Psichinė sveikata
5 (100%) 1 vote

Psichinė sveikata

11213141516171

Bendras supratimas apie psichinę sveikatą. Trumpos istorinės žinios. Pagrindinės psichinės sveikatos sutrikimų rizikos faktorių grupės.

Gera psichinė sveikata sąlygoja žmogaus būtį ir yra visuomenės gerovės pagrindas. Tik psichiškai sveikas žmogus gali įgyvendinti savo tikslus, svajones ir būti naudingas visuomenei. Psichikos ligos yra labai paplitusios ir užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Mokslinė – techninė revoliucija ir su ja susiję reiškiniai didina nervinę, psichinę ir emocinę įtampą. Tai kenkia žmogaus organizmui – žaloja nervinę bei psichinę sistemą – dėl to dažniau sergama neuroze, funkcinėmis nervų sistemos ligomis, alkoholizmu, narkomanija, dažniau apima depresija, daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių vaikų. Turinčių psichikos sveikatos sutrikimų žmonių skaičius vis didėja. Vis sudėtingesni žmonių tarpusavio santykiai. Rizikos veiksniai, sukeliantys psichikos ligas taip pat yra: skurdas, nedarbas, vienatvė, migracija, karai, socialinis-ekonominis neužtikrintumas. Žmogus, sergantis psichikos liga, kartais nesugeba logiškai mąstyti, kritiškai vertinti savo būklę, poelgių ir aplinkos, taigi pakinta jo elgesys, kalba, santykiai su aplinkiniais. Siekdami išsaugoti gerą psichinę sveikatą, sušvelninti ligos padarinius, pasveikti, turime išmanyti apie psichiką ir jos sutrikimus. Pirmiausia reikėtų ugdyti aplinkinių toleranciją ligoniui, tuomet pagerės gydymas ir reabilitacija. Psichika gali sutrikti įvairiai. Jei ilgai kankina prasta nuotaika, nerimas ar baimė, jei pasitaiko keistų minčių, pojūčių ar veiksmų, jei suskaudus kuriam nors organui ar kitaip sunegalavus, nepavyksta nustatyti ligos, būtina kreiptis į psichiatrą. Psichinė sveikata – sveikatos dalis – psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia kaip vientisą asmenybę, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Psichinė sveikata sąlygoja tinkamą organizmo santykį su aplinka. Psichiškai sveiko žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra savarankiškas.

Kai pažeidžiama psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Ši būklė ryškiai skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos ir kelia grėsmę pačiam asmeniui ar aplinkiniams.

Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys.

Psichikos sutrikimus galima skirstyti į:

1) psichozinius – kai atitrūkstama nuo realybės, reiškiasi haliucinacijos, kliedesiai (šizofrenija);

2) neurozinius, kurie išsivysto po stresų, dėl ilgalaikio pervargimo. Tačiau neatitrūkstama nuo realybės, suvokiama liga (obsesijos, kompulsijos, fobijos);

3) organinius, kylančius dėl smegenų struktūros ir jų funkcijų pažeidimo (delyras, demencija);

4) funkcinius, kurių etiologinė priežastis nenustatyta.

Visi psichikos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai atsiranda dėl išorinių veiksnių, o endogeniniai vystosi dėl įvairių vidinių priežasčių.

Riba tarp sveikos ir sutrikusios psichikos nėra aiški, todėl konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais tikslinga, kai atsiranda:

• stiprus, ilgai trunkantis nerimas

• neatitinkantys realybės pojūčiai mąstymas (iliuzijos, haliucinacijos, kliedesiai ir kt.);

• užsitęsęs liūdesys;nepagrįsta baimė;

• priklausomybės psichoaktyviosioms medžiagoms pavojus;

• miego sutrikimų;

• seksualinių funkcijų sutrikimų;

• sumišimas;

• beviltiškumas, mintys apie savižudybę;

• impulsyvus, neatitinkantis konkrečių aplinkybių elgesys.

Istorinės žinios. Senovėje psichikos ligos buvo laikomos piktųjų dvasių apsėdimu, raganų įtaka ir pan. Buvo įprasta piktąsias dvasias varyti iš ligonio užkeikimais ir apeigomis. Mokslinė medicina pradėjo plėtotis Senovės Graikijoje. Alkmeonas, daugiau kaip 500 m.pr.m.e. skelbė, kad galvos smegenys esančios pojūčių ir minčių organas. Tačiau jis dar nežinojo, kad psichikos liga pasireiškia sutrikus jų funkcijai. Jo amžininkas Pitagoras smerkė girtavimą, o psichikos ligų profilaktikai siūlė mankštą ir muziką. Psichiatrijos (ir apskritai medicinos) tėvu laikomas Hipokratas (apie 370 m.pr.m.e.) Hipokratas pirmasis pareiškė, kad gali sunegaluoti galvos smegenys ir kad toks žmogus laikytinas ligoniu. Jis aprašė keletą psichikos ligų, jų priežastimi laikė objektyvias priežastis: traumą, apsinuodijimą, jaudinimąsi, apsigimimą. Didelę reikšmę jis skyrė aplinkai. Hipokratas ligoniui rekomendavo dietą, ramybę, apsitrynimus šaltu vandeniu, mankštą, pasivaikščiojimus, taip pat vėmimą sukeliančius ir vidurius laisvinančius vaistus. Vėliau Vakarų Europoje didelę autoritarinę valdžią įgijusi Romos katalikų bažnyčia psichikos ligonius laikė
„apsėstaisiais“ ir ėmė siautėti „šventoji inkvizicija“ – psichinius ligonius taip pat gyvus degindavo ant laužo.

