Prozos raida XIX amžiuje. Didaktinė lietuvių proza
19a. pirmojoje pusėje lietuvių literatūros raidoje įvyko esminių pakitimų. Iki tol vyravusią religinio turinio raštiją pakeitė pasaulietinio turinio kūryba, kuriai tvirtus pamatus buvo padėjęs K.Donelaitis. Literatūrinis gyvenimas įvairėjo, radosi daugiau rašytojų, keitėsi estetiniai principai. Sustiprėjo literatūros ryšys su gyvenimo tikrove. Tuos pakitimus lėmė Lietuvos prijungimas prie carinės Rusijos, feodalinės santvarkos irimas, kapitalistinių santykių formavimasis, gilėjantys socialiniai prieštaravimai, didėjantis valstiečių judėjimas dėl baudžiavos panaikinimo, prasidėjęs lietuvių nacijos konsolidavimasis, kylantis švietimas.
19a. pirmosios pusės literatūroje buvo tęsiamos K.Donelaičio tradicijos, įsigalėjo aktuali visuomeninė tematika ir problematika, buvo smerkiama baudžiava ir jos padariniai, reiškiama užuojauta liaudžiai, aukštinamas jos darbas, sprendžiamos patriotinės problemos, keliamos tautinio bendrumo idėjos, gvildenami literatūrinės kalbos klausimai. Šio laikotarpio žymieji rašytojai rėmėsi šviečiamojo amžiaus ideologija, kėlė antifeodalines idėjas — įgimtos žmonių lygybės idėją, ekonominę fiziokratų teoriją [žemė ir žemdirbystė – vienintelis turto šaltinis], aiškinusią valstiečio darbą kaip visuomenės egzistencijos pagrindą ir moralinę vertybę. Švietėjiško pobūdžio yra ir šios literatūros pažiūra — pasikliovimas žmogaus protu, religinio misticizmo vengimas.
Literatūros raidos sąlygos tuo metu buvo sunkios. Literatūrinis gyvenimas vyko pavieniui, atsitiktinai. Nebuvo lietuviškos periodikos, vos mezgėsi kritika. Pasaulietinio pobūdžio kūrinius išspausdinti buvo sunku. Bet tuometiniai rašytojai, įveikdami visus sunkumus ir remdamiesi geriausiomis senosios lietuvių literatūros tradicijomis, žengė didelį žingsnį į priekį. Formavosi lietuvių grožinė proza, tobulėjo kūrinių stilius ir kalba. Šiame amžiuje literatūroje vyrauja poezija, o proza pastebima po amžiaus vidurio.
Literatūra vystosi kartu su visuomene, su klasių kova, todėl ji dažniausiai ir skirstoma laikotarpiais pagal visuomenės gyvenimą. 19a. pirmoji pusė — tai paskutinis feodalizmo epochos lietuvių literatūros laikotarpis. Jis apima lietuvių literatūros raidą nuo 18a. pabaigos — nuo feodalinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės galutinio žlugimo (1795)—iki 1861m.— baudžiavos panaikinimo Lietuvoje.
60 metų literatūros istoriją į du lygius periodus skiria 1831 metų sukilimas. Tokio skirstymo reikalauja ir literatūros raidos pakitimai. •I periode literatūra buvo daugiau susijusi su 18a. ideologija ir klasicizmo bei sentimentalizmo estetika. Jai labiau rūpėjo socialinės ir moralinės žmogaus bei visuomenės gyvenimo problemos. Jos poetika buvo uždaroka, vertinanti klasikinės poetikos reikalavimus, ji gana vienalytė žanro požiūriu. •Tuo tarpu II periode literatūra pasistūmėjo romantizmo link. Svarbiu motyvu, net programine tema joje pasidarė tautinės savivokos, tautos likimo ir perspektyvų tema. Praplatėjo žanriniai jos rėmai, poetika darėsi atviresnė, artimesnė liaudies kalbos ir tautosakos stiliui.
1795-1831 metų literatūra.
Grožinės prozos formavimasis. 19a. pradžios prozai atstovavo didaktinio lenkų rašytojo J. Chodzkos apysakos ,,Jonas iš Svisločės” vertimas (1823). Ši apysaka—tai būdingas didaktinės literatūros, skirtos liaudžiai, pavyzdys. Joje valstietis mokomas darbštumo, raginamas našiau ūkininkauti, imtis prekybos, amatų. Tai kaip tik ir sudaro knygos pozityvią reikšmę, atsveriančią jos reakcinius momentus — paklusnumo ponams ugdymą, dvarininkų interesų gynimą.
