Psichiatrija
5 (100%) 1 vote

Psichiatrija

Psichiatrija yra medicinos sritis, kurioje ypač daug etinių dilemų. Jos iškyla tiek diagnozės nustatymo, tiek gydymo lygmenyje, jau nekalbant apie tai, kad kiekvienas gydytojo sprendimas psichiatrijoje iš esmės turi svarbų etinį aspektą.

Psichiatrinės diagnozės etiniai aspektai

Visose medicinos srityse diagnozės nustatymas yra vienas iš svarbiausių specialisto kompetenciją įrodančių ir gydymo efektyvumą užtikrinančių veiksnių. Bet jeigu somatinėje medicinoje adekvati diagnozė yra svarbi pirmiausia tuo, kad veda prie efektyvių gydymo metodų parinkimo, tai psichiatrijoje egzistuoja dar ir kiti, ne mažiau svarbūs diagnozės nustatymo aspektai.

Dėl visuomenėje vis dar egzistuojančių diskriminuojančio požiūrio (vadinamosios stigmatizacijos) į psichikos ligonius ir psichikos ligas psichikos sutrikimo diagnozė gali turėti nepageidautinų pasekmių asmeniui, kuriam ji nustatoma. Sąmoningai ar nesąmoningai psichiatras gali nustatyti diagnozę, kuri nėra pakankamai pagrįsta. Psichiatrinė diagnozė dažnai susijusi su egzistuojančiomis socialinėmis ir kultūrinėmis visuomenės normomis. Neįprastas ar trikdantis valstybės institucijų veiklą ar nepriimtinas visuomenės nuostatoms asmens elgesys gali įtakoti psichiatro sprendimą nustatyti psichikos sutrikimo diagnozę; o pastarasis sprendimas nulemia tolesnius valstybės institucijų sprendimus, pavyzdžiui, asmuo, laikomas „sergančiu“, „pavojingu“ ir „nekompetentingu“, izoliuojamas nuo aktyvaus dalyvavimo visuomenės gyvenime. Verta prisiminti pamokančią ir iki šiol skirtingai interpretuojamą Maskvos psichiatrijos mokyklos klestėjimo istoriją, kuomet išplėstos schizofrenijos diagnostikos ribos sudarė prielaidas valstybei spręsti totalitarinei santvarkai nepaklūstančių piliečių (disidentų) problemą, pasinaudojant oficialiąja psichiatrija. Iki šiol diskutuojama, ar schizofrenijos diagnozė tokiais atvejais buvo nustatoma dėl represinių struktūrų spaudimo, ar tai buvo tuomet vyravusių diagnostikos požiūrių įtaka klinikinei praktikai. Antrąją hipotezę paremtų pastebėjimas, kad ir paskutiniame amžiaus dešimtmetyje, pasikeitus politinei situacijai, buvusiai Sovietų Sąjungai priklausančių valstybių psichiatrijoje išliko tendencija itin subjektyviai vertinti nepriimtiną ar „sveiku protu“ nesuvokiamą elgesį kaip galimą psichikos ligos pasireiškimą.

Pasaulio Psichiatrų Asociacija, suvokdama nuolatinį piktnaudžiavimo psichiatrija pavojų, 1983 metais priėmė Havajų deklaraciją, kurios svarbiausi principai yra šie:

1. Psichiatrijos tikslas yra psichikos ligų gydymas ir psichikos sveikatos gerinimas. Panaudodamas visas galimybes, atitinkančias įgytas žinias ir priimtus etinius principus, psichiatras privalo tarnauti paciento interesams, o taip pat rūpintis bendra gerove ir teisingu resursų paskirstymu.

2. Kiekvienas psichiatras turi pasiūlyti pacientui geriausią iš jam žinomų ir atitinkančių jo žinias gydymo metodų ir gydyti pacientą rūpestingai bei pagarbiai.

3. Psichiatras turi siekti tokių santykių su pacientais, kurie remiasi tarpusavio sutarimu. Optimaliu atveju tai reikalauja pasitikėjimo, konfidencialumo, bendradarbiavimo ir abipusės atsakomybės. Jeigu tokių gydytojo ir paciento santykių sukūrimas nėra įmanomas, būtina užmegzti kontaktą su paciento giminėmis arba kitais jam artimais žmonėmis.

4. Psichiatras turi informuoti pacientą apie jo ligos prigimtį, gydymo procedūras, esamas alternatyvas, o taip pat galimas pasekmes. Tokia informacija turi būti pateikta taktiškai, pacientui suteikiant pasirinkimo galimybę.

5. Joks gydymas negali būti vykdomas prieš paciento valią, išskyrus atvejus, kai dėl psichikos susirgimo jis nesugeba suformuluoti nuomonės apie jo interesus, ir atvejus, kai nesuteikus gydymo, yra didelė tikimybė, kad pacientas gali pakenkti sau arba kitiems.

6. Kai tik nebelieka priverstinio gydymo būtinybės, toks gydymas turi būti nutrauktas, ir tolesniam gydymui gydytojas privalo gauti laisvanorišką paciento sutikimą. Psichiatras privalo informuoti pacientą ir (arba) jo artimuosius apie tai, kad egzistuoja galimybė apskųsti sprendimus, susijusius su jo laisvių apribojimu ir jo gerbūviu.

7. Psichiatras niekada neturi naudoti savo profesinių galimybių individo (individų grupės) orumo ar teisių pažeidimui arba leisti savo asmeniniams norams, jausmams ar nuostatoms įtakoti gydymą. Psichiatras negali naudoti savo profesijos metodų, jei psichikos sutrikimo diagnozė nebuvo patvirtinta. Jeigu pacientas arba tretieji asmenys reikalauja veiksmų, kurie prieštarauja mokslo žinioms arba etikos principams, psichiatras privalo atsisakyti bendradarbiauti.

8. Viskas, kad buvo pasakyta paciento arba tai, kas buvo aprašyta ištyrimo ir gydymo metu, yra konfidencialu, išskyrus tuos atvejus, kai pacientas duoda sutikimą psichiatrui atskleisti informaciją ir tuos atvejus, kai informacijos atskleidimas reikalingas, siekiant išvengti esminės žalos pačiam pacientui arba kitiems asmenims. Tačiau šiais atvejais pacientas turi būti informuotas apie sprendimą atskleisti informaciją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 688 žodžiai iš 2232 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.