Renesanso laikotarpiu Europoje naujai pažvelgta į sergančiuosius psichikos ligomis. Rečiau imta laikyti juos apsėstaisiais, jais ėmėsi rūpintis valstybė ir vienuolynai. Gydytojai, o vėliau ir visa visuomenė pradėjo suprasti, kad psichikos ligonius reikia gydyti. Tačiau pirmosios jiems skirtos prieglaudos ir „ligoninės“ buvo tikri kalėjimai, kurių svarbiausia paskirtis – izoliuoti nuo visuomenės, ypač neramiuosius. Paprastai ligoniai neturėdavo elementarių sanitarinių sąlygų, būdavo varžomi, kankinami. Buvo paplitusi nuomonė, kad visi, kurie bendrauja su psichikos ligoniais, patys tampa „bepročiais“. Ši pažiūra baugino žmones, vertė juos būti atsargiais, trukdė bendrauti su susirgusiais artimaisiais. Pirmasis, praktiškai pradėjęs psichikos ligonių „gydymo“ humanizavimą buvo Paryžiaus priemiesčio ligoninės direktorius F. Pinelis. Jis buvo geras organizatorius, jautrus gydytojas ir mokslininkas. Rašė knygas apie psichiatriją, smerkė netikusį „gydymą“. Pinelio idėjos greitai pasklido po Europą, Ameriką, griaudamas viską, kas atgyvenę. Prie ligonių išlaisvinimo ir gydymo humanizavimo daug prisidėjo ir Džonas Konolis. Jis reikalavo atsisakyti net tramdomųjų marškinių, varžančių liemenių, suteikti liginiams kuo didesnę laisvę. Buvo stengiamasi sudaryti sąlygas ligoniui laisvai išeiti į kiemą pasivaikščioti. Šios idėjos sparčiai plito ir palengva buvo įgyvendinamos daugelio šalių psichiatrinėse ligoninėse. Pacientai tapo daug ramesni, laimingesni, sumažėjo jų priešiškumas aptarnaujančiam personalui.

Senovės Lietuvoje buvo paplitusi nuomonė, kad psichikos liga esanti Dievo bausmė, velnio apsėdimas, mirusių žmonių vėlių ar gyvūnų sielų veiklos rezultatas. Pirmieji gydytojai Lietuvoje atsirado tik 15a. viduryje. Tarp jų dar nebuvo psichiatrų. Pirmoji pamišėlių prieglauda – „špitolė“ – buvo įsteigta 1635m. Vilniuje. Ją įsteigė vienuoliai. Ten dar nebuvo gydoma. 1743m. Varniuose sergantiems psichikos ligomis buvo įkurta špitolė ir jais rūpinosi vienuoliai rokitai. Lietuvoje psichiatrija ėmė vystytis senojo Vilniaus universiteto gyvavimo laikotarpiu. Ten buvo apgintos kelios disertacijos psichiatrijos tematika. Mokslinė psichiatrija Lietuvoje pradėjo plėtotis 18a. pabaigoje – 19a. pradžioje. Sergančiųjų psichikos ligomis padėtis Lietuvoje pradėjo gerėti 20a. pradžioje. 1903m. Įsikūrė Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė su 1000 lovų, laboratorijomis ir kabinetais. Čia dirbo 11 gydytojų. Čia prasidėjo ir mokslinis darbas. Nuo 1937m. Sergančiuosius psichikos ligomis pradėta gydyti insulino šoku. Nuo tada Lietuvoje į tokius ligonius nustota žiūrėti kaip į nepagydomus. Sveikesnieji net dirbo žemės ūkio darbus, buvo organizuota meno saviveikla. Tačiau už gydymą reikėjo brangiai mokėti, taigi jis daugeliui buvo neprieinamas.

Dabartinė psichiatrinė ligoninė nebeįsivaizduojama be darbo terapijos (įrengiamos dirbtuvės), atsiranda sudėtinga diagnostinė aparatūra, psichologijos, psichoterapijos, fizioterapijos kabinetai. 1990m. Įsikūrė Lietuvos psichiatrų asociacija (LPA). Jos pagrindiniai tikslai yra racionali Lietuvos psichiatrinės pagalbos reorganizacija ir siekis atkreipti didesnį visuomenės ir vyriausybės dėmesį į paramą Lietuvos gyventojų psichinei sveikatai.

