Prostitucijos legalizavimas
5 (100%) 1 vote

Prostitucijos legalizavimas

11213141

Įvadas

Prostitucija yra vadinama seniausia pasaulio profesija. Nepaisant to, ji vis dar nėra legali ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Dėl šio socialinio reiškinio kyla daug teisėtvarkos pažeidimų, plinta pavojingos užkrečiamos ligos ir randasi daug kitų nepageidautinų reiškinių mūsų visuomenėje.

Šio referato tikslai:

1. supažindinti su prostitucijos reiškiniu;

2. pateikti galimus šios socialinės problemos sprendimo būdus.

Šio referato uždaviniai:

1. atskleisti prostitucijos kaip socialinio reiškinio priežastis;

2. apžvelgti požiūrio į prostituciją istorinę raidą;

3. supažindinti su prostitucijos problemos sprendimo būdais, kurie jau yra taikomi pasaulyje;

4. supažindinti su realia prostitucijos padėtimi Lietuvoje;

5. supažindinti dabartiniu prostitucijos problemos sprendimu Lietuvos valstybėje.

Prostitucijos reiškinys

Apie prostituciją gydytojas psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras Šapurovas (*literatūros sąraše nr. 1) kalba taip: “Pinigų reikšmė visuomenėje yra puikiai žinoma. Piniginiai santykiai daro įtaką taip pat ir vyrų bei moterų santykiams. Žodis „prekė” yra glaudžiai susijęs su žodžiu „pinigai”. Tam tikromis aplinkybėmis seksas tampa piniginių santykių objektu. Tai – prostitucija. Ją galima būtų apibrėžti kaip galimybę gauti seksualines paslaugas už jas sumokėjus. Tokių paslaugų teikimo metu kitas žmogus (kitos ar tos pačios lyties) sutinka dalyvauti lytiniame akte pasyviai arba aktyviai.”

Prostitutės visuomenėje paprastai yra smerkiamos. Tačiau nepriklausomai nuo to vienose šalyse legalizuota, kitose – ne, ši veikla egzistuoja visur.

V. Šapurovas teigia, jog dauguma moterų nesieja meilės su pinigais. Seksas yra meilės dalis. Seksualinis artumas – tai dovana mylinčiam vyrui (ir sau). O vyrams moterų prostitucija visada buvo ir yra svarbi. Kadangi vyrai labiau priklausomi nuo sekso (tai lemia stiprus fiziologinis lytinis potraukis), todėl susilaikymas, ypač priverstinis, sukelia problemų. Fiziologinis diskomfortas verčia ieškoti partnerės, dažnai net nesirūpinant jausmais. Nemaža dalis vyrų dėl moralinių principų vis tik susilaiko nuo prostitučių paslaugų.

Vyrų prostitucija yra retesnė, nes daug mažesnis jos poreikis. Daugeliui moterų mintis, kad reikia mokėti už seksą, atrodo kvaila. Perkamų vyrų paslaugomis dažniausiai naudojasi seksualios, turtingesnės, nepriklausomos, vidutinio ar vyresnio amžiaus moterys (*lit. sąr. nr.1).

Pastaruoju metu tarp turtingų vyrų plinta nauja pramoga – merginas pasilinksminimui jie susiranda per internetą. Tai tampa savotišku prestižo požymiu. O norint pasikviesti merginą į kitą miestą, reikia papildomai sumokėti už jos bilietą pirmyn ir atgal, o jei ji negali gyventi kartu su klientu, ir apsistojimą penkių žvaigždučių viešbutyje. Klientui pageidaujant, mergina gali atvykti į miestą iš anksto ir pasitikti jį oro uoste (*lit. sąr. nr.4).

Pasak V. Šapurovo, be prostitucijos, sugalvotas seksas telefonu, internetu. Tai nėra tiesioginis lytinis aktas. Šiais būdais tenkinamas žmonių noras bendrauti su priešingos ir savo lyties atstovais atsižvelgiant į jų geismus. Šis užsiėmimas nepadidina pavojaus užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Tai vėl gi yra prekė, už kurią mokami pinigai (*lit. sąr. nr.1).

Prostitucijos verslas tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, susijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. Kita prostitucijos ir nusikalstamo pasaulio sąsaja – organizuota tarptautinė prekyba moterimis (*lit. sąr. nr.4).

Pasak sociologės Viktorijos Junikovos net ir laisva mūsų dienų moralė nemažina prostitucijos, nes visuomet yra norinčių nusipirkti moterį vyrų ir dėl ekonominių ar psichologinių priežasčių sutinkančių parsiduoti moterų. Nepasikeitė nei prostitučių santykiai su policija, nei tarpusavio hierarchija (*lit. sąr. nr.4).

