Psichika
5 (100%) 1 vote

Psichika

112131

TURINYS

Įžanga…………………………………………………………………………………………..2

Truputis istorijos……………………………………………………………………………….3

Dažniausios psichikos sutrikimų priežastys……………………………………………………4

Baimė…………………………………………………………………………………………..4

Įspėjamasis signalas……………………………………………………………4

Kas sukelia baimę………………………………………………………………4

Blogai pritaikyta aplinka………………………………………………………………………4

Nerami aplinka…………………………………………………………………5

Skurdi aplinka…………………………………………………………………..5

Sunkumai išreikšti savo poreikius…………………………………………………………….5

Nepasitikėjimas savimi…………………………………………………………5

Sumišę jausmai………………………………………………………………….5

Papildoma negalia………………………………………………………………6

Signalų aiškinimas………………………………………………………………6

Šizofrenija…………………………………………………………………………………….7

Jausmų sutrikimai………………………………………………………………7

Mąstymo sutrikimai……………………………………………………………..7

Valios sutrikimai………………………………………………………………..7

Autizmas……………………………………………………………………………………….8

Ambivalencija………………………………………………………………………………….8

Hebefrenija………………………………………………………………………8

Paprastoji šizofrenija……………………………………………………………9

Katatonija………………………………………………………………………..9

Paranoidinė šizofrenija………………………………………………………….9

Ligos pasekmės……………………………………………………………………………….10

Išvados………………………………………………………………………………………..11

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………….12

ĮŽANGA

Įvairiuose visuomenės vystymosi etapuose žmogaus psichika buvo suprantama labai skirtingai. Vienas pirmųjų rašytinių šaltinių, apibendrinančių to meto žinias apie psichiką yra graikų filosofo Aristotelio (384 – 322 m. pr. m. e.) traktatas “Apie sielą”. Jame sakoma, kad “siela jungia ir derina įvairius organus, kurie skiriasi savo pavidalais, savo funkcijomis ir susideda iš nevienodų elementų”. Kitas graikų filosofas Demokritas galvojo, kad siela sudaryta iš atomų, o Platonas psichiką suprato kaip idėjų pasaulį, siekiantį susilieti su pirmaprade idėja. Šie du filosofai laikomi dviejų pagrindinių filosofijos krypčių – materialistinės ir idealistinės – pradininkais. Idealistinės filosofijos šalininkai suteikia psichikai atsiradimo pirmumą ir yra linkę priešpastatyti dvasią (idėją) kūnui (materijai). Panašus ir krikščionių religijos požiūris, pagal kurį psichika apibūdinama kaip nemirtinga, dievo duota siela.

Kita vertus, jau senovėje pastebėta, kad psichikos reiškiniai turi materialų pagrindą. Tiesa, šis supratimas buvo dar labai primityvus. Alkmeonas pirmasis nurodė, kad žmogaus psichika priklauso ne nuo širdies ar kepenų, bet nuo galvos smegenų veiklos. Vadinasi, jau senovėje buvo pastebėtas psichikos ir smegenų tarpusavio ryšys, kurį vėliau patvirtino ir įrodė daugelis mokslo atradimų.

Pagal pastovumą ir trukmę visus psichikos reiškinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

Psichika

PROCESAI BŪSENOS SAVYBĖS

Pojūtis Džiaugsmas Temperamentas

Suvokimas Liūdesys Charakteris

Atmintis Nuovargis Gabumai (bendri ir specialūs)

Mąstymas ir kalba Išsiblaškymas Vertinimų sistema

Emocijos ir jausmai Susikaupimas Poreikiai-potraukiai-interesai

Valia Alkis ir t.t.

TRUPUTIS ISTORIJOS

Psichinės ligos buvo žinomos jau žiloje senovėje. Pirmosios žinios apie jas aptinkamos net 3000 m. pr. m. e. Egipte, Indijoje, Kinijoje, Graikijoje ir kitose šalyse jos buvo aprašomos kartu su įvairiais mokslais dažniausiai enciklopedinio pobūdžio darbuose arba grožinėje literatūroje. Mėginta aiškinti psichinių ligų priežastis, alkoholio žalą. Plačiau psichinės ligos aprašomos
Hipokrato, Aretėjaus, Galeno ir kitų darbuose. Jau tada daugelis mokslininkų suprato, kad psichikos sutrikimai yra ligos požymis. Dalis mokslininkų tiek prieš mūsų erą, tiek viduramžiais psichines ligas laikė dievo bausme, o tokius ligonius – “velnio apsėstaisiais”. Dėl to sergantieji psichinėmis ligomis buvo gydomi maldomis, o viduramžiais – kaip velniui pardavę sielą, deginami laužuose.