Bendroji psichopatologija: suvokimo, atminties ir dėmesio, valios ir judesių, emocijų ir jausmų, mąstymo sutrikimai, neuroziniai ir psichopatiniai sindromai, jų atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai.

Visą psichinę žmogaus veiklą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

intelektiniai procesai – pojūčiai, suvokimai, atmintis, mąstymas. Nuo jų priklauso žmogaus pažintinė (kognityvinė) veikla;

emociniai procesai – atspindintys subjektyvią žmogaus reakciją į jį veikiantį dirgiklį, jo santykį su supančia aplinka;

valios procesai – sąlygojantys tikslingą žmogaus veiklą siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

Sutrikus psichinei sveikatai, atsiranda tam tikri simptomai ir jų visuma – sindromai (gr. syndrome – sankaupa). Tai nagrinėja psichiatrijos dalis – bendroji psichopatologija. Svarbu įsidėmėti, kad pagal vieną simptomą negalima diagnozuoti psichikos sutrikimo. Net ir keli požymiai dažnai dar neįrodo ligos. Ją galima įtarti, kai susidaro simptomų kompleksas (sindromas), ryškus bei ilgai trunkantis.

Pojūtis – elementariausias psichinės veiklos procesas, atskirų daiktų ir reiškinių konkrečių savybių atspindys sąmonėje (pvz., atpažįstama tik spalva, forma, garsas ir pan.). tai sudėtinė suvokimo dalis.

Suvokimas – procesas, kurio metu suvokiamas ir tiesiogiai pažįstamas aplinkinis pasaulis (išorinis ir vidinis). Tai yra tiesioginis jutimo organus veikiančių daiktų ir reiškinių visumos atspindys (koks yra objektas suvokiama iš atskirų pojūčių). Suvokimo tikslumas priklauso nuo daugelio išorinės aplinkos faktorių (triukšmo, apšvietimo) ir vidinės individo būsenos (nuotaikos, intelekto, išsilavinimo).

Be suvokimo jokia psichinė veikla neįmanoma. Sutrikus suvokimo funkcijai, atsiranda iliuzijos ir haliucinacijos. Iliuzija – lengviausias suvokimo sutrikimas. Tam tikromis aplinkybėmis su ja susiduria
žmonių. Jas gali sukelti nuovargis, didelė nervinė įtampa ar apskritai neįprastas nervų sistemos jautrumas. Iliuzija – aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimas iliuzijomis, klaidingas aplinkos dirgiklis, iškreiptas tikrovės atspindys. Verbalinės iliuzijos – kai dėl klausos iliuzijų žmogui gali pasigirsti, kad netoliese žmonės kalba apie jį – dargi apkalba. Sergantysis psichikos liga gali patirti gausių ir intensyvių iliuzijų. Gausiomis bauginančiomis iliuzijomis gali prasidėti baltoji karštinė. Pareidolijos iliuzijos atsiranda dėl skirtingos atmosferos.

Daug sunkesnis suvokimo sutrikimas – haliucinacijos (siaubo), kurioms atsirasti nereikia išorinio dirgiklio. Jos dažniausiai pasireiškia sergant psichikos liga arba esant baltajai karštinei. Haliucinacija kartais labai primena iliuziją (ypač uoslės, skonio ar lietimo), būna ryški, tikroviška. Ligonis ją suvokia kaip realybę. Jis mato keistas šmėklas, gyvulius, vabzdžius, gyvates ir pan., todėl reikia bėgti, gintis ir pan. Regos haliucinacijas dažnai sukelia sąmonės sutrikimas. Klausos haliucinacijos dažniausiai pasireiškia sergant sunkia psichikos liga. Ligonis girdi „balsus“, atskirus garsus ar žodžius. Jei tai būna įsakymai, – jis gali paklusti, netgi žudytis ar pulti aplinkinius. Gali pasireikšti ir lytėjimo haliucinacija: oda tarsi glostoma, maigoma, spaudoma, ja ropoja vabzdžiai. Ligoniui taip pat gali sutrikti ir aplinkos suvokimas, taip pat gali sutrikti pusiausvyra, tuomet atrodo, kad supasi grindys, kilojasi lova, kad kūnas lengvesnis už orą ir galima sklandyti.

Atmintis – atsinaujinantis ankstesnės patirties atspindėjimo procesas mūsų sąmonėje. Tai psichinės veiklos gebėjimas įsiminti (fiksacija), išsaugoti (retencija) ir atsiminti (reprodukcija) gautą informaciją. Šis procesas sudėtingas ir reikalingas mąstymo procesui. Atmintį įtakoja daugelis faktorių – žmogaus amžius, išsilavinimas, emocinės būsenos, suinteresuotumas, savijauta.