Patinka mums tai ar ne, seksualumas yra svarbi asmenybės savybė, pasireiškianti ne tik realizuojant giminės pratęsimo funkciją, bet ir vienaip ar kitaip sąlygojanti mūsų savišraiškos ir santykių su išoriniu pasauliu aspektus (*lit. sąr. nr. 2).

Pasak Lietuvos vidaus reikalų ministerijos viceministro A. Svetulevičiaus, prostitucijos, kaip socialinio reiškinio, atsiradimo ir egzistavimo priežasčių reikėtų ieškoti visuomenėje, nes prostitucija susijusi su daugybe kitų socialinių procesų, yra jų nuolat veikiama ir pati daro poveikį šiems procesams. Kol egzistuoja socialinės sąlygos, lemiančios prostitucijos klestėjimą, negalima rimtai galvoti apie efektyvią šio reiškinio kontrolę (*lit. sąr. nr.3).

Švedų sociologas, Giotebergo universiteto profesorius Svenas Akselis Mentonas, jau daugiau kaip dešimtį metų nagrinėjantis prostitucijos fenomeną, pabrėžia, kad prostitucija yra vyrų, o ne moterų problema, todėl dalis atsakomybės turėtų tekti ir vyrams, kurie naudojasi prostitučių paslaugomis. Tai ne tik socialinė, bet ir moralinė problema (*lit. sąr. nr. 4).

Prostitucija palieka žymių visam gyvenimui ir traumuoja. Svarbiausia pamatyti problemą ir išdrįsti ją spręsti (*lit. sąr. nr. 5).

Prostitucijos istorinė apžvalga

Įvairiais žmonijos istorijos laikotarpiais bei skirtingose kultūrose visuomenės požiūris į seksualumą nebuvo vienodas. Štai prieš 400
m. iki Kristaus parašytoje „Kamasutroje“ seksualiniai santykiai pakelti iki sakralinių apeigų lygio, o pats seksualumas suprantamas kaip šventa Dievo dovana (*lit. sąr. nr.2).

Pasak sociologės V. Junikovos, prostitucijos, žinomos jau nuo III amžiaus pr.m.e., ištakos turbūt siekia dar senesnius laikus. Neveltui ji yra pelniusi seniausios pasaulio profesijos titulą. Beje, pačioje užuomazgoje prostitucija buvo laikoma net garbinga veikla – šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių santykiavimas su šventikais neva padėdavęs tikintiesiems užmegzti artimesnius ryšius su Dievu. Graikų heteros jau teisėtai galėjo vadintis prostitutėmis, nes ne vieno turtuolio pinigėliai subyrėdavo į jų kišenes (*lit. sąr. nr. 4).

Europoje seksualumas paprastai buvo siejamas vien su nuodėmingumu ir nepadorumu. Šis požiūris kilęs iš krikščioniškos nuostatos, jog asmenybę sudaro du nelygiaverčiai pradai: nemirtinga siela ir kūnas. Sielą išaukština kūno poreikių apribojimas, o „pataikavimas“ kūnui yra sielai pražūtingas. Tai – neigiamas požiūris į seksualumą (*lit. sąr. nr.2).

Viduramžiais prostitucija nebuvo uždrausta, tačiau niekinantis požiūris į bet kokius kūniškus malonumus pavertė ją žeminančia veikla. Reformacija visam šimtmečiui dar labiau sugriežtino požiūrį į prostituciją – uždrausti viešieji namai, o prostitutes imta laikyti nusikaltėlėmis. Dar labiau už bažnyčią sekso verslui pakenkė sifilis. Prostitutės privalėjo tikrintis kas dvi savaites ir neturėjo teisės dienos metu išeiti iš namų. Paplito vaikų prostitucija – mat tikėta, kad sifilio galima atsikratyti, permiegojus su skaistuole. XIX a. dauguma prostitučių buvo kilusios iš darbininkijos. Jomis tapdavo neturtingos, neraštingos, mylimųjų pamestos merginos. Jas skriaudė ne tik klientai, bet ir policija – buvo rengiamos žiaurios gaudynės, iš prostitučių atimami pinigai, jos sodinamos į kalėjimus (*lit. sąr. nr. 4).

Nepaisant neigimo, seksualumo apraiškos prasiverždavo įgavusios pakitusias ir nenatūralias išraiškos formas. Kai Anglijoje karalienės Viktorijos epochoje griežti visuomeninės moralės apribojimai draudė bet kokius seksualumo pasireiškimus, paplito dvejopos elgesio normos: griežtas „didžiai padorus“ elgesys visuomenėje ir orgijos bei prostitucija, pasislėpus nuo smerkiančių visuomenės akių. Nevienodai traktuojamas vyrų ir moterų lytiškumas – į vyrų seksualinius nuotykius žiūrima atlaidžiau negu į moterų „nuodėmes“ (*lit. sąr. nr.2).