Sergančiųjų psichinėmis ligomis padėtis ilgą laiką buvo labai sunki. Tik XVII a. jiems pradėta steigti prieglaudos. Tačiau sąlygos jose buvo labai blogos. Ligonius prirakindavo grandinėmis, bausdavo fizinėmis bausmėmis. Padėtis pagerėjo tik XVIII a., kai prancūzų mokslininko P. Pinelio (1745 – 1826) pastangomis psichiatrinės pagalbos organizacijoje buvo padaryta reformų.

Ypač psichinėmis ligomis susidomėta XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Gausiuose darbuose buvo aprašomi simptomai bei sindromai, ieškoma psichinių ligų priežasčių ir gydymo priemonių. Ypač svarbūs E. Krepelino darbai (1856 – 1926), kuriuose aprašyta nemažai psichinių ligų.

Rusijoje sergančiųjų psichinėmis ligomis padėtis buvo daug geresnė. Juos globojo vienuoliai. 1721 m. Petras I išleido įsakymą, kuriuo įpareigojo psichiniams ligoniams organizuoti specialias įstaigas ir ligonines. Maskvoje, Rygoje, kiek vėliau Peterburge buvo įsteigti “pamišėlių namai”, o 1809 m. – pirmoji psichiatrinė ligoninė Maskvoje.

Lietuvoje pirmojo psichiatrinė ligoninė atidaryta 1635 m., tačiau psichiatrijos mokslas sparčiau pradėjo vystytis tik XVIII a. pabaigoje.

DAŽNIAUSIOS PSICHIKOS SUTRIKIMŲ

PRIEŽASTYS

BAIMĖ

Už beveik visų psichikos sutrikimų slypi baimė!

Baimė – tai stiprus nemalonus nerimo pojūtis, kuriam kartais suteikiama kūno reakcijų išraiška. Stipri baimė pajuntama labai išsigandus: ima dažniau plakti širdis, muša prakaitas, jaučiamas silpnumas kojose, skauda pilvą, kartais svaigsta galva ir pykina.

Įspėjamasis signalas

Baimė – tai įspėjamasis signalas mums, sveikiesiems. Ji skelbia, kad kažkas yra negerai, kažką privalu pakeisti. Kartais sunku suprasti, ką ši baimė reiškia. Viena, ką galima padaryti, – pamėginti jos išvengti.

Nelabai stipri baimė gali sukelti motorinį nerimą. Sunku ramiai pasėdėti vienoje vietoje, atsipalaiduoti, susikoncentruoti. Stipresnės baimės simptomai šiek tiek kitokie, priklauso nuo žmogaus. Baimė gali pasirodyti tokia didžiulė, kad gali būti griebiamasi bet ko, kad tik jos būtų išvengta. Kai kurie mėgina suvaldyti baimę, įtikinėdami save, kad viskas yra kaip buvę, niekas nesikeičia. Labai lengva patikėti, kad žmogus serga, nes širdis plaka labai silpnai, esti vangi. Kartais toks žmogus tampa agresyvus, irzlus, visą dėmesį sutelkęs į patį save.

Ypač stipri baimė gali būti tokia nepakeliama, kad pavyzdžiui, ji palengvėja tik save kandžiojant, nes tada mintys atitraukiamos nuo baimės. Padėti gali trankymasis ir išrėkta savo neviltis. Kitas būdas išvengti stiprios baimės – atsiriboti nuo jos. Dėl to gali net tekti užgniaužti beveik visus jausmus. Taigi kartais labai brangiai kainuoja numalšinti savo baimę.

Kas sukelia baimę

Kodėl žmogus bijo? Ką žmogus su negalia norėtų pakeisti, jei tai suprastų ir turėtų galimybių? Kaip mes jam galėtume padėti?

Deja, ne visada viskas taip paprasta – bet koks psichikos sutrikimas turi tam tikrą priežastį, o sutrikimui pašalinti reikia tam tikrų priemonių. Žmonių elgesys nėra toks vienareikšmiškas. Tokį pat elgesį gali sąlygoti skirtingi veiksniai.

