Psichinė sveikata
5 (100%) 1 vote

Psichinė sveikata

Bendras supratimas apie psichinę sveikatą. Trumpos istorinės žinios. Pagrindinės psichinės sveikatos sutrikimų rizikos faktorių grupės.

Gera psichinė sveikata sąlygoja žmogaus būtį ir yra visuomenės gerovės pagrindas. Tik psichiškai sveikas žmogus gali įgyvendinti savo tikslus, svajones ir būti naudingas visuomenei. Psichikos ligos yra labai paplitusios ir užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Mokslinė – techninė revoliucija ir su ja susiję reiškiniai didina nervinę, psichinę ir emocinę įtampą. Tai kenkia žmogaus organizmui – žaloja nervinę bei psichinę sistemą – dėl to dažniau sergama neuroze, funkcinėmis nervų sistemos ligomis, alkoholizmu, narkomanija, dažniau apima depresija, daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių vaikų. Turinčių psichikos sveikatos sutrikimų žmonių skaičius vis didėja. Vis sudėtingesni žmonių tarpusavio santykiai. Rizikos veiksniai, sukeliantys psichikos ligas taip pat yra: skurdas, nedarbas, vienatvė, migracija, karai, socialinis-ekonominis neužtikrintumas. Žmogus, sergantis psichikos liga, kartais nesugeba logiškai mąstyti, kritiškai vertinti savo būklę, poelgių ir aplinkos, taigi pakinta jo elgesys, kalba, santykiai su aplinkiniais. Siekdami išsaugoti gerą psichinę sveikatą, sušvelninti ligos padarinius, pasveikti, turime išmanyti apie psichiką ir jos sutrikimus. Pirmiausia reikėtų ugdyti aplinkinių toleranciją ligoniui, tuomet pagerės gydymas ir reabilitacija. Psichika gali sutrikti įvairiai. Jei ilgai kankina prasta nuotaika, nerimas ar baimė, jei pasitaiko keistų minčių, pojūčių ar veiksmų, jei suskaudus kuriam nors organui ar kitaip sunegalavus, nepavyksta nustatyti ligos, būtina kreiptis į psichiatrą. Psichinė sveikata – sveikatos dalis – psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia kaip vientisą asmenybę, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Psichinė sveikata sąlygoja tinkamą organizmo santykį su aplinka. Psichiškai sveiko žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra savarankiškas.

Kai pažeidžiama psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Ši būklė ryškiai skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos ir kelia grėsmę pačiam asmeniui ar aplinkiniams.

Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys.

Psichikos sutrikimus galima skirstyti į:

1) psichozinius – kai atitrūkstama nuo realybės, reiškiasi haliucinacijos, kliedesiai (šizofrenija);

2) neurozinius, kurie išsivysto po stresų, dėl ilgalaikio pervargimo. Tačiau neatitrūkstama nuo realybės, suvokiama liga (obsesijos, kompulsijos, fobijos);

3) organinius, kylančius dėl smegenų struktūros ir jų funkcijų pažeidimo (delyras, demencija);

4) funkcinius, kurių etiologinė priežastis nenustatyta.

Visi psichikos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai atsiranda dėl išorinių veiksnių, o endogeniniai vystosi dėl įvairių vidinių priežasčių.

Riba tarp sveikos ir sutrikusios psichikos nėra aiški, todėl konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais tikslinga, kai atsiranda:

• stiprus, ilgai trunkantis nerimas

• neatitinkantys realybės pojūčiai mąstymas (iliuzijos, haliucinacijos, kliedesiai ir kt.);

• užsitęsęs liūdesys;nepagrįsta baimė;

• priklausomybės psichoaktyviosioms medžiagoms pavojus;

• miego sutrikimų;

• seksualinių funkcijų sutrikimų;

• sumišimas;

• beviltiškumas, mintys apie savižudybę;

• impulsyvus, neatitinkantis konkrečių aplinkybių elgesys.