Atmintis yra ne tik svarbi intelekto prielaida, bet ir viena iš svarbiausių psichikos funkcijų. Be atminties nebūtų žmonijos pažangos, nes tik praeitis gali numatyti ateitį. Atminčiai svarbi atranka: geriau įsimename ir išlaikome atmintyje tai, ką geriau suvokiame, kas labiau domina, ką laikome svarbiu, įsimintinu dalyku. Atmintis skirstoma į mechaninę ir loginę. Žmogus, turintis gerą mechaninę atmintį, įsimena ir atsimena informaciją mechaniškai, dažnai net be loginio ryšio, nepaisydamas jos prasmės. Taip įsimenami tel. nr., svetimos kalbos žodžiai. Mechaninė atmintis labiau būdinga vaikams, rečiau – suaugusiems. Loginė, arba prasminė, atmintis yra pranašesnė už mechaninę, nes įsimename ir atsimename tai, kas esmingiausia. Dar atmintį galima skirstyti į trumpalaikę ir ilgalaikę. Ilgiau prisimename tai, kas mums svarbu, reikalinga, būtina. Atmintis, kaip ir kiti psichiniai procesai, sutrinka susirgus psichikos liga, pasenus, kai pasireiškia galvos smegenų irimo procesai, ypač susirgs senatvine silpnaprotyste. Atminties sutrikimai skiriami į kiekybinius ir kokybinius. Kiekybiniai atminties sutrikimai: amnezija (atminties išnykimas), hipomnezija (atminties susilpnėjimas), hipermnezija (atminties pagerėjimas, kurio metu ji sustiprėja ne visa, bet tik pavienės jos formos. Dažniausiai pagerėja mechaninė atmintis, o loginė – nesustiprėja).

Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami paramnezijomis. Tai: pseudoreminiscencijos (klaidingai prisimenamas įvykių laikas), konfabuliacijos (atminties praradimai užpildomi nebūtais išsigalvotais įvykiais, kuriais pacientas nuoširdžiai tiki), kriptomnezijos (pacientas negali suvokti, ar mintys, įvykiai jo paties išgyventi, ar kitų žmonių papasakoti, perskaityti, susapnuoti ir pan.), ekmnezijos (kai praeitis perkialiama į dabartį ir žmogus jaučiasi, lyg gyventų praeityje). Atmintis blogėja pagal tam tikrą schemą. Iš pradžių pamirštami naujausi įvykiai, išgyvenimai, bet geriau prisimenami vaikystės ir jaunystės įvykiai. Todėl senyvas žmogus yra linkęs tvirtinti, kad praeitis buvo geresnė ir dramatizuoti dabartį. Pastebėta, kad greičiau pamirštama tai, kas tiesiogiai nesisieja su ligonio asmenybe. Žmogaus psichikai būdinga užpildyti atminties spragas anksčiau būtais arba nebūtais dalykais. Dėl fantazijų atsiranda atminties klaidų (dažniausiai sergantiems senatvine silpnaprotyste). Kartais atmintis netikėtai pagerėja, žmogus pradeda prisiminti tą informaciją, kuri jam seniai nebereikalingi (raumenų grupių pav.)

Dėmesys – tai psichinės veiklos gebėjimas tikslingai susikaupti viena reikšminga žmogui kryptimi į tam tikrą daiktą, objektą, reiškinį ar temą. Dėmesį savaime patraukia tokia informacija, kuriai būdingi netikėtumo, naujumo ir nematomumo elementai. Dėmesys skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Pasyvus d. pasireiškia be mūsų valios. Jį patraukia patys daiktai ar reiškiniai, pvz., garsai. Vaikų dėmesys yra dažniau pasyvus. Aktyviam d. reikia tam tikrų sąlygų: neturi trukdyti pašaliniai dirgikliai (triukšmas, stipri šviesa ir pan.). Dėmesį sutelkti padeda ir uždavinio svarba. Dėmesiui būdinga: koncentracija – kelių objektų, į kuriuos nukreiptas dėmesys, išskyrimas. Apimtis – objektų, į kuriuos nukreiptas dėmesys, kiekis. Perkėlimas – sugebėjimas nukreipti dėmesį į kitą veiklą.

Paskirstymas – gebėjimas vienu
atlikti keletą veiksmų. Dėl įvairių ligų išsekus organizmui, nervų sistemai, gali sutrikti ir dėmesys. Pvz., susirgus neuroze, patyrus galvos traumą, būna sunku dėmesingai skaityti, skaičiuoti, spręsti uždavinius. Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas, koncentracija, apimtis, perkėlimas ir paskirstymas, pasireiškia susitelkimo išsekimas; apimties susiaurėjimas; klampumas; įstrigimas; išsiblaškymas. Nusilpus koncentracijai, žmogus nors sugeba sutelkti dėmesį, tačiau negali jo išlaikyti tam tikrą laiką ties kuriuo nors objektu. Atsiranda išsiblaškymas. Dėmesys greitai išsenka organinio, asteninio sindromų metu. Maniakinio sindromo metu jis nuolat nukrypsta į įvairius pašalinius dirgiklius. Dėmesys gali ne tik nusilpti, bet ir susiaurėti. Sutrikus dėmesio apimčiai, žmogus sukaupia dėmesį tik į vieną objektą (sveikas gali sutelkti dėmesį į 4-7 objektus). Sutrikus perkėlimui, žmogus negali greitai perkelti dėmesio nuo vieno objekto į kitą. Dėmesys tampa klampus (Pvz., po traumos žmogus negali galvoti, kalbėti apie nieką kitą. Kalbant įstringama į nereikšmingas detales). Esant paskirstymo sutrikimui, nesugebama dėmesio normaliai paskirstyti, didžiausią jo dalį skiriant svarbiausiam objektui, o likusias dalis – antraeiliams dalykams. Žmogus tada visą dėmesį nukreipia tik į vieną dalyką (depresinio, paranoidinio sindromų atvejais).

