Psichikos sutrikimas
5 (100%) 1 vote

Psichikos sutrikimas

1121314151

Psichikos sutrikimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Protinė liga, psichikos liga, dvasios negalia – bendras pavadinimas, taikomas įvairiems psichikos (mąstymo, elgsenos, jausmų) sutrikimams, neretai – tiesiog dvasinėms problemoms apibūdinti.

Daugeliu atvejų sunku pasakyti, ar tam tikras žmogus turi dvasinių negalavimų, ar jis tiesiog skirtingai supranta pasaulį (taip vadinami keistuoliai). Yra žinoma, kad daugelis genialių žmonių (Salvadoras Dali, Frydrichas Nyčė, Nikolajus Lobačevskis, Hovardas Hjudžas. Džonas Rokfeleris) buvo laikomi keistuoliais, psichikos ligoniais arba išties sirgo psichikos ligomis, tad kartais daroma prielaida, kad nemaža dalis psichikos ligonių – tai tiesiog prie visuomenės neprisitaikę žmonės, mąstantys taip pat logiškai, tačiau skirtingu būdu, nesuprantamu daugumai žmonių.

Kategorizavimas

Sąlyginai psichikos ligos skirstomos į turinčias fiziologinės kilmės priežastis, pvz., silpnaprotystė, epilepsija ir gydomas psichiatriniais metodais bei psichologinės kilmės, pvz., neurozė, depresija, gydomas psichoterapiniais būdais. Aiškios ribos tarp dvasinės ir fiziologinės kilmės psichikos sutrikimų nėra: daugelis psichiatrų ir psichologų iki šiol ginčijasi, ar, pvz., schizofrenija bei depresija gali turėti fizines priežastis, ar tai tik psichikos sutrikimai, sukelti anksčiau patirtų pergyvenimų.

sichiatrijoje naudojamas psichikos sutrikimų kategorizavimas skirtingose šalyse (pvz., JAV, Lietuvoje, Prancūzijoje) skiriasi, taip pat – skiriasi ir sutrikimų kategorizavimas pagal įvairias psichiatrijos ir psichologijos sroves.

Modernus priežasčių aiškinimas

Šiuo metu medicinos ir psichologijos sukaupti duomenys neleidžia tiksliai susieti vienų ar kitų dvasinių negalavimų su fizine smegenų būsena: pastebimi fiziologiniai (pvz., mediatorių apykaitos) sutrikimai negali būti vienareikšmiškai traktuojami, kaip negalavimo priežastis, nes daugeliu atvejų tai gali būti tiesiog negalavimo (pvz., prastos mitybos, kilusios dėl depresijos) pasekmė, ar netgi pašalinis medikamentų poveikis (manoma, kad schizofrenija sergančių žmonių smegenų pakitimai gali būti ilgalaikio medikamentinio gydymo pasekmė). Kita vertus, daugeliu atvejų negalima tarti, kad tam tikras dvasinis sutrikimas neturi fiziologinių priežasčių, nes pastarosios gali būti dar neatrastos.

Taip pat ginčijamasi ir dėl daugalio psichikos ligų apibūdinimo: pvz., skirtumų tarp neurozės ir depresijos, schizofrenijos ir psichozės ir t.t. Neretai nesutariama, ar tam tikras psichikos negalavimas laikytinas simptomu, ar liga, pvz., depresija, paranoja, sociopatija. Kartais nesutariama, ar tam tikra psichikos savybė iš viso laikytina sutrikimu.

Kai kurie dažniau išskiriami dvasiniai sutrikimai ir neįprastumai:

• Alzhaimerio liga

• Depresija

• Epilepsija

• Maniakinė depresija

• Neurozė

• Psichozė

• Schizofrenija

• Silpnaprotystė

Rodomas puslapis „http://lt.wikipedia.org/wiki/Psichikos_sutrikimas“

Neurozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Neurozė – tai įvairūs centrinės nervų sistemos sutrikimai, kurie pasireiškia jautrumu, dirglumu, greitu nuovargiu, sumažėjusiu darbingumu. Dar Hipokratas manė, kad neteisingas maitinimasis yra fizinių negalavimų, kurie lemia nervų sistemos sutrikimus, priežastis.

Rodomas puslapis „http://lt.wikipedia.org/wiki/Neuroz%C4%97“

Depresija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Depresija – labai aiškius simptomus turintis žmogaus emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla. Depresija – vienas didžiausių psichikos sutrikimų. Anaiptol ne visa, ką nespecialistai šiuo žodžiu vadina, yra depresija ar bent jau jai gimininga.