Istorinės žinios. Senovėje psichikos ligos buvo laikomos piktųjų dvasių apsėdimu, raganų įtaka ir pan. Buvo įprasta piktąsias dvasias varyti iš ligonio užkeikimais ir apeigomis. Mokslinė medicina pradėjo plėtotis Senovės Graikijoje. Alkmeonas, daugiau kaip 500 m.pr.m.e. skelbė, kad galvos smegenys esančios pojūčių ir minčių organas. Tačiau jis dar nežinojo, kad psichikos liga pasireiškia sutrikus jų funkcijai. Jo amžininkas Pitagoras smerkė girtavimą, o psichikos ligų profilaktikai siūlė mankštą ir muziką. Psichiatrijos (ir apskritai medicinos) tėvu laikomas Hipokratas (apie 370 m.pr.m.e.) Hipokratas pirmasis pareiškė, kad gali sunegaluoti galvos smegenys ir kad toks žmogus laikytinas ligoniu. Jis aprašė keletą psichikos ligų, jų priežastimi laikė objektyvias priežastis: traumą, apsinuodijimą, jaudinimąsi, apsigimimą. Didelę reikšmę jis skyrė aplinkai. Hipokratas ligoniui rekomendavo dietą, ramybę, apsitrynimus šaltu vandeniu, mankštą, pasivaikščiojimus, taip pat vėmimą sukeliančius ir vidurius laisvinančius vaistus. Vėliau Vakarų Europoje didelę autoritarinę valdžią įgijusi Romos katalikų bažnyčia psichikos ligonius laikė
„apsėstaisiais“ ir ėmė siautėti „šventoji inkvizicija“ – psichinius ligonius taip pat gyvus degindavo ant laužo.

Renesanso laikotarpiu Europoje naujai pažvelgta į sergančiuosius psichikos ligomis. Rečiau imta laikyti juos apsėstaisiais, jais ėmėsi rūpintis valstybė ir vienuolynai. Gydytojai, o vėliau ir visa visuomenė pradėjo suprasti, kad psichikos ligonius reikia gydyti. Tačiau pirmosios jiems skirtos prieglaudos ir „ligoninės“ buvo tikri kalėjimai, kurių svarbiausia paskirtis – izoliuoti nuo visuomenės, ypač neramiuosius. Paprastai ligoniai neturėdavo elementarių sanitarinių sąlygų, būdavo varžomi, kankinami. Buvo paplitusi nuomonė, kad visi, kurie bendrauja su psichikos ligoniais, patys tampa „bepročiais“. Ši pažiūra baugino žmones, vertė juos būti atsargiais, trukdė bendrauti su susirgusiais artimaisiais. Pirmasis, praktiškai pradėjęs psichikos ligonių „gydymo“ humanizavimą buvo Paryžiaus priemiesčio ligoninės direktorius F. Pinelis. Jis buvo geras organizatorius, jautrus gydytojas ir mokslininkas. Rašė knygas apie psichiatriją, smerkė netikusį „gydymą“. Pinelio idėjos greitai pasklido po Europą, Ameriką, griaudamas viską, kas atgyvenę. Prie ligonių išlaisvinimo ir gydymo humanizavimo daug prisidėjo ir Džonas Konolis. Jis reikalavo atsisakyti net tramdomųjų marškinių, varžančių liemenių, suteikti liginiams kuo didesnę laisvę. Buvo stengiamasi sudaryti sąlygas ligoniui laisvai išeiti į kiemą pasivaikščioti. Šios idėjos sparčiai plito ir palengva buvo įgyvendinamos daugelio šalių psichiatrinėse ligoninėse. Pacientai tapo daug ramesni, laimingesni, sumažėjo jų priešiškumas aptarnaujančiam personalui.

Senovės Lietuvoje buvo paplitusi nuomonė, kad psichikos liga esanti Dievo bausmė, velnio apsėdimas, mirusių žmonių vėlių ar gyvūnų sielų veiklos rezultatas. Pirmieji gydytojai Lietuvoje atsirado tik 15a. viduryje. Tarp jų dar nebuvo psichiatrų. Pirmoji pamišėlių prieglauda – „špitolė“ – buvo įsteigta 1635m. Vilniuje. Ją įsteigė vienuoliai. Ten dar nebuvo gydoma. 1743m. Varniuose sergantiems psichikos ligomis buvo įkurta špitolė ir jais rūpinosi vienuoliai rokitai. Lietuvoje psichiatrija ėmė vystytis senojo Vilniaus universiteto gyvavimo laikotarpiu. Ten buvo apgintos kelios disertacijos psichiatrijos tematika. Mokslinė psichiatrija Lietuvoje pradėjo plėtotis 18a. pabaigoje – 19a. pradžioje. Sergančiųjų psichikos ligomis padėtis Lietuvoje pradėjo gerėti 20a. pradžioje. 1903m. Įsikūrė Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė su 1000 lovų, laboratorijomis ir kabinetais. Čia dirbo 11 gydytojų. Čia prasidėjo ir mokslinis darbas. Nuo 1937m. Sergančiuosius psichikos ligomis pradėta gydyti insulino šoku. Nuo tada Lietuvoje į tokius ligonius nustota žiūrėti kaip į nepagydomus. Sveikesnieji net dirbo žemės ūkio darbus, buvo organizuota meno saviveikla. Tačiau už gydymą reikėjo brangiai mokėti, taigi jis daugeliui buvo neprieinamas.

