Protestantizmo priežastys
5 (100%) 1 vote

Protestantizmo priežastys

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Pasaulietinės Bažnyčios įtaka Reformacijos atsiradimui 4

2. Reformacijos istoriografija Lietuvoje 5

3. Reformacijos periodizacija 5

3.1 Pirmasis etapas (liuteronų veikla) 6

3.1.1 Lietuviškos raštijos kūrimas 7

3.1.2 Švietimo sistemos kūrimas 8

3.2 Antrasis etapas 10

4. Lietuvių kultūros visuma Reformacijos rate 11

5. Reformacijos judėjimo pagrindiniai aspektai 12

IŠVADOS 15

LITERATŪROS SĄRAŠAS 16

ĮVADAS

XV – XVI a. katalikų Bažnyčia išgyveno nuosmukį, todėl XVI – XVII a. daugelyje Europos šalių vyko visuomeniniai judėjimai, siekiantys reformuoti katalikų Bažnyčią. Susikūrusios Europos valstybės siekė stiprinti karaliaus valdžią, apribojant katalikų Bažnyčios ir popiežiaus įtaką. Neadekvatūs katalikų Bažnyčios mokymui jos bažnyčių ir vienuolynų turtai, prabanga, pačių dvasiškių gyvenimas, veda į pagrįstą žmonių pasipiktinimą. Ypač piktinamasi indulgencijų (atleidimas nuo nuodėmių) pardavinėjimu. Po Europą sukrėtusių XVI a. pirmosios pusės varginančių badų XVI a. viduryje kyla maras, nusinešęs daugiau kaip trečdalį Vakarų Europos gyventojų. Žmogus taip dažnai susidurdamas su mirtimi stengiasi visais įmanomais būdais užsitikrinti amžiną išganymą. XVI a. gana svarbų vaidmenį pradeda vaidinti humanizmo idėjos. Bibliją žmogus skaito kritiška akimi, jam nebeužtenka teologų aiškinimų. To įrodymas – nuo 1457 iki 1517 m. išleistų 400 Šventojo Rašto leidimų. Atsirado ir Biblijos vertimų į įvairias, suprantamas paprastiesiems žmonėms kalbas.

Reformacija, lydima socialinių neramumų, sparčiai plito Europoje. Daugelyje šalių ji tapo valstybine religija. Katalikų bažnyčiai ypač didelę grėsmę kėlė tai, kad prie Reformacijos vis tik prisijungė biurgeriai ir dalis aukštuomenės, kuri veikė pagal principą “kieno valdžia, to ir tikėjimas”. Šalyse, kuriose išplito Reformacija buvo uždaryti vienuolynai, valstybė prisijungė bažnyčių žemes ir perėmė jų pajamas. Iš bažnyčių atimti sakralinės paskirties dirbiniai iš aukso ir sidabro buvo perlieti, iš jų pagamintos monetos papildė valstybių iždus.

Kadangi Reformacijos pagrindas buvo Biblija, todėl iškilo būtinybė išversti Bibliją iš lotynų kalbos į liaudies kalbas ir išmokyti žmones skaityti. Bažnyčiose pamokslai ir apeigos buvo atliekamos liaudžiai suprantama kalba. Šalyse, kuriose įsitvirtino Reformacija liaudies raštingumas buvo žymiai didesnis nei katalikiškose. Reformacija ir kontrreformacija apskritai paskatino knygų nacionalinėmis kalbomis leidybą. Vokietis Johanas Gutenbergas iš Mainco išrado knygų spausdinimo būdą.

Taigi, šio darbo tikslas – išsamiau aptarti protestantizmo , plitimo priežastis Lietuvoje ir kartu visoje Europoje. Taikant analitinį ir aprašomąjį metodus, aiškiau parodyti šio religinio reiškinio svarbą visuomenės mentalitetui, išskirti pagrindines Reformacijos Sąjūdžio asmenybes, aptarti jų svarbiausius darbus, nacionalinio rašto ypatumus ir pasikeitimus.

1. Pasaulietinės Bažnyčios įtaka Reformacijos atsiradimui

Skaudžiausias smūgis pasaulietinei Bažnyčiai buvo “Didysis skilimas” (1378 – 1417). Romoje popiežiumi buvo išrinktas italas Urbonas VI (1378 – 1389), Avinjone – rezidavo kitas popiežius prancūzas Klemensas VII (1378 – 1394). Nuo to laiko septyni popiežiai iš eilės rezidavo Avinjone (pietų Prancūzija). 1378 – 1417 m. “Didžiojo Bažnyčios skilimo metu, dažnai atsitikdavo taip, kad vienu metu katalikų Bažnyčia turėdavo 2 ar net 3 popiežius, rezidavusius dvejose rezidencijose. Giliai tikinčius viduramžių žmones sukrėtė tai, kad popiežiai, kurie turėtų būti Kristaus vietininkai žemėje, išvadino vieni kitus eretikais ir sielų žudikais. Todėl iškilo senųjų Bažnyčios susirinkimų (konciliumai) reikšmė. 1414 – 1418 m. Konstanco (Vokietija) visuotinis katalikų bažnyčios susirinkimas atleido abu popiežius ir išrinko naują – Martyną V (1417 – 1431). Konstanco susirinkimo metu buvo sudeginti reformatai Janas Husas (1371 – 1415) ir Jeronimas Prahiškis, bet tai nesustabdė reformacijos plitimo. Dar XIV a. teologas Džonas Viklifas ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto. XV a. pr., anglų bažnyčios reformatoriaus J. Viklifo (1320 – 1384) mintis plėtojo čekų dvasininkas J. Husas, vokietis M. Liuteris. Jo mokymas turėjo didelės įtakos tiek Čekijoje, tiek Europoje. H. Huso pasekėjai sukėlė taip vadinamus husitų karus, kurie prilygo nacionaliniam sukilimui, kurį slopino tiek Šv. Romos imperatorius, tiek popiežius.