Sergant kai kuriomis psichikos ligomis, ima vyrauti pasyvus dėmesys. Žmogų užvaldo išoriniai dirgikliai.

Valią, kaip neatsiejamą nuo kitų žmogaus psichikos funkcijų, galima apibūdinti kaip sąmoningą veiklos pasirinkimą ir reguliavimą, gebėjimą siekti tikslo ir jį įgyvendinti. Valingam veiksmui atlikti pirmiausiai reikia turėti tikslą. Tikslas priklauso nuo poreikių, interesų, argumentų „už“ ir „prieš“. Pagal valingumą žmones priimta skirstyti į valinguosius, silpnavalius ir bevalius. Valia daug priklauso nuo temperamento, auklėjimo ir noro stiprinti savo valią. Siekiant svarbaus tikslo tenka nugalėti daug kliūčių, o tam reikia valios pastangų. Valia – ne įgimta, taigi jos galima ir netekti. Dažnai valios susilpnėjimas pasireiškia vangumu, pasyvumu, judesių sulėtėjimu. Žmogus netenka noro ir nesistengia ką nors veikti. Dėl to jį reikia nuolat skatinti, raginti. Vėliau valia visiškai prapuola. Ligonis nieko nebeveikia, daugiausiai guli arba vaikštinėja. Valios ir veiklos sutrikimas gali pasireikšti ir nerimastingumu, neprasmintais ir nenatūraliais judesiais. Kai kurių ligonių elgesys gali priminti vaikišką kvailiojimą, maivymąsi, primityvų juokavimą. Kartais ligoniai staiga gali tapti impulsyvūs, daužyti daiktus, iššokti pro langą.

Valia pasireiškia judesiais, veiksmais, elgesiu, taigi glaudžiai siejasi su motorika, judesiais. Išsivysto įvairūs psichomotoriniai sutrikimai, kurie gali pasireikšti judesių sulėtėjimu (hipokinezija), judesių pagreitėjimu (hiperkinezija), išnykimu (akinezija). Sutrikus psichikai, išryškėja įvairūs valios procesų pasikeitimai, iškrypimai, potraukių patologija (mitybos, savisaugos), lytinio potraukio sutrikimai.

Psichomotorinio sujaudinimo metu impulsyvumas pasireiškia staigiais, betiksliais, chaotiškais, nevaldomais judesiais. Gali pasireikšti stereotipijos – vienodi, daug sykių kartojami judesiai. Verbigeracijos metu – nuolat kartojami panašiai skambantys žodžiai, sakiniai. Kartu su motorikos sutrikimais pasireiškia paramimijos – įvairūs veido mimikos sutrikimai (nesuderinti veido raumenų judesiai). Tai neatitinkanti nuotaikos veido išraiška – grimasa.