Turinys

• 1 Depresija

• 2 Maniakinė depresija

• 3 Gydymas

Depresija

„Klasikinė“ depresija diagnozuojama žmogui, ne mažiau kaip dvi savaites kasdien (arba su tikrai retomis išimtimis kasdien) teisingi ne mažiau kaip penki iš devynių žemiau nurodytų teiginių:

1. Sunki, prislėgta nuotaika kasdien arba iš esmės kasdien.

2. Absoliučiai jokia veikla neteikia malonumo.

3. Spartus storėjimas ar liesėjimas nesilaikant jokios dietos.

4. Nemiga ar nenormaliai didelis poreikis miegoti.

5. Nenormaliai didelis fizinis aktyvumas, kurį keičia visiškas jėgų nebuvimas.

6. Psichinis nuovargis

7. Nepaprastai didelis, slegiantis kaltės jausmas, kurį nuolat keičia nepamatuotas savo ypatingos vertės suvokimas.

8. Nesugebėjimas susikaupus mąstyti bei priimti sprendimus.

9. Detalaus savižudybės plano rengimas arba realus bandymas nusižudyti.

Iš šių devynių reikalavimų, bent vienas iš dviejų pirmųjų teiginių turi būti teisingas. Pavyzdžiui, jei žmogus kadien su dideliu malonumu rašo Vikipediją (netinka antras punktas), depresijos jam diagnozuoti negalima, net jei tiktų visi kiti aštuoni punktai. Bet to, šie punktai turi atspindėti nukrypimus nuo būtent to žmogaus įprastos būsenos. Jei kas nors nė nepamena, kada jautėsi kitaip, depresijos jam diagnozuoti taip pat negalima.

Net tinkant anksčiau minėtoms sąlygoms, depresijos vis viena negalima diagnozuoti jei teisingas bent vienas iš šių dviejų teiginių:

1. Sutrikimus galėjo sukelti kita (nebūtinai psichinė) liga. Paprasčiausia sloga
gali trukdyti miegoti ir apriboti sugebėjimą susikaupti.

2. Sutrikimus galėjo sukelti artimo žmogaus praradimas ar kitas labai esminis, sukrečiantis praradimas. Šiuo atveju daugelis anksčiau išvardintų požymių yra natūrali reakcija, nors ir tada psichologai mėgina siūlyti patarimus, kaip greičiau atsigauti.

Apibendrinant galima teigti, jog depresija nėra universali visų norimų ja paaiškinti dalykų priežastis.

Maniakinė depresija

Maniakinė depresija susideda iš dviejų nuolat besikartojančių epizodų, vienas kurių primena depresiją, o kitas yra visiška jos priešingybė (žmogus labai akyvus, viską bando, mažai miega ir panašiai). Maniakine depresija žmonės serga jau nuo ankstyvo amžiaus.

Maniakinė depresija gali būti diagnozuota tik jei šie cikliniai pakitimai yra labai stiprūs ir tęsiasi ilgą laiką. Ją galima diagnozuoti jei akivaizdžiai ir neabejotinai teisingi ne mažiau kaip trys iš septynių žemiau išvardintų dalykų:

1. Itin išpūstas savo vertės suvokimas, dievinimas ar panašiai (šiaip geros nuomonės apie save negana).

2. Labai menkas miego poreikis (trys valandos per parą ir mažiau).

3. Itin didelis plepumas (turi būti kažkas daug daugiau už šiaip labai kalbų žmogų).

4. Labai greita ir padrika minčių kaita.

5. Visiškas nesugebėjimas susikaupti ties esminiu dalyku (asmens dėmesį labai lengva nukreipti kur nors kitur).

6. Labai nepamatuotai aktyvus kokio nors tikslo siekimas.

7. Pamėgimas teikiančios malonumą, bet labai rizikingos veiklos (azartinis lošimas itin didelėmis pinigų sumomis ir pan).

Nors ir visiems septyniems požymiams esant, maniakinės depresijos diagnozuoti negalima jei nuotaikos svyravimai netrukdo žmogui dirbti savo darbo ir netrukdo santykiams su artimais žmonėmis.

Maniakinė depresija galutinai neišgydoma (vaistai, tokie kaip litis, tik gali palengvinti jos padarinius). Žmonės jaučia jos simptomus visą gyvenimą. Tačiau literatūroje rašoma jog daugelis išmoksta kontroliuoti save tiek, jog vis viena darytų gyvenime įvairius dalykus, kuriuos jie nori daryti (sukurti šeimą, įgyti išsilavinimą, dirbti norimą darbą).