Bažnyčios mokymą radikaliai kritikuoti ėmė ir buvęs vienuolis Martynas Liuteris (1483 -1546), kilęs iš Saksonijos (Vokietija). M. Liuteris tvirtino, kad krikščionys tikėjime privalo vadovautis tik Biblija. Jis abejojo popiežiaus ir Bažnyčios tėvų autoritetu. Liuterio mokymą taip pat lydėjo valstiečių ir amatininkų sukilimai, kuriems vadovavo radikalieji Liuterio mokymo šalininkai. Sukilėliai reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams. Sukilėliai pradėjo pulti bajorų pilis. Sukilimas baigėsi tuo, kad buvo išžudyti tūkstančiai valstiečių. Pats M. Liuteris
suprato, kad norėdamas išlikti ir išlaikyti sukurtą tikėjimą, privalo palaikyti kunigaikščių ir bajorų valdžią. Todėl ėmė teigti, kad bažnyčios kritika jis niekada nesiekė sukelti socialinių neramumų. M. Liuteris metėsi į kraštutinumą, ragindamas bajorus naikinti “maištaujančius žmones”.

XVI a. ketvirtame dešimtmetyje pagarsėjo kitas garsus reformatas, prancūzas Jonas Kalvinas (1504-1564), kuris vėliau tapo pavojingu liuteronų varžovu Šveicarijoje, Ženevos mieste. Jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos reformą, kuriai buvo būdingas glaudus Bažnyčios vadovybės ir magistrato ryšys – “Dievo valstybė”. Magistratas skirdavo savo atstovus (presbiterius), kurie kartu sus kunigais vadovavo bendruomenei. Kaip ir M. Liuteris, J. Kalvinas manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo malone. Kalvinizmas greitai plito ir įsiskverbė į tuos kraštus, kurie anksčiau buvo perėję į liuteronybę.

2. Reformacijos istoriografija Lietuvoje

Reformacijos Lietuvoje istoriografija, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria keliomis pagrindinėmis istorikų grupėmis. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.

Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai sutaria – tai XVI a. 4 dešimtmetis: 1536 m. Šilalėje evangeliškus pamokslus jau sakė Jonas Tartilavičius Batakietis, 1539 – 1542 m. Vilniuje veikė Abraomas Kulvietis, įkūręs mokyklą; į liuteronų pusę linko Jonas Radvila, Kęsgailos ir kt. Lietuvos istorikai buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. Ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai. Tačiau Reformacijos pabaiga laikomas XVII a. vidurys: 1658 m. Lenkijos – Lietuvos paskelbė baniciją arijonams, XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija buvo kultūrinio ir politinio periodo pabaiga. Po šių įvykių naujos protestantų bendruomenės jau nebesisteigė, evangelikų bažnyčių tinklas buvo sugriautas ir jis nebepajėgė visas atsikurti, naujos bažnyčios nebebuvo statomos, o svarbiausia – sumažėjo, nors visai ir neišnyko, evangelikų įtaka Lietuvos visuomeniniams procesams.

3. Reformacijos periodizacijaLaikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Reformacija vadiname procesus, kuriuos XVI – XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Taigi Reformacija, kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų.

Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiuose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Per šį šimtmetį pastebimas didelis atvirumas naujovėms. Stengiamasi suvokti, ko reikia amžininkams, mobilizuojamos intelektualinės jėgos kūrybiškai patenkinti visuomenės poreikius, kartu formuojant juos.

3.1 Pirmasis etapas (liuteronų veikla)

Pirmasis Reformacijos etapas Lietuvoje – XVI a. 4 – 5 dešimtmečiai – rėmėsi liuteronų idėjomis. Evangelikų palyginti dar buvo negausu, tačiau jų veikla buvo itin rezultatyvi. Pirmieji liuteronybės pasekėjai Didžiojoje Lietuvoje buvo visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovai, miestiečiai bei miestelėnai: turtingieji žemvaldžiai Kęsgailos, Jonas Radvila, vidutiniai bajorai Venclovas Agripa, Abraomas Kulvietis, neturtingi Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1370 žodžiai iš 4368 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.