Dabartinė psichiatrinė ligoninė nebeįsivaizduojama be darbo terapijos (įrengiamos dirbtuvės), atsiranda sudėtinga diagnostinė aparatūra, psichologijos, psichoterapijos, fizioterapijos kabinetai. 1990m. Įsikūrė Lietuvos psichiatrų asociacija (LPA). Jos pagrindiniai tikslai yra racionali Lietuvos psichiatrinės pagalbos reorganizacija ir siekis atkreipti didesnį visuomenės ir vyriausybės dėmesį į paramą Lietuvos gyventojų psichinei sveikatai.

Bendroji psichopatologija: suvokimo, atminties ir dėmesio, valios ir judesių, emocijų ir jausmų, mąstymo sutrikimai, neuroziniai ir psichopatiniai sindromai, jų atsiradimo priežastys, pagrindiniai požymiai.

Visą psichinę žmogaus veiklą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

intelektiniai procesai – pojūčiai, suvokimai, atmintis, mąstymas. Nuo jų priklauso žmogaus pažintinė (kognityvinė) veikla;

emociniai procesai – atspindintys subjektyvią žmogaus reakciją į jį veikiantį dirgiklį, jo santykį su supančia aplinka;

valios procesai – sąlygojantys tikslingą žmogaus veiklą siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

Sutrikus psichinei sveikatai, atsiranda tam tikri simptomai ir jų visuma – sindromai (gr. syndrome – sankaupa). Tai nagrinėja psichiatrijos dalis – bendroji psichopatologija. Svarbu įsidėmėti, kad pagal vieną simptomą negalima diagnozuoti psichikos sutrikimo. Net ir keli požymiai dažnai dar neįrodo ligos. Ją galima įtarti, kai susidaro simptomų kompleksas (sindromas), ryškus bei ilgai trunkantis.

Pojūtis – elementariausias psichinės veiklos procesas, atskirų daiktų ir reiškinių konkrečių savybių atspindys sąmonėje (pvz., atpažįstama tik spalva, forma, garsas ir pan.). tai sudėtinė suvokimo dalis.

Suvokimas – procesas, kurio metu suvokiamas ir tiesiogiai pažįstamas aplinkinis pasaulis (išorinis ir vidinis). Tai yra tiesioginis jutimo organus veikiančių daiktų ir reiškinių visumos atspindys (koks yra objektas suvokiama iš atskirų pojūčių). Suvokimo tikslumas priklauso nuo daugelio išorinės aplinkos faktorių (triukšmo, apšvietimo) ir vidinės individo būsenos (nuotaikos, intelekto, išsilavinimo).

Be suvokimo jokia psichinė veikla neįmanoma. Sutrikus suvokimo funkcijai, atsiranda iliuzijos ir haliucinacijos. Iliuzija – lengviausias suvokimo sutrikimas. Tam tikromis aplinkybėmis su ja susiduria
žmonių. Jas gali sukelti nuovargis, didelė nervinė įtampa ar apskritai neįprastas nervų sistemos jautrumas. Iliuzija – aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimas iliuzijomis, klaidingas aplinkos dirgiklis, iškreiptas tikrovės atspindys. Verbalinės iliuzijos – kai dėl klausos iliuzijų žmogui gali pasigirsti, kad netoliese žmonės kalba apie jį – dargi apkalba. Sergantysis psichikos liga gali patirti gausių ir intensyvių iliuzijų. Gausiomis bauginančiomis iliuzijomis gali prasidėti baltoji karštinė. Pareidolijos iliuzijos atsiranda dėl skirtingos atmosferos.

Daug sunkesnis suvokimo sutrikimas – haliucinacijos (siaubo), kurioms atsirasti nereikia išorinio dirgiklio. Jos dažniausiai pasireiškia sergant psichikos liga arba esant baltajai karštinei. Haliucinacija kartais labai primena iliuziją (ypač uoslės, skonio ar lietimo), būna ryški, tikroviška. Ligonis ją suvokia kaip realybę. Jis mato keistas šmėklas, gyvulius, vabzdžius, gyvates ir pan., todėl reikia bėgti, gintis ir pan. Regos haliucinacijas dažnai sukelia sąmonės sutrikimas. Klausos haliucinacijos dažniausiai pasireiškia sergant sunkia psichikos liga. Ligonis girdi „balsus“, atskirus garsus ar žodžius. Jei tai būna įsakymai, – jis gali paklusti, netgi žudytis ar pulti aplinkinius. Gali pasireikšti ir lytėjimo haliucinacija: oda tarsi glostoma, maigoma, spaudoma, ja ropoja vabzdžiai. Ligoniui taip pat gali sutrikti ir aplinkos suvokimas, taip pat gali sutrikti pusiausvyra, tuomet atrodo, kad supasi grindys, kilojasi lova, kad kūnas lengvesnis už orą ir galima sklandyti.