Pirmiausia reikia mėginti išsiaiškinti, dėl ko žmogus su negalia jaučia baimę. Kai šitai paaiškėja, galima apsvarstyti įvairius būdus, kaip pakeisti susiklosčiusią situaciją.

BLOGAI PRITAIKYTA APLINKA

Šiandien dauguma suaugusių žmonių su negalia savo vaikystę ir paauglystę praleido įvairiose specialiosiose įstaigose, kur prižiūrėtojai (slaugės) nuolat keitėsi. Dėl to jiems susidarė gilus nepasitikėjimo supančiam pasauliui jausmas. Kraštutinis šio nepasitikėjimo padarinys gali būti visiškas nebendravimas su aplinkiniais, nes bendraujant būsią tik nusivylimai. Kitiems teko augti namuose, kur jiems neužteko dėmesio, galbūt jie net būdavo atstumiami ir baudžiami ar izoliuojami. Visuomenė nerėmė tėvų ir nesuteikė tokiam vaikui galimybės lankyti mokyklą.

Jei nustatoma, kad psichikos sutrikimo priežastis gali būti didelis nepasitikėjimas aplinka, reikia mėginti sugrąžinti pacientui teigiamą požiūrį į ją. Būtina pasistengti pacientui skirti pakankamai dėmesio ir visiškai patenkinti jo poreikius. Tam reikia laiko bei kantrybės ir, žinoma, tinkamo vadovavimo per visą slaugymo laikotarpį.

Neretai būna sunku įtikinti personalą pabūti dviese su slaugomuoju ir manyti, jog tai yra svarbu. Tačiau beveik visuomet tai ir yra svarbiausia! Ryšys gali būti visai kitoks, jei slaugantysis eina pasivaikščioti su ligoniu vienu du negu tada, kai du slaugantieji vaikšto su dviem ligoniais. Vaikščiojant dviese, didžiausias dėmesys skiriamas vienas kitam, tada
asmeniniai santykiai tarp slaugančiojo ir slaugomojo visiškai pakinta.

Nerami aplinka

Nemaža dalis negalios ištiktųjų turi smegenų pažeidimų, kurie sutrikdo percepciją (suvokimą). Tai reiškia, kad jiems gali būti sunku suvokti mums įprastus jutiminius įspūdžius. Jiems taip pat gali būti sunku atsiriboti nuo tam tikrų potyrių, kad būtų galima susikoncentruoti į kitus. Jei kas nors su jais kalba ir kartu yra įjungtas radijas, jie gali nesuprasti, kas sakoma.tuomet jie patiria tik girdimų įspūdžių sąmyšį, nuo kurio jie norėtų pabėgti. Galbūt jiems kyla noras rėkti, kad tik kaip nors išvengtų chaoso pojūčio, arba jie pasidaro neramūs, nori įsiterpti į kalbą, blaškosi.

Gali susilieti ir regimieji įspūdžiai: gėlėtos staltiesės ornamentas gali “pjautis” su indų ornamentu. Gali varginti per daug ryškiai išmarginti sienų apmušalai ir užuolaidos.

Sumaištį gali sukelti ir dažnas aplinkos kaitaliojimas, daug skirtingų užsiėmimų per vieną dieną. Daugeliui neramu vien dėl nuolat besikeičiančios aplinkos. Todėl labai svarbu prisiminti, kad žmogus su negalia neretai pats negali aiškiai išreikšti to, dėl ko jis blogai jaučiasi, ir tai, kad slaugantiesiems (sveikiesiems) tai atrodo visiškai kitaip.

Skurdi aplinka

Psichiką gali sutrikdyti ir per daug skurdi aplinka, kur trūksta įtampos ir pasikeitimų. Stereotipinį arba nuolatinį priverstinį elgesį gali sąlygoti ir tai, kad aplinkui visko per mažai įvyksta. Taigi baimę gali sukelti ir nuobodus, vienodas gyvenimas, ir nuolatinis stresas. Skurdi aplinka sudaro kontrastą negalios ištikto žmogaus poreikiams.