Apysakos struktūra elementari. Ji susideda iš atskirų vaizdelių, kuriuos vienija pagrindinis veikėjas Jonas, valstietiškos kilmės smulkus pirklys, teisingas, doras, išmintingas žmogus — autoriaus minčių ir pamokymų reiškėjas. Jis keliauja iš vienos vietos į kitę, daug ką pamato, susitinka su įvairiais žmonėmis ir turi geriausių progų išsakyti savo pamokymus. Tokia kūrinio sandara buvo patogi dėstyti praktines žinias ir didaktines mintis. Vėliau taip savo kūrinius komponavo ir lietuvių didaktinės prozos kūrėjai P.Gomalevskis, J.S.Dovydaitis, M.Akelaitis.
Apysakos vertimas reikšmingas tuo, kad čia buvo padėti pagrindai lietuvių grožinės prozos kalbai ir stiliui. Knyga išversta gana gera aukštaičių šnekamąja kalba. Štai kaip joje gyvai nusakomi dalykai, kurių turi išmokti valstiečių vaikai: „…kas tai yra do vardas gero gaspadoriaus, gero tėvo, gero vyro, gero sūnaus; žodžiu sakant, išsimokyti gražiai apsieiti ne tiktai su gimine, bet ir su kiekvienu žmogumi, kaipo artimu savuoju. Pamesti bjaurius papratimus, girtybes, vagystes, melagystes, apgaudinėjimus…” Vertimas gerokai suvalstietintas, suaktualintas, iš antraštės išmestas žodis ,,ponas”, knygos pradžioje pateikiamas lenkų poeto L.Osinskio ketureilis apie gimtosios kalbos meilę. Originale jo nėra. Knygos pabaigoje pridėtas eilėraštis ,,Giesmė mužikėlio”. Kreipimesi į lietuvius pasauliečius inteligentus raginama rašyti valstiečių vaikams knygelių, parūpinti jiems leidinėlių iš Lietuvos istorijos, sukurti dainų knygelę. Originale raginimo nėra. J.Chodzkos apysakos vertimas Lietuvoje buvo populiarus, ir amžininkai jį laikė
pavyzdingu.
Grožinės prozos elementų randame taip pat S.Daukanto istoriniuose raštuose. Didaktinės knygos, išgarsinusios M.Valančių, davė pradžią realistinei lietavių prozai, kurią vėliau ištobulino Žemaitė, o Daukanto istoriniai veikalai padėjo susiformuoti romantiniam stiliui, vėliau išpuoselėtam V.Krėvės, V.Pietario.
Beveik visi 19a. pradžios autoriai rašė lietuvių ir lenkų kalba. Literatūros dvikalbystė buvo politinių ir kultūrinių slygų padiktuotas reiškinys. Lenkų literatūra, ypač eiliuotoji, 19a. pirmojo trisdešimtmečio lietuvių rašytojams buvo, galima sakyti, vienintelė mokykla bei pavyzdys, t.p. tiltas, jungęs juos su Vakarų Europos estetine kultūra. Daugelis to meto nelietuviškų tekstų, susijusių su Lietuvos gyvenimu ir atspindinčių būdingus mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo reiškinius, laikytini tam tikra lietuvių nacionalinės kultūros dalimi.
1831-1861 metų literatūra.
1830—1831m. sukilimo atspindžiai lietuvių literatūroje. Kūrinių, kuriuose atsispindėtų 1830—1831 metų įvykiai, nedaug teturime. Ryškiausiai demokratinės pakraipos sukilėlių nuotaikas išreiškė J.Goštautas.
Jonas Goštautas (1800—1871) gimė Šileliuose (Radviliškio raj.). Baigęs Kėdainių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete. Tėvui mirus, 1823m. grįžo į jo paliktą dvarelį šeimininkauti, ėjo žemės sienų teisėjo pareigas, bendravo su valstiečiais. Prasidėjus 1831m. sukilimui, vienas pirmųjų suorganizavo sukilėlių būrį. Vėliau Goštautas vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių būreliams. Sukilimui baigiantis, emigravo į Prancūziją.