Daugelio Lietuvos žmonių požiūris į su lytimi susijusius dalykus maždaug atitinka iki 1964 – 1968 m. Vakarų Europoje vyravusias nuomones. Tada žmonės gyveno taip vadinamoje tradicinėje visuomenėje, kur seksualumas tarsi neegzistavo, ypač jei kalba liesdavo moterų seksualines problemas. Kontracepcija laikyta didele nuodėme, lytinio auklėjimo mokyklose beveik nebuvo arba jį grįsdavo vien moralizavimu ir gąsdinimais. Abortams galiojo „absoliutus tabu“, todėl gana paplitę buvo kriminaliniai abortai. Daug porų tuokdavosi „iš reikalo“ – t.y. dėl neplanuotų pastojimų jų santuokos faktiškai buvo priverstinės (*lit. sąr. nr.2).

`Tuo metu suaugo nauja jau po antrojo pasaulinio karo gimusi karta. Jos brendimas sutapo su sparčiu ekonominiu daugelio Vakarų šalių vystymusi ir moterų vaidmens stiprėjimu tradiciškai beveik vien vyrų „vadovaujamoje“ visuomenėje. Ekonominis pakilimas skatino optimistinės ir entuziastingos reformų nuotaikas bei siekius perkainoti pasenusias vertybes (*lit. sąr. nr.2).

Apie 1968-1970 m. Vakarų šalyse įvyko moralinė seksualinė revoliucija, dažnai dar vadinama seksualine revoliucija. Pagrindinė seksualinės revoliucijos pasekmė – pasikeitęs visuomenės požiūris į seksualumą. Seksualinė revoliucija, sukėlusi visuomenės susidomėjimą intymiosios gyvenimo sferos problemomis, demistifikavo seksualumą ir pastatė jį į vieną gretą su kitomis žmonių interesų sferomis (*lit. sąr. nr.2).

Tokios nuostatos buvo įtvirtintos 1975 m. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dokumentuose, bei pakartotos daugelyje tarptautiniu mastu priimtų aktų, jų tarpe ir 1994 m. Tarptautinės Kairo konferencijos „Gyventojai ir socialinė raida“ artimiausiems 20-čiai metų priimtoje „Veiksmų programoje“. Šiuose dokumentuose seksualumas apibrėžiamas kaip „teigiama asmenybės energija, galinti praturtinti asmenybę, stiprinti meilę…“ (*lit. sąr. nr.2).

Teigiamas požiūris į seksualumą yra vyraujantis dabartinėje Vakarų kultūroje. Pasikeitė moralinis klimatas Vakarų visuomenėje ir šeimose, seksualumas nustojo būti „tabu“ ir tapo normalia asmenybės saviraiškos dalimi. Visuomenė pradėjo laisviau nagrinėti įvairias intymios sferos problemas, kartu suprasdama, kad seksualumas, nors pats savaime nėra gėdingas ir smerktinas, tačiau yra susijęs su visa eile rimtų pavojų – jų tarpe – su pavojais žmonių sveikatai. Toks supratimas įgalina ne tik realizuoti seksualumą, kaip teigiamą žmogaus asmenybės energiją, bet taip pat leidžia visai kitaip pažvelgti į tokias su seksualumu susijusias problemas, kaip lytiniu keliu plintančių ligų ir AIDS profilaktika, nepageidaujamo nėštumo prevencija, seksualinių mažumų problemos ir pan. (*lit. sąr. nr.2).

Nors bėgant amžiams buvo religinių ir kitokio pobūdžio prostitucijos rūšių, pati dažniausia yra ekonominio pobūdžio
prostitucija. Seniau ir dabar egzistuoja prostitučių gradacija, atitinkamai skiriasi ir kaina. Bet visuomet už prostitutės paslaugas buvo mokama (pinigais, daiktais, alkoholiu ir t.t.). (*lit. sąr. nr.1).

Prostitucijos problemos sprendimo būdai

Pasak V. Šapurovo, jeigu mes laikomės nuostatos, kad seksualumas yra tolygus moraliniam palaidumui, tada su seksualumu susiję pavojai gali atrodyti kaip pelnyta bausmė už nuodėmingą elgesį. Kova su lytiniu keliu plintančiomis ligomis, neplanuotu pastojimu ar lytine prievarta ir pan. bus suvedama į seksualumo ribojimą (*lit. sąr. nr.2).

Žinoma, jei nebūtų seksualumo, daugelis su juo susijusių problemų išnyktų savaime. Ta prasme susilaikymas būtų neabejotina ir visaip skatintina vertybė. Deja, realus gyvenimas rodo, kad kova su seksualumu yra neefektyvus užsiėmimas, jei tikimės lytiniu keliu plintančių ligų, neplanuotų pastojimų ar paauglių nėštumo sumažėjimo (*lit. sąr. nr.2).

