo 15 – spalio 20 d. buvo organizuota ir vykdoma kompleksinė priemonė „Plaštakė – 2003″.

Šalies policijos įstaigų pareigūnai, vykdydami kompleksinę priemonę „Plaštakė – 2003″, tikrino vietas, kur galėtų būti verčiamasi prostitucija (naktinius barus, kavines, viešbučius, poilsio namus, stotis, turgavietes, lindynes, nakvynės namus), rinko duomenis apie privačias pirtis, grožio salonus ir jų teikiamas paslaugas bei prostitucijos, prekybos žmonėmis, nelegalios migracijos galimas apraiškas prižiūrimose teritorijose, aiškino teisės pažeidimus, susijusius su prostitucija bei prekyba žmonėmis, vykdė švietėjišką veiklą.

Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato, Akmenės, Vilkaviškio, Zarasų, Telšių, Marijampolės ir Mažeikių rajonų policijos komisariatų pareigūnai atliko bendras policines priemones pasienio ruožuose kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais. Priemonių metu asmenų, užsiimančių nelegaliu asmenų gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nenustatyta.

Utenos rajono policijos komisariato pareigūnai organizavo prevencines priemones kartu su vietos vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojais. Buvo tikrinamos nepilnamečių susibūrimo vietos, kuriose galimi ištvirkavimo, prostitucijos atvejai, asocialios šeimos, siekiant išsiaiškinti, ar jų nepilnamečiai vaikai neužsiima prostitucija.

Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ugdymo įstaigose organizavo paskaitas – diskusijas, susitikimus su moksleiviais, kurių metu jie buvo supažindinami su prostitucijos, prekybos žmonėmis keliamais pavojais. Didesnis dėmesys buvo skirtas rizikos grupės vaikų, kurie dažnai praleidžia pamokas ar nelanko mokyklos, teisiniam švietimui.

Šalies policijos įstaigų atstovai per žiniasklaidai teikė informaciją visuomenei apie kompleksinės priemonės „Plaštakė – 2002″ vykdymą, jos tikslus, aktualumą. Visuomenei taip pat buvo teikiama informacija apie prostitucijos, prekybos žmonėmis neigiamas pasekmes, pavojus bei šių reiškinių prevenciją, paskelbti anoniminiai policijos įstaigų telefonai.

Priemonėje dalyvavę pareigūnai analizavo vietos visuomenės informavimo priemonėse publikuojamus skelbimus, siekdami nustatyti, ar tarp jų nėra siūlymų moterims teikti intymias paslaugas, o „klientams“ naudotis jomis.

Tikrinant prekybines įmones, kino teatrus dėl erotinio bei smurtinio pobūdžio spaudinių, video, audio įrašų platinimo bei tokio pat pobūdžio kino filmų, videofilmų viešo rodymo, pažeidimai nustatyti tiktai Utenos miesto automobilių turgavietėje.

Kompleksinės priemonę „Plaštakė – 2003″ vykdymo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 146 straipsnį „Neteisėtas laisvės atėmimas“ (Vilniaus m. VPK (1), Panevėžio r. PK (1)), pagal LR BK 147 straipsnį „Prekyba žmonėmis“ (Panevėžio m. VPK (1)), pagal LR BK 307 straipsnį „Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“ (Vilniaus (1), Klaipėdos m. VPK (1)), pagal LR BK 308 straipsnį „Įtraukimas į prostituciją“ (Vilniaus m. VPK (1), Anykščių (1), Utenos r. PK ).

Pastebėtina tai, kad dėl nevienareikšmio valstybės, visuomenės bei pačių policijos pareigūnų požiūrio į prostitucijos problemas, sudėtingo administracinių teisės pažeidimų bylų rengimo ir įrodinėjimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 182 straipsnį „Vertimasis prostitucija“, kompleksinė priemonė „Plaštakė“ tampa labiau prevencinė, švietėjiška akcija nei policinė priemonė, kurios metu būtų stengiamasi užfiksuoti vertimosi prostitucija atvejus. Tokia tendencija buvo stebima keletą pastarųjų metų, nes kompleksinių priemonių metu vertimosi prostitucija atvejų buvo nustatoma vis mažiau (1996 m. priemonės „Plaštakė“ metu pagal ATPK 182 straipsnį „Vertimasis prostitucija“ buvo surašyti 126, 1997 m. -204, 1998 m.- 93, 2002 m. – 66 administracinės teisės pažeidimo protokolai (1999 – 2001 m. priemonė nebuvo vykdoma)). 2003 metais priemonės vykdymo metu nustatyta 144 vertimosi prostitucija atvejai.

Įvertinant kompleksinės priemonės „Plaštakė – 2003″ rezultatyvumą pasakytina, jog jos metu užfiksuojama daugiau galimai su prostitucija susijusių teisės pažeidimų nei pačių vertimosi prostitucija atvejų. Pavyzdžiui, jei šiais metais priemonės metu pagal ATPK 182 straipsnį
prostitucija“ buvo nustatyti 144 (89 – Vilniaus m. VPK, 27 Kauno m. VPK, 22 – Klaipėdos m. VPK, 4 – Kauno r. PK ir po vieną Šiaulių m. VPK bei Mažeikių r. PK), tai pagal kitus ATPK straipsnius – 434 administraciniai teisės pažeidimai (pvz., pagal ATPK 206 straipsnį „Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš jos tvarkos pažeidimas“ – 17 (8 – Vilniaus m. VPK, 9 – Utenos r. PK); 2061 straipsnį „Leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, asmens be pilietybės kelionės dokumento pabėgėlio kelionės dokumento ar užsieniečio paso sugadinimas arba praradimas“ – l (Utenos r. PK).

Pagal Vidaus reikalų ministro 1996-01-16 įsakymu Nr. 40 patvirtintą „Pasikeitimo informacija tarp kriminalinės policijos ir operatyvinės veiklos nevykdančių vidaus reikalų sistemos padalinių“ tvarką, policijos komisariatų viešosios policijos prevencijos padalinių pareigūnai kriminalinei policijai perdavė 3 informacijas apie asmenis, įtariamus prostitucijos bei prekybos žmonėmis organizavimu.

Apibendrinus šios priemonės vykdymo rezultatus išryškėja tam tikra problematika, susijusi ne tik su priemone „Plaštakė – 2003″, bet ir bendrąja prasme, su prostitucijos prevencijos ir kontrolės, organizavimu ir vykdymu.

Teigtina, kad tokios trumpalaikės priemonės nėra itin veiksmingos, efektyvios ir rezultatyvios, nes prostitucijai, kaip socialiniam reiškiniui, policinėmis priemonėmis žymesnis poveikis nedaromas. Todėl, policijos įstaigoms nurodyta tokias priemones, atsižvelgiant į vietos specifiką vykdyti sistemingai bei bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, vykdyti sistemingai.

Šalies policijos įstaigų ataskaitų dėl kompleksinės priemonės „Plaštakė –2003″ vykdymo, turinio analizė rodo, kad ši priemonė yra aktualesnė didžiuosiuose šalies miestuose, tačiau atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atveju, prekybos žmonėmis, prostitucijos verslo organizatoriai verbuoja merginas iš provincijos, mažesnių miestų ir rajonų policijos įstaigų pareigūnai priemonės „Plaštakė“ vykdymui, turėtų skirti tinkamą dėmesį.

Šiuo metu Jūs matote 46% šio straipsnio.
Matomi 2486 žodžiai iš 5455 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.