Specialistai yra sukūrę daugybę savikontrolės metodų, tačiau kai kada žmonės atranda būtent sau tinkančius metodus kurių nėra jokioje literatūroje. Gali padėti net tinkamas maistas, nors tokio irgi tenka pačiam individualiai ieškoti (visur rašo jog labai netinka kava). Svarbu taip pat žinoti požymius, padedančius iš anksto nuspėti nepageidaujamą nuotaikos pasikeitimą.

Rašoma jog svarbiausia nustatyti savo dabartinę būseną ir daryti tai, kas nors kiek padeda jaustis taip, kaip norėtum.

Gydymas

Depresijos gydymo būdas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, jos požymius ir kai kuriuos kitus faktorius. Vaistai nuo depresijos (antidepresantai) yra efektyvus gydymo būdas. Jie padeda sergančiajam normalizuodami cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse. Patys naujausi antidepresantai pasižymi dideliu efektyvumu, silpnesniu šalutiniu poveikiu ir didesniu saugumu. Pagrindiniais medikamentais ambulatoriškai gydant depresiją tapo selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Tai antidepresantai, veiksmingai šalinantys depresijos požymius, paprasto vartojimo, jų šalutinis poveikis nestiprus, jie nėra labai varginantys. Be SSRI yra dar kelios antidepresantų grupės: NARI, SNRI, NaSSA ir NDRI. Šie antidepresantai irgi veiksmingai gydo depresiją, tačiau skiriasi jų veikimo spektras: vieni labiau tinka, vyraujant nerimo požymiams, kiti – kai vargina mieguistumas, energijos stoka, esant seksualiniams sutrikimams. Kiekvienam pacientui gydytojas parenka geriausiai tinkantį vaistą. Tai dažnai priklauso nuo požymių pobūdžio, todėl labai svarbu, kad konsultacijos metu pacientas suteiktų kuo daugiau informacijos apie savo ligos požymius. Depresija gali būti gydoma ir naudojant psichoterapiją (ypač efektyvus psichoterapijos ir antidepresantų derinys), šviesos terapiją, gydymą nemiga, fiziniais pratimais bei kitais metodais.

Paranoja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Paranoja (paránoia, graikų kalba parà = šalia, greta ir noûs = protas) – persekiojimo iliuzija, manija, kuri nelaikoma atskira liga, o tik tam tikrų psichinių sutrikimų simptomu (Neurozė, Psichozė, alkohol. delyras).

Turinys

• 1 Istorija

• 2 Priežastys ir simptomai

• 3 Paranojos objektas

• 4 Socialinės psichologijos modelis

• 5 Paranoja mene

• 6 Žiūrėk taip pat

• 7 Nuorodos

• 8 Literatūra

Istorija

Jau Zigmundas Froidas tyrė paranojos atvejus. Paranoja anksčiau buvo vadinamas bendro pobūdžio psichikos sutrikimas arba parafrenija (paranoidinės šizofrenijos) vystymosi forma. Paranoja sergantis žmogus vadinamas „paranoiku“.

Priežastys ir simptomai

Paranoja gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ir/arba psichinių ligų pasekmė. Tokių ligų pavyzdžiai:

• Alzchaimerio liga,

• Šizofrenija,

• Smegenų veiklos sutrikimai, sužalojimai, atsiradę dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.

Pacientas jaučiasi persekiojamas. Paranoidinė asmenybė dažnai tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti ar netgi užmušti. Žmogus dažnai tokius teiginius paremia „įrodymais“, kurie jam atrodo visiškai įtikinami, nors kitiems asmenims nieko nepasakantys. Tokie įsitikinimai gali
kokios nors manijos požymiai. Paciento neįmanoma perkalbėti, kitų asmenų pateikiami racionalūs argumentai ir bandymai įtikinti neduoda jokių vaisingų pastangų.

Manija laikoma tik pagrindinės ligos simptomu, todėl sutrikimas gali būti pašalintas tik terapijos pagalba – psichoterapija, medikamentinis gydymas ar net operacijos.

Paranojos objektas

Persekiojimo manijos objektas kiekvienu atveju yra individualus. Dažnai preziumuojamas spec. tarnybų įsikišimas. Esant politinio režimo kaitai (pvz., po Antrojo pasaulinio karo, esant okupacijai, prieš ją bei po jos, pasikeitus valstybinei santvarkai) gali pasikeisti ir atitinkamas persekiojantis subjektas (pvz., KGB, GRU, VSD).

Socialinės psichologijos modelis

Maksas Vertheimeris, geštaltinės teorijos pagrindėjas, kartu su vokiečių psichiatru Heinrichu Šulte pasiūlė socialpsichologinį modelį, taikytiną paranojos sampratai.