Atmintis – atsinaujinantis ankstesnės patirties atspindėjimo procesas mūsų sąmonėje. Tai psichinės veiklos gebėjimas įsiminti (fiksacija), išsaugoti (retencija) ir atsiminti (reprodukcija) gautą informaciją. Šis procesas sudėtingas ir reikalingas mąstymo procesui. Atmintį įtakoja daugelis faktorių – žmogaus amžius, išsilavinimas, emocinės būsenos, suinteresuotumas, savijauta.

Atmintis yra ne tik svarbi intelekto prielaida, bet ir viena iš svarbiausių psichikos funkcijų. Be atminties nebūtų žmonijos pažangos, nes tik praeitis gali numatyti ateitį. Atminčiai svarbi atranka: geriau įsimename ir išlaikome atmintyje tai, ką geriau suvokiame, kas labiau domina, ką laikome svarbiu, įsimintinu dalyku. Atmintis skirstoma į mechaninę ir loginę. Žmogus, turintis gerą mechaninę atmintį, įsimena ir atsimena informaciją mechaniškai, dažnai net be loginio ryšio, nepaisydamas jos prasmės. Taip įsimenami tel. nr., svetimos kalbos žodžiai. Mechaninė atmintis labiau būdinga vaikams, rečiau – suaugusiems. Loginė, arba prasminė, atmintis yra pranašesnė už mechaninę, nes įsimename ir atsimename tai, kas esmingiausia. Dar atmintį galima skirstyti į trumpalaikę ir ilgalaikę. Ilgiau prisimename tai, kas mums svarbu, reikalinga, būtina. Atmintis, kaip ir kiti psichiniai procesai, sutrinka susirgus psichikos liga, pasenus, kai pasireiškia galvos smegenų irimo procesai, ypač susirgs senatvine silpnaprotyste. Atminties sutrikimai skiriami į kiekybinius ir kokybinius. Kiekybiniai atminties sutrikimai: amnezija (atminties išnykimas), hipomnezija (atminties susilpnėjimas), hipermnezija (atminties pagerėjimas, kurio metu ji sustiprėja ne visa, bet tik pavienės jos formos. Dažniausiai pagerėja mechaninė atmintis, o loginė – nesustiprėja).

Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami paramnezijomis. Tai: pseudoreminiscencijos (klaidingai prisimenamas įvykių laikas), konfabuliacijos (atminties praradimai užpildomi nebūtais išsigalvotais įvykiais, kuriais pacientas nuoširdžiai tiki), kriptomnezijos (pacientas negali suvokti, ar mintys, įvykiai jo paties išgyventi, ar kitų žmonių papasakoti, perskaityti, susapnuoti ir pan.), ekmnezijos (kai praeitis perkialiama į dabartį ir žmogus jaučiasi, lyg gyventų praeityje). Atmintis blogėja pagal tam tikrą schemą. Iš pradžių pamirštami naujausi įvykiai, išgyvenimai, bet geriau prisimenami vaikystės ir jaunystės įvykiai. Todėl senyvas žmogus yra linkęs tvirtinti, kad praeitis buvo geresnė ir dramatizuoti dabartį. Pastebėta, kad greičiau pamirštama tai, kas tiesiogiai nesisieja su ligonio asmenybe. Žmogaus psichikai būdinga užpildyti atminties spragas anksčiau būtais arba nebūtais dalykais. Dėl fantazijų atsiranda atminties klaidų (dažniausiai sergantiems senatvine silpnaprotyste). Kartais atmintis netikėtai pagerėja, žmogus pradeda prisiminti tą informaciją, kuri jam seniai nebereikalingi (raumenų grupių pav.)