SUNKUMAI IŠREIKŠTI SAVO POREIKIUS

Nepasitikėjimas savimi

Kai vaikas ima reikšti savo valia kaip individas, labai svarbu, kad jį išgirstų ir rimtai su juo elgtųsi, nes jei jam ir ne visada pavyksta pasiekti tai, ką jis norėtų. Vaikas, kuris lieka nesuprastas ar į kurio norus neatsižvelgiama, ilgainiui gali išsiugdyti silpną “aš”. Jis tampa baikštus, dažnai būna prastai nusiteikęs ir linkęs su viskuo susitaikyti. Reikia tikėtis, kad nepasitikinčių savimi žmonių su negalia sumažės, jei jie galės augti tėvų namuose, kur juos supras ir gerbs.

Sumišę jausmai

Žmogus, kuris labai savimi nepasitiki arba turi didelę negalią, pats gali nesusigaudyti savo jausmuose. Kai toks žmogus save menkai suvokia, nemalonūs pojūčiai galimi net nežinant iš kur jie kyla. Tokiu atveju personalo užduotis yra pamėginti įsijausti ir išsiaiškinti, ką slaugomasis jaučia ir ko jis nori.

Papildoma negalia

Sutrikusio intelekto ligoniui gali būti sunku savo poreikius suformuluoti taip, kad aplinkiniai juos suprastų. Nemažai žmonių su negalia turi dar ir papildomų negalių, tokių kaip neaiški kalba, silpna klausa ir rega. Daugeliui sunku rasti tinkamų žodžių ar juos ištarti. Galbūt kai kuriems sunku suprasti, ką jiems sako personalas ar ką žmonės kalba tarpusavyje. Dėl to jie gali tapti įtarūs ir lengvai pažeidžiami. Galbūt jie mėgino papasakoti apie tai kas jiems svarbu, bet galų gale pasidavė, nes tai pasirodė per sunku. Viena, kas jiems lieka, tik tokie periodiški protrūkiai, per kuriuos prasiveržia visa neviltis.

Signalų aiškinimasis

Norint pagelbėti, reikia išmokti teisingai suprasti žmonių su negalia perduodamus signalus. Galima pamėginti pabūti “vertėju” tam, kuriam sunku susikalbėti. Galima kruopščiai registruoti visas ligonio reakcijas į aplinką ir įvairias situacijas. Tokiu atveju būtina jautriai klausytis ir leisti pasireikšti fantazijai.

ŠIZOFRENIJA

Šizofrenija (gr. schizo – skaldau, phen – protas) labiausiai paplitusi psichinė liga. Ja dažniausiai serga jauni (17 – 27 metų), palyginti retai – vyresni kaip 35 metų žmonės.

Klinika ir eiga paprastai įvairi. Pagrindiniai šizofrenijai būdingi simptomai yra šie.

JAUSMŲ SUTRIKIMAI

Ligoniams nyksta jausminės reakcijos, išsivysto apatija. Pamažu jie pasidaro abejingi, grubūs artimiesiems, šeimai, išnyksta tėvų prisirišimas prie vaikų, vaikų prie tėvų, jaučia jiems neapykantą. Jų veidas būna be išraiškos (amimiškas). Būdinga neadekvatiškos reakcijos: ligoniai į džiugius dalykus reaguoja nusiminimu, į liūdnus – džiaugsmu. Neretai juokiasi be priežasties. Kai kurioms šizofrenijos formoms būdinga pakili, išdykėliška atsipalaidavimo nuotaika (“vaikiški afektai’).

Jausmai reiškiami įvairiomis formomis, permainingai. Dažni susierzinimai ir sudirginimai. Nuotaika nestabili. Dauguma šizofrenikų ryškiausiai jaučia nerimą, kurį kraštutiniais atvejais sąlygoja kliedesiai (pavyzdžiui haliucinacijos ar paranoja). Didelė vidinė įtampa tvyro ir tuomet, kai ligonis yra lyg ir ramus. Jausmai atrodo nuskurdę arba jų likę nedaug. Aplinka šizofreniko nedomina. Tačiau visa tai tik priedanga ypatingam jautrumui paslėpti – abejingumo
nuo emocinio krūvio bendraujant su žmonėmis. Žmogus gali taip užsisklęsti savyje, kad nustoja kalbėti (mutizmas, arba nebylystė) ir jokiu gestu neparodo savo reakcijos į aplinką. Tai “pasitraukimas iš kadro”, mėginimas nebūti – savotiška šizofreniko savižudybė.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1977 žodžiai iš 3917 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.