Remiantis juo, paranoją reikia traktuoti kaip tam tikrą santykių manijos formą – žmogus, kuriam nepavyksta būti kieno nors (pvz., socialinės grupės, „mes“) dalimi, ir kai šio atotrūkio tarp savęs bei kitų jis negali pakęsti, žmogus (tarsi gelbėdamasis) „nutiesia“ sąlyginį tiltą (loginę, psichologinę-socialinę jungtį), kuri riša atitinkamus asmenis, jų grupę („mes“), susidarančią persekiojamųjų ir persekiotojų santykyje – „mes“ ir „jie“ (persekiotojai).

Todėl visų pirma bet kurios terapijos ar jos formos taikymo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo harmoningų asmenybės socialinių santykių atkūrimo, pusiausvyros atstatymo žmogaus (darbo, veiklos, socialinėje ir kitokioje) aplinkoje.

Paranoja mene

Nepaisant paranojos kaip ligos persekiojimo manija dažnai būna komiško scenarijaus, TV filmų siužetas, įvairių žaidimų, sąmokslo teorijų elementas. Grožinėje literatūroje paranojos tema taip pat populiari. Endriu Grove, Intel steigėjas, vieną savo publikacijų pavadino Only the paranoid survive (liet.: Išgyvena tik paranoidai).

Sociopatija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sociopatija – psichikos sutrikimas – moralinis ir socialinis nepilnavertiškumas, dažnai apibrėžiamas, kaip empatijos priešingybė, sąžinės (Superego) nebuvimas.

Sociopatija neretai lyginama su silpnaprotyste, skirtingai nuo pastarosios, reiškia ne intelekto, o empatijos trūkumą, nesugebėjimą įvertinti kitų žmonių (kartais – net savo) minčių, norų, jausmų. Sociopatija būdinga nusikaltėliams, kai kuriomis psichikos ligomis (Schisophrenia, Psychosis) sergantiems žmonėms. Antisocialus ar nusikalstamas sociopatų elgesys dažniausiai susijęs ne su jausmais (pykčių, neapykanta, keršto troškimu ar pan.), o su nesugebėjimu pažvelgti į kitus žmones, kaip į mąstančias, jaučiančias būtybes. Sociopatams aplinkiniai žmonės panašūs į negyvus daiktus (lėles), kuriais galima manipuliuoti, siekiant savų tikslų.

Dalimi atvejų sociopatai sugeba adaptuotis visuomenėje, remdamiesi ne moraline, o logine vertybių sistema, gauta auklėjant: tokiu atveju sociopatas gali suprasti, kad moralus elgesys, visuomenės normų laikymasis jam yra naudingas. Kai kuriais atvejais, dalinis prisitaikymas galimas dėl baimės būti nubaustam (baudžiančia jėga tampa valstybė, tėvai ar kiti autoritetai). Dalis psichiatrų abejoja, ar sociopatija yra išgydoma, kartais daromos prielaidos, kad ji gali būti įgimta arba susijusi su smegenų traumomis, tačiau, bent jau dalimi atvejų, dalinė sociopatija atsiranda dėl itin netinkamo auklėjimo ankstyvoje vaikystėje – tokiu atveju, ją iš dalies galima pagydyti pedagoginėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis.

Maniakinė depresija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

„Klyksmas“ – norvegų kilmės dailininko Edvard Munch, kuris manoma, kad galėjo sirgti maniakine depresija, kūrinys.

Smegenyse esantys neuromediatoriai perduoda elektrinius signalus iš vienos nervinės lastelės (neurono) kitai. Trūkstant neuromediatorių smegenyse sutrinka informacijos perdavimas.

Maniakinė depresija (bipolinis afektinis sutrikimas) – tai sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų. Liga sukelia daug problemų pacientui, jo šeimai ir visuomenei. Teisingai (svarbiausia reguliariai) besigydantis ligonis gali gyventi pilnavertį gyvenimą.

Turinys

• 1 Ligos priežastys

• 2 Simptomai

• 3 Ligos formos

• 4 Gydymas

o 4.1 Ličio druskos

• 5 Žymūs žmonės

• 6 Naudota literatūra ir nuorodos

Ligos priežastys

Ligos priežastis – tai tam tikrų cheminių medžiagų (serotonino, noradrenalino, dopamino ir kt.) pusiausvyros galvos smegenyse pakitimų padarinys. Sutrikimo išsivystimui įtakos taip pat gali turėti įvairios traumos, hormoniniai sutrikimai. Manoma, kad ši liga yra genetiškai paveldima. Pusės maniakine depresija sergančių pacientų vienas iš tėvų turi nuotaikos sutrikimų. Ja vienodu dažnumu serga tiek vyrai, tiek moterys. Sutrikimas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau liga pasireiškia jauniems žmonėms (manijos epizodai dažniau vyrams, o depresijos moterims). Serga apie 1% populiacijos.