Jeigu skatiname jaunimą susilaikyti vien manydami, kad seksualumas yra tolygus moraliniam palaidumui, mes esame priversti kovoti su seksualumu, kaip asmenybės energija. O tai žymiai sunkiau, negu išmokyti jaunus žmones susitvarkyti su savo seksualumu taip, kad jie išvengtų lytiniu keliu plintančių ligų, neplanuotų pastojimų ar lytinės prievartos, t.y nesaugaus lytinio elgesio keliamų pavojų (*lit. sąr. nr.2).

Neigiamas požiūris į seksualumą sudaro tam tikrų keblumų, kovojant su dvidešimto amžiaus maru – AIDS. Negalima nuneigti asmeninės skaistos ir susilaikymo reikšmės užkertant kelią ŽIV infekcijai – AIDS sukėlėjui, tačiau galima žmones išmokyti saugesnio seksualinio elgesio ir taip išvengti užsikrėtimo ŽIV, neplanuoto nėštumo ar lytinės prievartos, bet net įdėjus dešimteriopai daugiau pastangų, vargu ar pavyks įveikti jų seksualumą. Pavojai kyla dėl nesaugaus seksualinio elgesio, todėl šių blogybių galima išvengti ne kovojant su seksualumu, o nesaugų elgesį pakeičiant saugesniu (*lit. sąr. nr.2).

Prostitucijos problemos sprendimas priklauso nuo visuomenės norų: ar iš tikrųjų norima kontroliuoti ir neutralizuoti prostituciją, ar tik apsimesti, kad tokio socialinio reiškinio nėra (*lit. sąr. nr.3).

Prostitucijos legalizavimo advokatai naudoja tuos pačius argumentus, kaip kovojant už abortų legalizavimą: ,,reikia legalizuoti, kad valstybė galėtų ją reguliuoti ir apsaugoti moteris nuo venerinių ligų ir neskrupuliškų sąvadautojų.“ (*lit. sąr. nr.6).

Europa prostitucijos legalizavimo klausimu pasidalinusi į aboliucionistus ir reglamentistus, neskaitant visiškai uždraudusių prostituciją prohibicionistų. Aboliucionizmas, būdingas Prancūzijai, numato bet kokių reglamentavimų panaikinimą. Tai leidžia išvengti dar vienos socialinės problemos – prostitutes išnaudojančių sąvadautojų (*lit. sąr. nr.4).

Vokietijoje ir Nyderlanduose vyrauja reglamentarizmas, prostituciją traktuojantis kaip „neišvengiamą blogį“, kurį reikia reglamentuoti taisyklėmis kaip tam tikrą „viešą tarnybą“: rezervuoti kvartalai, uždari namai arba erotiniai centrai, prostitutės registruojamos savivaldybėje ir policijos kartotekoje, turi nuolat tikrintis sveikatą (*lit. sąr. nr.4).

Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija. Šeši mėnesiai kalėjimo – tokią bausmę nuo 1999 sausio 1 dienos gali užsitraukti prostitučių klientai. Naujasis įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas tokio pobūdžio įstatymas Europoje. Jis draudžia sekso paslaugas pirkti gatvėje, privačiuose klubuose ir masažo kabinetuose. Policija stebi „karštus“ Stokholmo kvartalus. Įstatymas taip pat numato sankcijas vyrams už seksualinę žmonų ir sugyventinių prievartą. Įsigaliojus naujam įstatymui, prostitutės gatvėse nebesulaukia klientų, nes kiekvienas, pasiūlęs „atsitiktinius seksualinius santykius už atlyginimą“, yra laikomas nusikaltėliu. Nuolatiniai klientai gali būti sodinami į kalėjimą šešiems mėnesiams, o atsitiktiniai „medžiotojai“ – nubausti pinigine bauda (*lit. sąr. nr.4).

Šia unikalia iniciatyva Švedija išsiskiria iš modernaus pasaulio bendruomenių. Čia norima visiškai išnaikinti seniausią pasaulyje profesiją. Vyriausybė siekia parodyti, kad visuomenė nedviprasmiškai nusisuka nuo tų, kurie išnaudoja moterį (beje, Švedijoje moterys sudaro 40 % parlamento narių). Tačiau opozicija įžvelgia ir nemažai šio įstatymo trūkumų, kurių svarbiausias – klausimas, ar klientai netaps prostitučių šantažo aukomis. Ar anksčiau neslepiama prostitucija paprasčiausiai nepereis į pogrindį? (*lit. sąr. nr.4).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2226 žodžiai iš 4401 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.