Emocijos ir jausmai. Visi džiaugiamės ir liūdime, juokiamės ir verkiame, esame linksmi arba pikti – tai vis emocijos, jų išraiškos. Emocijos – subjektyvi žmogaus reakcija, išgyvenimas, susijęs su objektyvia tikrove, su pačiu savimi. Istoriškai emocijos nekinta, tik atsiranda dėl vis kitokių priežasčių ir vis kitaip pasireiškia. Emocijos labai siejasi su poreikiais. Juos patenkinę, išgyvename įvairias malonias emocijas, o negalėdami patenkinti – pyktį. Šiuolaikiniam žmogui vis dažniau tenka slopinti stiprias emocijas, jų išorines reakcijas, tačiau didėjantis gyvenimo tempas dažnina konfliktus, taigi neigiamų emocijų išvengti neįmanoma. Saikingai patirdami neigiamas emocijas (nerimą, baimę, širdgėlą ir kt.), intensyviau išgyvename teigiamas e.: džiaugsmą, pasitikėjimą savimi ir kt. Šiuolaikinis žmogus, patirdamas neigiamas emocijas, turi stengtis neužslopinti emocijų („neužmesti“ į pasąmonę) ir jų išorinių reakcijų, o iškrauti, pvz., giliu kvėpavimu arba fiziškai (mankšta ir pan.). Užslopinti fiziologiniai mechanizmai sukelia įvairių negalavimų – skrandžio opą, hipertoniją. Tokia emocijų evoliucija skatina ieškoti įvairesnės, judresnės veiklos. Kartais tuo pačiu metu be aiškaus pagrindo gali pasireikšti priešingos emocijos: džiaugsmas ir kančia, meilė ir neapykanta ir pan. Tai jau nesveikas reiškinys. Emocijos palyginti su jausmais yra trumpalaikės ir ne tokios stiprios, nors būna visaip. Nepaprastai stipri, tiesiog audringa, bet trumpalaikė emocinė reakcija vadinama afektu. Tai didelis džiūgavimas, bet dažniausiai – visiška neviltis, siaubas arba įniršis. Ištikus afektui, gali labai susiaurėti ar net išnykti sąmonė. Dėl to žmogus dažnai negali tvardytis, o paskui kartais daug ko neprisimena.
Fiziologinio afekto metu žmogaus emocinė reakcija į dirgiklius yra adekvati. Reaguodamas į neigiamą dirgiklį būna labai susijaudinęs, garsiai verkia, rėkia, grasina, bet suvokia, kad elgiasi netinkamai ir gali save suvaldyti. Patologinio afekto metu sutrinka sąmonė, reakcija į dirgiklį tampa neadekvati. Žmogus nesugeba teisingai įvertinti savo elgesio, gali elgtis agresyviai, įvykdyti nusikaltimą. Pasibaigus šiai būklei, išsivysto fizinis ir psichinis išsekimas. Žmogus užmiega ir nieko neprisimena.

Emocijos labai priklauso nuo žmogaus būsenos, savijautos, asmenybės tipo ir dažnai yra lydimos vegetacinių reakcijų.

Sergančiuosius psichikos sutrikimais dažnai lydi šie liguisti nuotaikos pakitimai:

• ekstazė – ypatingai stipraus džiaugsmo, laimės, susižavėjimo būsena;

• aistra – labai stipri emocinė reakcija, nukreipta viena kryptimi;

• euforija (hipertimija) – nepagrįstai pakili nuotaika;

• manija – liguistai pakili nuotaika;

• morija – nepagrįstai džiaugsminga nuotaika, kvailiojamas elgesys;

• disforija – nepagrįstai bloga nuotaika, nepasitenkinimas aplinkiniais, dirglumas, pyktis.

Esama ir daugiau (dar apie 10-imt) įvairių liguistų nuotaikos pakitimų.

Emocijos yra mūsų sveikatos barometras, jų sutrikimai būdingi psichikos ligoms. Ilgalaikė ir pastovi emocinė būsena vadinama nuotaika.

Jausmai signalizuoja apie žmogaus dvasinę brandą. Emocijos būdingos ir gyvuliams, o jausmai – moraliniai, estetiniai ir kt. – tik žmogui. Jie siejasi su beveik visais psichiniais procesais, dažnai ima dominuoti asmenybėje. Tai kilnumas, altruizmas, pasiaukojimas, meilė. Jausmais ne tik vertiname, bet ir skatiname savo veiksmus, reguliuojame jų intensyvumą, tempą ir trukmę. Visuomenėje vis svarbesni ir aukštesnieji jausmai – moraliniai, estetiniai, intelektualiniai. Žmogaus poreikis bendrauti skatina draugiškumo jausmą, užuojautą kitam. Labai svarbūs pareigos ir atsakomybės, meilės tėvynei ir žmogui jausmai.

Mąstymas – sudėtingiausias psichinės veiklos procesas. Mąstymu nustatomi daiktų, reiškinių, vaizdinių ryšiai, priežastys, apibendrinimai ir netiesiogiai suvokiama tikrovė. Mąstymas susijęs su kalba, nes per ją pasireiškia. Mąstymo procesui labai svarbu emocinis žmogaus nusiteikimas. Mąstymas yra svarbiausia proto (intelekto) ir asmenybės savybė. Apie žmogaus protingumą sprendžiama iš jo sugebėjimo kritiškai mąstyti, daryti logines išvadas. Žmogus mąsto sąvokomis, mintimis. Pagrindinė minčių perdavimo priemonė yra kalba. Nuo jos mąstymas neatsiejamas, todėl iš kalbos sprendžiama apie įvairias psichikos funkcijas, intelektą. Mąstymas kinta dėl vidinių raidos dėsnių ir dėl išorinių priežasčių. Jį skatina iškylantys neaiškumai ir prieštaravimai. Jei stengiamės juos įveikti, mąstymas tampa savarankišku, kūrybišku. Mąstymas neatsiejamas nuo kitų psichikos procesų. Jo operacijoms pirmiausia reikia atminties. Didelę reikšmę mąstymo procese turi dėmesys, valia, nuotaika. Mąstymas savo ruožtu reguliuoja visas kitas psichikos funkcijas. Net ir psichiškai sveikas žmogus gali mąstyti neteisingai, klysti. Tačiau toks, nusivylęs savo įsitikinimais, gali pradėti mąstyti kitaip, netgi aukotis dėl atrastosios tiesos. Sergant psichikos liga, visada daugiau ar mažiau sutrinka mąstymo procesai. Mąstymo sutrikimai gali būti skirstomi pagal formą ir turinį. Mąstymo sutrikimai pagal formą: sulėtėjęs mąstymas, patologiškai smulkmeniškas mąstymas, perseveracija, stereotipija, prievartinis mąstymas, mąstymo trūkis, padrikas mąstymas, rezonieriškas mąstymas, simboliškas mąstymas, paralogiškas mąstymas, autistiškas mąstymas.