Simptomai

• Manijos epizodas dažniausiai prasideda staiga ir tęsiasi nuo keleto dienų iki kelių mėnesių. Manijos būsenoje žmogus yra geros nuotaikos, viskuo patenkintas, lengvai užmezga naujas
pažintis, energingas (gali kelias naktis nemiegoti ir nejausti nuovargio), vienu metu imasi daugelio darbų ir sumanymų, kuria vėliau neįgyvendinamus planus (labiau išsiblaškęs, negali sukaupti dėmesio), kalba greitai ir garsiai, gali būti dirglus, greitai susierzinti, leistis į atsitiktinius lytinius santykius, nesaikingai vartoti alkoholinius gėrimus, išlaidesnis, amžiaus ir situacijos neatitinkančios išvaizdos. Maniakinės būsenos metu žmogus gali būti priekabus, su visais ginčytis, kištis ne į savo reikalus. Manija skirstoma į

o stipriai pasireiškiančius manijos epizodus ir

o hipomaniją.

• Depresijos epizodas trunka ilgiau nei manijos. Ligoniui liūdna, nebedomina anksčiau malonumą teikusi veikla, sunku sukaupti dėmesį. Būdingas blogas miegas (nemiga ar padidėjęs mieguistumas), graudumas, pesimizmas, abejingumas viskam, neryžtingumas, nenoras bendrauti su žmonėmis, nepilnavertiškumo jausmas, nerimas, perdėtas rūpinimasis, valgymo sutrikimai (dažniau apetito sumažėjimas), tyli ir lėta kalba, sunkumai sukaupti dėmesį, mintys apie savižudybę.

• Mišri būklė: manijos ir depresijos simptomai pasireiškia vienu metu. Šiai būsenai būdingas susijaudinimas, problematiškas miegas, apetito sutrikimai, negatyvios mintys.

Manijos ir depresijos epizodų trukmė ir stiprumas gali būti labai įvairūs. Tarp šių epizodų gali būti normalios būsenos epizdas. Sunkios depresijos ar manijos metu gali pasireikšti psichozės simptomai: haliucinacijos (matymas, jutimas, girdėjimas to, ko realiai nėra) ir iliuzijos (klaidingi įsitikinimai).

Ligos formos

Išskiriami du bipolinio sutrikimo tipai:

• I tipo bipolinis sutrikimas, kuriam diagnozuoti reikia mažiausiai vieno manijos (ar mišrios būsenos) epizodo, po kurio seka (bet nevisada) ilgas depresijos epizodas.

• II tipo bipolinis sutrikimas, kuriam diagnozuoti reikia mažiausiai vieno didelio depresijos epizodo, po kurio seka hipomanijos (bet ne manijos) būsena. Jei pasireiškia manija, tai bipolinis sutrikimas I.

Gydymas

Depresijos epizodų metu ligoniai gydomi antidepresantais, slopinančiais nerimą arba padedančiais sureguliuoti miegą medikamentais. Manija gydoma nuotaikos stabilizatoriais (ličio druskos ir kt.), sunkesniais atvejais – neuroleptikais. Liga linkusi kartotis, jai būdingas sezoniškumas, t.y. rudenį ir pavasarį padidėja susirgimų. Ligos epizodų kartojimosi išvengimui gydytojai rekomenduoja reguliariai vartoti nuotaikos stabilizatorius.

Vaistai kiekvieną žmogų veikia skirtingai, tad gali užimti gana daug laiko (keičiasi manijos, depresijos epizodai, o tarp jų gali būti net kelerius metus besitęsiantis normalus periodas) kol bus nustatyta, ar vaistas yra efektyvus konkretaus bipolinio sutrikimo gydymui. Taip pat labai svarbu nustatyti optimalią (geriausias efektyvumas ir mažiausi šalutiniai efektai) vaisto dozę.

Ličio druskos

Ličio druskos (ličio karbonatas (Li2CO3) ir rečiau ličio citratas (Li3C6H5O7)) – „pirmoji pagalba“ gydant maniakinę depresiją. Li+ yra pati efektyviasia priemonė nuotaikai stabilizuoti. Gydymo metu būtini pakartotiniai kraujo tyrimai patikrinti, ar yra tinkama terapiautinė šio katijono koncentracija kraujyje, nes terapiautinė dozė yra artima toksinei dozei.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2698 žodžiai iš 5324 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.