Savo demokratines pažiūras išdėstė knygutėje „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją”, parašytoje lenkiškai. Goštauto knygelė vertinga tuo, kad tai buvo pirmasis platesnis rašinys apie Lietuvą ir jos gyvenimą. Joje autorius labai tikroviškai parodo sunkią baudžiauninkų būklę. Čia dvarponis pasakoja apie lažo darbus. Jis sako, kad baudžiauninkai dažnai dirba net iki antros valandos nakties, o kartais ir visai negula. Ir nieko nuostabaus čia nesą: baudžiauninkai tam ir esą, kad neišsimiegotų.
Arba štai vėl valstietė pasakoja, kad dvaro ponaitis pasičiupo dvi sunkiai užaugintas telyčaites, ir ne dėl kokių nors skolų: visi mokesčiai buvo sumokėti. O kai pagrobti ir neprižiūrėti gyvuliai nusibaigė, tai vyrui buvo atskaičiuota 50 bizūnų, o jai pačiai 30 už tai, kad savo verksmais ir aimanomis apžavėję tuos gyvulėlius.
Knygelėje aprašomos nežmoniškiausios fizinės bausmės. Vienas sužalotas valstietis taip pasakoja:
…pašaukė mane į dvarelį, išvilko nuogai, įsakė pririšti stačią prie tvoros ir taip atskaityti man 25 rykštes per nuogus pečius. Kai tos 25 rykštės buvo įkirstos, įsakė plakėjams — vaitui ir dešimtininkui liautis, atnešti degtinės, nuplauti kraują nuo mano pečių ir kitas 25 rykštes atskaičiuoti per užpakalį. Ir tai per keturis kartus,— nes, sako, įstatymai draudžia kirsti iš karto daugiau kaip 25 rykštes,— apliejant žaizdas degtine, buvo priskaičiuota ligi šimto. Kai mane atrišo, buvau taip nusilpęs, kad nebegalėjau, kaip reikalaujama, jam nusilenkti. Jis tai palaikė atkaklumu ir su vėzdu, kurį turėjo rankose, perkirto man lūpą ir išmušė du dantis.
Goštautas parodo didžiulį valstiečių skurdą. Beformės medžio ir šiaudų lūšnos aprūkusios nuo dūmų, pusiau nuklimpusios purvyne. Pritrūkus duonos, dvaras paskolina kas savaitę po gorčių bėralinių rugių, bet, norėdamas pripratinti baudžiauninkus taupyti, prideda po dešimtį rykščių, kurias pasavaičiui turi atsiimti vyras ir žmona.
Įvairiais požiūriais knygelėje kalbama apie rekrūtus. Baudžiauninkė skundžiasi, kad jos vyras buvo surakintas grandinėmis kaip piktadaris, du mėnesius kalintas, o paskui atiduotas į rekrūtus. Kitoje vietoje pasakojama, kaip ponas, sužinojęs apie rekrūtų gaudynes, iš anksto surakinęs grandinėmis tris baudžiauninkus, o paskui vieną iš jų pardavęs už 1200 rb.
Goštautas skelbė radikalias mintis. Baudžiauninko lūpomis jis kalbėjo: „Galėtume juos visus išpjauti arba iškarti. Mūsų yra daugiau negu jų; jie to verti, bet dabar mūsų pačių tarpe nėra vieningumo…” Goštauto knygelė yra tikras liaudies kančių metraštis. Ją autorius dedikavo Lenkijos demokratų draugijai. Jis pasirašė ir šios draugijos manifestą, kuriame sakoma, kad pirmas naujo sukilimo žingsnis turi būti baudžiavos panaikinimas ir kad valstiečiams turi būti paliekama žemė be jokio atlyginimo.
Goštauto knyga gerai išreiškė liaudies nuotaikas ir antibaudžiavines tendencijas, kurios vis labiau įsigalėjo lietuvių literatūroje.
———————
Šio laikotarpio literatūrai teko nugalėti nemažus sunkumus. Jai plėtotis ir kilti trukdė po 1831 metų sukilimo įsigalėjusi reakcija: pablogėjo švietimo sąlygos, nebuvo rašytojus vienijančio centro. Mažoji Lietuva buvo sparčiai germanizuojama. Bet kraujo ir gyvybės literatūrai įliejo didėjantis liaudies revoliucingumas. Literatūrinis procesas, nugalėdamas visus trukdymus, veržėsi į priekį, platėjo ir įvairėjo. Greta poezijos ėmė rastis originaliosios prozos kūrinių, ėmė reikštis kritika. Literatūrai jėgą ir gyvybingumą teikė iš liaudies išaugę rašytojai, reiškę liaudies nuotaikas ir
siekimus.