Mąstymo turinio sutrikimai: 1) Kliedesys: liguistas, neatitinkančios tikrovės mintys, kurios užvaldo ligonio psichiką. 2) Pervertinimo idėjos: suabsoliutintos mintys, kylančios realiu pagrindu. 3) Įkyrios idėjos: nevalingos mintys, vaizdiniai, baimės ar abejonės ir jų padiktuoti veiksmai. 4) Patologiškas fantazavimas: nesugebėjimas nustatyti ribos tarp fantazijos ir tikrovės.

Senyviems žmonėms būdingas apvogimo ir skriaudos kliedesys.

Neuroziniai sindromai gali reikštis sergant daugeliu somatinių ir psichikos ligų, ypač jų manifestacijos laikotarpiu, kai pagrindiniai ligos požymiai dar neišryškėję. Neurozė – paplitusi liga, ja dažniausiai suserga neharmoningos, nepusiausvyros asmenybės, melancholikai ir cholerikai. Neurozei atsirasti palankias sąlygas sudaro infekcinė ar kitokia organizmą sekinanti liga, alkoholizmas, galvos smegenų trauma, ilgalaikė nemiga, didelis ypač protinis pervargimas, įtemptas ir netvarkingas darbas. Neurozė gresia tada, kai nesugebama objektyviai įvertinti nemalonumų, traumuojančios situacijos, nepajėgiama sukaupti valios ir kiek prislopinti nemalonius išgyvenimus. Sergantysis neuroze gyvena ne ateities planais ir viltimis, ne šiandiena, o praeitimi. Jis nuolat išgyvena tuos pačius senus nemalonumus, psichines traumas, nesidomi išoriniu pasauliu. Neurozę skatina isteriški būdo bruožai. Neurozė dar mažai ištirta. Jos požymiai būdingi ir sveikiems žmonėms, pvz., dėl didelio nuovargio, sunkių išgyvenimų. Pailsėjus, išsimiegojus, primiršus nemalonumus, negalavimai gali greitai praeiti.

Asteninis neurozinis sindromas:

– padidėjęs dirglumas;

– greitas išsekimas;

– nekantrumas, skubotumas;


galvos skausmai;

– miego sutrikimai;

– asteninis mentizmas prieš užmiegant;

– sentimentalumas;

– vegetaciniai sutrikimai.

Obsesinis – kompulsinis sindromas:

1. Įkyrumai su afektine įtampa:

– fobijos;

– įkyrūs veiksmai;

– įkyrios mintys;

– įkyrios abejonės;

– įkyrūs prisiminimai;

2. Afektiškai indiferentiški įkyrumai:

– įkyrios mintys;

– aritmomanija;

– ritualai.

Isterinis neurozinis sindromas:

Judesių ir jutimų sutrikimas;

Noras būti dėmesio centre;

Vegetaciniai sutrikimai;

Isterinis priepuolis;

Isterinė prieblandinė būsena (pritemusi sąmonė);

Psedudodemencija (suvaikėjimas);

Puerizmas (pozos keitimas);

Isterinis stuporas;

Miunhauzeno sindromas (fantazavimas);

Psichopatiniai sindromai. Jei žmogus dėl netikusio auklėjimo ar kitų priežasčių nepajėgia perimti iš visuomenės tam tikrų moralinių normų, jis konfliktuoja su aplinka, su visuomene. Tokia asmenybė vadinama psichopatiška. Būti psichopatu tai nereiškia būti blogu žmogumi. Tai suluošinto, sunkaus, prieštaringo, nenuoseklaus, dažnai uždaro, įtaraus, o kartais priešingai – perdėtai jautraus, bailaus, nuolat besigraužiančio ar abejojančio charakterio žmogus. Psichopatija pakeičia emocijas, valią, elgesį, bet ne intelektą. Psichopato emocijos labai intensyvios. Jos užvaldo asmenybę, vadovauja jo veiksmams, poelgiams ir net veikia mąstymo procesus. Psichopatai negali ilgai gyventi tarp žmonių be konfliktų. Dėl savo charakterio jiems sunku dirbti, atlikti pareigas, nes jie paprastai daug reikalauja iš kitų. Jie nuolat nepatenkinti šeima, darbo kolektyvu, visuomene, nuolat priešinasi kitų nurodymams, o patys nurodinėti nesugeba. Tarp jų yra daug išdidžių, nekantrių ir staigių žmonių. Tokių visi vengia, šalinasi, o šie lieka nesuprasti, vieniši, nelaimingi. Tam tikri elgesio sutrikimai dar neduoda pagrindo laikyti žmogų psichopatu, jeigu jis toks nėra, jeigu jį galima įtikinti, perauklėti, t.y. koreguoti jo elgesį. Psichopatijos priežastys skirstomos į biologines ir socialines-psichines. Prie biologinių priskiriamas paveldimumas, kuris suprantamas kaip galimybė, polinkis sirgti psichopatija, taip pat nėštumo patologija, bei įvairūs žmogaus veiksniai pirmais gyvenimo metais. Svarbesni yra socialiniai-psichiniai veiksniai. Tai žalingas aplinkos poveikis asmenybės formavimuisi. Ypač kenkia auklėjimo klaidos.