Dėmesys – tai psichinės veiklos gebėjimas tikslingai susikaupti viena reikšminga žmogui kryptimi į tam tikrą daiktą, objektą, reiškinį ar temą. Dėmesį savaime patraukia tokia informacija, kuriai būdingi netikėtumo, naujumo ir nematomumo elementai. Dėmesys skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Pasyvus d. pasireiškia be mūsų valios. Jį patraukia patys daiktai ar reiškiniai, pvz., garsai. Vaikų dėmesys yra dažniau pasyvus. Aktyviam d. reikia tam tikrų sąlygų: neturi trukdyti pašaliniai dirgikliai (triukšmas, stipri šviesa ir pan.). Dėmesį sutelkti padeda ir uždavinio svarba. Dėmesiui būdinga: koncentracija – kelių objektų, į kuriuos nukreiptas dėmesys, išskyrimas. Apimtis – objektų, į kuriuos nukreiptas dėmesys, kiekis. Perkėlimas – sugebėjimas nukreipti dėmesį į kitą veiklą.

Paskirstymas – gebėjimas vienu
atlikti keletą veiksmų. Dėl įvairių ligų išsekus organizmui, nervų sistemai, gali sutrikti ir dėmesys. Pvz., susirgus neuroze, patyrus galvos traumą, būna sunku dėmesingai skaityti, skaičiuoti, spręsti uždavinius. Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas, koncentracija, apimtis, perkėlimas ir paskirstymas, pasireiškia susitelkimo išsekimas; apimties susiaurėjimas; klampumas; įstrigimas; išsiblaškymas. Nusilpus koncentracijai, žmogus nors sugeba sutelkti dėmesį, tačiau negali jo išlaikyti tam tikrą laiką ties kuriuo nors objektu. Atsiranda išsiblaškymas. Dėmesys greitai išsenka organinio, asteninio sindromų metu. Maniakinio sindromo metu jis nuolat nukrypsta į įvairius pašalinius dirgiklius. Dėmesys gali ne tik nusilpti, bet ir susiaurėti. Sutrikus dėmesio apimčiai, žmogus sukaupia dėmesį tik į vieną objektą (sveikas gali sutelkti dėmesį į 4-7 objektus). Sutrikus perkėlimui, žmogus negali greitai perkelti dėmesio nuo vieno objekto į kitą. Dėmesys tampa klampus (Pvz., po traumos žmogus negali galvoti, kalbėti apie nieką kitą. Kalbant įstringama į nereikšmingas detales). Esant paskirstymo sutrikimui, nesugebama dėmesio normaliai paskirstyti, didžiausią jo dalį skiriant svarbiausiam objektui, o likusias dalis – antraeiliams dalykams. Žmogus tada visą dėmesį nukreipia tik į vieną dalyką (depresinio, paranoidinio sindromų atvejais).

Sergant kai kuriomis psichikos ligomis, ima vyrauti pasyvus dėmesys. Žmogų užvaldo išoriniai dirgikliai.

Valią, kaip neatsiejamą nuo kitų žmogaus psichikos funkcijų, galima apibūdinti kaip sąmoningą veiklos pasirinkimą ir reguliavimą, gebėjimą siekti tikslo ir jį įgyvendinti. Valingam veiksmui atlikti pirmiausiai reikia turėti tikslą. Tikslas priklauso nuo poreikių, interesų, argumentų „už“ ir „prieš“. Pagal valingumą žmones priimta skirstyti į valinguosius, silpnavalius ir bevalius. Valia daug priklauso nuo temperamento, auklėjimo ir noro stiprinti savo valią. Siekiant svarbaus tikslo tenka nugalėti daug kliūčių, o tam reikia valios pastangų. Valia – ne įgimta, taigi jos galima ir netekti. Dažnai valios susilpnėjimas pasireiškia vangumu, pasyvumu, judesių sulėtėjimu. Žmogus netenka noro ir nesistengia ką nors veikti. Dėl to jį reikia nuolat skatinti, raginti. Vėliau valia visiškai prapuola. Ligonis nieko nebeveikia, daugiausiai guli arba vaikštinėja. Valios ir veiklos sutrikimas gali pasireikšti ir nerimastingumu, neprasmintais ir nenatūraliais judesiais. Kai kurių ligonių elgesys gali priminti vaikišką kvailiojimą, maivymąsi, primityvų juokavimą. Kartais ligoniai staiga gali tapti impulsyvūs, daužyti daiktus, iššokti pro langą.

Valia pasireiškia judesiais, veiksmais, elgesiu, taigi glaudžiai siejasi su motorika, judesiais. Išsivysto įvairūs psichomotoriniai sutrikimai, kurie gali pasireikšti judesių sulėtėjimu (hipokinezija), judesių pagreitėjimu (hiperkinezija), išnykimu (akinezija). Sutrikus psichikai, išryškėja įvairūs valios procesų pasikeitimai, iškrypimai, potraukių patologija (mitybos, savisaugos), lytinio potraukio sutrikimai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2673 žodžiai iš 8891 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.