Paranoidinis psichopatinis sindromas:

– perdėtas jautrumas nesėkmėms ir trukdymams;

– nuolatinis priešiškas nusiteikimas;

– įtarumas;

– detalių ieškojimas savo tiesai įrodyti;

– karingas savo teisių gynimas.

Šizoidinis psichopatinis sindromas:

– emocinis šaltumas;

– abejingumas kitų nuomonei;

– vienišumas;

– artimų ryšių stoka;

– abejingumas socialinėms normoms.

Isteroidinis psichopatinis sindromas (troškimas nuolat būti dėmesio centre)

– teatrališkumas;

– įtaigumas;

– emocijų paviršutiniškumas, labilumas;

– noras būti dėmesio centre;

– egocentriškumas.

Anankastinis psichopatinis sindromas (siekiantis tobulumo, perfekcionizmas)

– perdėtas atsargumas, polinkis į dvejojimą;

– tobulybės siekimas;

– pedantiškumas, skrupulingumas;

– atsidavimas darbui ignoruojant malonumus;

– griežtas socialinių normų laikymasis;

– rigidiškumas ir užsispyrimas;

– polinkis į įkyrumus;

Elgesys ir jo sutrikimai: elgesio samprata, pagrindiniai faktoriai, įtakojantys elgesį. Elgesio sutrikimai: dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo sutrikimas, jo atsiradimo priežastys, formos, simptomatika, korekcinės galimybės;

– opozicinis neklusnumo tipas, jo atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai, korekcinės galimybės.

– Savižudybės, jų klasifikacija, atsiradimo priežastys, korekcinės galimybės.

Elgesys – tarpusavyje susijusių subjekto (individo, grupės) veiksmų sistema, kurios tikslas – sąveikaujant su aplinka realizuoti tam tikras funkcijas. Tai egzistuojančios tam tikroje visuomenėje, bendruomenėje, grupėje socialinio elgesio normos.

Žmogaus elgesys: 1. prosocialus (moralės normų, tradicijų ir papročių laikymasis; teisės normų laikymasis) 2. asocialus: a) teigiamo kryptingumo; b) neigiamo kryptingumo amoralus (bendri teisėtvarkos pažeidimai, kriminaliniai nusikaltimai).

Elgesį įtakojantys faktoriai:

1) Vidiniai asmenybės faktoriai: adekvatus socialinės informacijos perdirbimas, prosocialaus elgesio scenarijai ar žinių schemos, prosociali vertybių sistema, prosocialaus elgesio įgūdžiai.

2) Aplinkos sąlygos: tiesioginės ir netiesioginės bausmės už asocialius poelgius, prosocialaus elgesio modelių pateikimas pagrindiniuose modeliavimo šaltiniuose, prosocialūs identifikavimo objektai šeimoje ir artimiausioje aplinkoje.

Sutrikęs elgesys. Patologinės elgesio reakcijos. Protesto formos (aktyvios, pasyvios, imitacinės, emancipacinės, kompensacinės).

Patologinis elgesys. DTH dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo sutrikimas, opozicinis neklusnumas, sutrikęs charakteris (emocinės ir valios sferos sutrikimai).

DTHS požymiai. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis, kojomis, rangosi kelyje. Sunkiai nusėdi, kai to reikalaujama. Lengvai išblaškomas pašalinių dirgiklių, sunku laukti eilėje. Dažnai skuba su atsakymais į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. Sunku laikytis instrukcijų, sunku sukaupti dėmesį atliekant užduotis.

DASS (suaugusių dėmesio aktyvumo sutrikimas). Vyrauja dėmesio sukaupimo
neefektyvus darbo organizavimas, yra poreikis visą laiką būti kuo nors užsiėmus, nesugeba atskirti svarbių užduočių nuo nesvarbių, prasti rašymo įgūdžiai nelengva išmokti naujus žaidimus, emocinis labilumas, eksplozyvus elgesys. Streso netoleravimas, impulsyvumas, nuolatinis nepasitenkinimo savimi jausmas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4492 žodžiai iš 8891 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.